Prieš keliolika metų nusprendę įkurti nuosavą verslą du dvidešimtmečiai tėvų garažėlyje sumeistravo pirmąjį lauko kubilą ir, nors tuo metu niekas vaikinų sėkme netikėjo, šiandien jiedu valdo Senojoje Varėnoje įsikūrusią medienos dirbinių įmonę „Edjusta“, o kaip jiems pavyko įgyvendinti savo svajonę ir kokios nesėkmės klupdė, „Merkio kraštas“ kalbėjosi su vienu iš įmonės savininkų – Edvinu Zelionka…
„Merkio kraštas“. Gerbiamasis Edvinai, kartu su partneriu Justu Sinkevičiumi įmonę „Edjusta“ įkūrėte prieš daugiau nei 14 metų. Kaip susipažinote ir kaip sugalvojote užsiimti verslu?
Edvinas Zelionka. Pats esu iš Molėtų, o Justas – varėniškis. Vilniuje kartu studijavom transporto vadybą ir susidraugavom. Tada jis dirbo kartu su tėčiu, o aš, 18-metis, Molėtuose turėjau nedidelį verslą – autoparduotuvę. Galima sakyt, kad vienu metu buvau ne tik maisto tiekėjas, bet ir kasininkas, automobilio serviso meistras ir netgi pirkėjų močiučių psichologas. Tačiau darbas buvo sunkus ne tiek psichologiškai, kiek fiziškai. Reikėdavo anksti keltis, o ypač sudėtinga būdavo žiemą, kai visur užpustyti keliai. Vėliau su Justu pradėjom kalbėt, kad abiem reikėtų kuo nors užsiimti. Nutarėm, kad dirbsime su medžiu, o aš nusprendžiau persikelt į Varėną, nes norėjau pokyčių, sutikt naujų žmonių. Taigi būdamas 22 metų amžiaus ėmiau ir pardaviau savo autoparduotuvę. Justas iš pradžių nepatikėjo, galvojo, kad juokauju. Varėnoje daugiau nieko nepažinojau, neturėjau giminaičių. Ilgai ieškojau buto, kol pagaliau išsinuomojau jį Dzūkų gatvėje.
Iš pradžių planavom gamint medinius padėklus, bet supratom, kad iš to verslo nesukursim. Tuomet kilo idėja gamint medinius lauko kubilus. Nežinojom, ar pasiseks, bet nusprendėm rizikuot.
Turėjom šiek tiek santaupų, iš vietinių tiekėjų nusipirkom medinių lentų ir krosnelę. Pirmąjį kubilą statėm Justo tėvų garaže, užtrukom pusantro mėnesio. Neturėjom jokių brėžinių, informacijos ieškojom internete. Kai kubilas jau buvo pagamintas, internete įdėjau skelbimą, ir atsirado pirmasis klientas iš Grigiškių, sumokėjęs mums 1000 litų. Pardavus pirmąjį kubilą, atsirado motyvacija, dar labiau patikėjom savo idėja, tad išsinuomojom nedidelį garažėlį už policijos. Dirbom dieną ir naktį. Buvo tokių momentų, kad abiem iš nuovargio pradėdavo vaidentis. Dabar pagalvoju, kad niekas mūsų neskubino, nebuvo jokių terminų, tačiau, vedami jaunatviško maksimalizmo, norėjom kuo greičiau visko išmokti ir kuo daugiau pagaminti.
Skandinavijos šalyse kubilai jau buvo išpopuliarėję, o Norvegijoje kaip tik gyveno mano pusseserė. Paprašiau jos, kad įdėtų skelbimą, jog mudu su Justu gaminam kubilus ir galim juos eksportuoti. Netrukus atsiliepė vienas norvegas, sutikęs prekiauti mūsų gaminiais.
Vėliau gavom užsakymą atvykt į Norvegiją ir vietoje sumontuot 7-is kubilus skirtingiems užsakovams. Nors anksčiau niekada nebuvom išvykę į užsienį, jautėmės drąsūs – išsinuomoję krovininę mašiną, dviese leidomės į gyvenimo kelionę. Kadangi tuo metu neturėjom daug pinigų, miegojom tiesiog mašinoj. Degalinėse apsiprausdavom ir važiuodavom toliau. norėjom sukurt įvaizdį, kad esam solidi kompanija. Vis dėlto mūsų partneris iš Norvegijos tuo metu greičiausiai mumis nelabai pasitikėjo, nes, kai pas jį atvykom, paklojo mums miegot tiesiog lauko pavėsinėj prie jūros.
Kitas lūžis į gerąją pusę įvyko tuomet, kai pas mus į Varėną atvyko olandas, užsakęs 13 kubilų. Gavom avansą, nusipirkom žaliavų ir pradėjom gamybą. Olandas buvo labai patenkintas kubilų kokybe. Tuo metu, išsinuomoję patalpas Senojoje Varėnoje, dirbom jau 5-iese, kiekvieną savaitę į užsienį išsiųsdavom po vieną vilkiką su kubilais. Kai plačiau atsivėrė vartai į verslo pasaulį, pradėjom daugiau uždirbt, atsirado didesnis pasitikėjimas savimi, ėmėmės gamint saunas, vasarnamius ir kitus medžio dirbinius.
Beje, kai atidarėm įmonę „Edjusta“, reikėjo apsispręst, kuris iš mūsų bus oficialus jos direktorius. taigi… metėm monetą ir sėkmė nusišypsojo mano kolegai Justui, o aš formaliai tapau komercijos direktorium.
„M. k.“. Kaip jūsų sumanymą vertino artimieji ir bendraamžiai?
E. Z. Iš pradžių niekas netikėjo, galvojo, kad nieko nepasieksim. Žinoma, buvo momentų, kai neturėjom nė vieno užsakymo ir tų kubilų niekam nereikėjo. Verslą pradėję jauni žmonės turbūt viską mestų arba imtųsi kažko kito. Bet mūsų sėkmės paslaptis yra ta, jog mes laikėmės savo idėjos ir tikėjom, kad viskas bus gerai. Ieškojom išeičių, ką daryt, kad kuo daugiau parduotumėm.
Be to, su finansais elgėmės labai atsakingai, neišlaidavom. Uždirbę pinigų jaunuoliai paprastai pradeda pirkti prabangos prekes, o mes viską investuodavom į verslą. Pinigų pasilikdavom tik minimaliems poreikiams, iš tėvų nieko neprašėm.
Vėliau atsirado galimybė Senojoje Varėnoje nusipirkt 3 tūkstančių kvadratinių metrų ploto patalpas, būtent čia, kur šiandien ir esam. Patalpos buvo labai senos, be to – po gaisro, tad pigesnės ir mums prieinamos. Po truputį tvarkėmės, tačiau vis dar yra kur padirbėt.
„M. k.“. O kodėl nusprendėt kurti verslą provincijoje?
E. Z. Čia mums patinka, nes Varėnos rajone gyvena geri žmonės, be to, labai graži aplinka, patogi įmonės gamybinių patalpų vieta – visai šalia pagrindinio kelio į Vilnių. Pats dabar gyvenu Vilniuje ir kiekvieną dieną važinėju į Senąją Varėną. Nuo čia iki mano namų atstumas nedidelis – apie 60 kilometrų.
Dar vienas pliusas, kad mažoj gyvenvietėj tu esi matomas ir žinomas, priešingai negu didmiesty, kur, turėdamas 45 darbuotojus, tu niekam nebūsi įdomus. Jeigu nori būti matomas, turbūt ir reikėtų galvoti apie verslą mažesniame miestely. Vienintelė problema – sudėtinga rasti kvalifikuotų specialistų, o mes jų ieškom visada.
„M. k.“. Dabar gaminat ne tik lauko kubilus, bet ir pirtis, saunas bei vasarnamius. Konkurencija šioje rinkoje, regis, labai didelė, tad kaip naujam verslui pavyko įsitvirtinti?
E. Z. Kai gaminom vien lauko kubilus, Lietuvoje tai buvo po truputį populiarėjanti prekė, o ją gamino tik viena kita įmonė. Tačiau jos dirbo panašiai kaip ir mudu su Justu, šioj rinkoj nebuvo labai stiprių žaidėjų. Kitaip tariant, mums tiesiog pavyko įšokti į traukinį ir juo nuvažiuoti. Kai prasidėjo koronaviruso pandemija, Varėnos rajone įsikūrė 8-ios analogiškus gaminius siūlančios įmonės, tačiau didelės konkurencijos nejautėm. Vis dėlto dirbam jau daug metų ir užsitarnavom gerą vardą.
„M. k.“. Kokią dalį savo gaminių parduodat lietuviams, o kiek jos iškeliauja į užsienį?
E. Z. Pasaulinė ekonomika labai įtakoja mažąjį Varėnos verslą. Prieš prasidedant Rusijos karui Ukrainoje ir prieš didėjant paskolų palūkanoms, į užsienį eksportuodavom maždaug 98 procentus produkcijos, daugiausia – į Vokietiją, Olandiją ir Daniją. Dabar, kai ten prasidėjo tam tikras ekonomikos nuosmukis, padaugėjo pardavimų Lietuvoje. Šiuo metu 30 procentų produkcijos parduodam lietuviams, 70 procentų iškeliauja į užsienį. Jeigu reikėtų prekiaut vien Lietuvoje, greičiausiai vėl tektų sugrįžti prie dviejų darbuotojų ir dirbti garaže.
Kai kuriose užsienio šalyse apskritai nėra tuo užsiimančių įmonių, o, tarkim, Vokietijoje tai būtų labai brangu, kadangi produkcija yra rankų darbo, o ten jis labai brangiai įkainotas. Taigi pirkt gaminį iš mūsų jiems pigiau.
Kita vertus, kad produktas būtų kokybiškas, jį turi gaminti auksinių rankų meistrai, o mes savo įmonėje tokių turim, ir beveik visi jie – iš Varėnos rajono. Kai kurie su mumis dirba nuo pat pradžių, kai tik pradėjom priimti naujus darbuotojus. Vydeniuose dar turim dukterinę medienos apdirbimo įmonę „EJ Baltic“. Abiejose įmonėse dabar dirba 45 darbuotojai.
„M. k.“. Ar kuriant verslą būta situacijų, kai kažkas nepasisekė taip, kaip planavote?
E. Z. Buvo visko. Pavyzdžiui, mūsų kolega olandas nusprendė, kad jau pavargo ir nori išeit į pensiją. Kadangi tuo metu jam parduodavom didžiąją dalį savo produkcijos, pradėjom galvot – kas dabar bus? Teko sukti galvą, kam tą produkciją parduoti, juk darbuotojams reikia mokėti atlyginimus. Ne vieną kartą yra pasitaikę, kai mudu su Justu neėmėm jokio atlyginimo, kad turėtumėm kuo atsiskaityt su savo darbuotojais, nes kitaip juos prarasim, ir gamyba sustos.
Kai buvo paskelbtas karantinas, mūsų pardavimai labai išaugo, ir šia prasme tai buvo pats geriausias laikas, kadangi žmonės norėjo lauko pramogų. Nepaisant to, smarkiai išaugo žaliavų kaina. Savo produkciją pardavinėjom tokiom pačiom kainom, kaip ir prieš pandemiją, nes visos mintys buvo tik apie tai, kaip paspartint gamybą. Klientų srautas buvo toks didelis, kad mes tiesiog pamiršom pasiskaičiuoti ir savo gaminius parduodavom beveik už savikainą. Tai reiškia, kad turėjom daug išlaidų ir menką uždarbį.
Pagrindiniai mūsų klientai – vidutines pajamas gaunantys žmonės, kurie paprastai yra pasiėmę paskolų būstui, tad, padidėjus palūkanų normai, jie turi nuspręst, ko labiau nori: susimokėt mėnesinę įmoką ir galbūt išvažiuot į kelionę ar įsigyt kokį nors mūsų produktą. Dažniausiai mes liekame antroje vietoje, nes žmonėms prioritetas yra susimokėt paskolą, kad bankas neatimtų jų namų.
Kitas dalykas, visuomenėje atsirado baimė, kad gali prasidėti karas ir gali tekt bėgt, tad reikia turėt santaupų. O juk kubilo ar saunos su savimi nepasiimsi. Taigi sunkumų yra nuolat ir niekada negali užmigti ant laurų.
„M. k.“. Dirbti su draugais atrodo šauni idėja. Tačiau yra sakoma, kad ten, kur prasideda pinigai, baigiasi draugystė. Kaip judviem su Justu pavyksta spręsti tarpusavio konfliktus?
E. Z. Kai su Justu pradėjom kartu dirbti, daug kas mums irgi sakė, kad tikrai susipyksim ir iš geriausių draugų tapsim priešais, bet mes tuo netikėjom. Dabar irgi netikim, tačiau turiu pripažinti, kad verslas tuos draugystės santykius vienareikšmiškai atšaldo.
Skyrybų atveju abiem pusėms palankaus kelio dažniausiai nėra, bet, jeigu esi racionalaus proto, tai ieškai kompromisų, nes supranti, kad asmeninės ambicijos negali užgožti įmonės veiklos. Vadovaujamės šaltu protu, o ne emocijomis, be to, vienas kitam jaučiam pagarbą.
„M. k.“. Ką patartumėt jaunam žmogui, svajojančiam apie nuosavą verslą?
E. Z. Reikia būti kantriam, drąsiam ir ryžtingam, ne tik norėti, bet ir galvoti, kaip savo idėją realizuoti, net jeigu aplinkiniai sako, kad tau tikrai nepavyks. Prisimenu, su Justu nuėjom į banką atsidaryt sąskaitos, ir darbuotoja mums pasakė, kad jaunuoliai dažnai ateina atsidaryt sąskaitų įmonėms, bet tuoj ir baigia savo veiklą. Šitie žodžiai man labai įstrigo, norėjosi visiems įrodyt, kad ir jauni žmonės gali daug pasiekti. Vienas iš patarimų taip pat būtų – susirasti mentorių, kuris užvestų ant kelio, pakonsultuotų.
Sukurt verslą nėra kažkoks stebuklas, svarbiausia – užsispyrimas. Šiuolaikinis jaunimas labai saugo save, nenori pervargti, ką nors pabando ir, jeigu pirmąją savaitę nepasiseka, – meta. Dabar jaunuoliai visai kitokie, negu mes buvom prieš 15 metų – negailėjom savęs ir dirbom tiek, kiek turėjom sveikatos.
Pasaulyje jau yra labai daug visko prigalvota, tad sukurti kažką unikalaus turbūt neįmanoma. Tačiau gali daryt kažką, ką daro kiti, prieš tai būtinai išanalizavęs būsimus konkurentus, ką jie daro gerai ir ką – blogai. Aišku, nereikėtų rizikuot viskuo, ką turi, ir neatiduot paskutinių kelnių, tačiau bandyti visada verta. Ir ką gali žinoti, gal tau nusišypsos laiminga žvaigždė…
„M. k.“. Dėkoju už pokalbį.
Evelina Kuliešė
Autorės nuotr.
