„O labiausiai dėkoju mūsų darbštiems protėviams…“

2024 m. Nacionaline Jono Basanavičiaus vardo premija praėjusį penktadienį buvo apdovanota Marija Liugienė – Zalanskaitė, gimusi ir užaugusi Mardasavo kaime…

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 1992 m. įsteigė Jono Basanavičiaus vardo premiją, kuri „kasmet skiriama Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems lietuviams už išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu“, o 2017 m. ši premija įgijo Nacionalinės premijos statusą. Ją skiria Lietuvos Respublikos kultūros ministro sudaryta komisija.
Tautodailininkė – meno kūrėja Marija Liugienė ne tik riša sodus, bet ir visą savo patirtį, „<…> sukauptas žinias perduoda, kūrybiškai vesdama edukacinius užsiėmimus, seminarus, organizuodama didelio susidomėjimo sulaukiančias tarptautines konferencijas, stovyklas. Ji yra parengusi leidinių, meninės dokumentikos filmų apie tradicinių lietuviškų šiaudinių sodų simboliką, rišimo technologinius procesus. Užauginusi didelę sodų rišėjų bendruomenę tautodailininkė subūrė asociaciją „Dangaus sodai“ – jos veikla įrodo, kad ši tradicija yra gyva visoje Lietuvoje ir garsėja už jos ribų <…>“. Marijos nuopelnams išvardinti reiktų bent kelių laikraščio puslapių.
Marijos Liugienės kelionė prasidėjo Mardasavo sodžiuje, Zalanskų šeimoje. Nors kūrybingiausi jos gyvenimo metai prabėgo Vilniuje, ryšys su gimtuoju sodžiumi neišnyko, kelio neužpustė nei smėlis, nei laiko dulkės. Ypač akivaizdžiai ryšys su gimtaisiais namais atsivėrė Marijos Liugienės kalboje, kurią ji pasakė šių metų vasario 13 d. Jono Basanavičiaus premijos įteikimo metu Lietuvos prezidentūroje.
Marijos Liugienės kalba
„Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami valdžios atstovai, mieli laureatai ir svečiai!
Paklausta, koks jausmas dabar mano širdyje, atsakyčiau – dėkingumas.
Dėkoju visiems čia susirinkusiems, Vilniaus etninės kultūros centrui ir jo buvusiai direktorei Mildai Ričkutei, Lietuvių etninės kultūros draugijai ir garbingai Jono Basanavičiaus premijos komisijai.
Dėkoju savo šeimai – vyrui, dukroms, marčioms, sūnums, žentams ir vienuolikai anūkų, kurie mane visapusiškai palaikė. Esu laiminga, kad jie visi gyvena, dirba ir mokosi Lietuvoje.
Dėkoju ir savo antrajai šeimai – sodų rišėjų bendruomenei, ypač asociacijos „Dangaus sodai“ nariams – mes visi bendromis jėgomis pasiekėme, kad sodų tradicija būtų įtraukta į UNESCO sąrašus. Mano įvertinimas kartu yra ir Jūsų visų įvertinimas.
Dėkoju mūsų Tautos Didžiavyriui Jonui Basanavičiui, tautinio atgimimo lyderiui, kuris šalia kitų nuveiktų didelių darbų rado laiko ir tautosakos bei liaudies meno rinkimui, publikavimui ir tyrinėjimui. Su savo pagalbininkais surinko apie 7000 tautosakos vienetų, tūkstančius įvairiausių materialių etnografinių artefaktų. Jie dabar sudaro reikšmingą dalį mūsų didžiųjų muziejų fondų.
Dėkoju savo gimtajam Mardasavui, jaukiai įsikūrusiam prie Ūlos ir Merkio santakos, ir visai smėlėtajai mylimai Dzūkijai, civilizacijos ilgai nepaliestai, dėl ko visą savo vaikystę ir jaunystę galėjau gaivintis jos tyrais vandenimis, ir ne tik fizine prasme.
Dėkoju savo nuostabiems Tėveliams, kurie stengėsi nepasiduoti kolchozo brukamam gyvenimo būdui ir liko ištikimi toms tradicijoms ir papročiams, kuriuos jie buvo paveldėję iš savo protėvių ir kuriuos matė esant ypatingos svarbos. Jie žinojo, kad vargas, alkis, skurdas laikini, kad aukščiau – Dangus, Saulė. Jie atkakliai teigė Amžinybę, Gėrį, Grožį. Jų patyrimai buvo perkelti į mano sąmonę, į mano gyvenimą, jie tapo tuo moraliniu saugos ratu, neleidžiančiu nuklysti nuo teisingo kelio.
O labiausiai dėkoju mūsų darbštiems protėviams – Lietuvos žmonėms, palikusiems mums didžiausią lobį – galingą dvasią, per gražias formas kreipiančią mūsų žvilgį į subtilesnes, dvasines sferas. Tai jų tamsioje pirkelėje gimė šedevras – šiaudinis sodas – harmonijos ir pusiausvyros derinys. Tai iš jų dvasinio alkio, rojaus būsenos ilgesio kilo noras pakartoti ir sukurti tobulos Visatos modelį, gebantį suderinti priešybes – Žemę ir Dangų, Materiją ir Dvasią, Vyrą ir Moterį. Tai padaryti jie tegalėjo turėdami artimą ryšį su savo Kūrėju Viešpačiu ir visa Kūrinija. Amžina šlovė ir garbė Jam!“
Algimantas Černiauskas
Brolių Černiauskų nuotr.