Sausio 13-ąją minėsime Laisvės gynėjų dieną, kai prieš 34 metus beginkliai Lietuvos žmonės, gindami savo šalies nepriklausomybę, pasipriešino brutaliai Sovietų Sąjungos agresijai; ginti Lietuvos parlamento, be daugelio kitų, vyko ir varėniškis Artūras Česnavičius bei dabartinis rajono meras Algis Kašėta, „Merkio kraštui“ papasakoję savo prisiminimus…
Ginti Parlamento išvažiavo būdamas 21-erių metų
55-erių metų amžiaus varėniškis Artūras Česnavičius – vienas iš daugelio mūsų krašto žmonių, 1991 metų sausį išvažiavusių į Vilnių ginti Lietuvos Parlamento. Nuo tada praėjo jau 34 metai ir „Merkio krašto“ pašnekovas pripažįsta, kad iš atminties išdilo nemažai to meto įvykių detalių, bet visgi kai kurie prisiminimai pasiliks visam gyvenimui.
Organizuotas budėjimas prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prasidėjo netrukus po 1991 metų sausio 8 dienos rūmų šturmo, kurį surengė prosovietinė organizacija „Jedinstvo“. Tuo metu A. Česnavičius dirbo Varėnos rajono Rakų pasienio kontrolės poste patruliniu budėtoju.
„Viršininkai iš tuometinės Krašto apsaugos pakvietė atvykti į Aukščiausiąją Tarybą ginti Lietuvos nepriklausomybės. Pirmasis maršrutinis autobusėlis pajudėjo sausio 8 dieną, man regis, popiet, iš aikštelės šalia „Merkio krašto“ redakcijos. Taigi juo išvažiavau ir aš. Didelio streso nejaučiau, galbūt dėl to, nes užplūdo adrenalinas, be to, į nieką per daug nesigilinau, nes buvau dar labai jaunas – vos 21-erių“, – pasakojo varėniškis.
Atmintin įstrigo didžiulė minia žmonių
Pirmieji į Aukščiausiosios Tarybos pastatą suvažiavo pasieniečiai iš artimiausių – Vilniaus bei Šalčininkų – užkardų, o kiek vėliau ir iš visų kitų, taip pat Varėnos rajono. „Merkio krašto“ pašnekovas vardijo, kad saugoti Lietuvos Parlamento buvo atvykę varėniškiai Stasys Gudonis, Vidas Putys, Gintautas Miškinis, Saulius Vilbikas, Kęstas Biekša ir dar daug kitų.
Ginklų gynybai, kaip sakė A. Česnavičius, vyrams į rankas niekas neįdavė, tada Lietuva neturėjo ir ginkluotųjų pajėgų, kurias būtų galėjusi pasitelkti priešintis agresoriui. Tačiau, pasak pašnekovo, pasieniečiai atvyko ne tuščiomis – kas galėjo, atsivežė medžioklinių šautuvų, peilių, gamino savadarbius padegamuosius užtaisus, vadinamuosius Molotovo kokteilius.
„Autobusėlis mus išleido tiesiai prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Kai atvykom, lauke būriavosi labai didelė minia žmonių, tai tas vaizdas įstrigo atmintin. Kas dainavo, kas valgyt virė, šildėsi prie laužų. Kadangi priklausiau sukarintai struktūrai, mane nusiuntė saugoti Aukščiausiosios Tarybos pastatą iš vidaus. Visiems buvo paskirta tam tikra atkarpa. Tarkime, aš kartu su dar maždaug 10-čia pasieniečių budėjau prie didelių stiklinių langų su vitražu, nes priešas galėjo juos sudaužyti ir patekti vidun. Į lauką išeiti buvo draudžiama, nebent labai trumpam apsižvalgyti ir pasiklausyti, kas ką šneka. Miegojom, kur papuola, – vieni foteliuose, kiti įsitaisydavo ant laiptų ar kabinetuose ant kilimų. Iš pradžių valgydavom Aukščiausiosios Tarybos valgykloje, bet ji greitai užsidarė, tada jau maisto atsiveždavom iš namų arba perduodavo kiti žmonės. Kartais pro šalį su savais reikalais praeidavo Audrius Butkevičius (tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, pirmasis Krašto apsaugos ministras – aut.) ir Vytautas Landsbergis (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas – aut.) su keliais ginkluotais vyrais iš OMON’o (tarybų sąjungoje įkurtas specialios paskirties milicijos dalinys, vėliau performuotas į antiteroristinių operacijų rinktinę „ARAS“ – aut.), perėjusiais mūsų pusėn“, – Lietuvos parlamente praleistas dienas ir naktis prisiminė A. Česnavičius.
Atsisakė ginti Parlamentą tik keletas
Vis dėlto labiausiai varėniškiui įsiminė sausio 11-oji. Tądien Aukščiausiosios Tarybos fojė keli šimtai savanorių davė priesaiką būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir ginti Parlamentą. Vieni jų buvo paprasti žmonės, kiti – pakviesti Lietuvos Sąjūdžio, taip pat – jau veikusių struktūrų pareigūnai, pasieniečiai, muitininkai ir šauliai.
Priesaiką perskaitė Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A. Butkevičius, pašventino kunigas Robertas Grigas, pasveikino Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis. Po priesaikos vaikinai spaudė vienas kitam rankas. „Nors, prieš duodant priesaiką, mus perspėjo, kad kelio atgal nebus, o priešui užpuolus galime žūti, todėl kas nori, gali važiuoti namo, tokių atsirado nedaug. Jeigu neklystu, išėjo tik keli mūsiškiai“, – kalbėjo A. Česnavičius.
Į Vilnių iš Varėnos atvažiavo traukiniu
Parlamento gynėjų sąraše yra ir dabartinio rajono mero, o prieš daugiau nei 30 metų – vieno iš Varėnos Sąjūdžio steigėjų, taip pat inicijavusių Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimą Varėnos krašte – Algio Kašėtos pavardė. Jo atmintyje iki pat šių dienų išliko stiprų įspūdį padarę reikšmingi 1991-ųjų sausio įvykiai.
„Varėniškiai buvo aktyvūs dalyviai Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir įtvirtinimo procese – būrėsi į Šaulių sąjungą, Lietuvos Sąjūdį, kurių veikloje man taip pat teko dalyvauti, – pasakojo A. Kašėta. – Kiti savanoriškai ėjo į kuriamas valstybės tarnybas, tokias kaip muitinė, krašto apsauga. Vėliau, Maskvai pabandžius palaužti mūsų tautos siekį įtvirtinti nepriklausomybę, įvairios organizacijos, kurios užsiėmė valstybės funkcijų vykdymu, pašaukė savo žmones į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastatą – saugoti šį mūsų valstybingumo simbolį. Lygiai taip pat ir Šaulių sąjungos vadovybė kreipėsi į savo narius. Tąkart daugelis Šaulių sąjungos Varėnos skyriaus narių užsirašė savanoriais saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Nežinojome, kuo visa tai pasibaigs, bet žinojome viena – kad turime tai padaryti. Tarp mūsų buvo ne tik varėniškiai, bet ir merkiniškiai, perlojiškiai bei žmonės iš kitų aplinkinių kaimų. Taigi keliolika mūsų sausio 8-ąją sėdome į traukinį ir nuvažiavome į Vilnių, po to iš traukinių stoties troleibusu nukakome iki Aukščiausiosios Tarybos aikštės“.
„Mano pasirinkimas buvo pasilikti…“
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis per radiją kreipėsi į Lietuvos žmones, kviesdamas atvykti ginti Lietuvos nepriklausomybės. Į kvietimą budėti sargyboje atsiliepė tūkstančiai žmonių – iš visos Lietuvos autobusais ir traukiniais jie plūdo į Vilnių.
„Per centrinius vartus buvome įleisti į rūmus. Tą dieną, kaip dabar atsimenu, apsaugos grandinėje, išorėje juosusią įėjimą, stovėjo ir keli varėniškiai policininkai. Kai atvykome, mus įkurdino prie Parlamento vitražo galerijos, paskui turėjome saugoti stogą. Iki tol, kai sausio 11-ąją prie Spaudos rūmų buvo sunkiai sužeistas vienas iš gynėjų, budėjimo režimas Aukščiausiosios Tarybos pastate buvo laisvesnis – gavus leidimą, buvo galima išeiti į lauką, nuotaika buvo gana optimistinė, jautėsi tūkstančių žmonių vienybės jėga ir ryžtas. Tuo metu man buvo 29-eri, su žmona auginau du mažamečius vaikus. O kai prie Spaudos rūmų prasidėjo pirmieji susirėmimai, mums, budėjusiems Parlamente, buvo duota keliolika minučių apsispręsti, ar mes norime pasilikti, nes, davus priesaiką, savo pozicijų palikti nebegalėsime. Negaliu teigti, kad nepagalvojau apie namuose laukiančią šeimą. Šis motyvas, be abejo, buvo labai svarbus, kadangi ta zona pasidarė labai pavojinga ir neliktų galimybės kada panorėjus iš jos pasitraukti, bet mano pasirinkimas buvo pasilikti. Iš mūsų Šaulių būrio tik vienas jaunas žmogus paliko parlamentą, apskritai tokių buvo nedaug. Kita vertus, negalime jiems kaip nors priekaištauti, nes nežinome, dėl kokių priežasčių žmonės pasitraukė“, – kalbėjo A. Kašėta.
Stiprybė – vienybėje
1991 metų sausio 11-ąją, siekdami užimti Spaudos rūmus, iki dantų ginkluoti sovietų kariai sužalojo dešimtis beginklių žmonių, budėjusių Spaudos rūmų prieigose. Sausio 13-osios naktį priešo šarvuočiai ir tankai apsupo Radijo ir televizijos komiteto pastatą, šaudė į čia budėjusius žmones. Per Radijo ir televizijos komiteto bokšto šturmą žuvo 14 civilių, dar maždaug 700 buvo sužeisti. Tądien Kijeve (Ukraina) ir Rygoje (Latvija) įvyko Lietuvos nepriklausomybę remiantys mitingai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių.
„Akivaizdu, jog ne ginklai lėmė, kad sovietai neįgyvendino savo plano ir nešturmavo Aukščiausios Tarybos. Dešimtys tūkstančių pastatą apsupusių žmonių – štai kas buvo lemiamas, brutalią agresiją stabdantis veiksnys. Mūsų stiprybė buvo pagrįsta vienybe bei moraline jėga“, – teigia A. Kašėta.
Pasak rajono mero, 2021 metais savivaldybė pagamino specialius ženkliukus Laisvės gynėjams ir įteikė juos Varėnos rajono gyventojams, 1991-aisiais budėjusiems Lietuvos parlamento viduje. Šiuos ženkliukus, mero duomenimis, gavo daugiau kaip šešios dešimtys mūsų kraštiečių.
Evelina Kuliešė
