Sekmadienis, 28 lapkričio, 2021
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
PradžiaBe kategorijosPagerbkime Monsinjorą

Pagerbkime Monsinjorą

Apie Va­rė­nos baž­ny­čio­je ku­ni­ga­vu­sį Ka­zi­mie­rą Va­si­liaus­ką mums ra­šo ži­no­mas Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, eseis­tas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tas Va­len­ti­nas Sven­tic­kas, be­je, il­gą me­tų lai­ką gy­ve­nan­tis sa­vo so­dy­bo­je Mar­da­sa­ve..

Te­bus iš kar­to pa­sa­ky­ta, kad šis ra­ši­nys tu­ri kon­kre­tų tiks­lą. Pa­siū­ly­ti Va­rė­nos ra­jo­no žmo­nėms, val­džiai, Baž­ny­čiai ko­kiu nors at­mi­ni­mo žen­klu pa­žy­mė­ti reikš­min­gą fak­tą – 1968-1975 me­tais Va­rė­nos baž­ny­čio­je ku­ni­ga­vo Ka­zi­mie­ras Va­si­liaus­kas. Vė­liau – il­ga­me­tis Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ros kle­bo­nas, pir­ma­sis at­kur­tos Vil­niaus Šv. Juo­za­po ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­rius, mon­sin­jo­ras.

Lai­kas to­kiai min­čiai svars­ty­ti tin­ka­mas. 2022-uo­sius Sei­mas va­dins Ka­zi­mie­ro Va­si­liaus­ko me­tais. Tai sie­ja­ma su mon­sin­jo­ro šimt­me­čiu (gi­mė 1922 m.) ir ypa­tin­gu vaid­me­niu Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo tėk­mė­je.

Čia, Va­rė­nos kraš­te, tu­ri­me pri­si­min­ti, kad Va­rė­na bu­vo pir­mo­ji pa­ra­pi­ja, ku­rio­je jam bu­vo leis­ta ir pa­ves­ta ku­ni­gau­ti po trem­ties, la­ge­rių ir drau­di­mo gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Žur­na­lis­tė Ra­mu­nė Sa­ka­laus­kai­tė 2015 m. yra iš­lei­du­si kny­gą „Gy­ve­ni­mas, koks jis bu­vo: Mon­sin­jo­ro Ka­zi­mie­ro Va­si­liaus­ko biog­ra­fi­ja“. Nuo 89 iki 95 pus­la­pio jo­je pa­sa­ko­ja­mas Va­rė­nos lai­ko­tar­pis. Bu­vo tos kny­gos su­tik­tu­vės ir Va­rė­nos bib­lio­te­ko­je. Pri­si­me­nu, pa­kal­bė­jo ir vie­nas ki­tas va­rė­niš­kis. Klos­tė­si įspū­dis, kad tas bū­si­mo mon­sin­jo­ro gy­ve­ni­mo tarps­nis bu­vęs ne­leng­vas, per­smelk­tas sle­gian­čių pa­tir­čių. Nė­ra ko ste­bė­tis. Grį­žęs iš Daug­pi­lio, kur tu­rė­jo dirb­ti vi­so­kiau­sius dar­bus, Lie­tu­vo­je ti­kė­jo­si dva­si­nės at­gai­vos. Ta­čiau į Va­rė­ną jį at­ly­dė­jo KGB pra­ne­ši­mas, kad ku­ni­gau­ti at­vyks­ta „ypa­tin­gai pa­vo­jin­gu nu­si­kal­tė­liu“ va­din­tas žmo­gus. Vie­ti­nę val­džią tai pa­vei­kė. Re­gis, K. Va­si­liaus­kas ne­si­ti­kė­jo, kad su­so­vie­tin­to­je Lie­tu­vo­je Baž­ny­čios veik­la bus taip var­žo­ma.

Va­rė­nos kle­bo­ni­ja bu­vo nu­griau­ta, tad K. Va­si­liaus­kas nuo­mo­jo­si tris kam­ba­rius J. Ba­sa­na­vi­čiaus g. 22 na­me. (Vė­liau per­si­kė­lė į Ūlos g. 2 na­mą pas bu­vu­sią trem­ti­nę An­ta­ni­ną Vrot­niak.) Jau­na­ve­džius ar krikš­to at­ei­nan­čius žmo­nes pri­im­da­vo anks­ty­vu ar­ba vė­ly­vu lai­ku, nes daug kas ven­gė val­džios se­ki­mo. Krikš­čio­niš­kos tra­di­ci­jos bu­vo ver­ti­na­mos ypač nei­gia­mai. Į baž­ny­čią rink­da­vo­si be­veik vien se­nu­kai. Jau­nes­nių­jų re­li­gi­nis abe­jin­gu­mas ar­ba su­si­var­žy­mas dėl ga­li­mų ne­ma­lo­nu­mų kle­bo­ną la­bai jau­di­no, kė­lė nu­si­mi­ni­mą. Vai­kams ap­skri­tai draus­ta per­ženg­ti baž­ny­čios slenks­tį. Va­rė­nos baž­ny­čia iš vi­sur žiū­rint kaip ant del­no, tad sau­gu­mie­čiams bu­vo be­pi­ga ma­ty­ti kiek­vie­ną at­ei­nan­tį. Ypač pa­rei­gū­nai jos veng­da­vo, bai­min­da­vo­si ir ben­dra­vi­mo su ku­ni­gu.

Ku­ni­gas K. Va­si­liaus­kas gy­ve­no ir mai­ti­no­si as­ke­tiš­kai, mie­lai im­da­vo­si ūkio ir bui­ties dar­bų, mė­go ir mo­kė­jo ben­drau­ti su vai­kais, kvies­da­vo­si pa­ben­drau­ti ap­lin­ki­nių pa­ra­pi­jų dva­si­nin­kus. Pa­veik­tas sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­čių, reikš­da­vo ne­pri­ta­ri­mą pik­tiems, įta­riems, kerš­to trokš­tan­tiems žmo­nėms. Sa­ky­da­vo, kad „iš pik­to žmo­gaus Die­vas au­kos ne­pri­ims“. Pa­ra­pi­jie­čiai pri­si­me­na, kad pa­moks­luo­se K. Va­si­liaus­kas kal­bė­da­vo ir apie Tė­vy­nės mei­lę.

Ne­leng­va kas­die­ny­bė ir su­var­žy­mų at­mo­sfe­ra ne­slo­pi­no K. Va­si­liaus­ko eg­zis­ten­ci­nių ap­mąs­ty­mų. Jų aps­tu laiš­kuo­se iš Va­rė­nos ar­ti­mie­siems ir bi­čiu­liams.

Apie mon­sin­jo­rą su di­džia pa­gar­ba kal­bė­jo ir ra­šė Lie­tu­vos vi­suo­me­nės au­to­ri­te­tai.

Po­etas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius: „Iš Dan­gaus at­siųs­tas žmo­gus į tą mū­sų tuo me­tu nu­var­gin­tą pyk­čio, ne­apy­kan­tos ir kerš­to pri­pil­dy­tą kraš­tą.“

Ku­ni­gas Ri­čar­das Do­vei­ka: „Jis ma­nė, kad so­viet­me­tis nu­grę­žė žmo­nes vie­nus nuo ki­tų, iš­bars­tė ti­kė­ji­mą, ska­ti­no iš­duo­ti kai­my­ną, ne­do­rais bū­dais siek­ti as­me­ni­nės nau­dos. Ma­ty­da­mas so­vie­ti­nės ide­o­lo­gi­jos pa­kirs­tas tau­tos šak­nis, jis at­si­rai­to­jo ran­ko­ves ir lo­pė žmo­nių gy­ve­ni­mus, grą­žin­da­mas ver­ty­bes, tra­di­ci­ją, aiš­kų ir ne­dvip­ras­miš­ką Baž­ny­čios mo­ky­mą, ban­dy­da­mas kal­bė­ti nau­ja kal­ba.“

Di­si­den­tas Vik­to­ras Pet­kus: „Jis trum­pi­no žmo­gaus ke­lią į Die­vą.“

2001 m. mi­ru­sio mon­sin­jo­ro K. Va­si­liaus­ko at­mi­ni­mas įam­žin­tas įvai­riais bū­dais. Apie jį su­kur­ti du do­ku­men­ti­niai fil­mai, iš­leis­tos dvi mo­nog­ra­fi­nės kny­gos, at­si­mi­ni­mų rin­ki­nys, K. Va­si­liaus­ko pa­moks­lų kny­ga. Prie jo gy­ven­to na­mo Vil­niu­je Py­li­mo g. 6 ati­deng­ta at­mi­ni­mo len­ta. Prie Vil­niaus Šv. Ra­po­lo baž­ny­čios įreng­tas mon­sin­jo­ro K. Va­si­liaus­ko skve­ras su skulp­tū­ra.

Iš­ki­laus sa­vo ku­ni­go dva­si­nius dar­bus ga­lė­tų pa­gerb­ti ir Va­rė­na.

Va­len­ti­nas Sven­tic­kas

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai