Tarpukariu bene labiausiai Marcinkonis, didžiausią Lietuvos kaimą, išgarsino net Lenkiją ir Ameriką pasiekusi žinia apie 1933 m. gruodžio 6 dieną prie šio kaimo bažnyčios pastatytą, lietuviškomis tautinėmis spalvomis nudažytą aukštą kryžių, kuris kitądien lenkų valdžios įsakymu buvo nugriautas, o keliems jo statytojams bei saugotojams teko paragauti ir kalėjimo duonos…
1934 m. šį įvykį išsamiai ir vaizdingai aprašė Varėnos rajone, Paručių kaime, gimęs žurnalistas Vincas Uždavinys (1902–1983) savo knygelėse „Išniekinti kryžiai“ ir „Kryžiai kryželiai“.
Lietuvoje plačiai žinomas 1971 m. susibūręs Marcinkonių etnografijos ansamblis, įkurtas Juozo Averkos ir Romos Petrušytės. Vilniuje išleistas iliustruotas bukletas apie šį ansamblį „Šviesi toj šalalė…“ (2009).
Tikėtina, kad didelio atgarsio susilauks neseniai pasirodžiusi didžiulės, daugiau kaip 600 puslapių, apimties puošnaus dizaino „Marcinkonių knyga“ (2024). Leidinį parengė marcinkoniškis kultūros darbuotojas, aktyvus kraštotyrininkas ir paveldosaugininkas, pagal išsilavinimą inžinierius statybininkas Vytautas Paulaitis (g. 1943). Kaip nurodoma knygos paantraštėje, joje – 1860 nuotraukų, 2533 vardai, 23 trumpos biografijos. Tiktų leidinį vadinti albumu, bet tai nėra tik albumas. Jame nemažai tekstų. Knygoje, be pratarmės, yra 7 skyriai: „Sodžius“, „Šeimos“, „Bažnyčia“, „Mokykla“, „Tremtis“, „Ansamblis“, „Kaimynai“.
Didžiausias dėmesys knygoje – nuotraukoms. Jos suneštos ir iššifruotos pačių marcinkoniškių, taip pat pasiskolintos leidinio sudarytojo iš muziejų ir archyvų. Seniausios – dvidešimtojo amžiaus pradžios, o žmonės jose – iš devyniolikto amžiaus vidurio ir dar senesnių laikų. „Pirmosios marcinkoniškių nuotraukos darytos Gardine apie 1900 metus, kitos parsineštos iš caro kariuomenės“, – rašoma knygoje. Pateikiama pasų nuotraukų, darytų per Pirmąjį pasaulinį karą. Yra profesionalių fotografų (Vinco Vaškelio, brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų ir kt.) nuotraukų. Daug port-retų, vestuvių, krikštynų ir kitų susibūrimų fotografijų. Skyriuje „Kaimynai“ sudėtos aplinkinių kaimų (Kabelių, Kapiniškių, Zervynų, Puvočių, Margionių) nuotraukos, nemažai jų – su plačiais aprašais, turi metriką: išvardijami visi jose esantys žmonės, nurodomi metai.
Labai svarbi yra leidinio vardų rodyklė, kurioje dažnu atveju – ne tik vardai ir pavardės, bet ir marcinkoniškių pravardės, be kurių neapsieidavo šio kaimo žmonės. O ir kaip galėjo apsieiti, jei čia gyveno 21 Jezukevičius (iš jų – 4 Jonai Jezukevičiai, 4 Vytautai, 3 Petrai), 22 Kašėtos (iš jų – 4 Pranai), daugybė Tamulevičių (iš jų – 14 Jonų), keli Miškiniai, Čaplikai, Pugačiauskai, Puočiauskai ir t. t.
Labai gyvai ir vaizdingai apibūdino šią knygą savo veidaknygėje, vadinamajame „facebooke“, žurnalistė, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadovė, gerai pažįstanti Marcinkonis ir jų žmones, Laima Kurgonaitė-Purlienė: „Tai neapsakomo pasiaukojimo savo kraštui pavyzdys. Koks tai darbas! Vienoje vietoje – tiesiog tikrų tikriausias muziejus. Didžiumos tų žmonių seniai nėra, bet jie dabar atgijo ir ilgai bus mūsų visų turtas. Laiko pokyčiai žmonių veiduose nepriklausė nuo amžiaus, jie priklausė nuo gyvenimo kokybės, nuo dvasinės būsenos. Visko tiek daug, kad galima bus net rašyti mokslinius darbus. Ir tai yra labai mylinčio savo kraštą žmogaus sukurtas paminklas savo kaimui ir jo žmonėms“.
Rengdamasis leisti „Marcinkonių knygą“ 2023 m. V. Paulaitis išleido leidinį apie Marcinkonių praeitį „Vai toli girdėc…“. Tokiu pat pavadinimu šios knygos autorius 2016–2019 m. savo lėšomis kas mėnesį leido Marcinkonių krašto laikraštį. Pavadinimo žodžiai paimti iš liaudies dainos „Vai toli girdėc, kur Marcinkonys gieda…“ Knygos tekstai pirmiausia buvo išspausdinti žurnale „Būdas“ (2023, Nr. 2–3). Rašoma apie seniausius akmens amžiaus laikus, netoli Marcinkonių esantį kalną, menantį kunigaikštį Jogailą, apie švietimo pradininkus ir lietuvybės puoselėtojus: kunigus Joną Šablicką ir Alfonsą Petrulį, daraktores Kotryną Sidziniauskaitę ir Agotą Kašėtaitę, knygnešį Petrą Kierą ir kt. Knygoje yra skyrius „Išgyvenimo būdas“, kuriame bandoma atsakyti į klausimą „Kokie buvo ir yra marcinkoniškiai ir kodėl jie tokie?“ Labai vertinga, kad leidinyje spausdinama autentiškų, autobiografinių V. Paulaičio atsiminimų iš pokario metų. Skyriuje „Kap pavadzysi, tep nepagadzysi“ pateikiama nemažai marcinkoniškių patarlių, posakių, palyginimų ir kt. Kai kurie jų dažnai vartojami visoje Lietuvoje, bet yra ir negirdėtų, šmaikščių, gana tiesmukų, pvz.: „Akmeniu sėdėjau“ (nekantriai laukiau), „Ale tu kožnam paskloniok“ (seni žmonės taip kalba apie grybavimą), „Ar su vienu akiu žmogu gerai gyvenc?“ (sako apie vienturtį vaiką), „Lepeškos [voveraitės – N. S.] – geltonas daktaras: kap išeini miškan grybauc, nieko nesopa“, „Gyvenimas be pacos – kap kiemas be tvoros“ ir daugelis kitų. Yra tarmiškai užrašytų tekstų: „Kap šienauta Gudo Šalin“, „Apie kašalį“, „Kap vežėm lepeškas Vylniun, an turgo…“
Didelę šio leidinio dalį sudaro skyrius „Iliustracijos iš būsimo „Marcinkonių albumo“ (p. 86–138). Gaila, kad nuotraukos čia sudėtos gana padrikai, nesilaikant jokios sistemos. Paskutiniame knygos skyriuje rašoma apie lankytinus kapus Marcinkonių kapinėse.
2009 m. buvo išleista knyga „Marcinkonių šnektos tekstai“. Jos sudarytoja – kalbininkė, kilusi iš Lazdijų rajono, dr. Asta Leskauskaitė. Knygoje yra skyriai „Iš Marcinkonių krašto istorijos“, „Šnektos tyrimai ir šaltiniai“, „Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės“ ir kt. Pateikiami kelių marcinkoniškių (Agotos Bernotavičiūtės-Tamulevičienės (g. 1917), Juzės Zinkevičiūtės-Česnulevičienės (g. 1929) ir Adelės Jaskevičiūtės-Česnulevičienės (g. 1931) pasakojimai įvairiomis temomis: „Linų auginimas ir apdirbimas“, „Duonos kepimas“, „Dzūkų drabužiai ir apavas“, „Senoviniai dzūkų valgiai ir sveikata“, „Peršalimo gydymas“, „Rūpužių kerai“ ir kt. Leidinį papildo kompaktinis diskas.
2010 m. pasirodė vertingas tautosakos ir atsiminimų rinkinys apie žymų marcinkoniškį Juozą Averką (1911–1998) „Mūsų dėdė Juozas“. Rinkinį sudarė žurnalistė Laima Kurgonaitė-Purlienė, melodijas užrašė Zofija Puteikienė. Įvade rašoma apie aktyvaus lietuvybės puoselėtojo, tautosakos rinkėjo ir pateikėjo, politinio kalinio ir tremtinio gyvenimą ir asmenybę, jo dainavimo ypatybes. Pateikiama J. Averkos prisiminimų, dainuotų dainų ir pasakojamosios tautosakos. Yra garso diskas.
40 egzempliorių tiražu išleista Alinos Makarčiuk gausiai iliustruota knygelė „Matau norą atsiduoti tėvynės labui: Marcinkonių šviesuoliai Petras Kieras ir Jonas Šablickas“ (2018). Joje rašoma apie du bendraamžius – 1897–1906 m. šiame kaime dirbusį lietuvybės puoselėtoją, kunigą Joną Šablicką (1871–1906) ir apie švietėją, tautosakos rinkėją ir pateikėją Petrą Kierą (1871–1918), gyvenusį Marcinkonyse nuo 1893 m. Jie abu čia ir palaidoti. Knygos autorė – P. Kiero proproanūkė. Leidinys pavadintas žodžiais iš 1905 m. „Vilniaus žiniose“ išspausdinto P. Kiero straipsnelio. Rašant knygą, buvo remiamasi prisiminimais, archyvų medžiaga, senąja spauda, šeimos albumų nuotraukomis.
2019 m. marcinkoniškės Rasos Budnikienės, šio kaimo ilgamečių pedagogų Petro ir Joanos Serenčikų dukters, pastangomis buvo išleistas kraštotyrinio pobūdžio leidinys „Marcinkonių tekstai: bibliografija“. Jame suregistruota arti 600 publikacijų, paskelbtų nuo XIX a. pabaigos iki 2018 m. spalio. Taip pat pateikiamos 28 biogramos su Marcinkonimis susijusių žinomų asmenybių. Tarp jų – Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis, rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, suomių tautosakininkas Augustas Robertas Niemis, marcinkoniškis Juozas Averka, aktorius ir režisierius Petras Mendeika, pedagogai Joana ir Petras Serenčikai, gydytojas Kazimieras Nasvytis ir kt. Leidinyje ir 12 trumpų biografijų apie šią vietovę rašančių žmonių (Rūtos Averkienės, Onutės Drobelienės, Eugenijaus Drobelio, Vytauto Paulaičio, Virginijos Pugačiauskienės ir kt). Yra asmenvardžių rodyklė.
Taigi nesinorėtų sutikti su Vytauto Paulaičio knygos „Vai toli girdėc…“ (2023) pradžioje išsakytu teiginiu, kad apie Marcinkonis „dar neišleistas joks rimtesnis leidinys“. Žinoma, būtų puiku sulaukti Marcinkonių istorijos. Juo labiau, kad iš čia yra kilę istorikai Virginija Pugačiauskienė (Ilickaitė) ir dr. Virgilijus Pugačiauskas.
Nijolė Sisaitė
