Trečiadienis, 16 liepos, 2025
spot_img
spot_img
PradžiaNaujienosNusiraminimą varėniškė atranda kūryboje

Nusiraminimą varėniškė atranda kūryboje

Praėjusią savaitę „Merkio kraštas“ svečiavosi pas 68-erių metų amžiaus varėniškę Oną Marcalienę, užsiimančia kiek netradicine kūrybine veikla; apie tai – šiame interviu…

Mūsų pažintis su varėniške Ona Marcaliene įvyko prieš geras dvi savaites, kuomet ji į „Merkio krašto“ redakciją užsuko norėdama laikraštyje paskelbti padėką. Mums besikalbant, Onutė prasitarė, kad laisvalaikiu užsiima rankdarbiais, ir telefone parodė savo darbų nuotraukų – ant medinių ritinių, išpjautų iš medžio kamieno, moteris klijuoja akmenukus, kriaukleles ir kitokią medžiagą, taip sukurdama dailius paveikslėlius.
Onutė pasikvietė „Merkio kraštą“ į svečius, kur turėjome galimybę apžiūrėti didžiulę jos sukurtų paveikslėlių kolekciją…
„Merkio kraštas“. Gerbiamoji Onute, papasakokite, kaip ir kada Jums kilo mintis užsiimti rankdarbiais?
Ona Marcalienė.
2019 metais išėjau iš darbo pasienyje, o 2020-aisiais – į pensiją. Vyras iš miško buvo parsivežęs rąstų.Paprašiau, kad atpjautų man vieną ritinį, pabandysiu, sakau, kokį paveikslėlį padaryt. Augdama žaislų neturėjau, o jeigu rasdavau ant žemės kokį akmenuką ar nuolaužą, mėgdavau iš jų dėliot kokį nors vaizdinį. Nuo vaikystės tie akmenėliai man tokie mieli paliko… Ir dabar pamačiusi negaliu praeit pro šalį, būtinai juos paimsiu ir apžiūrėsiu. Jeigu širdies forma – panaudosiu paveikslui, o jeigu apvalus – bus veidas.
„M. k.“. Paveikslėlius lipdote ne tik iš akmenėlių, bet ir, kaip matom, – iš riešutų kiautų, slyvų kauliukų, kerpių, kriauklių… Fantazijos, akivaizdu, Jums tikrai netrūksta, o kuriate labiau iš nuobodulio ar iš idėjos?
O. M.
Jeigu pasidaro liūd-na arba kas nors nesiseka – einu kurti, tada mano mintys sukasi tik apie tai. Kurdama randu nusiraminimą, atsipalaiduoju. Kai visi ūkio darbai nudirbti, užsidarau savo dirbtuvėlėse rūsyje arba atsinešu įrankius ir medžiagas į pavėsinę. Įsijungiu muziką arba žinias ir ant medinės lentelės pradedu dėliot akmenukus. Atrodo, dar tik pavasaris baigėsi ir vasara prasidėjo, o aš jau laukiu žiemos, nes vasarą kūrybai laiko beveik nėra. Kai pareinu iš dirbtuvių, vyras jau antrą sapną sapnuoja, o aš jaučiuosi tokia laiminga, nes paveikslėlis jau būna sudėliotas ir suklijuotas. Tik medį būtinai lakuoju kitą rytą, nes klijai turi gerai išdžiūti. Dirbtuvėse praleidžiu maždaug 6 valandas, o kuriu dažniausiai vakarais, nes dieną reikia namus susitvarkyti, valgyt padaryti, dar turim vištų, šuniuką, juos irgi reikia prižiūrėti…
„M. k.“. Kiek tokių grožybių kolekcijoje turite?
O. M.
Niekada neskaičiavau, gal kokie keli šimtai. Daug jų ir išdovanojau… Žiūruose, pavyzdžiui, išdalinau po paveikslėlį visiems senoliams. Ir man taip gera, kad jų namuose ant sienos kabo mano pagamintas paveikslėlis.
„M. k.“. O ką apie Jūsų hobį sako artimieji?
O. M.
Gerai tiems žmonėms, kurie mezga ar siuva, o man – nepatinka… Turiu šešis anūkus – viena anūkaitė dar labai mažytė, bet visi kiti jau irgi yra susiklijavę bent po du paveiksliukus. Vaikai džiaugiasi mano užsiėmimu, sako, kad labai gerai sugalvojau. O vyras ant sienų pritaiso lentų, kad turėčiau kur sukabinti savo rankdarbius.
„M. k.“. Gal dalį rankdarbių parduodate?
O. M.
Dvejus metus su anūke nusiveždavom paveikslėlių į Grybų šventę. Didžiausias paveikslėlis kainavo 20 eurų, o visi kiti – po 10 ar 15. Du kartus darbeliais prekiavom ir Marcinkonių kaimo šventėje. Labai norėčiau pardavinėti internete, bet dar nedrįstu. Nereikia man daug tų pinigų, bet už juos galėčiau nusipirkti lako, klijų… O ir dėti paveikslėlių jau nelabai yra kur. Namuose ir pavėsinėje jų prikabinta, vyras pritaisė lentų ant ūkinio pastato, tai čia irgi kažkiek sukabinau, dar yra ant namo sienos. Bet kur kabinti irgi negali, nes nuo saulės suskilinėja medis, išsiplečia akmenėliai, nuo lietaus ar sniego klijai nebelaiko…
„M. k.“. Galbūt norėtumėt surengti parodą, kad Jūsų kūriniais galėtų pasigrožėti ir kiti?
O. M.
Seniau, kai dar priklausiau Varėnos kultūros centro ansambliui „Viltis“, mūsų vadovė Gražina Kuodienė mane paskatino atidaryti savo pirmąją parodą. Ji buvo atidaryta 2023 metų kovą Varėnos viešojoje bibliotekoje ir veikė visą mėnesį. O šį pavasarį Varėnos kultūros centro parodų salėje buvo mano pusbrolio Romo Žmuidzinavičiaus paroda, ir aš parodžiau vienai darbuotojai, kokius darbelius darau. Ji man pasiūlė juos atsivežti, bet kur gi reikėtų juos išdėlioti? Šiaip jau labai norėčiau…
Prieš kelerius metus per Atvelykio šventę prekiavom su anūke, ir prie mūsų priėjo tuometinis Seimo narys Juozas Baublys. Apžiūrėjo mano darbus, labai stebėjosi ir tada sako: „O jeigu mes jus pakviesime atvežti parodą į Seimą?“ Net mano telefono numerį užsirašė. Laukiau, laukiau to pakvietimo, jau ir giminėms pasigyriau, bet pakvietimo nesulaukiau…
„M. k.“. O ką, Onute, patartumėt savo bendraamžiams, kurie irgi norėtų kuo nors užsiimti, bet neturi idėjų?
O. M.
Dabar pensininkams yra visokių užsiėmimų – taškavimai, mandalos… Tu tik imk ir daryk. Nebus jokių depresijų! Kiekvieną kartą, užėjusi į savo dirbtuvėles, aš šūkteliu: „Labas, mano kūryba!“ Ir man pasidaro taip gera…
„M. k.“. Dėkoju už pokalbį. Sėkmės kūryboje.
Evelina Kuliešė

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai