Nuodingieji augalai šalia mūsų

Nuodingaisiais vadinami augalai, kurių įvairūs organai ar iš jų pagaminti preparatai, specialiai ar atsitiktinai pavartoti, sukelia neigiamas (toksines) reakcijas žmogaus ir naminių gyvūnų organizmuose. Augalų nuodingumą lemia specifiniai biologiškai ypač aktyvūs cheminiai junginiai, kurie gali kauptis įvairiuose augalų organuose. Lietuvoje savaime auga apie 120 rūšių nuodingieji augalai. Dar daugiau – apie 200 rūšių nuodingųjų augalų yra įsivežta (introdukuota) iš įvairių kraštų. Botanikai tokios kilmės mūsų krašte esančius augalus vadina svetimžemiais, mat jų natūralaus išplitimo Žemėje plotai (arealai) nesiekia Lietuvos teritorijos. Daugelis svetimžemių augalų labai populiarūs tarp gyventojų, nes yra itin patrauklios išvaizdos, o žmonės dažniausiai tiesiog nežino, kurie augalai nuodingi, o kokie ne. O kai nežino – tada ir bijoti nėra ko, nors daugelis nuodingųjų augalų yra visai šalia mūsų…

NUODINGAS KRŪMAS ŠLUOTIŠKOMIS ŠAKOMIS SU RYŠKIAI GELTONAIS ŽIEDAIS IŠ VAKARŲ IR VIDURIO EUROPOS
Paskutinėmis pavasario dienomis Varėnos sausašilių pakraščiuose ir pušynų aikštelėse ženkliai pagausėjo geltonų spalvų – mat masiškai pradėjo žydėti Dzūkijoje dažniausiai zuikiakrūmiais vadinami visžaliai krūmai. Vietomis šių krūmų žiedų geltonumo tiek daug, kad net akių atitraukti nesinori. Oficialus zuikiakrūmio botaninis vardas yra šluotinis sausakrūmis (Cytisus scoparius) – tai krūmas iki 3 m aukščio (Varėnos gamtoje dažniausiai – apie 100 cm aukščio ar ir gerokai žemesni) su giliomis šaknimis, kurios gali paimti vandenį iš kelių metrų gylio. Krūmo šluotiškos šakos glaustos, jų ūgliai rausvi ir ryškiai žali, briaunoti. Lapai dvejopi: ūglių viršūnėse paprasti, smulkūs, iki 10 mm ilgio, lancetiški, o ties ūglių pamatinėmis dalimis trilapiai – jų lapeliai atvirkščiai kiaušiniški, iki 15 mm ilgio, žali. Dažnokai ūglių viršūnės apskritai belapės arba tik su labai mažais žvyniškais lapeliais. Lapų viršutinės pusės plikos, o apatinės apaugusios prigludusiais šilkiškais plaukeliais. Rudenį lapai nepagelsta, o po sniegu žali išlieka per visą žiemą. Šluotinių sausakrūmių netaisyklingi drugiško pavidalo iki 30 mm ilgio aukso geltonumo žiedai po 1 ar 2 išauga lapų pažastyse: jų visuma ūglių viršutinėse dalyse suformuoja pailgus puošnius žiedynus. Žydi šluotiniai sausakrūmiai gegužės pabaigoje ir vasaros pradžioje, jų kvapnius žiedus, kurių aromatas panašus į populiaraus prieskonio vanilės, apdulkina kamanės ir bitės, daugiausia renkančios ne nektarą, bet gausias oranžines žiedadulkes. Apdulkintų žiedų vietoje išauga iki 3 cm ilgio ankštys plaukuotais kraštais. Vienoje juodos spalvos ankštyje susidaro kelios smulkios įvairiaspalvės pailgos sėklos su ypatingais priedėliais – elajosomomis, kuriose kaupiasi itin maistingos baltymingos ir aliejingos medžiagos. Gamtoje tokias sėklas platina skruzdėlės, kurios nuėda elajosomas, o pačias sėklas palieka nepažeistas. Kitas efektyvus šluotinio sausakrūmio sėklų sklaidos būdas yra dispergacija. Šio proceso metu krūmo juodos spalvos ankštys vasaros pabaigoje saulėtą dieną stipriai įšyla ir tada staiga atsidaro – dėl to sėklos išsibarsto 2-3 metrų atstumu. Dirvožemyje šluotinių sausakrūmių sėklos gyvybingos išlieka daug metų.
Lietuvoje pupinių (Fabaceae) šeimai priklausantis šluotinis sausakrūmis – svetimžemis introdukuotas krūmas, dabar priskiriamas invazinėms rūšims. Savaime saulėtoms buveinėms, sausiems smėlingiems dirvožemiams prieraišūs ir rūgštiems substratams pakantūs šluotiniai sausakrūmiai dažniausiai auga Vakarų ir Vidurio Europos sausuose krūmynuose, ganyklose, vandens telkinių pakrantėse, pakelėse, įvairiose pažeistose vietose. Dažniausiai savo gimtuosiuose kraštuose šis krūmas vadinamas paprastuoju, škotiškuoju ar angliškuoju šluotu. Šluotiniai sausakrūmiai fiksuoja atmosferos azotą, todėl daugelyje šalių šie apskritai labai ištvermingi krūmai įvairiais laikais buvo įkurdinti, norint natūraliai pagerinti nederlingus dirvožemius. Tuo tikslu šluotiniai sausakrūmiai maždaug 20 a. viduryje buvo pradėti sodinti ir Varėnos bei kituose mūsų šalies pušynuose. Dažniausiai šie krūmai auga sausų pušynų pakraščiuose ir tokių miškų aikštelėse gali sudaryti sąžalynus. Žemoms temperatūroms jautrūs šluotiniai sausakrūmiai Varėnoje šaltesnėmis žiemomis gerokai apšaldavo, o kartais net ir visai iššaldavo. Anksčiau šluotiniai sausakrūmiai Lietuvoje dažniausiai buvo vadinami šluotinių raipstų, kiškiakrūmių ar jau minėtų zuikiakrūmių vardais.
Šluotinis sausakrūmis – vidutinio nuodingumo krūmas, kurio toksines savybes daugiausia lemia visose augalo dalyse esantys chinolizidino alkaloidai – sparteinas, oksosparteinas, lupaninas ir hidroksilupaninas. Kitos šluotiniam sausakrūmiui ypač būdingos veikliosios medžiagos yra biogeniniai aminai (dopaminas ir tiraminas), flavono glikozidas skoparinas. Tarp visų šluotiniam sausakrūmiui būdingų alkaloidų 90 proc. sudaro sparteinas. Toksiški šio krūmo alkaloidai slopina širdies ir nervų sistemų veiklas.
Žmonės nukentėti nuo nuodingosiomis savybėmis pasižyminčio šluotinio sausakrūmio gali netinkamai arba pernelyg didelėmis dozėmis naudodami šio krūmo įvairius gydomuosius preparatus, kurie, medicinos specialistų nuomone, mažina širdies raumenų jautrumą ir nervų laidumą, širdies susitraukimų dažnį ir amplitudę. Alkaloido sparteino pagrindu sukurti vaistai naudoti prieširdžių virpėjimui, tachikardijai ir periferinės kraujotakos sutrikimams gydyti, taip pat gimdymo susitraukimams stimuliuoti. Tradicinėje medicinoje naudojami gydomieji preparatai dažniausiai gaminami iš džiovintų arba šviežių krūmo ūglių su lapais (vaistinė žaliava Cytisi scoparii herba). Taip pat gydomieji preparatai gali būti ruošiami iš šluotinio sausakrūmio šviežių žiedų ir lapų. Įvairių kraštų liaudies medicinose šluotinio sausakrūmio žiedų, lapų ir ūglių nuovirai bei antpilai dažniausiai naudojami, esant kraujotakos sutikimams ir žemam kraujospūdžiui, šlapinimuisi skatinti, širdies veiklai stimuliuoti. Yra duomenų, kad krūmo žiedų (vaistinė žaliava Cytisi flos) tepalas gali būti efektyvi priemonė podagros sukeliamiems negalavimams įveikti.
Netinkamai paruoštų šluotinio sausakrūmio gydomųjų preparatų naudojimas gali būti pavojingas žmonių sveikatai. Santykinai nedidelio toksiškumo šio krūmo vidinio naudojimo preparatų dozės sukelia vėmimus, viduriavimus, galvos skausmus ir svaigulius, nemalonią savijautą. Kiek žinoma, didesnės tokio naudojimo preparatų dozės gali būti kvėpavimo sutrikimo priežastimi, sukelti bradikardiją ir netgi rimtai pakenkti širdies veiklai. Todėl dėl potencialaus pavojingumo jokių šluotinio sausakrūmio vidiniam vartojimui skirtų preparatų savigydai apskritai nereikėtų naudoti. Kiek žinoma, Lietuvoje šluotinis sausakrūmis kol kas nėra populiarus vaistinis augalas.
Atrodo, kad specifinis šluotinio sausakrumio aromatas ir toksiški alkaloidai daugelį naminių gyvūnų atbaido nuo šio krūmo, išimtis – ožkos, kurios, atrodo, noriai ėda visas šio nuodingo augalo dalis. Kai kurie medžiotojai teigia, kad žiemos metu šio krūmo ūgliais smaguriauja kiškiai ir elniai. Nors kiti medžiotojai mano, kad kiškiai tik slepiasi šluotinių sausakrūmių sąžalynuose. Išradingumo nestokojantys pakelių prie Naujųjų Valkininkų prekeiviai dažnokai siūlo įsigyti iš šluotinių sausakrūmių pagamintų šluotų ar šluotelių. Tokie gaminiai atrodo labai dailiai, o ar gerai šluoja – galima išbandyti.
Jonas Remigijus NAUJALIS,
akademikas