Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjo Ryto Narvydo pranešimas Pirčiupių kaimo tragedijos 80-mečio minėjime birželio 6-ąją…
Antrasis pasaulinis karas – didžiausias žmonijos istorijoje ginkluotas konfliktas, nusinešęs milijonus gyvybių, sunaikinęs daugybę miestų ir gyvenviečių. Karuose žūsta ne vien kombatantai, t. y. kariai, karo veiksmų dalyviai, bet ir civiliai, patekę į kautynių zoną arba priversti gyventi okupacijoje. Karo meto sąlygomis išplinta prievarta, nesutaikoma priešprieša ir įvairiausio pobūdžio smurto protrūkiai, neretai skaudžiai paliečiantys visiškai niekuo dėtus žmones. Toks tragiškas likimas 1944 m. birželio 3 d. ištiko beveik visus Naujųjų Pirčiupių gyventojus, kuriuos išžudė vokiečių kareiviai, nesigailėdami nei mažamečių vaikų, nei moterų, nei senolių, sudegino jų sodybų trobesius.
Ant Pirčiupių memorialo sienos iškalti žuvusiųjų vardai ir viltingi žodžiai: „Pirčiupio tragedija daugiau niekada nepasikartos.“ Deja, bet dabar gyvename laikais, kai vėl girdisi karo griausmas.
1943 m. karo eiga pakrypo Vokietijos nenaudai. Antihitlerinė koalicija visuose frontuose vykdė sėkmingas operacijas, o nuo rudens Raudonoji armija nenumaldomai artėjo prie Lietuvos sienų. Greitai Vilniaus kraštas tapo artimuoju vokiečių užnugariu. Todėl čia sovietai aktyvino iki tol gana silpną prosovietinių partizanų žvalgybinę-diversinę veiklą. Be kita ko, iš Baltarusijos į Rūdninkų girią atvyko Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos valdybos būrys Nr. 14.
Vilniaus krašto lenkai tikėjosi atkurti iki Antrojo pasaulinio karo buvusį teritorinį status quo, mobilizavo gyventojus į Armija krajova, dažnai vykdė sėkmingus išpuolius.
Karinė-politinė padėtis dramatiškai kaito.
Nors tiek sovietų, tiek lenkų diversijos ir kiti veiksmai vokiečiams nebuvo mirtinai pavojingi, tačiau trikdė jų komunikacijas, dezorganizavo užnugarį, sukėlė gyvosios jėgos ir materialinius nuostolius, vertė atitraukti dalį pajėgų nuo kitų karo meto uždavinių.
Antrojo pasaulinio karo eigoje nacistinė Vokietija ignoravo 1899 m. ir 1907 m. Hagos konvencijos nuostatas dėl sausumos karo įstatymų, draudžiančių atakas prieš nekarinius objektus ir kolektyvines represijas taikiems gyventojams. Naciai manė, kad tokios priemonės gali atgrasinti partizanus nuo išpuolių. Karinių dalių vadams buvo suteikta kolektyvinių represijų taikymo iniciatyva. Vietovėse, kuriose kariuomenė buvo klastingai užpulta, jei aplinkybės neleido greitai išaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas arba aukštesnis karininkas turėjo teisę tučtuojau vykdyti kolektyvines prievartos priemones.
Reikia pasakyti, kad diversijos nebuvo retas įvykis. Pvz., 1944 m. sausio 1 d. geležinkelio linijoje Varėna–Vilnius, tarp Rūdiškių ir Klepočių, transporto traukinys su italų kareiviais užvažiavo ant minos, 50 žmonių žuvo ir daug buvo sužeista. Tai neišprovokavo keršto akcijos. Per maždaug pusmetį, nuo 1943 m. rudens iki 1944 m. pavasario, netoliese nuo Pirčiupių kaimo prieš vokiečius įvykdytą apie 15 išpuolių, į kuriuos nesureaguota. Taigi baudžiamieji veiksmai vietiniams gyventojams taikyti ne visada.
1944 m. gegužę iš Vilniaus krašto atitraukus Vietinę rinktinę, kuri turėjo užtikrinti deramą padėties saugumą ir stabilumą, bet buvo per silpna ir nepajėgė ten įsivirtinti, vokiečiai skubiai pakeitė antipartizaninės kovos organizavimą. Jie 1944 m. balandžio 28 d. panaikino Vilniaus grupinio saugojimo rajoną ir įsteigė Kovos su banditais Lietuvoje štabą Vilniuje. Štabui priskirtos vokiečių, latvių ir lietuvių policinės formuotės. Jos suskirstytos į tris grupes, nustatytos jų dislokacijos vietos ir uždaviniai. Viena vadinta Titelio grupe. Jai vadovavo 16-ojo SS ir policijos pulko vadas, policijos pulkininkas leitenantas ir SS oberšturmbanfiureris Valteris Titelis. Grupę, be paminėto pulko, sudarė ir kitos dalys.
V. Titelis ir jo pavaldiniai turėjo priešpartizaninio karo ir represijų vykdymo patirtį – prieš atvykdami į Lietuvą jie veikė Rusijos Pskovo srityje. Ten rusų partizaninis pasipriešinimas buvo įgavęs reikšmingus mastus.
V. Titeliui nurodyta vadavietė Trakų m., pavesta išdėstyti grupei priskirtus dalinius maždaug 30 km pločio ruože nuo Semeliškių iki Varėnos ir nuolatiniu patruliavimu užkirsti kelius bolševikų banditų būriams (taip jie oficialiai vadinti vokiečių dokumentacijoje) skverbtis į vakarus (t. y., giliau į vokiečių užnugarį). Be to, 16-ajam SS ir policijos pulkui pavesta saugoti žemės ūkio produktus.
Pulko padaliniai išsidėstė įvairiose vietose. 3-iojo bataliono 9-oji ir 10-oji kuopos apsistojo Eišiškėse. Be šaulių ginklų, jos turėjo ir mechanizuotą ginkluotę – 4 tankus, taip pat vieną priešlėktuvinį pabūklą, vikšrinį ir ratinį bataliono autotransportą.
Pirčiupių žudynių pretekstu tapo Eišiškėse dislokuotų kuopų konvojaus užpuolimas. 1944 m. birželio 3 d. buvo šeštadienis, oras vėsokas ir lynojo. Rytą 13 kareivių sunkvežimyje ir du motociklu iš Eišiškių vyko į Vilnių atsigabenti maisto produktų.
Apie 8. 30–9 val. maždaug 1,5 km į pietus nuo Pirčiupių kaimo konvojų iš pasalos atakavo sovietų diversantai, žuvo 6 vokiečiai, o 8 pateko į nelaisvę.
Tik vienam pavyko pasprukti – Transporto skyriaus motociklininkui-ryšininkui obervachmistrui Karlui Heimanui. Apšaudant jis buvo sužeistas į kairiąją koją, jo porininkas liko pasalos vietoje ir tikriausiai žuvo. K. Heimanas atvyko į artimiausią vokiečių atsparos punktą Senuosiuose Pirčiupiuose ir pranešė apie įvykį. Jis spėjo suprasti, kad juos užpuolė raudonieji partizanai, bet negalėjo žinoti, koks konkrečiai jų padalinys tai padarė, ar aplinkinių kaimų gyventojai kaip nors prisidėjo prie užpuolimo. Bet tai visiškai nepaveikė tolimesnės įvykių eigos.
Kas tą rytą atakavo vokiečius, aiškėja iš buvusio būrio Nr. 14 žvalgybos viršininko Piotro Semionovo 1958 m. apklausos. Jis tvirtino, kad pasalą surengė būtent šis Raudonosios armijos žvalgybinis-diversinis padalinys.
Buvęs 16-ojo pulko dalyvis Alfonsas Lorencas, 1973 m. apklausiamas Vokietijos policijos pareigūnų, liudijo, kad birželio 3 d. ryte 3-iojo bataliono štabe Eišiškėse staiga pasirodė V. Titelis ir įsakė išvykti, nes buvo nužudyti vokiečių kareiviai. Atvykę į partizanų atakos vietą kareiviai surinko ten paliktus negyvus kūnus.
Toliau abi kuopos, lydimos 2 tankų ir patrankos, pajudėjo Pirčiupių kaimo link. Maždaug toje vietoje, kur dabar yra memorialas ir stovi paminklas Pirčiupių motinai, kareiviai išsilaipino iš sunkvežimių ir ėmė supti kaimą.
Kodėl keršto akcijai buvo pasirinkti būtent Pirčiupiai, o ne kitas kaimas? Sovietmečiu propaganda teigė, kad aktyviai pirčiupiečiai rėmė raudonuosius partizanus. Prosovietiškai nusistačiusių tikriausiai buvo. Apie 10 kaimo gyventojų dėl įvairių priežasčių išėjo į mišką, kai kurie gal ir dėl ideologinių motyvų. Tačiau daugumai apskritai terūpėjo jų asmeniniai reikalai, o kai kurie atvirai nesimpatizavo sovietams. Apie tokius 1958 m. pasakojo minėtas P. Semionovas: esą Jalmokas, Aladavičius buvo „gestapo agentai“, tokių būta ir daugiau, bet partizanai iki tam tikro laiko jų nelietė. Jis minėjo, kad Jalmoką partizanai nužudė. Reikia patikslinti – 1944 m. balandžio mėn. jie išžudė visą 4 asmenų šeimą: Vincentą Jalmoką, jo žmoną, 4 ir 2 metų dukras.
Visiškai aišku, kad V. Titelis neturėjo jokio pagrindo kaltinti pirčiupiečių dėl savo kareivių žūties. Minėtas A. Lorencas 1973 m. prisiminė girdėjęs V. Titelio pokalbį su atsparos punkto Senuosiuose Pirčiupiuose vadu. Pastarasis aiškino, kad kaimo gyventojai jokiu būdu nebendradarbiavo su partizanais, jis tokių dalykų nepastebėjęs ir nepritarė gyventojų egzekucijai. Atsparos punkto kareiviai gyveno keturių Urbelionių ir Saulėno sodybose. Suprantama, juos turėjo dominti gyventojų nuotaikos ir situacija aplink kaimą. Jų vado užtarimas tikriausiai išgelbėjo Senųjų Pirčiupių žmonių gyvybes.
V. Titeliui priėmus sprendimą ir įsakius sunaikinti Naujuosius Pirčiupius su visais gyventojas, organizuoti egzekuciją ir jai vadovauti ėmėsi 3-iojo bataliono vadas kpt. Šlikeris su savo adjutantu policijos vyr. ltn. Verneriu Akermanu.
Apie egzekuciją duomenų randama sovietų tardytojų, kurie tardė į nelaisvę patekusius 16-ojo SS ir policijos pulko dalyvius, apklausų protokoluose. 1971 m. ir 1973 m. kai kuriuos pulko veteranus apklausė Vakarų Vokietijos policijos tyrėjai. Prieinamoje apklausų medžiagoje galima rasti nemažai netikslumų ir iškraipymų. Tų pačių asmenų apklausos skiriasi priklausomai nuo aplinkybių, ypač kai liečiamas jų personalinės atsakomybės klausimas. Tačiau iš šios medžiagos galima susidaryti bendrą, be esminių vidinių prieštaravimų įvykių vaizdą.
Akcija pradėta po pietų. Visi be išimties kaime buvę žmonės – vyrai, moterys, vaikai – buvo išvaryti iš namų ir sutelkti keliose vietose: moterys su vaikais ir atskirai – vyrai. Keli asmenys buvo atskirti ir nuvaryti toliau nuo kaimo. Kareiviai grobė ir krovė į sunkvežimius gyvulius, vištas, vertingesnį turtą.
Kpt. Šleikeris įsakė sudaryti dvi egzekucijos komandas: 9-os kuopos komanda šaudė moteris ir vaikus, o 10-osios – vyrus. Prieš sušaudant žmones keliomis grupėmis suvarė į pastatus. Šaudė automatiniais ginklais, pistoletais, mėtė granatas. Baigus šaudyti, kaimas padegtas. Kai kur degančiuose pastatuose girdėjosi riksmai, taigi kai kurie žmonės degė dar būdami gyvi.
Paliktiems gyvais kaimiečiams V. Titelis liepė perduoti jo laišką partizanams su įspėjimu, kad pasikartojus išpuoliams bus vėl taip pat pasielgta: už kiekvieną užmuštą vokietį bus deginamas kaimas. Kelios moterys paleistos, joms liepta pasakoti apie egzekuciją kitiems apylinkių gyventojams, o kelios jaunos merginos išsivežtos į Eišiškes.
Tokį vaizdą papildo likusių gyvų gyventojų liudijimai, kuriuos sovietmečiu surinko KGB tardytojai, muziejininkai bei propagandistai. Liudijimuose taip pat yra nemažai netikslumų bei prieštaravimų.
Atrodo, tiesiogiai egzekuciją galėjo stebėti tik vienas Stasys Jalmokas, kurį vokiečiai visur vedžiojo ir leido viską matyti. Tarnaudamas Lenkijos armijoje jis 1939 m. dalyvavo kare su vokiečiais ir pateko į nelaisvę. Dirbo pas ūkininką Rytų Prūsijoje, vėliau grįžo į Pirčiupių kaimą. Buvo pramokęs vokiečių kalbos ir dėl to tikriausiai galėjo būti reikalingas kaip vertėjas.
Iš pradžių surinkti tik vyrai, jie sutelkti ties Uždavinių kluonais. 15 stambiausių vyrų uždarė Antano Uždavinio kluone, o kitus – Juozo Uždavinio (Maskolaičio pravarde) kluone. Prie durų pastatė kulkosvaidžius. Tada kluonus padegė. Iš degančio trobesio vyrai mėgino išsiveržti, išvertė duris, bet čia pat buvo nušauti.
Jau degant vyrams, surinktos moterys ir paskirstytos į 3 grupes: viena grupė buvo uždaryta Antano Saulėno pirkioje, antroji – Šibailienės daržinėje, o trečioji buvo varoma į vadinamojo Kriselio daržinę. Bevarant iš šios grupės ištrūko Elena Jalmokienė su dukterimi Maryte ir ėmė bėgti. Jos buvo nušautos ir nuvilktos į Šibailienės daržinę. Į Antano Saulėno pirkios vidų, kur degė moterys, pro langus buvo mėtomos granatos, šalia pirkios degėsių vėliau rasti jų raiščiai.
Vokiečiai sudegino išžudytų žmonių 26 sodybų trobesius. Dar beveik dvi savaites kareiviai saugojo sunaikintą kaimą, niekam neleido į jį ateiti.
1944 m. birželio 11 d. Valkininkų klebonui kunigui Juozapui Bardišauskui palaikus leista palaidoti, bet nurodyta atlikti tai labai tyliai ir siaurame žmonių rate. Kitą dieną seniūno Saulėno paraginimu grupė Dargužių kaimo gyventojų sunešė pūvančius lavonus į duobes. Ne visus artimieji atpažino, o kai kurių visai nerado.
Egzekucijos dieną Naujųjų Pirčiupių kaime buvo 152 žmonės: 79 moterys ir 73 vyrai.
Vietinių gyventojų – 36 šeimos, 143 asmenys: 74 moterys ir 69 vyrai. Žuvo 104, iš jų 56 moterys ir 48 vyrai.
Liko gyvi 39 Naujuosiuose Pirčiupiuose gyvenę žmonės: 16 iš jų tą dieną buvo išvykę iš kaimo, 14 pasislėpė miškuose, devynis vokiečiai paleido.
Kelios šeimos ir pavieniai žmonės (5 moterys ir 4 vyrai) buvo atvykę aplankyti giminių. Iš devynių atvykusiųjų neišsigelbėjo nė vienas. Taip pat žuvo egzekucijos metu patekęs į kaimą senas skerdžius Jurgis Kazlauskas bei važiavę pro šalį dviračiais 5 nežinomi asmenys – trys vyrai ir du berniukai.
Iš viso žuvo 119 žmonių – 61 moteris ir 58 vyrai. Pagal amžių – 49 vaikai iki 15 metų (22 mergaitės ir 27 berniukai). Iš jų – 14 vaikų ligi penkerių metukų ir keturi kelių mėnesių kūdikiai.
Labiausiai nukentėjo Vilkišių giminė – Pirčiupiuose nebeliko nė vienos šeimos, žuvo 24 asmenys, išliko tik vienas senolis P. Vilkišius.
Šiandien minime Pirčiupių tragedijos 80-ąsias metines. Tragedijos, kuri yra neatsiejama mūsų istorinės atminties dalis. Gal atėjo metas pagalvoti ir apie žuvusiųjų atminimui skirto muziejaus atkūrimą?
Rytas Narvydas
LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas
