Gal net taip būtų galima pavadinti „Merkio krašto“ pokalbį su vienu iš dviejų neseniai paskirtų rajono vicemerų, prieš tai 8-erius metus savivaldybės administracijos direktoriumi dirbusiu Alvydu Verbicku – apie oponentų kritiką, privačius ir viešuosius ryšius, pomėgį motociklams, kovų menams, veiklą evangelikų liuteronų bendruomenėje, laimę gyventi Pošalčiuose (Valkininkų sen.) ir kita, ko galbūt dar nežinome…
„Merkio kraštas“. Gerbiamasis vicemere, pirmiausia sveikiname Jus su paskyrimu į šias atsakingas pareigas, linkėdami maksimaliai atsižvelgti į mūsų rajono žmonių lūkesčius, kai priiminėsite sprendimus. Bet štai rajono tarybos opozicija, svarstydama Jūsų kandidatūrą į vicemerus, atvirai pareiškė, kad Jūsų „kompetencija savivaldos klausimais, švelniai tariant, kelia didelių abejonių“. Ir taip mano, kiek žinom, ne vien tarybos opozicija. Kaip pats galvojate, kodėl po 8-erių metų vadovavimo savivaldybės administracijai oponentai Jus taip nuvertino?..
Alvydas Verbickas. Na, čia jų teisė taip manyti. Kiekvieną mero komandos narį oponentai paprastai išbando, kaip šis sureaguos. O kai aš galbūt netiksliai atsakydavau į klausimus – stengdavosi išbalansuoti. Bet viskas yra gerai su mano kompetencija, o oponentai tegul lieka su savo nuomone.
„M. k.“ Per tuos 8-erius Jūsų vadovavimo savivaldybės administracijai metus rajono tarybos opozicija taip pat nuolat priekaištaudavo, kad nedalyvaujat tarybos komitetų posėdžiuose, kur vyksta pagrindinis darbas ir kur daug klausimų galima išsiaiškinti, neperkeliant į tarybos posėdžius aršių diskusijų su kaltinimais merui bei Jums ir negaištant tam laiko. Prie Mikalausko, pavyzdžiui, komitetuose visuomet sėdėdavo kas nors iš vadovybės: administracijos direktorius, jo pavaduotoja arba pats Mikalauskas…
A.V. Na, mes su meru Algiu Kašėta nuo pat pirmosios kadencijos priėmėm sprendimą, kad laikysimės kitokios taktikos ir tvarkos, nes nenorėjom paveldėti to, ką radom, tarkim, – tam tikrų procesų…
„M. k“. Kokius procesus turite omeny?
A.V. Apskritai procesus – ar susirinkimų tradicijas, ar dar ką – susijusius ir su komitetais. Sprendimų projektus rajono tarybai svarstyti mes parengiam su specialistais ir tuos projektus iki jų „atėjimo“ į komitetą išgvildenam nuo A iki Z. Be to, kiekvieno komiteto posėdžiuose yra sekretorius, mūsų komitetų pirmininkai, tad informacija, kaip pasibaigė posėdis, kokie iškilo klausimai, kas kur ir kaip, mums pristatoma. Taip pat mes patys viską absoliučiai peržiūrim (posėdžių transliacijas-red.), tad eiti į komitetų posėdžius nematom prasmės, juolab, kaip patys matot, kokie tie posėdžiai „linksmi“.
„M. k.“ Esate visuomeninio judėjimo „Pakeliui su vėju“, įregistruoto Senosios Varėnos Beržų gatvėje, vadovas nuo 2020 metų. Naujasis rajono tarybos narys Žilvinas Baublys irgi atėjo iš to judėjimo. Ką jūs ten veikiate?
A.V. Aš pats vairuoju motociklą jau, rodos, 34-ąjį sezoną, tad nutariau įsteigti judėjimą, suburiantį tokių pat pomėgių turinčius mūsų rajono motociklininkus. Tai motociklininkų judėjimas, įsteigtas pagal Bendruomenių įstatymą, juridiškai įteisintas ir pirmas toks Lietuvoje. „Pakeliui su vėju“ įstatuose užrašyta, kad pirmiausia turim reprezentuoti mūsų kraštą Lietuvoje ir kitur. Savivaldybė mums leido naudotis logotipu „Gamtos ritmu“ – juo pažymėtos mūsų liemenės. Tiesa, „kovidas“ ir migrantų antplūdis neleido mūsų judėjimui įsibėgėti, bet tikiuosi, kad tą dar padarysim.
„M. k.“ Savo privačių interesų deklaracijoje nurodėte, kad Jūsų žmona Jūratė Verbickienė nuo praėjusių metų kovo dirba Matuizų pagrindinėje mokykloje ikimokyklinės grupės mokytoja, taip pat vadovauja IĮ „Lamausta“, įsteigtai nuo 2006 metų Vilniuje, o įmonės veiklos sritis – maisto parduotuvės. Ar žmona tebevadovauja tai įmonei iki šiol?
A.V. Nevadovauja. Ji bandė pradėti tą verslą, bet įmonės veikla taip ir neįsibėgėjo. Tiksliau – niekad nebuvo tos veiklos, nei pajamų, nei nieko. Tiesiog toji įmonė taip ir „kabo“ ištisus metus.
„M. k.“ Su žmona užauginote du vaikus – Laimoną ir Austėją. Laimonas su savo žmona Roberta nuo 2018 metų vadovauja Dargužiuose veikiančiai mažajai bendrijai „Merkio sūrinukas“, įregistruotai Matuizose. Dėl tos Jūsų sūnaus bendrijos, rengusios mokamas sūrių degustacijas bei įvairias edukacijas Dargužių amatų, Varėnos kultūros centruose, pačioje savivaldybėje ir kitur, opozicija bandė prikišti Jums viešųjų ir privačių interesų konfliktą bei „korupcijos apraiškas“, nors pati savo atlikto tyrimo pažymoje pripažino, kad konflikto ir korupcijos nebuvo…
A.V. Tuomet man buvo labiausiai gaila savo vaikų, aktyviai prisidedančių prie Dargužių bendruomenės veiklų ir kartu su ja norinčių, kad žmonės atvažiuotų ir pažintų ne tik Dargužius, bet ir visą mūsų gražųjį kraštą. Sūnui ar marčiai suorganizuoti, pavyzdžiui, sūrių degustaciją 20-čiai ar 30-čiai žmonių yra tikras vargas. Vietoj to daug labiau apsimokėtų pamaitinti 4-5 klientus, sugaištant ir daug mažiau laiko.
„M. k.“ O ką veikia Austėja?
A.V. Austėja prieš trejus metus ištekėjo už užsieniečio, vengro karininko ir išvyko gyventi į Vengriją, augina vaikutį. O kai žentas išvyksta į kokią nors misiją, aš Austėją parsivežu. Dukra yra baigusi teisės studijas, bet pagal įgytą teisininkės specialybę, deja, jai neteko darbuotis. Šiemet abu su žmona buvom išvykę į Vengriją, atšventėm ten Velykas ir dukrytę su anūkėle parsivežėme į Lietuvą.
„M. k.“ Prieš ketverius metus savo privačių interesų deklaracijoje nurodėte, kad Jūsų pomėgiai – motociklai, nardymas, šaudymas, kovos menai ir teologija, vėlesnėje deklaracijoje kovos menų bei teologijos nebeminite. Kokius kovos menus mėgote?
A.V. Mano tarnyba policijoje buvo susijusi su fizinės jėgos panaudojimu, bet mano gyvenimo filosofija tuo atžvilgiu yra šiek tiek kitokia. Jau daugiau kaip 30 metų propaguoju vieną iš kovos menų – aikido. Tai yra menas priimti kito žmogaus puolimą ir neutralizuoti jį nesmurtiniu būdu, kitaip tariant priešininko jėgą panaudoti prieš jį patį.
„M. k.“ O teologija? Jūs nuo 2013 metų ėjote Vilniaus evangelikų reformatų parapijos pirmininko pareigas. Dabar jau nebeinate?
A.V. Dabar jau nebėra laiko tokiai veiklai, teko tas pareigas perduoti kitam žmogui. Džiaugiuosi, kad bent sekmadieniais turiu galimybę nuvažiuoti į bažnyčią.
„M. k.“. Bet neatitolot nuo savo tikėjimo?
A.V. Ne, ne.
„M. k.“ Tai Jūs su žmona Vilnių išmainėt į Pošalčius, sūnus su šeima – į Dargužius, betrūksta Austėjos…
A.V. Su žmona Pošalčiuose nuolat gyvenam nuo 2015 metų, pritaikę tam seną kaimo trobą. Dėl to gyvenimo čia labai džiaugiuosi ir neįsivaizduoju, kokia jėga galėtų mane grąžint į Vilnių. 42 metus pragyvenau sostinėje, kaip meras kartais sako, – tremtyje. Taip ir jaučiausi, nes esu gimęs čia. Laisvu laiku visuomet stengdavausi parvykti į Pošalčius. O jei dukra sugrįžtų, labai džiaugčiausi, bet ji pati sprendžia…
„M. k.“ 2019 metais deklaravote žmonos žemės ūkio veiklą nuo 2008-ųjų. Ar ponia Jūratė ūkininkauja?
A.V. Mes turim išsinuomoję prie savo sodybos apie 1,5 ha valstybinės žemės – tai ilgalaikė nuoma. Norėtume tą sklypą išsipirkti, bet žemės reforma pas mus dar nepasibaigusi. Dabar toje žemėje – kemsynas, balos, tad neūkininkaujam, bet tą sklypą nuolat prižiūrim, gal ateityje ką sugalvosim…
„M. k.“ Iki šiol kalbėjomės apie Jūsų deklaruotus privačius interesus, t. y. giminystės ryšius, bet būta ir nedeklaruotų, kaip pats patyrėt, kai, pavyzdžiui, Jūsų bendrapavardžio pusbrolio žmona, dirbanti Matuizų seniūnijoje, pakliūva į nemalonią situaciją arba žmonos dėdės žmona laimi savivaldybės administracijos viešuosius pirkimus migrantams maitinti…
A.V. Tas bendrapavardis, kurio žmona dirba Matuizų seniūnijoje, man ne pusbrolis.
„M.k.“ Ne? O gandai sklido plačiai po rajoną…
A.V. Aš juokais tą socialinę darbuotoją esu net žmona pavadinęs. O iš tikrųjų mūsų šakninė pavardė yra Verbaičiai. Mano tėvukas ir dar trys jo broliai iš penkių tarnavo tarybinėj kariuomenėj, kurion visi išėjo Verbaičiais, o grįžo Verbickais. Mūsų giminės Čebatorių kaime ir kapavietėj mūsų – visi Verbaičiai. O kai mano žmonos dėdės žmona, kaip paaiškėjo vėliau, laimėjo viešuosius pirkimus, tuos reikalus tvarkė mano pavaduotoja. Bent būčiau žinojęs apie tuos giminystės ryšius, nes nei aš, nei žmona jų nepalaikėme – buvome susitikę gal prieš 30 metų lyg ir laidotuvėse. Bet kai tas faktas iškilo, mudu su meru priėmėm sprendimą kreiptis į visas institucijas su prašymu teisiškai įvertinti situaciją. Įstatymų nepažeidžiau, o iš klaidų mokausi.
„M.k.“ Anksčiau esat dek-laravęs, kad mokat rusų ir lenkų kalbą, o dabar liko tik rusų…
A.V. Na, mano lenkų kalba daugiau buitinė, tam tikro lygio. Nesu labai gabus kalboms.
„M.k“ Sakėt, kad su žmona, gyvendami Vilniuje, buvot įsteigę krikščionišką vaikų darželį…
A.V. Tas darželis ir dabar veikia, mes esam jo steigėjai, tik vadovauja darželiui jau kiti žmonės. Mūsų, evangelikų reformatų, bendruomenė nėra didelė – apie 1,5 tūkst. žmonių, mes patys save išlaikom iš pamaldų metu surinktų aukų: mokam kunigams atlyginimą, nuomą už butus, skaičiuojam kiekvieną centą, užregistruojam, apskaita yra labai griežta. Tad ir kilo mintis įsteigti privatų vaikų darželį, kad bažnyčia gautų papildomų pajamų. Išsinuomojom patalpas, į darželį vaikus veda kas nori, o visos gautos lėšos eina parapijai.
„M. k.“ Kai Jūsų kandidatūrą į vicemerus rajono taryba dar tik svarstė, vardijot, kokias sritis norėtumėt kuruoti, bet tai dar nebuvo oficialiai suderinta. Gal dabar jau tiksliai žinot, kokios būtų tos sritys?
A. V. Taip, yra 10 sričių, kurias dalinsimės su kitu vicemeru. Aš kuruosiu 7-ias: sveikatos priežiūrą, bendruomenių veiklą, viešąją tvarką ir visuomenės apsaugą, verslo plėtros skatinimą ir užimtumo didinimą, turizmo vystymą, viešąją infrastruktūrą ir aplinkos apsaugą.
„M. k.“ Ir kaip, pavyzdžiui, bus vystomas turizmas mūsų rajone, apie ką kalbama daugybę metų, bet to vystymo nelabai matyti?..
A.V. Turim pasitvirtintus planus, programas – viską, kas susiję su Turizmo skyriumi, ir pirmiausia – vandens turizmą. Esam nusipirkę galimybių studiją, kad būtų įvertintos mūsų upės pagal prioritetus, kur bus didžiausi baidarininkų srautai, kokia infrastruktūra, kur būtų įlaipinimo, išlaipinimo vietos, tualetai ir kokių reikia investicijų. Sumos iš tikrųjų yra didelės. Kol kas linkstam, bet dar nesam sutarę dėl infrastruktūros įveiklinimo Merkio aukštupyje, kur daugiausia suplaukia baidarininkų.
„M. k.“ Buvęs rajono meras Elvinas Jankevičius labai stengėsi, kad Varėnai būtų suteiktas kurorto statusas, nes kurortams skiriama ir daugiau lėšų iš biudžeto, tik meravo jis labai trumpai…
A.V. Matot, kurorto statusui gauti reikia tam tikrų kriterijų, ir svarbiausias iš jų – ne mažiau nei 55 vietų viešbutis, ko Varėna neturi. Dar reikia reabilitacijos, SPA centrų ir daug ko kita. Kurortams iš tiesų skiriama papildomų lėšų. Mes irgi jau buvom prieš „kovidą“ sutarę su vienu europiniu viešbučių tinklu ir jis domėjosi Varėna, bet, deja, per „kovido“ pandemiją viešbučių tinklas labiausiai ir nukentėjo. Tad viešbučių plėtros rajone kol kas nenusimato, bet mes tokią viziją turim.
„M. k.“ O kaip dar skatinsit verslo plėtrą rajone? Antai ir mūsų kandidatai į merus per viešus debatus aiškino, kad reikia į rajoną pritraukti investicijas. Tokie aiškinimai juokingi, nes jei verslas nematys grąžos, nematys pelno, tu jį trauk, kaip tik nori, jokių investicijų nebus.
A.V. Man irgi juokinga, ypač kai apie verslą kalba politikas, būdamas bedarbis. Tai gal pirmiau pabandytų bent pats sau sukurti darbo vietą, o tada jau kalbėtų apie verslą ir investicijas…
„M. k.“ Na, matysim, kaip jums seksis su verslo plėtros skatinimu rajone. O dar norėčiau paklausti apie mažumos valandą, kurioje pagal naująjį Vietos savivaldos įstatymą turėtų dalyvauti meras, vicemerai ir atsakyti į opozicijos klausimus. Ar dalyvausit, nes dirbdamas administracijos direktoriumi to, pripažinkit, vengėt?
A.V. Dalyvausiu be jokių problemų. Apskritai vicemeras lyginant su administracijos direktoriaus pareigybe gali sau leisti daugiau lygiaverčiai diskutuoti su tarybos nariais, nes direktorius – nesvarbu, kad jis yra politinio pasitikėjimo pareigūnas, – to negali daryt. Tad dabar su oponentais, manau, kalbėtis bus paprasčiau.
„M. k.“ Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės darbuose.
Diana Zubavičienė
