Ketvirtadienis, 29 rugsėjo, 2022
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
PradžiaNaujienosNeįprastas verslas Krūminiuose

Neįprastas verslas Krūminiuose

Prieš 17 metų į Krūminių kaimą atvykęs ir čia su žmona Tatjana bei keturiais savo vaikais įsikūręs vilnietis Gintaras Knieža iš pradžių sodyboje ėmėsi prekiauti rankų darbo plytomis, o maždaug prieš 5 metus įkūrė viešąją įstaigą „Didelės akys“, kad be jokio atlygio padėtų šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus…

Lemtingas skambutis

Kaip „Merkio kraštui“ papasakojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plytinės ir viešosios įstaigos „Didelės akys“ įkūrėjas 55 metų amžiaus Gintaras Knieža, jis yra užaugęs tarp negalią turinčių vaikų, nes pats mokėsi aklųjų mokykloje. „Kartu kvailiodavome ir krėsdavome tokius pokštus, kad oho! Buvo visko: dažnai ir pasityčiodavome iš vaikų, turinčių protinių sutrikimų. Paskui, baigęs režisūros mokslus ir būdamas dar labai jaunas, Vilniuje įkūriau keramikos būrelį vaikams su protine negalia. Bet mano tikslas, sakyčiau, buvo šiek tiek egoistinis, nes žinojau, kad tų vaikų tėvai neturi jų kur palikti, todėl paliks man juos visai dienai, ir man už tai bus sumokėta. Tačiau paskui šita visa veikla nutrūko maždaug 10-čiai metų“, – kalbėjo pašnekovas.

Mintį įsteigti viešąją įstaigą ponui Gintarui pamėtėjo netikėtas vieno buvusio keramikos būrelio nario Rolando skambutis. „Nors vaikinas jau buvo suaugęs, pažinau jo balsą. Telefonu pabendravome ir jis pasikvietė mane į svečius. Aplankiau jį vieną, antrą kartą. Rolandas gyveno Markučių dienos veiklos centre, kurio direktorė man sykį paskambinusi sakė, kad vaikai ėmė maištauti ir nori pas mane atvažiuoti. Taip jau išėjo, kad tos įstaigos vadovė atvežė visą būrį vaikų čia, į Krūminius. Visi susipažinome ir tapome draugais, jie čia apsilankydavo ne kartą. Tuomet, prieš maždaug 5 metus, su žmona nusprendėme, kad reikia tą reikalą stiprinti, taip ir atsirado „Didelės akys“, – prisiminė G. Knieža.

Į Krūminius atvedė… plytos

Persikelti iš didmiesčio į kaimą šeimą pastūmėjo idėja prekiauti rankų darbo senovinėmis plytomis. Maždaug 4 hektarų žemės sklypą Kniežai rado Krūminiuose ir jį nusipirko. „Sužinojome, kad statybos čia draudžiamos. Prieš tai ilgą laiką žiedžiau puodus ir jais prekiaudavau mugėse. Tų puodų iš manęs nusipirko tuometinis Alytaus aplinkosaugos generalinis direktorius. Aš jam paskambinau ir paklausiau, ar tikrai čia yra uždrausta zona ir negalėsiu nieko statyti? Bet jis man atsakė, kad jo žmona labai džiaugiasi mano puodais, ir pažadėjo pasirašyti visus reikiamus dokumentus, jog čia statyti galima. Buvo periodas, kai atrodė, kad tuos puodus taip sunku gaminti ir uždirbti pinigų, jog tai yra beprasmiškas amatas. Bet pasirodo, kad kai sąžiningai kažką darai, gali pasiekti labai daug“, – šypsojosi sodybos savininkas.

Anot pono Gintaro, finansavimo viešosios įstaigos veiklai jis pats specialiai neieškojęs, viską daręs tik iš to, ką pavykdavo suprekiauti už plytas, kurias, kaip jis pats sakė, pirkdavo patys turtingiausi Lietuvos verslininkai ir dosniai už jas sumokėdavo. Būtent unikaliųjų plytų dėka viešosios įstaigos įkūrėjai Kniežai susipažino su žmonėmis, kurie, išgirdę apie jų nesavanaudišką idėją be jokio atlygio padėti vaikams, turintiems raidos sutrikimų, savanoriškai parengė paraišką Europos Sąjungos paramai gauti. G. Knieža taip pat kalbėjo niekada neturėjęs minties sukaupti kuo daugiau pinigų. „Labiau patinka juos išleisti“, sakė jis ir pridūrė, kad „esi turtingas ir laimingas tik tada, kai gali džiaugtis ne tik pats, bet ir suteikti tą džiaugsmą kitiems“.

„Vienas verslininkas kartą atvažiavo iš mūsų nusipirkti plytų. Paklausė jis manęs, kodėl iš savo pinigų kuriu viešąją įstaigą, ir pasakė, kad jo įmonėje yra gerų Europos Sąjungos projektų rašytojų, ir jie galėtų man padėti parašyti projektą. Manau, kad pagalba ateina iš to, kaip prieš tai gyvenai ir elgeisi. Dėka tų žmonių gavome maitinimą ir reikiamų daiktų. Kitu projektu įsigijome sportinės įrangos. Paskui nusprendžiau įrengti trasą slidinėjimui. Už projekto pinigus gavome nemažai šiam reikalui skirtos įrangos. Tačiau asmeninių lėšų kalnų įrengimui irgi buvo įdėta labai daug. Pavyzdžiui, vien į techniką, tai yra į sniego patrankas, galingus siurblius ir taip toliau investavome apie 40 tūkst. eurų“, – vardijo G. Knieža.

Dėmesys daro stebuklus

Savo lankytojams Kniežai prigalvojo visokiausių užsiėmimų – nuo slidinėjimo tam specialiai pritaikytose trasose, pasivažinėjimo triračiais, kalnų riedlentėmis bei dviračiais iki irklenčių sporto ar molio žiedimo. G. Kniežos manymu, nuoširdus bendravimas ir lankytojų įsitraukimas į įvairias pramogas daro stebuklus. „Kaimų žmonėms kartą per savaitę skiriame dvi valandas, per kurias nemokamai jie gali ateiti ir pabandyti žiesti molį. Mūsų tokia mintis: jeigu, tarkime, vaikas gyvena alkoholiu piktnaudžiaujančioje šeimoje, tai bent tą vieną vaiką išgelbėtume nuo panašios ateities. Negali nuspėti, kaip bus, nes galbūt vaikas pajaus, kad jam čia patinka“, – kalbėjo pašnekovas.

Laukiami tiek suaugusieji, tiek vaikai, ir sveiki, ir su negalia. Pastariesiems visos pramogos – už dyką: „Tarkime, vienišai sunkiau besiverčiančiai mamai su vaiku užsiėmimai nekainuoja, bet būna neįgaliųjų, kurie yra turtingi, atvažiuoja prabangiomis mašinomis. Kartais jaučiame tokį kaip ir piktnaudžiavimą. Bet tai yra žmogaus sąžinės reikalas“.

Dažnai tėvai nemoka elgtis su savo vaiku

G. Knieža paatviravo sulaukiantis pačių įvairiausių lankytojų ir pajuokavo, kad jo vardas suveikia kaip vadinamoji „beržinė košė“. „Yra tėvų, kurie tiek psichologiškai ir emociškai pervargę, kad savo neįgalų vaiką vadina… padaru. Tokiu atveju jau žinome, ką reikia daryti, ir vaikus siunčiame į kairę, o jų tėvus – į dešinę, kitaip tariant, duodame veiklos ir vieniems, ir kitiems, – šmaikštavo ponas Gintaras. – Tėvai, atvažiavę su neįgaliu vaiku, dažnai panikuoja, kad jis gali kažką sudaužyti ar sugadinti. Stengiamės tėvus nuraminti. Būna ir taip, kad tėvai, gyvendami su savo vaiku, nemoka su juo elgtis. Tarkime, išeiname į mišką pasivaikščioti ir matau, kaip vaikas pasiima į rankas pagalį ir meta jį į medį. Atrodytų, kad vaikas žaidžia ir nieko bloga nedaro. Bet toks žaidimas yra draustinas. Reikia pasakyti, kad taip elgtis negalima, nes negalią turinčiam vaikui sunku atskirti dalykus, pavyzdžiui, ar jis namuose pasiėmęs puodelį šveičia į sieną, ar miške pagalį sviedžia į medį. Tėvai kartais patys pripažįsta, kad net psichologai tokių dalykų nepaaiškina. Galėčiau pasakyti, kad mano vardas veikia kaip auklėjimo priemonė, nes tėvai vaikus drausmina sakydami, kad jeigu neklausys, nevažiuos pas Gintarą“.

Varėniškius prisišaukti sunku

Ponas Gintaras neslėpė, kad jo sodyboje dirbę darbininkai, pamatę atvažiavusius sutrikimą turinčius vaikus, iš jų anksčiau pasišaipydavo, tačiau dabar viskas kitaip, požiūris į neįgaliuosius pasikeitė: „Kaimo bendruomenė priėmė geranoriškai, neįgalieji čia labai greitai integravosi. Ir jei iš pradžių mano darbininkai pasijuokdavo, kai vaikas nugriūdavo ir panašiai, labai greitai susivokė ir pradėjo patys vaikams padėti“.

G. Knieža apgailestavo, kad varėniškiai pas jį užsuka retai, daugiausia atvažiuoja žmonės iš kitų Lietuvos miestų. Dėl to jis buvo kreipęsis net ir į rajono valdžią, bet ledai kol kas nepajudėjo: „Kalbindavome ir atitinkamų įstaigų vadovus, kad jie pas mus atvežtų vaikų, turinčių sutrikimų, bet jie atsakydavo, kad tai autobuso nėra, tai dar kas nors. Taigi jau pusmetį su savo autobusiuku žmona neįgaliuosius atsiveža ir parveža…“

Beje, balandžio 1-ąją įvykusioje Varėnos verslo įmonių ir verslininkų apdovanojimo šventėje viešosios įstaigos „Didelės akys“ sumanytojai Gintaras ir Tatjana Kniežai pelnė nominaciją „Už bendrystę ir socialines iniciatyvas“.

Evelina Kuliešė

- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai