Pirmadienis, 5 gruodžio, 2022
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
PradžiaNaujienosPareigūno slapukavimas glumina

Pareigūno slapukavimas glumina

Kiekvienas žmogus turi teisę iš valdiškų įstaigų gauti viešąją informaciją apie jų veiklą, o tos įstaigos privalo tokią informaciją teikti, bet štai Valstybinės veterinarijos ir maisto tarnybos Varėnos skyriaus vedėjas, valstybinis veterinarijos inspektorius Donatas Jonauskas mano kitaip…

Seniūnaitis į įstaigos vadovą kreipėsi raštu

Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnis nurodo, kad „kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas)“, o tos institucijos bei įstaigos privalo tą informaciją teikti, išskyrus neteikiamą, gana aiškiai apibrėžtą to paties įstatymo 18 straipsnyje „Neteikiama informacija“.

Neteikiama informacija būtų: valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis, taip pat privataus pobūdžio informacija arba tokia, kuri „pakenktų valstybės saugumo ir gynybos interesams, baudžiamajam asmenų persekiojimui, skatintų pažeisti valstybės teritorijos vientisumą ar viešąją tvarką arba jos nesuteikimas užkirstų kelią teisės pažeidimams ar būtų svarbus žmonių sveikatai apsaugoti“.

Priminsime, kad demokratinėje visuomenėje visos valdiškos įstaigos dirba savo piliečių labui, todėl pastarųjų teisė žinoti – kaip ir kokius sprendimus priima tos valdiškos įstaigos – yra fundamentali. Trumpiau tariant, tai yra esminis demokratijos principas.

Šią piliečių teisę, kaip rodo Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Konstitucinio Teismo ir kitų šalies teismų vieša praktika, galima riboti tik išimtiniais atvejais – kai atskleidžiami asmeniniai duomenys, valstybės paslaptis ar kitais, nurodytais jau mūsų paminėtajame Visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsnyje „Neteikiama informacija“.

Tuo tarpu baudos, pareigūnų skirtos įstatymo pažeidėjui, dydis tikrai nėra tas išimtinis atvejis, dėl ko tiems patiems pareigūnams, juolab – įstaigos vadovams, derėtų slapukauti.

Tad kodėl pareigūnas ir įstaigos vadovas D. Jonauskas taip elgiasi?

Į klausimą dėl baudos dydžio atsakymo žodžiu (telefonu) negavęs Giraitės seniūnaitis J. Bujanauskas jį pakartojo raštu spalio 4 dienos savo elektroniniame laiške, nusiųstame Varėnos veterinarijos „gerbiamam vadovui“.

Vienas – apie batus, kitas – apie ratus

„Gerbiamas vadove, 2022 09 27 telefonu 112 pranešiau apie Šarkiškių kaimo miške išmestas paskerstų avių atliekas, mano pranešimas užregistruotas ROIK 0122000577505, – rašė J. Bujanauskas savo laiške. – Dėkoju, kad dėl pažeidimo buvo imtasi priemonių, ir užteršta vieta sutvarkyta. Bet atsakymo, kaip buvo nubausti pažeidėjai, negavau – telefonu man buvo pasakyta, kad tenai viskas sutvarkyta. Aš ir pats mačiau, kad sutvarkyta ir be pranešimo! Todėl noriu Jūsų, kaip vadovo, paklausti, kodėl aš, būdamas seniūnaitis ir policijos rėmėjas, negaliu gauti atsakymo apie paskirtą nuobaudą pažeidėjui? Aš neklausiu informacijos apie asmenį, tą pažeidimą padariusį. Tik noriu sužinoti, kokio dydžio bauda yra nubaustas asmuo, padaręs pažeidimą. Jo asmenybė ir duomenys apie jį manęs nedomina (…) Ačiū.“

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Alytaus departamento Varėnos skyriaus vedėjas-valstybinis veterinarijos inspektorius D. Jonauskas atsakė interesantui irgi el. paštu atsiųstu oficialiu raštu Nr. 22S-(22.5)-1217 su savo parašu.

Tiesa, tą raštą parengė ne pats D. Jonauskas, bet jo pavaldinys, pradėjęs nuo to, kad J. Bujanauskas neva prašė „pateikti informaciją apie trečiąjį asmenį ir su juo susijusius administracinių nusižengimų teisenos veiksmus“ (nors interesantas, kaip matyti iš jo laiško, to tikrai neprašė).

Taigi šiuo atveju interesantas, kaip sakoma, paklausė apie batus, o įstaiga oficialiame rašte su įstaigos vadovo parašu atsakinėjo apie ratus, pasitelkusi ne tik „Europos Parlamento bei Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 4 straipsnio 1 punktą“, Viešojo administravimo įstatymą (30 str. 1 d. 4p.) – įrodinėjant, kad interesantas ieško ko nepametęs – bet ir  tą patį ANK (577 str. 2 d. 1 p., 579 str. 1 d. 1 p.), kuris šiuo atveju apskritai taikytas kaip šuniui penkta koja.

Įstaigos vadovas pats kursto įtarimus

Antai ANK 577 straipsnio „Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, jo teisės ir pareigos“ 2 dalies 1 punkte ir 579 str. „Nukentėjusiojo teisės ir pareigos“ 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad tiek galimas nusižengėlis, tiek nukentėjusysis, dalyvaujantys „administracinių nusižengimų teisenoje“, be kitų savo teisių (jos nurodytos beveik 10-yje punktų), dar turi teisę ir „susipažinti su bylos medžiaga“.

O kadangi interesantas J. Bujanauskas nėra „administracinio nusižengimo teisenos“ dalyvis, kaip teigiama Varėnos veterinarijos tarnybos vadovo D. Jonausko rašte (ir kas yra teisybė), jam jokios teisės susipažinti su bylos medžiaga Varėnos veterinarija ir nesuteikia.

Bet juk toji byla yra baigta ir Varėnos veterinarija jau priėmė sprendimą – skirti pažeidėjui baudą! Tai kodėl veterinarijos tarnyba interesantui kvaršina galvą biurokratiškais atsirašinėjimais, jei net teismų bei visų kitų įstaigų priimti sprendimai yra vieši ir su jais turi teisę susipažinti, kas tik pageidauja?

 Be to, kaip jau minėjome, J. Bujanauskas savo laiške ir neprašė „pateikti informacijos apie trečiąjį asmenį ir su juo susijusius administracinių nusižengimų teisenos veiksmus“! Interesantas prašė tik atsakyti, kokia nuobauda paskirta pažeidėjui, net dukart pabrėždamas, kad jam nereikia jokios informacijos apie tą pažeidimą padariusį „trečiąjį asmenį“.

Taigi į šį paprastutį klausimą vėl neatsakyta, siūlant interesantui su skundu kreiptis į Veterinarijos tarnybą Vilniuje, Ginčų komisiją Kaune arba tiesiai į teismą irgi Kaune.

Tuo tarpu Giraitės seniūnaitis su Varėnos veterinarijos vadovo raštu kreipėsi į „Merkio krašto“ redakciją, kuriai toks stebėtinai atkaklus valdiškos įstaigos vadovo slapukavimas pasirodė ne tik labai keistas (juolab kad D. Jonauskas slapukavo ir prieš „Merkio kraštą“, apie ką jau rašėme).

Valstybinės įstaigos nenoras atskleisti elementariausią dalyką – pažeidėjui paskirtos baudos dydį – pirmiausia pakerta pasitikėjimą šia įstaiga, kas jai turėtų būti itin svarbu, jau nekalbant apie paniekinamą pagrindinę visuomenės teisę žinoti – esminį demokratijos principą.

Ne toks jau paprastas reikalas

Praėjusiame „Merkio krašte“ rašėme, kad Valstybinės veterinarijos ir maisto tarnybos Alytaus departamento Varėnos skyriaus vedėjas Donatas Jonauskas neatsakė į patį paprasčiausią Giraitės seniūnaitijos seniūnaičio ir policijos rėmėjo Jono Bujanausko raštišką klausimą – kokio dydžio bauda buvo skirta pažeidėjui, užteršusiam Giraitės seniūnaitijos pamiškę prie Šarkiškių kapinių išskrostų naminių avių galvomis, kojomis bei kitokiomis dvokiančiamomis atliekomis.

Tiksliau kalbant, Varėnos veterinarijos vadovas atsiliepė į interesanto klausimą netgi oficialiu raštu, bet tame rašte leido suprasti, kad seniūnaitis ir policijos rėmėjas kišasi, kur jam nepriklauso, o jei rašto turinys nepatinka, gali skųstis veterinarijos valdžiai sostinėje, Ginčų komisijai arba teismui.

Beje, seniūnaičiams, taip pat policijos rėmėjams Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnis „Seniūnaičio teisės ir pareigos“ bei Policijos rėmėjų įstatymo 5 ir 6 straipsniai, reglamentuojantys policijos rėmėjų teises ir pareigas, suteikia šiems visuomeniniais pagrindais dirbantiems visuomenės atstovams gana plačius įgaliojimus, saugant aplinką ir viešąją tvarką, taip pat – pareigą apie pastebėtus teisės pažeidimus pranešti atitinkamoms institucijoms.

Tad J. Bujanauskas, iš Varėnos veterinarijos tarnybos gauto rašto kūrėjus pavadinęs liaudiškai „mudakais“ (t. y. gudručiais, manančiais, jog tik jie vieni yra protingi, o visi kiti – ne), su tuo raštu kreipėsi į „Merkio kraštą“, kuris praėjusiame laikraščio numeryje daug vietos skyrė argumentuodamas, kad valstybinės įstaigos vadovas, nuslėpęs nuo interesanto tos įstaigos priimtą sprendimą – pažeidėjui skirtos baudos dydį – šiuo atveju nėra teisus.

Kodėl „Merkio kraštas“ skyrė tiek dėmesio iš pirmo žvilgsnio, regis, paprastam reikalui? Ogi todėl, kad tas reikalas nėra jau toks paprastas.

Trukdymas žurnalistams atlikti pareigas – taip pat nusižengimas

Demokratinėje visuomenėje, kaip jau žinome, visos valdiškos įstaigos, išlaikomos iš mokesčių mokėtojų pinigų, dirba savo piliečių, tų mokesčių mokėtojų, labui, todėl pastarųjų teisė žinoti – kaip ir kokius sprendimus priima tos įstaigos – yra fundamentali. Kitaip tariant, tai yra esminis demokratijos principas.

Bet valdiškos įstaigos ar institucijos, net Lietuvos ar rajono valdžia, kaip dažnas turbūt esame ne kartą patyrę, neretai pažeidžia tą pagrindinę visuomenės teisę į žinotiną jai informaciją, prisidengdamos iš piršto laužtais argumentais ar apskritai nereaguodamos į teisėtus žmonių klausimus, kas kelia pastarųjų nepasitikėjimą ir pasipiktinimą.

J. Bujanauskas, pavyzdžiui (ir ne vien jis), mano, kad veterinarijos tarnybos Varėnos skyrius nenubaudė pažeidėjo, išmėčiusio paskerstų gyvulių atliekas Šarkiškių pamiškėje, todėl ir išsisukinėja nuo konkretaus atsakymo apie baudos dydį. Juolab kad įstaigos vadovas D. Jonauskas baudos dydžio neatskleidė net „Merkio krašto“ žurnalistams (apie tai rašėme spalio 7 d. straipsnyje „Pamiškėje išmėtytos avių galvos, kailiai ir kanopos užminė dar vieną mįslę“).

Tad „Merkio kraštas“ siūlo Valstybinės veterinarijos ir maisto tarnybos Alytaus departamento Varėnos skyriaus vedėjui – valstybiniam veterinarijos inspektoriui D. Jonauskui išsklaidyti visas abejones tiesiog atvirai ir aiškiai atsakant per laikraštį – kokio dydžio bauda buvo skirta administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui už šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo reikalavimų pažeidimą Šarkiškių miške.

Antraip redakcijai, deja, teks kreiptis į Varėnos veterinarijos tarnybą oficialiu raštu su prašymu pateikti tą informaciją kartu su ją pagrindžiančių dokumentų kopijomis.

Valstybės institucijų ar įstaigų vadovų atsisakymas teikti informaciją visuomenės informavimo priemonių atstovams, nenurodant atsisakymo priežasties, ar trukdymas žurnalistams atlikti savo profesines pareigas, kaip nurodo Administracinių nusižengimų kodekso 547 straipsnis, taip pat yra administracinis nusižengimas, užtraukiantis tiems vadovams pinigines baudas be jokio įspėjimo.

„Gerosios praktikos vadovas viešojo sektoriaus atstovams“

Beje, argumentas, kad Varėnos veterinarijos tarnyba, pavyzdžiui, negali žurnalistams pateikti prašomos informacijos ar dokumentų kopijų, nes to neleidžia Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) (kuriuo dažniausiai dengiasi institucijos, ypač jei įtariamos neskaidria veikla ir nelinkusios atsakyti į joms nepatogius klausimus) šiuo atveju nebus argumentas. Ir štai kodėl.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba – viena iš BDAR priežiūros institucijų Lietuvoje, bendradarbiaudama su Mykolo Romerio universiteto mokslininkais, parengė ir neseniai Teisingumo ministerijoje įvykusioje mokslinėje konferencijoje pristatė vadinamąjį „Gerosios praktikos vadovą viešojo sektoriaus atstovams“. Jame yra aiškiai apibrėžtos „valdžios institucijų teisės ir pareigos, vykdant žurnalistų prašymus pateikti turimą informaciją, kurioje esama asmens duomenų, publikacijos rengimo tikslais, siekiant įgyvendinti saviraiškos ir informacijos laisvę“.

Visą šį 25-ių puslapių apimties „Vadovą“, skirtą visoms viešojo sektoriaus (centrinio, regioninio ar vietinio lygmens) institucijoms – kaip joms elgtis, gavus žurnalistų užklausas pateikti informaciją, kurioje esama asmens duomenų, – galima rasti adresais www.zeit.lt , www.lzs.lt .

O mes paminėsime tik kai kuriuos, mūsų nuomone, visiems žinotinus dalykus iš minėtojo „Vadovo“.

Saugotina žiniasklaidos laisvės dalis

„Duomenų rinkimas ir gavimas yra esminis parengiamasis žurnalistikos žingsnis, neatsiejama ir saugotina žiniasklaidos laisvės dalis. (…) Kokie asmens duomenys ir kokia apimtimi yra reikalingi publikacijos rengimo stadijoje, gali spręsti tik pats žurnalistas. Žurnalistas, kuriam perduoti asmens duomenys, prisiima visišką atsakomybę už tinkamą jų panaudojimą bei įvertinimą, kokius duomenis gali atskleisti publikacijoje (…). Jau paskelbus publikaciją ir kilus ginčui dėl jos atitikimo asmens duomenų apsaugos reikalavimams, žiniasklaidos priemonė (šiuo atveju – „Merkio kraštas“-aut.) priežiūros institucijai ir/ar teisme privalės pagrįsti, kad atsakingai atliko šį vertinimą“.

„Žurnalistas yra fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui (šiuo atveju „Merkio kraštui“-aut.) pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės sąjungos narys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 85 dalis)“.

„Teisės aktai nedraudžia viešajam sektoriui teikti asmens duomenis žurnalistams, todėl atsisakymas teikti informaciją, vien nurodant, kad prašomoje informacijoje yra asmens duomenų, todėl ji negali būti teikiama arba negali būti teikiama pagal BDAR, yra nemotyvuotas atsakymas, pažeidžiantis gero administravimo principą, ir vien tai sudaro pagrindą pripažinti jį neteisėtu.“

„(…) BDAR neįtvirtina jokio bendro draudimo teikti informaciją, kurioje yra asmens duomenų, žurnalistams“.

„Valdžios institucijos reikalavimas iš anksto atskleisti dar tik rengiamos publikacijos turinį ar kvestionuoti jo reikalingumą, svarbą visuomenei, būtų laikoma cenzūra, kuri demokratinėse visuomenėse yra draudžiama. Ne valdžios institucija, o tik pati žiniasklaida gali spręsti, apie ką svarbu pranešti visuomenei.“

Diana Zubavičienė

- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai