Nuodingaisiais vadinami augalai, kurių įvairūs organai ar iš jų pagaminti preparatai, specialiai ar atsitiktinai pavartoti, sukelia neigiamas (toksines) reakcijas žmogaus ir naminių gyvūnų organizmuose. Augalų nuodingumą lemia specifiniai biologiškai ypač aktyvūs cheminiai junginiai, kurie gali kauptis įvairiuose augalų organuose. Lietuvoje savaime auga apie 120 rūšių nuodingųjų augalų. Dar daugiau – apie 200 rūšių nuodingųjų augalų yra įsivežta (introdukuota) iš įvairių kraštų. Botanikai tokios kilmės mūsų krašte esančius augalus vadina svetimžemiais, mat jų natūralaus išplitimo Žemėje plotai (arealai) nesiekia Lietuvos teritorijos. Dažniausiai svetimžemiai pagal kilmę augalai auginami sodybų gėlynuose ar apskritai įvairios paskirties želdynuose. Daugelis jų labai populiarūs tarp gyventojų, nes yra itin patrauklios išvaizdos, o žmonės dažniausiai tiesiog nežino, kurie augalai nuodingi, o kokie ne. O kai nežino – tada ir bijoti nėra ko, nors daugelis nuodingųjų augalų yra visai šalia mūsų…
LABAI IŠVAIZDUS, BET NUODINGAS STAMBUS ŽOLINIS AUGALAS
SU MĖSINGOMIS SULTINGOMIS JUODAI VIOLETINĖS SPALVOS UOGOMIS IŠ ŠIAURĖS AMERIKOS
Amerikinė fitolaka (Phytolacca americana) – daugiametis vasaržalis augalas su trumpu, storoku daugiaviršūniu šakniastiebiu ir didele greitai augančia viduje baltai pilka, mėsinga gumbo pavidalo liemenine šaknimi. Tinkamose sąlygose žolinės amerikinės fitolakos žalios arba dažnokai rausvai raudonos spalvos iš dalies tuščiaviduriai lygiapaviršiai stiebai gali užaugti net iki 3 metrų aukščio. Amerikinės fitolakos lapai pražanginiai, paprasti su trumpais lapkočiais, dideli – gali būti iki 35 cm ilgio. Pailgai ovalių lapų viršutinė pusė vidutiniško žalumo, apatinė – gerokai šviesesnės žalios spalvos. Pažeistiems arba sutrintiems stiebams ir lapams būdingas gana aštrus nemalonus kvapas. Smulkūs iki 5 mm pločio labai gausūs bevainikėliniai dvilyčiai žiedai su spalvotais baltais arba žalsvais taurėlapiais telkiasi viršūninėse pailgose kekėse, kurios gali būti iki 30 cm ilgio. Augalai intensyviausiai žydi birželyje. Nestipraus, bet saldaus kvapo žiedus apdulkina vabalai, vapsvos, musės. Iš apdulkintų žiedų išauga apvalios uogos iki 10 mm skersmens su keliomis blizgiomis juodos spalvos lęšio formos sėklomis iki 3 mm ilgio. Nesubrendusios uogos – žalios spalvos, vėliau – baltos, o subrendusios – juodai violetinės. Kvapniomis, mėsingomis, saldžiomis uogomis minta daugelis paukščių ir žinduolių, kurie ir išplatina sėklas su savo ekskrementais. Sėklos dirvožemyje ilgai išlieka gyvybingomis. Amerikinės fitolakos apskritai statūs, standūs stiebai vasaros pabaigoje dėl didelio sultingų, gausių uogų svorio dažniausiai gerokai palinksta žemyn prie žemės.
Lietuvoje fitolakinių (Phytolacaceae) šeimai priklausanti amerikinė fitolaka – svetimžemis introdukuotas žolinis augalas. Mūsų krašte jokios ypatingos priežiūros nereikalaujančios, gerai žiemojančios, nors visai nepakančios šalnoms, bet labai dekoratyvios amerikinės fitolakos pastaraisiais dešimtmečiais gana dažnai auginamos gyventojų sodybose. Šiuos įspūdingos išvaizdos augalus galima pamatyti ir daugelio Varėnos rajono gyventojų sodybų gėlynuose. Lengvai sėklomis plintančios sulaukėjusios amerikinės fitolakos kartkartėmis pasitaiko daržuose, patvoriuose, pamiškėse, prie šiukšlynų. Kadaise puikus Žemaitijos augalų žinovas, pranciškonų vienuolis Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849) amerikinę fitolaką siūlė vadinti amerikine srute, kadangi dvaruose šie augalai ypač vešliai augo patvartėse ar kitose vietose, kur būdavo kaupiamas gyvulių mėšlas. Amerikinės fitolakos savaime paplitusios Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje. Savo natūralaus arealo ribose amerikinės fitolakos dažniausiai auga pamiškėse, kirtavietėse, ganyklose, krūmynuose, pūdymuose, dykvietėse, pakelėse. Į Europą amerikinė fitolaka introdukuota 1615 m. Kadaise daugelyje Pietų Europos šalių ir kai kuriuose Azijos kraštuose amerikinės fitolakos uogų sultimis buvo spalvinamas vynas. Taip pat anksčiau iš augalo uogų buvo gaminamas rašalas, o vaisių sultimis dažomas šilkas ir vilna.
Amerikinės fitolakos – labai nuodingi augalai, kurių toksiškumą daugiausia lemia alkaloidas fitolakcinas, derva fitolakatoksinas ir saponinas fitolakcigeninas. Šių toksinių medžiagų yra visose amerikinių fitolakų struktūrose – šaknyse, stiebuose ir lapuose bei vaisiuose. Nuodingos ne tik sunokusios, bet ir žalios amerikinių fitolakų uogos. Aštrų amerikinių fitolakų kvapą ir skonį lemia eterinis aliejus, sunokusiose uogose ir jose esančiose sėklose gausu įvairių vitaminų. Didžiausia toksinių medžiagų koncentracija įvairiose augalo dalyse susidaro prasidėjus vaisių nokimui. Įvariuose pasaulio kraštuose sukaupti duomenys rodo, kad didžiausia tikimybė nukentėti nuo amerikinės fitolakos yra smalsiems vaikams, kuriuos itin vilioja labai patraukliai atrodančios sunokusių uogų kekės. Labai sunkiai, netgi mirtinai apsinuodyti galima suvalgius vos kelias sulčių pritvinkusias gero skonio uogas, kurios apskritai, kiek žinoma, pasižymi analgetinėmis, priešuždegiminėmis, antireumatinėmis, atsikosėjimą skatinančiomis savybėmis bei svaiginančiu poveikiu. Apsinuodijusieji, po neatsargaus uogų suvalgymo praėjus maždaug dviem valandoms, paprastai pradeda stipriai vemti, juos kankina spazmai ir traukuliai, burnoje atsiranda deginimo pojūtis, pasireiškia nenutrūkstamas seilėtekis, viduriuojama su kraujais, vėliau sutrinka virškinimo organų ir širdies veikla. Jautresniems asmenims nuodingo augalo vaisių sultys gali sukelti dermatitus. Savo sodybose mažų vaikų turintiems asmenims amerikinių fitolakų visai nereikėtų auginti.
Amerikinė fitolaka nėra garsus vaistinis augalas, bei kai kurių kraštų liaudies medicinoje šio labai toksiško augalo gydomieji preparatai naudojami, sergant inkstų ir skrandžio ligomis, pasireiškus kvėpavimo takų infekcijoms. Iš senesnių laikų žinomi atvejai, kai vaistiniams preparatams ruošti netoksiškų augalų požeminiai organai buvo atsitiktinai supainioti su amerikinės fitolakos nuodingomis šaknimis. Kadaise JAV gyventojai labai aktyviai naudojo iš įvairių netoksiškų augalų požeminių struktūrų tradiciškai ruošiamus antireumatinius preparatus. Žinomi labai sunkių, netgi mirtinų apsinuodijimų atvejai parodė, kad per neapdairumą arba tiesiog stokojant žinių, remiantis vien tiktai išoriniu panašumu, vieniems kartais gydomiesiems preparatams ruošti amerinės fitolakos toksiškos šaknys buvo panaudotos vietoj paprastojo pastarnoko (Pastinaca sativa) verpstės pavidalo šaknų, kitais – vietoj valgomojo krieno (Armoracia rusticana) šakniastiebių, o dar kitais – vietoj gumbinės saulėgrąžos (Helianthus tuberosus) stiebagumbių. Lietuvoje, kiek žinoma, amerikinė fitolaka niekada anksčiau nebuvo ir dabar nėra naudojama gydymui.
Nors amerikinė fitolaka potencialiai labai nuodinga, bet pavasarį ir vasaros pradžioje šio augalo sultingi ūgliai ir jauni lapai gali būti valgomi. Kiek žinoma, tokios augalų dalys, prieš ruošiant jas maistui, būtinai mirkomos vandenyje, po to verdamos ar troškinamos taip pat, kaip labai populiaraus daugelyje kraštų vaistinio smidro (Asparagus officinalis) ūgliai. Jokiems egzotiškų patiekalų mėgėjams nereikėtų gaminti vakarienės iš amerikinės fitolakos, kadangi valgant netinkamai paruoštus šio augalo stiebus ar lapus galima mirtinai apsinuodyti. Kokios nors patikimos informacijos apie amerikinės fitolakos naudojimą maisto gaminimui Lietuvoje nėra. Iš senesnių laikų žinomi atvejai, kai mirtinai žmonės apsinuodijo, per neapdairumą vietoj valgomų šakniavaisių pagaminę valgį iš toksiškų amerikinės fitolakos šaknų.
Veterinarijos specialistų turimi duomenys rodo, kad amerikinė fitolaka yra toksiškas augalas daugeliui naminių gyvūnų. Pasaulyje žinomi atvejai, kai ėdę šviežius arba įmaišytus į pašarus amerikinės fitolakos lapus mirtinai apsinuodijo arkliai, avys ir galvijai, tuo tarpu kiaulės nukentėjo nuo suėstų toksiško augalo šaknų. Specialiai atlikti tyrimai parodė, kad pagrindinė gyvūnų mirties priežastis buvo kvėpavimo paralyžiai.
Jonas Remigijus NAUJALIS,
akademikas
Senoji Varėna
