Šeštadienis, 8 vasario, 2025
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaGyvieji archyvai„Noriu papasakoti…“

„Noriu papasakoti…“

Į straipsnį „Sielininkai prie Nemunaičio sušaudyti… per klaidą“, publikuotą „Merkio krašte“ 2024 m. spalio 8 dieną, atsiliepė vieno iš vokiečių sušaudytų sielininkų 1941 metais Antano Švitros marti Janina Švitrienė, gyvenanti Merkinėje…

Esu nužudyto Antano Švitros marti. Aš jo nesu mačiusi, nes tais pačiais metais, t. y. 1941 m., kai jis buvo sušaudytas, aš dar tik gimiau.
Noriu papasakoti tai, ką girdėjau apie sušaudytąjį A. Švitrą iš jo žmonos (t. y. mano anytos) pasakojimų, taip pat iš kaimyno, kuris kilęs nuo Nemunaičio krašto, ir kitų giminaičių bei artimųjų.
Antanas Švitra gimė 1899 m. Panemunės kaime, tuometiniame Leipalingio valsčiuje, Seinų apskrityje, tėvo Ipolito ir Teofilės Švitrų šeimoje. Apie jo brolius ar seseris jokių žinių neturiu. A. Švitra augo ir, net vedęs, gyveno savo tėviškėje, gražioje sodyboje ant Nemuno kranto. Iš pat mažens jo sielą pakerėjo nepaprastai graži gamta: žaliuojantys pušynai, žydintys krūmai, šaltinėliai, tekantys iš stačių pakrančių, pavasariais šlaituose žydinčios žibutės… O labiausiai viliojo Nemunas. Su savo tėvu plaukiodavo valtimi upėje, žvejojo. Šeima turėjo apie 20 ha žemės, ūkininkavo. Antano tėvas Ipolitas buvo dar ir stalius. Šito amato išmokė ir sūnų Antaną. Abu su tėvu pasidarydavo reikalingų baldų ir namų apyvokos daiktų. Mokėjo nupinti iš žilvičių, kadagio, šiaudų buičiai reikalingus reikmenis.
Nežinau, kuriais metais A. Švitra vedė Antaniną Savilionytę, kaimynę iš kitapus Nemuno, iš Miežonių kaimo, dabartinio Alytaus rajono. Su žmona gyveno Panemunės kaime pas tėvus.
Gimus vaikams (o jų buvo 6), reikėjo ne tik pavalgyti, bet ir juos aprengti – reikėjo pinigų.
Kartu su savo kaimynu Antanu Marčinsku iš to paties kaimo, su Juozu Raugala, Petru Amšiejumi ir Petru Kleponiu iš Voverių, su Stasiu Samsanavičiumi iš Levūnų susitarė ir visi nuėjo dirbti sielininkais. Jie plukdė rąstus Nemunu pasroviui iš Merkinės į Kauną arba į artimesnes lentpjūves. Darbas buvo sunkus, o atlyginimas – apie 2 litus per dieną.
1941 m. birželio mėn. visi šešetas vyrų, nuplukdę sielius į Kauną, pėsčiomis grįždinėjo į namus. Užklupo karas. Jau buvo pasiekę Nemunaitį. Ties Nemunaičiu jiems kelią pastojo kulkosvaidžiais ginkluoti vokiečiai. Pirmiausia iškratė kišenes, apčiupinėjo švarkus, kelnes ir vieno kišenėje rado mažą kulkaitę. Vokiečiai įtarė, kad čia bus jų priešai, ir dar toks didelis būrys. Tada vokiečiai, iš kaimo atsinešę kastuvus, suvarė visus sulaikytuosius į Nemunaičio mišką ir liepė patiems išsikasti duobę. Visi buvo sušaudyti ir toje duobėje užkasti. Spėjama, kad ten buvo kažkoks septintas žmogus, kuris viską matė ir vykdė vokiečių įsakymus, o vėliau ir prabilo apie šias žudynes.
Praėjus savaitei ar ilgiau, į Švitrų namus atėjo vienuolis, bet neprisistatė, iš kur esąs. Belieka tik spėlioti – ar iš Nemunaičio, ar iš Krikštonių, ar iš kur kitur. Matyt, ir jam kažkas papasakojo apie tą baisų įvykį. Jis žinojo, kurioj vietoj visi sielininkai buvo sušaudyti ir užkasti. Baisu buvo tuo metu net kalbėti ir visą tiesą pasakyti. Vienuolis artimiesiems parodė tą duobę, sukalbėjo maldas ir nuėjo, iš kur buvo atėjęs.
1941 m. liepos 7 d., atkasę duobę, palaikus artimieji palaidojo Liškiavos kapinėse. Kadangi A. Švitra ir A. Marčinskas buvo artimi kaimynai, tai juos ir palaidojo vieną šalia kito, beveik viename kape.

Antano ir Antaninos Švitrų vaikai

Malaškevičienė Marytė (1925-2015). Gyveno Barzdžiūnų kaime, Leipalingio seniūnijoje, Lazdijų rajone. Išaugino dukrą ir du sūnus. Abu su vyru dirbo kolūkyje. Marytė buvo darbšti, tvarkinga, aktyvi bendruomenės gyvenime, pavyzdingai tvarkė namų aplinką, jos darželyje žydėjo įvairios gėlės. Įvairiais raštais megzdavo megztinius, liemenes, pirštines… Puoselėjo lietuvių liaudies meną – audė „divonus“, drobes, rankšluosčius, staltieses, takus. Mažomis staklelėmis ausdavo tautines juostas, raštuotus šalikus, siauras juosteles – kaklaraiščius. Mirė sulaukusi 90 metų. Palaidota Liškiavos kapinėse šalia vyro. Su tėvais palaidotas ir sūnus Antanas.

Švitra Antanas (1927-1997). Antanas, pakrikštytas tėvo vardu, buvo vedęs žmoną Leonardą Vaitiekauskaitę iš Voverių kaimo (1933-2016). Po tėvo mirties jis tapo namų gaspadoriumi, dirbo visus vyriškus darbus. Mama Antaną vadino Aldumi, jo nenorėjo leisti tarnauti sovietinėj kariuomenėj, slėpė. Šeima dirbo kolūkyje, o namuose dirbo žemę, laikė visokius gyvulius, naminius paukščius – ir taip pragyvendavo. Kasdien Antanas, pasikinkęs arklius į vežimą, važiuodavo į kolūkio centrą, į Barzdžiūnus arba į Stračiūnus ir dirbdavo lauko darbus, kokius liepdavo brigadininkas. Sugriuvus kolūkiams ir mirus Antanui, jo žmona ir sūnus toliau ūkininkavo.
Sūnui Gintautui teko tarnauti sovietinėje armijoje. Nors tėvai labai nenorėjo vienturčio išleisti į kariuomenę, bet pasirinkimo nebuvo – privalėjo.
Visa šeima išmirė (sūnus Gintautas gimęs 1961 m., mirė 2016-aisiais). Palaidoti Liškiavos kapinėse viename kape su Leonardos tėvais ir broliais.

Antaninos ir Antano Švitrų sūnaus Antano vestuvės

Andriuškevičienė Ona (1928-2023). Gyveno Kudrėnų kaime, Varėnos rajone.
Ona su vyru Vladu išaugino 4 vaikus – dvi dukras ir du sūnus. Šeima dirbo kolūkyje, vertėsi žemės ūkiu. Vyras Vladas buvo kombainininkas, žmona Ona augino vaikus, prižiūrėjo namus, gyvulius ir visą ūkį. Mirus vyrui, dar gyveno kaime, bet, susilpnėjus sveikatai, apsigyveno Druskininkuose pas sūnų, o paskutiniaisiais metais – pas dukrą. Tai buvo šviesaus proto moteris, kuri nepaprastai daug perskaitė knygų ir iki mirties tuo didžiavosi. Palaidota Liškiavos kapinėse šalia vyro ir sūnaus Stasio.

Švitra Juozas (1930-1944). Kai tėvą vokiečiai nušovė, jam buvo 11 metų amžiaus. Anytėlė man pasakojo, kad Juozuką buvo išleidusi į Krikštonis pas kunigą ganyti gyvulių, bet jis ganė gal tik vieną vasarą ar dvi.
Ganydamas gyvulius jau namuose Juozukas su kaimynų vaiku laukuose rado sprogmenį (gal granatą). Vaikams buvo įdomu pakrapštyti. Granata sprogo. Kaimynų vaikas spėjo pabėgti, o Juozukas žuvo. Palaidojo jį šalia tėvo Liškiavos kapinėse.

Vaitiekauskienė Monika, gimusi 1933 m. Užpernai jai sukako 90 metų.
Buvo ištekėjusi už Vaitiekausko Vito iš Voverių kaimo. Susilaukė dviejų dukrų. Pirmąją dukrą išaugino kartu su vyru, o antrąją – viena, nes vyras mirė anksčiau, kai antroji dukra dar nebuvo gimusi.
Kol vyras buvo gyvas, abu dirbo kolūkyje. Vyras – traktorininkas, žmona – lauko darbininkė. Mirus vyrui, tapusiai našle moteriai buvo sunku gyventi. Sveikata silpnėjo. Dar vienas smūgis – mirė jaunesnioji dukra. Dabar mamą prižiūri ir slaugo vyresnioji dukra. Abi gyvena Druskininkuose.

Švitra Vytautas Jonas (1936-1975).
Šis šeimoje buvo jauniausias. Kai vokiečiai nušovė tėvą, jam buvo 5-eri. Mama jį vadindavo Jonuliu. Sunki buvo Jonulio vaikystė ir jaunystė. Teko dirbti visokius darbus: ir gyvulius ganyti, ir „gaspadoriumi“ pabūti. Labai mėgo plaukioti valtimi, žvejoti. Kaip senelis ir kaip tėvas (matyt, paveldėjo) kibo į staliaus darbus.
Šeimoje buvo nepriteklius, o jaunam vyrui norėjosi turėti savų pinigėlių, todėl dirbo samdomą darbą, remontavo mokyklas, sukaldavo kam stalą, kam suolą, kam etažerę (lentynėlę knygoms sudėti), darė lentines spintas… Kai reikėjo eiti į sovietinę kariuomenę, mama jį slėpė, išleido į Rusnę pas tetą Veroniką Potelienę. Rusnėje įsidarbino Kuršių marių laivyne žveju. Buvo išvykęs į Kazachstaną, dirbo plėšiniuose. Sunkiai dirbo, bet, grįžęs iš Kazachstano, jau turėjo savų pinigų ir nusipirko motociklą „Java“ su priekaba. Taip atsirado pirmoji transporto priemonė Panemunėje. Sūnus didžiavosi, kad motinai gali parvežti duonos ir kitų produktų iš miesto (Leipalingio arba Druskininkų). Galėjo ir brolį arba seseris pavežti, reikalui esant.
Kaip susipažinau su būsimu savo vyru Vytautu Jonu
Esu gimusi Rusonių kaime, Lazdijų rajone (tuomet buvo Veisiejų rajonas). Mano pavardė – Papelytė.
1960 m. baigiau Marijampolės pedagoginę mokyklą ir gavau paskyrimą dirbti Lazdijų rajone. Lazdijų švietimo skyriaus vedėjas parašė įsakymą dirbti Barzdžiūnų septynmetėje mokykloje pradinių klasių mokytoja. Čia ir susipažinau su Vytautu Jonu Švitra. 1962 m. pavasarį susituokėme. Iš pradžių gyvenome Panemunėje kartu su jo mama ir brolio šeima, bet kūrėme savo planus. Tų pačių metų rudenį persikėlėme gyventi į Merkinę. Aš įsidarbinau ką tik įsikūrusiame vaikų darželyje auklėtoja. Vedėja tada buvo Emilija Lazovskaja. Vyras įsidarbino Varėnos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate Merkinėje esančiame filiale staliumi. Pirmiausia dirbo su patyrusiu staliumi Amšiejumi, o vėliau – savarankiškai. Buvo daug užsakymų langams ir durims statomiems namams. Dirbo gerai, kruopščiai ir sąžiningai. 1972 m. gruodžio 19 d. už nepriekaištingą darbą buvo apdovanotas Varėnos DŽDT vykdomojo komiteto Garbės raštu. Sukūrę šeimą, pasistatėme namą, auginome du sūnus, atrodo, buvome laimingi. Jau galėjome šiek tiek atsikvėpti nuo darbų – išvykome prie Baltijos jūros kartu su vaikais. Bet džiaugtis teko neilgai. 1975 m. rudenį vyras su draugu Broniumi Kantaravičiumi motociklu nuvažiavo į Ežeraičius nusimaudyti. Šoko nuo tramplino, o ten buvo negilu. Smarkiai susižeidė – lūžo kaklo slanksteliai. Penktą parą mirė. Vaikai liko našlaičiai, be tėvo. Vienam sūnui buvo 11 metų, o kitam – 8 metai amžiaus. Staigi vyro mirtis viską apvertė aukštyn kojomis. Turėjau suktis kaip įmanydama – ir žemę dirbau, ir mokykloje, ir studijavau VVPI lietuvių kalbą ir literatūrą, kad tik galėčiau gauti nors kiek didesnį atlyginimą, kad galėčiau išmaitinti savo vaikus.
Švitra Vytautas Jonas palaidotas Merkinės kapinėse.
Vyro mama norėjo, kad Jonulį laidočiau Liškiavos kapinėse šalia sušaudyto tėvulio, bet labai neprieštaravo ir dėl Merkinės.
Šiek tiek apie sušaudyto Antano Švitros žmoną Antaniną Savilionytę-Švitrienę (1903-1981)
Šios moters sunkų gyvenimo kelią po vyro žūties esu aprašiusi savo memuaruose „Ten, kur Nemunas banguoja“, kuriuos žadu išleisti trečiąja savo knygele.
„Viena bėda – ne bėda“, – taip sako liaudies išmintis. Taip ir šiai moteriai nutiko.
Vokiečiai ne tik vyrą nušovė, bet dar ir namą padegė. Vienas giminaitis pasakojo, kad vokiečiai, susėdę ant Nemuno kranto, tyčia šaudė į namą, kol šis užsiliepsnojo. Kai namas užsiliepsnojo, vokiečiai Nemuno pakrantėmis patraukė link Levūnų kaimo, o paskui ir toliau, link Merkinės.
Sunku įsivaizduoti, kokį siaubą išgyveno ši moteris.
Liko šeši vaikai be tėvo ir be namų, Antano tėvai – be sūnaus, žmona – be vyro. Vyriausiajai dukrai buvo 16 metų, o jauniausiajam sūnui – vos penkeri metukai amžiaus.
Kaip gyventi toliau? Šeima didelė – devyni žmonės. Vyro tėvai – ne kokios sveikatos, vaikai – maži… Kur prisiglausti, nuo ko pradėti? Vasarą kas kluone atsigulė, kas ant tvarto… Bet gi artėjo žiema.
Vyriausiąją dukrą mama 16 metų išleido už vyro, sūnų Juozuką – į Krikštonis pas kunigą piemenauti. Su likusiais vargo Panemunėje. Sugalvojo prie tvarto prisilipdyti pastogę: iš akmenų sudėliojo pamatus, sienas surentė iš rąstų, stogą uždengė šiaudais, viduje pastatė pečių ir taip gyveno. Dėl skurdo ir nepritekliaus kitokio namo ir nepasistatė. Visi vaikai taip ir užaugo mažame kambarėlyje ir virtuvėje.
Sudegusio namo pamatai stūkso lig šiolei „lyg vaiduok-liai nuo karo laikų / Pilkus pelenus vėjas išpustė, / Apyniai raizgosi ant akmenų“ (iš mano memuarų.)
Su Dievo pagalba, kaip mano anytėlė sakydavo, Antanina visus vaikus išaugino dorais, sąžiningais žmonėmis. Dėl patirto skurdo ir vargo, dėl finansinių trūkumų mokslo nė vienas nebaigė – tik pradžios mokyklą. Bet gyvenimo mokykla buvo geriausia. Visas dukras išmokė austi, verpti, megzti.
Visi vaikai gyveno draugiškai, mylėjo vienas kitą, gerbė savo mamą, mokėjo dalintis viskuo, ką turėjo, atjausti nelaimėje.
Ši moteris buvo jautri, geraširdė, bet ir stipri „tarytum uola ar kietasis granitas / Visus smūgius atlaikė ant savo pečių“ (iš memuarų).
Bėdoje visus mokėjo atjausti, paguosti ir nuraminti.
Kai vaikai sukūrė šeimas, pradėjo gimti anūkai, ji padėjo visiems vaikams auginti anūkus. Gyveno ir pas mane Merkinėje ir taip pat labai mylėjo anūkus. Tas siaubo naktis, kai aš budėjau Varėnos ligoninėje prie mirštančio vyro, anytėlė buvo mūsų namuose, ramino ir guodė anūkus: „Neverkit, tėtė sugrįš, pasveiks…
Po jauniausiojo sūnaus mirties motinos sveikata silpnėjo. Kiekvieną sekmadienį, kol galėjo, lankėsi Merkinės bažnyčioje ir vis skubėjo į Merkinės kapines aplankyti Jonulio. Užeidavo ir pas mane, bet sakydavo: „Tu, Janiula, neužširsk, jei kadu ir neužaisiu. Kap aš užainu, tai paskui man širdzį labai sopa, kap pasižūrau in vaikus, kad jie, kap ir mano vaikai, liko našlaičiais“.
Susirgo sunkia liga. Gulėjo Merkinės ligoninėje. Kai gydytojai jau nieko negalėjo padėti, iš ligoninės mamą pasiėmė vyriausia dukra į Barzdžiūnus. Ten ji ir mirė.
Palaidota Liškiavos kapinėse šalia savo vyro Antano ir sūnaus Juozuko.
Dažnai mąstau, kad didžiausios jos gyvenimo bėdos prasidėjo tada, kai vokiečiai nušovė vyrą ir sudegino namus. Kas atlygins visus patirtus nuostolius dėl sugriauto gyvenimo? Ar kaltininkai bus nubausti? Juk jos vyras, paprastas darbininkas, sielininkas tapo visiškai niekuo nekalta auka. Tas nacių žvėriškumas sugriovė šeimos gyvenimą, atėmė iš tėvų sūnų, iš žmonos – vyrą, iš vaikų – tėvą, vaikystės ir jaunystė džiaugsmą. O jeigu būtų buvęs gyvas tėvas, gal ir jo tėvų, ir žmonos, ir vaikų gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, lengviau… daugybė „gal“…
Janina Švitrienė
Merkinė
Nuotr. iš J. Švitrienės asmeninio albumo

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai