Partizanų būrio vado Šarūno 80-tosioms mirties metinėms

Vos frontui pasitraukus į vakarus 1944 m., Liškiavos jauni vyrai kartu su aplinkiniais kaimų jaunuoliais ėmė burtis į pasipriešinimo būrius savo tėvynei, savo gimtajam kraštui jau nuo žinomų atėjūnų iš rytų apginti…

1944 m. rugsėjo 8 d., per Šilines, netoli Liškiavos, miškelyje, įvyko pirmasis susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 30 vyrų. Juos išrikiavo liškiaviškis, Lietuvos karo mokyklos auklėtinis leitenantas, jau turintis kapitono laipsnį, Bolius Šimkonis, pasirinkęs Šarūno slapyvardį. Visi vyrai patvirtino, kad į būrį stoja savo valia, pasirinko slapyvardžius ir davė priesaiką. Taip pat nutarė, kad būrys rudenį persikels į didesnius Pūsčios miškus.
Mano dėdė Bolesius (Bolius) Šimkonis gimė 1908 m. Liškiavos miestelyje Miko (pravarde Galinis) ir Antaninos Šimkonių gausioje šeimoje. Kaip pasakojo jo sesuo Viktorija, mano mama, vieneriais metais jaunesnė už jį: „Bolesius buvo labai greitas, labai judrus, o ant šatros, pakabintos palubėje prie sienos, visokius laipiojimo ir vartymosi būdus mums, vaikams, rodydavo. Mokyklą lankyti pradėjo nuo šešerių metų, buvo labai gabus, bet dėl jo išdaigų tėvui ne kartą reikėjo atsiprašyti ir mokytojų, ir kaimynų.“
Vėliau Bolesius mokėsi Merkinės progimnazijoje ir Alytaus gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno universitetą studijuoti teisės. Taip jau atsitiko, kad išnuomotame bute jis gyveno su bendrakursiu Justinu Paleckiu, kuris ne kartą viešėjo ir Liškiavoje, Boliaus tėvų sodyboje. Mirus mamai ir pablogėjus šeimos gyvenimo sąlygoms, Bolesius įstojo į Kauno karo mokyklą, kurioje nereikėjo mokėti už mokslą. Ir šiuo jaunystės laikotarpiu jis mėgo ekstremalius „žaidimus“: tai Kaune nuo tiltų šokinėjo, tai su žirgais – per konkūrus. O grįžęs atostogų, savo kaimynams ir Liškiavos draugams demonstravo darbinio arklio galimybes šokinėti per kliūtis. Sėkmingai skriejo ne per konkūrus, o per kiemo vartus.
Okupavus rusams Lietuvą, dėdė Bolesius savo pareigas atliko Varėnos poligone. Jautė didelį nerimą ir tėvus perspėjo dėl esamos padėties. Kai NKVD suėmė Lietuvos karininkus, tą naktį jis nakvojo kaime pas ūkininką. Pirmą karo dieną poligone vyko sumaištis, nebuvo jokių nurodymų iš vyriausybės. Vėliau gavo įsakymą priešintis vokiečiams, bet kariai neturėjo ginklų (ginklai gulėjo Vilniuje sandėliuose), tad jie pėsčiomis traukėsi Vilniaus link. O nepriėję Vilniaus, lietuviai kariai nukovė politruką ir pasidavė vokiečiams. Bolesius pateko į vokiečių kariuomenę, dalyvavo mūšiuose prieš sovietų armiją. Po mūšio prie Ilmenio ežero gavo atostogų ir į frontą nebegrįžo, dirbo Vilniuje.
Noriu papasakoti, kaip dėdė Bolesius su vokiška kario kapitono uniforma netikėtai pasirodė tėviškėje.
Tuo metu jo tėvų namuose gyveno rusas Aleksiejus, paimtas iš Alytaus belaisvių stovyklos bei tapęs kaip ir šeimos nariu. Jis kažką dirbo, o aš, dešimtmetė, taip pat sukinėjausi kieme. Pamatęs uniformuotą dėdę, Aleksiejus taip nusigando, išbalo, kad net ir po daugelio metų aš tebematau jo veido išraišką, jo didžiulę baimę akyse ir visam kūne… Bet mūsų močiutė (mamos pamotė) mokėjo nuraminti Aleksiejų ir susodinti su dėde Bolesium prie bendro pietų stalo.
Frontas artėjo prie Lietuvos, ir dėdė Bolesius su bendradarbių būriu traukėsi į vakarus. Jo žmona Irena tuo metu viešėjo savo tėviškėje netoli Sasnavos. Todėl dėdė su adjutantu atsiskyrė nuo būrio ir ėjo pasiimti žmonos, bet juos apsupo rusai. Kadangi dėdė gerai šnekėjo rusiškai, įkalbėjo kareivį eiti į žmonos tėviškę. Gavęs dovanų – žmonos auksinį laikrodėlį, kareivis dėdę paleido.
Dėdė pėsčiomis nuo Marijampolės grįžo į savo kraštą. Pagyveno šiek tiek pas mus Aušrinėje. Su mama bandė perdažyti juodai vokiškas kareiviškas kelnes, bet po dažymo perplovus tas kelnes, jos vėl būdavo tokios pačios spalvos. Atvažiavusi Boliaus žmona siūlė atkurti pažintį su Justu Paleckiu, bet dėdė, ir ne tik jis, to padaryti niekada negalėjo.
Po pirmojo susibūrimo Liškiavos partizanų būrys arba, kaip mano tėtė sakydavo, „naujoji Lietuvos kariuomenė“ gruodžio pradžioje susiruošė kelionei į Pūsčios miškus. Dieduko namuose buvo paskerstos kelios kiaulės, močiutė virė vakarienę atsisveikinimui, pilnas kiemas prigužėjo vyrų ir vežimų. Nors močiutė man liepė miegoti, aš viską girdėjau ir į galvą bei širdį dėjausi.
Vyrai išvažiavo su viltimi, kad užgrobikai bus nugalėti ir Lietuva vėl taps laisva.
Tačiau didelės viltys ir pasitikėjimas žmonėmis ne visada pasiteisina.
1945 m. vasario 4 dieną apie 60-70 partizanų apsistojo Macevičių kaime, ne per toliausiai nuo Kapčiamiesčio ir Leipalingio. Vasario 5 d. pasirodė kaime nepažįstamas žmogus, jis buvo apklausiamas, pasitikėjo juo. Ir tai buvo didelė klaida. Tas žmogus, sėdęs ant arklio, nulėkė į Kapčiamiestį, o netrukus iš ten pasienio kariuomenė užpuolė partizanus. Kaip rašoma NKVD ataskaitoje, „kautynių metu banditų būrys veikė organizuotai. Savo pozicijų neužleido, įnirtingai priešinosi“. Šiame mūšyje žuvo partizanų vadas Bolesius Šimkonis – Šarūnas ir dar šeši partizanai. Kitą dieną būrio partizanai savo vadą Šarūną palaidojo Gerdašių kapinėse ir tik balandžio 19-tąją jo kūną parvežė į Liškiavą. Pašarvojo kluone. O kol partizanai kasė duobę kapinėse, artimieji meldėsi už jo vėlę ir, mėnuliui šviečiant, palydėjo į kapus. Netoli prie vartų yra ne tik Bolesiaus Šimkonio – Šarūno kapas, bet ir kitų Liškiavos parapijos partizanų, atidavusių savo gyvybes dėl mūsų laisvės, dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kapai.
Amžina jiems šlovė
Vanda Mockevičienė