Perlojos garbės pilietė, vyriausioji Perlojos respublikos prezidento dukra, humanitarinių mokslų daktarė, docentė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, mokytoja, rašytoja, dramaturgė Petronėlė Česnulevičiūtė gimė Perlojoje 1925 m vasario 23 d. tad šiltais prisiminimais pasidalinti ir šios iškilios šviesaus atminimo moters gimimo 100-metį paminėti perlojiškiai susirinko į Perlojos istorijos muziejų jos gimtadienio išvakarėse…
Susirinkusiuosius pasveikino šių eilučių autorė ir pakvietė pasiklausyti Petronėlės Česnulevičiūtės kalbos Perlojos bažnyčioje. 2008 m. švenčiant Perlojos respublikos 90-metį P. Česnulevičiūtei buvo suteiktas Perlojos Garbės piliečio vardas. Tai paskutinis įrašas, paskutinė filmuota medžiaga, kur girdimas tvirtas, o kartu švelnus jos balsas: „Didžiuojuosi, kad gimiau Perlojoje, kad čia mano šaknys. Džiaugiuosi tuo, kad dar galiu šiandien būti čia ir pasakyti tai, ką noriu ir privalau pasakyti. Mes visi dabar esame toje vietoje, kuri šimtus kartų yra šventinta, kuri yra šventa vieta, nes po šia bažnyčia yra…., yra sugurusi visa senoji tvirta ir vieninga mūsų gentis. Daugiau kaip dvidešimt Perlojos kartų, tūkstančiai žmonių, daugelio čia esančių giminių giminės. Jų nebėra, bet jie nepaliko Perlojos. Ir jeigu mes tikim, kad šioje pašvęstoje vietoje kiekvienų šventų Mišių metu vyksta didžioji aukos paslaptis, tai mes turim tikėti, kad dabar šalia mūsų, aplink mus yra susirinkę mūsų protėvių protėviai. Jie negali prabilti mums, bet šiandien mes galim ir turim jiems pasakyti: brangieji mūs, tolimieji mūs, artimieji mūs, mes jaučiame jus, mes džiaugiamės, kad jūs buvote, mes dėkojame jums už tai, kad jūs ištvėrėt visas negandas jums siųstas, žiaurius karus, ugnis, parubežius, marų epidemijas, kad jūs išsaugojot Perloją, kad jūs vieningai gynėt ir apgynėt ją, kad jūs išgarsinot ją. Mes lenkiamės jums, mes prisimename jus, mes norim būti verti jūsų, mes niekados jūsų neužmiršim, niekados neužmiršim… Ačiū.“
Išmintingas Petronėlės kalbėjimas, ramus balsas, rodės, pati kalbėtoja prisijungė prie susirinkusiųjų. Tokia daugiasluoksnė asmenybė, suspėjusi būti atsakinga ir šeimoje, ir auditorijoje, ir scenoje. Būdama vyriausias vaikas šeimoje išmoko atsakomybės būti atrama jaunesniesiems. Šeimoje buvo keturi vaikai: Petrutė – vyriausia, tada Jonas, Marytė ir jaunėlė Onutė. Onutė savo prisiminimuose apie seserį Petrutę rašė: „Ji jau lankė pirmą skyrių, bet kartu buvo ir mano auklė bei globotoja, visur tampydama su savimi „priedėlį“.“ Tėvas Jonas Česnulevičius buvo gavęs valdišką tarnybą geležinkelyje, tai lėmė, kad šeimai teko keltis vis į kitą vietą. Būdama dešimties metų Petrutė lanko mokyklą Kaune, paskui tenka keltis į Skapiškį, Biržus, Uteną, kurioje praleido išskirtinius paauglystės metus. Jos prisiminimuose iškyla baisūs istorijos įvykiai: sovietų okupacija ir žmonių vežimas į Sibirą. Ji mini, kad ir jų šeima buvusi vežamųjų sąrašuose, bet tremties išvengė. Į atmintį įsirėžė 1942 m. vykdytos Utenos žydų žudynės. Per karą šeima patraukė arčiau Perlojos, apsistojo Alytuje, čia Petrutė baigė gimnaziją pedagogine kryptimi, kuri leido mokytojauti. Vyresnės kartos perlojiškiai prisimena Petrutę kaip labai gerą ir dėmesingą mokytoją. Ta proga perskaitytas vienos iš mokinių laiškas, kuris puikiai atspindi mokytojos ryšį su mokiniais: „Negaliu aš, mano Mokytoja, apkabinti Jus, pabūti šalia, bet mintimis aš su Jumis. Sveikinu Jus, bučiuoju ir nuoširdžiausiai dėkoju už tai, kad Jūs išmokėte mus mylėti žmogų, tikėti juo, išmokėte nepabūgti sunkumų, siekti tikslo, išmokėte atviromis akimis žiūrėti į gyvenimą. Ačiū, Mokytoja, ir už tai, kad Jūs mums buvote ne tik mokytoja, bet ir draugė, bičiulė, vyresnioji sesuo.“ Laišką pasirašo „Pasiilgusi Jūsų mokinė Onutė“, 1953 m. gruodžio 30 d. iš Kauno. Tai nuostabus mokytojo įvertinimas.
1945 m. P. Česnulevičiūtė pradeda studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Ji vėliau prisiminė, kad į lietuvių kalbos ir literatūros studijas ją nukreipė tėvas. Ji labai domėjosi Lietuvos istorija ir svarstė studijuoti, tačiau tėvas perspėjęs, kad dabar reikės mokyti pagal kitokią programą, todėl galį kilti nesusipratimų. 1949 m. Petrutė baigė Pedagoginį institutą ir trejus metus trukusią Lietuvos valstybinę dramos teatro studiją. Žavėjosi teatru, svajojo tapti aktore, tačiau – „Aktorė iš manęs neišėjo“. Ir nors aktore netapo, teatras visą jos gyvenimą buvo labai svarbus. Pokaris buvo sunkus, o viltys, kad ateis amerikonai, neturėjo pagrindo. P. Česnulevičiūtė prisiminė, kad tuo metu daug kalbėtasi su tėvu, kuris turėjo labai, anot Petrutės, prezidentišką matymą. Visi, kurie prisiminė senuosius laikus, galėjo paliudyti, kad Petrutė paveldėjo tėvo racionalumą, blaivų gyvenimo matymą.
Baigusi studijas Petronėlė Česnulevičiūtė gauna paskyrimą į Šiaulius, kur eina katedros vedėjos pareigas Šiaulių mokytojų institute, dar dirba mergaičių gimnazijoje, o progai pasitaikius – vaidina Šiaulių dramos teatre. Gavusi paskyrimą dirbti, gauna ir butą, į kurį pasiima tėvus ir jauniausią seserį. Šiauliuose ji išlaikė visą šeimą, nes tėvo sveikata jau nebeleido dirbti. Nors pati apie save sakydavo, kad nieko namuose nedirba, todėl ji pati esanti „išlaikytinė“.
Artimųjų perduotoje biografijoje išskiriama, kad 1953 m. Petronėlė įstoja į SSKP. Reikia manyti, kad tai įtakojo ir jos tolesnę karjerą – 1953 m. pradeda dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute, o nuo 1963 m. iki 1993 m. yra Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė (1965-1967 m. katedros vedėja). Dirbdama Vilniuje P. Česnulevičiūtė įsigijo automobilį ir 1971 m. Perlojos pakraštyje šalia giminaičių įsikūrė vasarojimo vietą. Vėliau nusipirko namą Perlojoje, netoli buvusio senojo tilto per Merkį. Profesorė V. Daujotytė Petronėlę Česnulevičiūtę apibūdina kaip šiek tiek kampuotą, protingą ir kartu skubančią padėti. Mat ano meto partinė nomenklatūra labai kontroliavo literatūros dėstymo ideologiją. Petrutė gebėdavo laviruoti tarp tų sudėtingų nomenklatūrinių situacijų.
Bet juk reikia prisiminti ir situacijas, kurios formuoja asmenybę, pamokas, kurios vėliau iškyla pačios Petrutės atmintyje. Ji visada prisimindavo tėvus kaip labai skirtingus, iš jos atsiminimų galėtume suprasti, kad tėvo pažiūros jai buvo artimesnės nei mamos. Iš jos prisiminimų iškyla sekmadienio vaizdas, kai ji su drauge Ane lieka žaisti namuose, o tėvai išėję į bažnyčią. „Aš „užleidau“ plokštelę, pakviesdama Anę šokiui. Mes sukomės aplink stalą, vis pasižiūrėdamos į veidrodį, kaip atrodom. Ir čia „piktoji dvasia“ pakišo koją – su mamos bateliais neišlaikiau pusiausvyros, visu ūgiu ir svoriu atsirėmiau į spintos veidrodį ir įskėliau nemažą jo kampą. Anė po akimirkos dingo, nusitraukusi mamos palaidinukę, o aš paleidau gerklę… Tuo metu iš bažnyčios grįžtantys tėveliai pro atvirą langą išgirdo garsiai mane verkiant ir per minutę abu įlėkė į kambarį.“ Ir Petrutė prisimena skirtingą į įvykį reakciją: mama, pamačiusi sugadintą veidrodį, sušuko: „Vajejej, Dzievuliau, kas padaryta!.. Šitokį daiktų!..“ O Tėvelis puolė prie manęs – „Kas atsitiko?..“ Jis paraginęs mamą pasižiūrėti vaiko, bet mama dejavusi dėl veidrodžio. Tuomet „Tėveliui užvirė kraujas: Jis priėjo prie veidrodžio ir spyrė į jį… Visas veidrodis taip ir nuslinko ant grindų.“ Anot Petronėlės, tuomet ir mama verkusi, o tėtis išėjęs ir iki vakaro negrįžęs…
Vėliau, kai Petrutė jau nebedirbo, parašiusi knygas apie Perlojos istoriją vis pasigailėdavo, kad per mažai kalbino tėvelį, kad per mažai išsiklausinėjo apie Perloją.
Renginyje dalyvavęs Merkinės krašto direktorius Žygimantas Buržinskas kalbėjo, kaip svarbu išsaugoti istorijos atmintį, kad būtina leisti knygas, nes jose užfiksuotas žodis išlieka ateičiai.
Susirinkusieji galėjo pasiskaityti Petronėlės Česnulevičiūtės mokslo darbų sąrašus, susipažinti su jos rankraščiais. Šia proga surengta informatyvi paroda.
Marija Lūžytė
