Nedzingės krašto kaimų istorijos

Nedzingės krašto kaimų vardai yra vieni iš seniausių Lietuvoje. Sunku ir atsekti, kodėl ir kada vieno ar kito kaimo vietovė vadinasi, pavyzdžiui, Nedzingė, Pilvingiai ar Mikniūnai; tačiau Nedzingės krašto pietinėje ir rytinėje dalyje yra kaimų, iš kurių vardų galima spėlioti, kodėl ir kada jie gavo tokius vardus.
Į neakivaizdinę kelionę po šiuos unikalius kaimus kviečia nedzingiškė Vanda Mockevičienė…

Karužai. Jeigu iš Nedzingės teks keliauti savom kojom ar joti ant žirgų, kviečiame eiti ar joti Senovės gatve, kuri veda į Perloją, pasukti prieš Čečetų, paskutinį šios gatvės namą, į dešinę ir keliauti keleliu šalia Nedzingės upelio. Upelio krantai – aukšti, vaga – gana tiesi, bet, paėjus puskilometrį, keliukas, vedantis į Perloją, pasuka į kairę. Nuo šios vietos upelis jau vadinamas Amarnia. Bet eikime pagal jo vagą, braukimės pro krūmus, medžių šakas. Iš abiejų pusių takelio – aukšti upelio krantai su giliais, siaurais tarpekliais, medžių išvartom. Upelis raitosi kaip žaltys, vinguriuoja ir, norint pasiekti istorinius Nedzingės krašto kaimelius, reikia perbristi upelį net du kartus, užtat atsivers nuostabus reginys… Aukštos kalvos su gražia lygumėle, o priekyje spindi, tyvuliuoja, banguoja ežeras, taip mėgiamas baltųjų gulbių. Tai – Karužai. Kairioji kalva nepaprastai aukšta, žmonės pasakoja, kad čia – Karužų piliakalnis, kiek žemiau – kapinaitės, o už jų – graži lygumėlė, lyg futbolo aikštė. Žmonės kalba, kad čia viduramžiais, kai lietuviai gynėsi nuo kryžiuočių, buvo karių, vadinamų karužiais, stovykla. Neseniai, jau mūsų amžiuje, šitame kaime buvo rastas viduramžių laikų pinigų ir kitų daiktų lobis. Galima šį lobį pamatyti Nedzingės daugiafunkcio centro (buvusioje Nedzingės vidurinėje mokykloje) muziejuje. Šiame kaime tarpukaryje gyveno įvairių tautų žmonių: lenkų, totorių, rusų, žydų ir tik viena šeima – lietuvių.
Pasigrožėję nuostabia Karužų kaimelio gamta, kairiąja Karužų ežero puse keliaujame toliau. Peržengiame mažą upeliuką, tekantį iš šaltinių, ir šlapiu šaltu takeliu pakylame į rytinį kalnelį. Tai – Vartavalakis.
Vartavalakis. Žmonės sako, jei yra žodis „varta“, žinok, čia buvo viduramžiais įrengtas apsauginis ruožas apsiginti nuo priešų. Buvo kertami medžiai, užtveriami keleliai ir takai, kasami grioviai, kad priešas negalėtų laisvai lakstyti po mūsų žemę. Šis griovys tęsiasi nuo Burokaraisčio miškų. Matyt, šis apsauginis ruožas nebuvo toks ir trumpas, jei įgavo ir valako vardą. Šiuo apsauginiu ruožu pasinaudojo ir mūsų krašto šauliai, 1918 m. saugodami Nedzingės kraštą nuo lenkų. Be abejo, „vartos“ buvo labai reikalingos ir efektyvios, viduramžiais saugojant savo kraštą nuo priešų.
Kucakiemis. Kai aš buvau dar maža, tai mūs tėvai visada augino ir avis. Kai avys atsiveda ėriukų ir būdavo labai šaltos žiemos, tuos ėriukus atsinešdavo trobon, kad nesušaltų. Mes, vaikai, juos glostydavome, džiaugėmės, vadinome „kucukais“ ir šaukdavome: „kucu, kucu“. Tai va, galbūt, šitoje vietoje, tarp Karužų ir Vartavalakio, buvo auginamos avys-kucukės maitinti karužiams. Mūsų amžininkai sakytų „avių ferma“, bet tuo metu, matyt, mūsų kalboje šio žodžio dar nebuvo, užtat buvo gražus žodis „kiemas“.
Kamisarka. Kaimas jau ribojasi su Nedzingės laukais. Kraštovaizdis – jau nekalvotas, daugiau lygumų. Patogus kariams treniruotis, taigi ši vietovė nuo viduramžių ir įgavo vardą Kamisarka – karinis paligonas (taip paaiškino dirbtinis intelektas). Galbūt šioje vietovėje karužiai ant žirgų mosuodami iškeltomis savo tautos vėliavomis treniravosi, mokėsi to meto karybos paslapčių.
Dabar galime užsukti pas Kaminskus, kurių tėvai, seneliai ir proseneliai čia gyveno šimtmečius. Pas ūkininką Valdą ir jo sūnų Liudą galim paprašyti žirgų (o jų turi ne vieną ir ne du) ir šuoliuotume pietauti šiaurės link. Kelias nebeilgas – keletas minučių ir jau leistumės žemyn nebetoli Salinio ežero, galbūt net užuostume verdamos žuvienės ar avienos viliojančius kvapus. Tai – Laicai.
Laicai. Vietovė, apsupta iš vakarų ir šiaurės liūliuojančiais raistais, Ilgelio ir Salinio ežerais, kalvota, su klonimis ir nedidelėmis lygumėlėmis. Jau šiame amžiuje, apie 2013 metus, pro Nedzingę jojo ukrainiečiai girdyti žirgų Baltijos jūroje. Va, jie mums ir paaiškino, kodėl jų lauko virtuvė buvo įrengta Laicuose, o ne Nedzingėje – nes norėjo atkartoti viduramžius, kai karinės lauko virtuvės vadinosi laicais.
Laicai nuo vakarų ir šiaurės apsaugoti raistų ir ežerų, o pietrytinė dalis – ne.
Dabrovolė. kad priešas nuo Perlojos miesto neužpultų pietaujančių karužių, juos saugojo dabrovolcai – geros valios žmonės, šiandienine kalba sakytum – savanoriai. Kaip ne keista, praėjo šimtmečiai, o šiame kaime yra žmonių, kurie žino, kad kadaise jų proproprotėviai buvo atvykę iš Gudijos ar kitų rytinių kraštų savanoriais, net ir tas senąsias savo krašto dainas išlaikę, bandę dainų žodžius išversti į vietinę lietuvių kalbą, bet melodijos – nenuslėpsi.
Pakaršis. Už Laicų – ir Pakaršis, prisiglaudęs prie žuvingo Salinio ežero, pilno karšių, lydekų, ešerių ir kitokių žuvų. Čia pat ir aukšas kalnas – kapinaitės, kuriose ilsisi išėję į amžinybę šio kaimo žmonės. Galbūt čia guli ir žvejai, viduramžiais gaudę žuvis Laicų karinei virtuvei…
Vanda Mockevičienė