„Mūsų pareiga – prisiminti šią tragediją“

Praėjusį ketvirtadienį buvo paminėtos 80-osios Pirčiupių tragedijos metinės, kai 1944 metų birželio 3-ąją Pirčiupių kaimą apsupusi nacistinės Vokietijos kariuomenė daugiau kaip šimtą pirčiupiečių sudegino gyvus…

Minint 80-ąsias Pirčiupių tragedijos metines, Valkininkų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje klebonas Almantas Kibirkštis aukojo Mišias, žmonės meldėsi už brutalių žudynių aukas.
1944-ųjų birželio 3-iosios rytą pirčiupiečiai patyrė tikrą siaubą. Ramų kaimelį apsupę keli šimtai ginkluotų nacių jį nusiaubė, išgrobstė vietinių gyventojų turtą ir gyvulius, o sodiečius, suvarę į trobesius, sudegino gyvus. Liepsnose sudegė bemaž trys dešimtys gyvenamųjų sodybų, žuvo daugybė nekaltų žmonių ir šeimų: iš viso 119 mažų ir didelių pirčiupiečių – 29 moterys, 21 vyras ir 69 vaikai, tarp kurių – 4 kūdikiai, jauniausiajam tebuvo 6-ios savaitės amžiaus.
1960 metų liepą, kai kaimas jau buvo atstatytas, skulptorius Gediminas Jokūbonis ir architektas Vytautas Gabriūnas šalia kelio Vilnius-Druskininkai pastatė granitinę „Motinos“ skulptūrą ir vadinamąją „raudų sieną“ – memorialinę plokštę su reljefu, kur iškalti visų pirčiupiečių aukų vardai, pavardės ir amžius, o viršuje frazė: „Pirčiupių tragedija daugiau niekada nepasikartos“. Prie šio memorialinio ansamblio iškart po Mišių susibūrę minėjimo dalyviai žuvusiųjų pirčiupiečių atminimui padėjo gėlių ir uždegė žvakelių, buvo sakomos kalbos.
Štai rajono meras, istorikas Algis Kašėta kalbėjo, kad nacių nusikaltėlių suorganizuotos masinės niekuo dėtų civilių gyventojų žudynės Pirčiupiuose yra pats skausmingiausias įvykis lietuviško kaimo bendruomenei: „Ši žemė iš tiesų matė labai daug, o vietiniai dzūkai tikrai negyveno idiliškai – du pasauliniai karai, kaizerio kariuomenės rekvizicijos, lenkų ir sovietų okupacija, pirmieji trėmimai, – vardijo A. Kašėta. – Žmonės neturėjo galimybės visavertiškai gyventi, jaustis tikraisiais savo krašto piliečiais. Antrasis pasaulinis karas atnešė didelį stresą katalikiškai vietos bendruomenei, Valkininkų miestelyje buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė. „Armija krajova“ ir raudonieji partizanai siautėjo šiose apylinkėse. Ne veltui aplinkiniai kaimai kūrė savigynos būrius. Vermachto kareiviai, taip pat okupacinė valdžia ne tik vykdė įvairias rekvizicijas, bet ir – baudėjiškas akcijas. Tačiau vietos gyventojai net negalėjo įsivaizduoti, kokia lemtis laukia jų kaimo ir vietinių žmonių“.
Pasak rajono vadovo, Pirčiupių tragediją būtų galima lyginti su  to meto vokiečių karo nusikaltimais Pranzūcijoje ir Italijoje bei dabartinių rusų okupantų žudynėmis Ukrainoje. „Kai atrodė, kad visi tie baisūs antrojo pasaulinio karo atgarsiai prisimiršo ir galime džiaugtis taikia Europa, Rusijos okupacinė kariuomenė išžudė tūkstančius nekaltų civilių žmonių, apimti įniršio, kad negali įgyvendinti savo grobuoniškų tikslų, – sakė A. Kašėta. – Egzekucijas vykdę nacių budeliai buvo nuteisti, o sovietinių generolų, partijos vadų, žudynių organizatorių teisingumas taip ir nepasiekė. Mūsų vyrai turėjo kautis partizanų būriuose, lietuvių tauta – lieti savo kraują, patirti persekiojimus ir trėmimus. Priminsiu, kad prie Pirčiupių žuvo disidentas, kovotojas už tikėjimo laisvę kunigas Zdebskis. Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, minime liūdną datą, ir tikiuosi, kad tai nebus tik formalumas ir „varnelė“ mūsų kalendoriuje. Svarbu suprasti, ką turime daryti, kad tokios tragedijos daugiau nebesikartotų“.
Minėjime dalyvavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Bubnys pasakojo, kad vokiečių esesininkų ir policininkų žiaurumą prieš pirčiupiečius išprovokavo sovietų partizanai, nužudę kelis vokiečių kareivius.
„Nacistiniai ir sovietiniai okupantai bei jų kolaborantai padarė milžiniškų nusikaltimų. Pirčiupių tragedija yra pati didžiausia, nes niekur kitur Lietuvoje nacistiniai okupantai per vieną dieną nenužudė tiek taikių gyventojų, kaip čia, Pirčiupiuose, keršydami ne tiems, kurie juos užpuolė, bet nekaltiems kaimo gyventojams. Suvarė žmones į kluonus ir juos padegė, o tuos, kurie bandė bėgti, sušaudė. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti. Mūsų pareiga – prisiminti šią tragediją ir pagerbti jų aukas. Labai svarbu, kad pagerbimas nebūtų tik žodžiais, bet – ir darbais. Prieš keletą dienų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido naują knygelę apie Pirčiupių tragediją“, – pristatė dr. A. Bubnys.
Pėsčiomis ir ratuoti susirinkusieji patraukė link Pirčiupių kapinaičių, jų centre – trys aukšti mediniai kryžiai, žymintys sudegintų pirčiupiečių amžino poilsio vietą. Ant kapinaičių tvorelės pritvirtinta lentelė byloja: „Čia palaidoti palaikai 119-os Pirčiupių kaimo gyventojų, kuriuos hitlerininkai sudegino 1944 m. birželio 3 d.“ Pirčiupiuose patruliavusi vokiečių armija sudegintųjų žmonių palaikus leido palaidoti tik po 8 dienų, birželio 11-ąją. Bijodami, kad egzekuciją įvykdę vokiečiai neapsigalvotų, kaimo vyrai greitosiomis iškasė dvi duobes: į vieną duobę suguldė moterų ir vaikų kūnus, o į kitą – vyrų.
Čia pat prie kapinaičių stovi ir informacinė lenta. Joje surašyti nacių okupantų nužudytų 114-os Pirčiupų kaimo gyventojų vardai, pavardės, amžius su kai kurių nuotraukomis (žr. nuotr. viršuje). Dar 5-ių vokiečių kraugerių aukų duomenys lentoje neįrašytos: 3 iš jų buvo dviratininkai, šalikelėje sustoję pailsėti, ir 2 berniukai, atėję pažiūrėti degančio kaimo. Baisią kaimo tragediją mena ir tvorele aptvertas paminklinis akmuo. Būtent šioje vietoje, kur anuomet stovėjo pirčiupiečio Antano Uždavinio kluonas, 1944 metų birželio 3 dieną vokiečių galvažudžiai sudegino 15 kaimo vyrų.
Tragedijos aukos pagerbtos minute tylos ir graudžiomis Valkininkų bažnytinio choro giesmėmis, kalbas sakė Seimo nariai Angelė Jakavonytė ir Juozas Baublys. Svečiai ir minėjimo organizatoriai tradiciškai padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakių. Paskui visi rinkosi „Pirčiupio karčemoje“, kur eksponuojama Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokinių darbų paroda „Degantys Pirčiupiai“, LGGRTC suorganizuoto mokinių kūrybinių darbų konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ nugalėtojų darbų kopijos bei rajono gimnazistų meninė kompozicija „Atmintis lieka gyva…“
Buvo pristatyta ir LGGRTC išleista knyga „Pirčiupių tragedija“, centro darbuotojai taip pat skaitė pranešimus „Pirčiupių kaimo tragedija“ „Sovietų partizanai Rūdninkų girioje 1942–1944 m.“ ir „Vokiečių SS ir policijos 16-ojo pulko veiksmai Lietuvoje 1944 m. balandžio-liepos mėnesiais“. Šiuos pranešimus publikuosime kituose „Merkio krašto“ numeriuose.
Evelina Kuliešė