Penktadienis, 21 birželio, 2024
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaGyvieji archyvaiNuodingieji augalai šalia mūsų

Nuodingieji augalai šalia mūsų

Nuodingaisiais vadinami augalai, kurių įvairūs organai ar iš jų pagaminti preparatai, specialiai ar atsitiktinai pavartoti, sukelia neigiamas (toksines) reakcijas žmogaus ir naminių gyvūnų organizmuose. Augalų nuodingumą lemia specifiniai biologiškai ypač aktyvūs cheminiai junginiai, kurie gali kauptis įvairiuose augalų organuose. Lietuvoje savaime auga apie 120-ties rūšių nuodingieji augalai. Dar daugiau – apie 200 rūšių nuodingųjų augalų yra įsivežta (introdukuota) iš įvairių kraštų. Botanikai tokios kilmės mūsų krašte esančius augalus vadina svetimžemiais, mat jų natūralaus išplitimo Žemėje plotai (arealai) nesiekia Lietuvos teritorijos. Dažniausiai svetimžemiai pagal kilmę augalai auginami sodybų gėlynuose ar apskritai įvairios paskirties želdynuose. Daugelis jų labai populiarūs tarp gyventojų, nes yra itin patrauklios išvaizdos, o žmonės dažniausiai tiesiog nežino, kurie augalai nuodingi, o kokie ne. O kai nežino – tada ir bijoti nėra ko, nors daugelis nuodingųjų augalų yra visai šalia mūsų…

12. SVETIMŽEMIS LABAI STAMBUS NUODINGAS
ŽOLINIS AUGALAS
IŠ ŠIAURĖS AMERIKOS
SU GAUSIAIS MĖLYNOS SPALVOS ŽIEDAIS

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) neabejotinai yra vienas geriausiai pažįstamų žolinių augalų ne tik Varėnos rajono, bet ir daugeliui mūsų krašto gyventojų. Kitaip ir būti negali, mat dažniausiai beveik visų didesnių ar mažesnių besidriekiančių per pušynus transporto magistralių bent kiek atviresnėse prieigose įsikūrusio stambaus augalo žiedynai su daugybe labai patrauklios žmonių akims mėlynos spalvos žiedų iš tolo matomi visiems keliais pravažiuojančių mašinų vairuotojams ir keleiviams. O tų mašinų ir keleivių jose šiais laikais visuose keliuose gausybė. Nepastebėti vasaros pradžioje žiedais apsipylusių gausialapių lubinų tiesiog neįmanoma, kadangi dažniausiai pakelėse šie augalai tarpsta didelėmis grupėmis – sudaro jau iš tolo gerai matomus sąžalynus. Gausialapis lubinas – daugiametis žolinis augalas su šliaužiančiais giliai dirvožemyje pasklindančiais išsišakojusiais šak-niastiebiais. Augalo statūs, tvirti, dažniausiai pliki arba minkštais pūkeliais pasidengę, prie pagrindo tuščiaviduriai nešakoti stiebai su keliais nedideliais viršūnės link vis mažėjančiais pražanginiais lapais gali užaugti iki 1.5 m aukščio. Tuo tarpu pagrindiniai pamatiniai gausialapio lubino lapai – palmiško tipo su ilgokais lapkočiais. Didžiausių tokių lapų lapalakščiai iki 25 cm skersmens, juos sudaro iki 17 nevienodo dydžio lancetiškų smailių lapelių. Drugiškos sandaros netaisyklingi iki 1.5 cm ilgio gamtoje nuo mėlynų iki violetinių atspalvių žiedai telkiasi stiebų viršūnėse susidarančiuose varpiškuose iki 50 cm ilgio žiedynuose, kuriuose gali būti iki 80 žiedų. Gausialapiai lubinai paprastai pradeda žydėti gegužės pabaigoje, jų žiedus apdulkina kamanės ir bitės. Apdulkintų žiedų vietose išauga plaukuotos, suplotos, lenktos ankštys iki 6 cm ilgio. Kiekvienoje ankštyje susidaro iki 12 apie 5 mm ilgio pilkšvų su tamsiomis dėmelėmis sėklų, kurios dirvožemyje išlieka daigios kelis dešimtmečius.

Gamtoje invazinio gausialapio lubino išvaizdžios žiedų kekės patrauklios mažiems ir dideliems


Lietuvoje pupinių (Fabaceae) šeimai priklausantis gausialapis lubinas – svetim-žemis introdukuotas žolinis augalas. 19 amžiuje šių dekoratyvios išvaizdos augalų sėklos buvo specialiai pasėtos daugiausia Pietryčių Lietuvos pušynų pakraščiuose ir miškų kvartalinėse linijose. Tokiais veiksmais buvo siekiama praturtinti šių miškų nederlingus dirvožemius azotinėmis medžiagomis, kadangi augalas sudaro simbiozę su atmosferos azotą fiksuojančiomis ir į šaknis įsiskverbiančiomis gumbelinėmis bakterijomis. Taip pat buvo tikimąsi apsaugoti pušynus nuo juos dažnokai niokojančių gaisrų, kadangi stambiuose gausialapio lubino stiebuose ir lapuose susikaupia nemaži vandens kiekiai. Gausialapis lubinas netgi buvo vadinamas miškų gaisrininku. Dabartiniu metu plačiai pakelėse, miško aikštelėse ir išretėjusiuose pušynuose savaime įsikuriantis gausialapis lubinas dėl intensyvaus plitimo ir neigiamo poveikio vietiniams augalams yra pripažintas invazine rūšimi. Tokio statuso augalus rekomenduojama naikinti. Gausialapis lubinas savaime auga JAV ir Kanados rytiniuose regionuose, kur dažniausiai vadinamas stambialapiu arba didžialapiu lubinu. Savo tėvynėje šis žolinis augalas daugiausia tarpsta pievose, upelių pakrantėse, miškų proskynose, labiausiai prieraišus vidutiniškai sausiems priesmėlio dirvožemiams. Gausialapis lubinas yra introdukuotas daugelyje pasaulio šalių.
Gausialapis lubinas – vidutinio nuodingumo lygio augalas, kurio toksines savybes daugiausia lemia alkaloidai lupaninas, lutinidinas ir sparteinas. Šių toksinių biologiškai aktyvių medžiagų yra visose gausialapio lubino dalyse, bet didžiausi jų kiekiai susidaro augalų ankštyse ir ypač sėklose. Žmonės nuo gausialapių lubinų gali nukentėti neteisingai maistui vartodami būtent šių augalų ankštis ir sėklas. Šių augalų kartaus skonio sėklose gausu baltyminių medžiagų, todėl kai kuriose šalyse iš jų ruošiami įvairūs pikantiško pobūdžio patiekalai. Tokiems patiekalams pagaminti gausialapių lubinų sėklos arba ankštys su sėklomis būtinai turi būti gerai išmirkytos ir išplautos arba tinkamai išvirtos. Tokiais paruošiamaisiais veiksmais siekiama pašalinti toksines medžiagas, kurios lemia sėklų ar anksčių nemalonų kartų skonį. Kiek žinoma, rekomenduojama sėklas mirkyti kelias valandas, pavyzdžiui, per naktį, o po mirkymo likusį užterštą toksinais vandenį būtina išpilti, nenaudoti jokiems reikalams. Tiesioginis arba netinkamai paruoštų gausialapių laubinų anksčių ar sėklų naudojimas maistui pavojingas sveikatai, gali apsinuodijusiems sukelti depresijas, akių ir raumenų trūkčiojimus, padidinti nervingumą, apsunkinti judesius, sutrikdyti kvėpavimą ir širdies veiklą. Kiek žinoma, įvairūs tokių apsinuodijimų simptomai pasireiškia per kelias valandas. Kai kuriose šalyse patiekalams gaminti naudojami gausialapių lubinų skrudintų sėklų milteliai. Kokių nors patikimų žinių apie gausialapių lubinų anksčių ar sėklų naudojimą kulinarijoje Lietuvoje nėra.
Siekiant išvengti netikėtų apsinuodijimų, jokiu būdu negalima leisti vaikams žaisti su išoriškai patraukliomis gausialapių lubinų ankštimis ir sėklomis. Kituose kraštuose žinomi faktai, kai vaikai apsinuodijo bandydami valgyti gausialapių lubinų sėklas, supainioję jas su žirniais ar pupelėmis. Nors visais žinomais atvejais buvo suvalgytos vos kelios kartaus skonio šių augalų sėklos, nukentėjusiems vaikams sutriko skrandžių veikla, svaigo galvos, beveik visada buvo prarasta įprasta judesių koordinacija.
Veterinarijos specialistų žiniomis, gausialapiuose lubinuose esantys alkaloidai gali būti toksiški naminiams gyvūnams, ypač arkliams ir avims. Nuodingiausi gyvūnams pavasarį išaugusių augalų lapai ir gausialapių lubinų ankštys bei sėklos. Toksinės medžiagos išlieka ir sudžiovintuose gausialapiuose lubinuose.
Jonas Remigijus NAUJALIS,
akademikas
Senoji Varėna,
2024-05-28

    LEAVE A REPLY

    įveskite savo komentarą!
    įveskite savo vardą čia

    Brangiai perka miškąspot_img
    - Reklama -spot_img
    - Reklama -spot_img

    Naujausi komentarai