Nuodingaisiais vadinami augalai, kurių įvairūs organai ar iš jų pagaminti preparatai, specialiai ar atsitiktinai pavartoti, sukelia neigiamas (toksines) reakcijas žmogaus ir naminių gyvūnų organizmuose. Augalų nuodingumą lemia specifiniai biologiškai ypač aktyvūs cheminiai junginiai, kurie gali kauptis įvairiuose augalų organuose. Lietuvoje savaime auga apie 120 rūšių nuodingųjų augalų. Dar daugiau – apie 200 rūšių nuodingųjų augalų yra įsivežta (introdukuota) iš įvairių kraštų. Botanikai tokios kilmės mūsų krašte esančius augalus vadina svetimžemiais, mat jų natūralaus išplitimo Žemėje plotai (arealai) nesiekia Lietuvos teritorijos. Dažniausiai svetimžemiai pagal kilmę augalai auginami sodybų gėlynuose ar apskritai įvairios paskirties želdynuose. Daugelis jų labai populiarūs tarp gyventojų, nes yra itin patrauklios išvaizdos, o žmonės dažniausiai tiesiog nežino, kurie augalai nuodingi, o kokie ne. O kai nežino – tada ir bijoti nėra ko, nors daugelis nuodingųjų augalų yra visai šalia mūsų…
LABAI GERAI ŽINOMAS, BET NUODINGAS ŽOLINIS AUGALAS SU POŽEMINIAIS STIEBAGUMBIAIS IŠ PIETŲ AMERIKOS
Visame mūsų krašte labai plačiai auginama ir todėl gyventojams puikiai pažįstama valgomoji bulvė (Solanum tuberosum) yra vienmetis žolinis iki 100 cm aukščio užaugantis augalas su negausioms kuokštinėmis šaknimis. Kai kas gali nustebti, bet savo kilmės krašte Pietų Amerikoje valgomoji bulvė yra daugiametė žolė. Pats svarbiausias šio visame pasaulyje garsaus augalo biologijos bruožas – iš apatinės stiebo dalies išaugantys požeminiai iki 20 cm ilgio ar netgi ilgesni ūgliai (stolonai), ant kurių susidaro įvairaus dydžio, formos ir spalvos tinkami valgyti gumbai. Patys gumbai yra pakitusios požeminės stiebų dalys, todėl botanikai juos vadina stiebagumbiais. Tuo tarpu antžeminiai valgomųjų bulvių stiebai – žali, šakoti, nuo vidurinės dalies briaunoti su negausiais prigludusiais plaukeliais. Gausūs augalo lapai pertrauktai, ne poromis, plunksniški. Įvairių atspalvių žalios spalvos iki 20 cm ilgio lapuose stambieji trumpakočiai lapeliai kaitaliojasi su bekočiais smulkiaisiais. Dvilyčiai apie 30 mm ar šiek tiek didesnio skersmens žiedai telkiasi viršūniniuose iš 2 ar 3 ilgakočių suktukų sudarytuose žiedynuose. Viename žiedyne būna iki 20-ties ganėtinai puošnių žiedų su baltos, rausvos, violetinės arba melsvos spalvos vainikėliais. Valgomosios bulvės žydi nuo birželio iki rugpjūčio, kultivuojamų augalų žiedai dažniausiai yra savidulkiai, tuo tarpu gamtoje jų žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai, ypač kamanės. Valgomųjų bulvių vaisiai – rutuliškos, žalios arba gelsvai žalios spalvos iki 2 cm skersmens, daugializdės sultingos uogos. Vienoje uogoje susidaro iki 300 labai smulkių, suplotų, inksto formos sėklų. Sėklomis valgomąsias bulves daugina selekcininkai, tuo tarpu šių augalų augintojai visame pasaulyje – vegetatyviškai gumbais su pumpurais, kurie dažniausiai vadinami akutėmis.
Lietuvoje bulvinių (Solanaceae) šeimai priklausanti valgomoji bulvė yra svetimžemis introdukuotas maistinis augalas, kuris dėl valgymui tinkamų gumbų masiškai auginamas daugelio mūsų krašto vietų laukuose ir daržuose maždaug nuo 19 amž. vidurio. Pastaraisiais metais, vyraujant šiltesnėms žiemoms, sulaukėjusios valgomosios bulvės kartais pasitaiko savaime augančios pamiškėse, pakrūmėse ar miško aikštelių pakraščiuose, kur nelabai tvarkingi gyventojai su buities atliekomis išmeta ir šių augalų gumbų. Tai pasitaiko ir Varėnos rajone. Lietuvoje maistui naudojami valgomųjų bulvių gumbai vadinami tiesiog bulvėmis. Ankstesniais laikais įvairiose mūsų krašto vietose gyventojai bulves vadino labai įvairiais vardais – bubuliai, builė, bulba, bulvis, bulvies, diečė, dūlė, ėrčiukas, jerčikas, jeršukas, kardupelė, kardupelis, kartupelis, kartupeliai, karčinkas, karčinkai, kartoklės, klumbėrė, kurdupelis, pumpolė, pumputis, pumpučiai, pumputė, padėdis, padėdžiai, racinė, rapuka, rapukas, repukas, ropukas, ropunė, roputė, ruputė, skubutė, žemobuolis. Gausybė bulvių vietinių vardų rodo, kokiu svarbiu šis svetimžemis augalas yra tapęs mūsų krašte. Valgomosios bulvės kilusios iš Pietų Amerikos, kur iki šiol Andų kalnų kai kuriose vietovėse vėsaus ir drėgno klimato sąlygomis pasitaiko daugiamečių šių maždaug jau prieš kokius 10000 metų indėnų pradėtų kultivuotų žolinių augalų pirmtakių. Europiečiai pirmąkart iš Peru į Ispaniją atvežtas valgomąsias bulves pamatė 1551 m. Dabar pasaulyje žinoma apie 5000 valgomųjų bulvių, auginamų daugiausia vidutinio klimato juostos kraštuose, veislių.
Valgomosios bulvės – vidutinio nuodingumo augalai, kurių toksines savybes daugiausia lemia visose jų dalyse esantys glikoalkaloidai solaninas ir chakoninas. Gamtoje šių glikoalkaloidų biologinė paskirtis – valgomųjų bulvių apsauga nuo patogeninių organizmų, vabzdžių ar žolėdžių gyvūnų. Tuo tarpu žmonėms šios cheminės medžiagos, ypač solaninas, yra labai nuodingos. Normalios kokybės maistui naudojamuose gumbuose glikoalkaloidų kiekis nedidelis, netoksiškas, todėl tokios bulvės tinkamos maistui ir nepavojingos žmonių sveikatai. Labai svarbu, kad glikoalkaloidai nepatvarūs aukštoje temperatūroje, todėl verdant arba kepant bulves visiškai suyra. Tačiau toksiškų žmonėms glikoalkaloidų koncentracijos ženkliai padidėja išoriškai pažaliavusiose šviesoje pernelyg ilgai laikytose bulvėse, transportavimo ar bulvių kasimo metu gumbų pažeistose vietose, pradėjusiose pūti ir dygti bulvėse. Žalia gumbų odelės spalva rodo, kad juose glikoalkaloidų koncentracija yra padidėjusi, toksiška. Glikoalkaloidų koncentraciją bulvėse taip pat didina šių augalų pertręšimas azoto trąšomis. Kartais pasitaikantis kartokas bulvių skonis – ganėtinai patikimas jų toksiškumo rodiklis. Jokių bulvių su padidėjusiomis toksiškų glikoalkaloidų koncentracijomis maistui apskritai naudoti nereikėtų dėl labai aiškios priežasties – jomis galima lengviau ar sunkiau apsinuodyti. Taip pat nereikėtų naudoti buityje, pavyzdžiui, gyvulių pašarams bulvienojų, kadangi šių augalų stiebuose ir lapuose visada yra gausu toksiškų glikoalkaloidų.
Ypač didelė toksiškų glikoalkaloidų koncentracija visada yra apskritai netinkamuose maistui valgomųjų bulvių vaisiuose. Išoriškai patraukliai atrodančių šių augalų uogų neabejotinai gali bandyti paragauti viskuo aplinkoje besidomintys įvairaus amžiaus vaikai arba šiaip smalsūs asmenys – tiesiog dėl įdomumo. Neprinokusių valgomųjų bulvių uogų skonis kartokas, beveik sunokusių – labai kartus, o visiškai subrendusių – netgi skanus. Bet dėl to ragauti valgomųjų bulvių vaisių nereikėtų niekam, nes netgi vos viena kita uoga gali tapti rimto apsinuodijimo priežastimi. Bet jeigu kas nors (tik ne baimės ir galimo pavojaus dar nejaučiantys mažamečiai vaikai) labai nori sužinoti prinokusios valgomosios bulvės uogos skonį, ką darysi – atsikąskite vaisiaus, bet nenurykite nė gabaliuko, o vos pajutę jo specifinį skonį, išspjaukite kuo greičiau, antraip gali tekti netrukus kviesti greitąją pagalbą.
Įvairūs apsinuodijimo valgomosiomis bulvėmis simptomai paprastai pasireiškia praėjus maždaug kelioms ar keliolikai valandų po nekokybiškų ar netinkamai valgymui paruoštų gumbų suvartojimo. Bet jeigu valgyje, pavyzdžiui, suvalgytose valgomųjų bulvių uogose, solanino koncentracija didelė, apsinuodijimo požymiai gali pasijusti ir labai greitai, netgi po keliolikos minučių. Esant lengviems apsinuodijimams glikoalkaloidais, pradžioje visada sutrinka virškinamojo trakto veikla – nukentėjusiuosius pykina, jie vemia, viduriuoja, skrandžiuose pasijaučia spazmai, dažnokai gerklėje pasireiškia deginimo pojūtis. Dažnokai pasireiškia ir kokie nors neurologiniai negalavimai – galvos skausmai ar svaiguliai, sąnarių skauduliai, širdies ritmo sutrikimai, niežuliai. Taip ir turėtų būti, kadangi solaninas slopina nervinius impulsus organizme. Esant sunkesniems apsinuodijimams glikoalkaloidais, dažniausiai išsiplečia nukentėjusiųjų vyzdžiai, jie praranda jutimus, karščiuoja, gali patirti haliucinacijų, o dėl hipotermijos tokius asmenis kartais gali ištikti netgi mirtis. Tokių atvejų įvairiuose kraštuose netgi šiais laikais pasitaiko. Daugelis pasaulio fitoterapeutų mano, kad didesnė dalis apsinuodijimų valgomųjų bulvių glikoalkaloidais yra lengvi ir todėl nėra medikų diagnozuojami, o nukentėjusieji be jokio specialaus gydymo pasveiksta.
Veterinarijos specialistų žiniomis, dauguma naminių gyvūnų, ėdę net ir kokybiškus, bet termiškai neapdorotus valgomųjų bulvių gumbus, gali sunkiai susirgti.
Jonas Remigijus NAUJALIS,
akademikas
Senoji Varėna, 2024-07-11
