Musteikos kaime atgyja šilinių dzūkų tradicijos

„Be kašalės miškan pirma nė kojos nekėlė. Visi turėjo kašelas. Juostų persiveria, užsimeta ant pecies ir miškan. Kašalės nenusiima ir grybų raudamas. Išrovei, per pecį mesterėjai kašalėn ir toliau aini… Geras kašalas pirkom pas meistrus Marcinkonyse ar Merkinėn, kap buvo koki turgai… Musteikon geras kašalas pynė… Sau kašalaitį iš skaldzytų pušalės balanų pasidarydavo ir pacys. Gera kašalė – turtas“, – šiuos šilinio dzūko žodžius užrašiusios etnologės Nijolės Marcinkevičienės teigimu, seniau Dzūkijoje be pušies balanų krepšio į mišką nežengdavo nė vienas grybautojas.
Tokių kašelių dar rastume kiekvieno dzūko pirkioje, ir ne po vieną. Dar yra ir meistrų, gebančių jas nupinti, bei nemažai norinčių išmokti šio amato. Kašelės pinamos iš balanų, kurios ne pjaunamos, o tradiciniu būdu skaldomos, „plėšiamos“ iš skalios pušies rąstų. Tokiu pat būdu Dzūkijoje ruošti štankietai (statiniai) tvoroms tverti bei drankos (malksnos) stogams dengti.
2023-aisiais senosios medienos skaldymo (plėšimo) technologijos, t. y. ši tradicinė žinija Musteikos kaimo bendruomenės rūpesčiu buvo įrašyta į nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Tad kuo ypatingas šis medienos ruošimo būdas ir ką svarbu žinoti, užsimaniusiems patiems nusipinti balaninę kašelę? Apie tai Musteikos kaime kalbėjomės su jau 95 metų gimtadienį atšventusiu Antanu Zaliausku, įvairių senųjų amatų žinovu, drevinės bitininkystės bityno šeimininku Romu Norkūnu bei gamtosaugininku Žymantu Morkvėnu. Užrašytais šilų dzūkų pasakojimais pasidalijo etnologė Dalia Blažulonytė.
Pasak R. Norkūno, neskubant kašelę iš pušies balanų galima nusipinti per porą dienų, o pasiruošimas šiam darbui gali tęstis visus metus. Visų pirma, svarbu nusižiūrėti tinkamą pušį, kuri būtų skali – be šakų ir nesusisukusi, t. y. lengvai skiltų išilgai kamieno. Medžio dairomasi nuo rudens iki pavasario, dažniausiai jis kertamas, kol dar apmiręs, o prieš kertant pasirinktoji pušelė dar išbandoma – atlupus žievės gabalėlį ir kiek įkirtus žiūrima, ar ji nesukta, ar tinkama balanoms plėšti.
„Ataina pas pušalį, biskį nuima tų storų žievį, kirviu žambu inkerta ir biškį pavercia: jai lygiai aina tokia plaušelė, tai toj skils pušalė“, – D. Blažulionytei pasakojo Jonas Svirnelis.
Nes medis būna ne tik skalus, bet ir graudus, kitaip sakant, kietas, nelankstus, trapus, sakingas. Iš graudžios sakingos medienos plonos balanos neišskelsi, o ir išskeltoji ne linksta, o lūžta.
„Vyrai pažįsta, katroj [pušis] būna graudzynga – smalynga, tai tos neplyšta. Graudus, išaina, daugiau prieg smalos <…>. Inkerta kirviu, ir katroj balanynga, ir vercia in šonų, balanynga ir plyšta, o jai graudzi, tai inkirtai, ir neplyšta, – prisiminė musteikiškis Petras Averka, net iš pušies žievės galėjęs pažinti, ar medis bus skalus, ar graudus: – Jau ir žievė rodo, cia teipos neinpasakosi, pagal žievį tau gali pasakyc, medzis šardzyngas ar balanyngas. Balanyngos žievė turi būc gražiai, lygiai ir an medzio, <…> ir žievė turi būc nestora, nelabai stora“.
Nukirtus tinkamą pušį, ji supjaunama į reikiamo ilgio rąstus, kurie, pasitelkus medinį ar metalinį pleištą bei medinę kaladę („kūlę“) ar kūjį pleištui įkalti, skeliami išilgai per pusę, o tos pusės tokiu pat būdu dalijamos į ketvirčius. Šios medienos dalys Dzūkijoje vadinamos trainais (sakoma: „Pridarėm trainų, bus ir balanų“). Kašelei nupinti pakanka balanų, išplėštų iš vieno skalios medienos rąsto ketvirčio.
Iš pradžių atskiriama medžio šerdies dalis, nes ji niekada neskyla, „neplyšta“, po to: „Suskaldo an trainų, paskui tuos trainus peiliu skaldai, slajais ir aina“, t. y. trainai pleištu ar peiliu tol dalijami perpus, kol lieka vos poros milimetrų storio balana. Kuo pušies rievės tankesnės, tuo plonesnę, lankstesnę balaną įgudęs meistras galės atskelti.
Pynimui geriausiai tinka vos poros milimetrų storio ir apie 1,5 m ilgio balanos, kurios dar išlyginamos ar paploninamos peiliu, kad būtų lanksčios ir glotnios, o nupinta kašelė – lengvesnė. Taip prisiruošus, galima imtis pynimo.
O ką daryti su ta medienos dalimi, kurios taip dailiai atplėšti nepavyko? Ir ji turėjo savo paskirtį – iš pušies kamienų buvo plėšiamos stogams dengti naudotos dronyčios (malksnos) arba štankietai (tvorų statiniai).
„Štankietus iš visokios pušies gali skaldzyti“, – patikslina R. Norkūnas. Jiems sunaudojama medžio šerdis ir iš graudžios medienos atskelta (išplėšta) storesnė (0,6–1,5 cm) balana. Štankietams tinka ir medžio šakų suformuoti medienos nelygumai. Pasitelkus senąją medienos skaldymo technologiją, 2015–2017 m. Musteikos kaime buvo atkurta arba naujai užtverta daugiau nei kilometras tvorų, juosiančių sodybas ir darniai įsiliejančių į gamtinį kraštovaizdį. Šioms tvoroms štankietus skaldė Marcinkonių meistras Liudas Pugačiauskas, šio amato išmokę iš musteikiškio Vytauto Šestavicko (bendruomenės iniciatyva buvo parengtas tvarkybos darbų projektas, kuriam skirta parama).
Medienos skaldymas – tai vienas archajiškiausių jos paruošimo būdų. Skeliant ji plyšta natūraliai, išilgai medžio plaušo, todėl būna atsparesnė atmosferos poveikiui (lietaus vanduo nuo jos tiesiog nuteka) ir yra gerokai tvirtesnė, teigia Ž. Morkvėnas, pats noriai perimantis senuosius šilų dzūkų amatus. Pasak jo, plėšto medžio štankietai tarnauja kelis kartus ilgiau nei iš pjautinių lentelių sutverta tvora. Be to, naudojant šią technologiją, „į medį įsiklausoma“, prisitaikoma prie jo savybių, visa mediena panaudojama tam, kam ji labiausiai tinkama.
Pušinių balanų ir štankietų (tvoros statinių) skaldymo tradiciją paskelbus nematerialaus kultūros paveldo vertybe, bendruomenė įsipareigojo iš vyresniosios kartos perimti ir puoselėti ne tik amatą, bet ir su juo susijusį tradicinį žinojimą, mokantį gyventi tvariai, darnoje su gamta.
Ir tai iš tiesų vyksta: nuo 1999 m. Dzūkijos nacionaliniame parke rengiamos „Pynimo savaitės“, stovyklos, kurių dalyviai mokomi pinti kašeles iš pušies balanų ir krepšius iš pušies šaknų, karklo bei gluosnio vytelių. Neseniai Musteikos kaime, Drevinės bitininkystės bityne pasibaigusioje šių metų stovykloje (ji vyko liepos 29–rugpjūčio 4 d.), amato paslapčių mokėsi nuo aštuoniasdešimties iki šimto entuziastų. Pasak organizatorių, dalis jų sugrįžta kasmet, o ilgainiui ir patys tampa tradicijų perėmėjais ir mokytojais. Stovyklas kasmet rengia Romas Norkūnas, o pušies balanas skelti ir kašeles pinti joje jau ne vienerius metus moko Antanas Zaliauskas.
Atrodo, ši tradicija tikrai bus tęsiama, yra kam ją perimti, kita vertus, jos puoselėtojai susiduria ir su netradicinėmis kliūtimis. Pasak Ž. Morkvėno, miškuose intensyviai ūkininkaujant, vis sunkiau rasti balanų plėšimui ar štankietų skaldymui tinkamos medienos (kaip ir pušų, tinkamų drevinei bitininkystei), o atradus skalingą pušį, sudėtinga pasirinktąjį medį įsigyti, nes esama medienos pardavimo sistema nepritaikyta išsirinktosios pirkimui mažais kiekiais.
Straipsnis parengtas, įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
Saulė Matulevičienė
Irmanto Gelūno nuotr.