Penktadienis, 25 spalio, 2024
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaNaujienosPo darbo savivaldybėje – pas skurstančias šeimas

Po darbo savivaldybėje – pas skurstančias šeimas

„Labai gerai žinau, ką reiškia skurdas, smurtas šeimoje ir ką reiškia neturėti ko duoti savo vaikui“ , – interviu „Merkio kraštui“ sakė Varėnos rajono savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus specialistė Agnė Ivanauskienė, 2022 metų rugpjūtį įkūrusi viešąją įstaigą „Gerumas Gerumu“…

„Merkio kraštas“. Gerbiamoji Agne, pagal viešai skelbiamą informaciją Jūsų viešoji įstaiga „Gerumas Gerumu“ pernai gavo daugiau nei 25 tūkstančius eurų pajamų, užpernai – daugiau kaip 11 tūkstančių. Taigi ši įstaiga yra siekianti pelno ar nesiekianti?
Agnė Ivanauskienė. Įmonė įregistruota užpernai rugpjūčio mėnesį, todėl ir pajamų suma tais metais yra perpus mažesnė. Visi šie pinigėliai – vien žmonių aukos. Pinigėlius panaudojame įvairiems pirkiniams, pavyzdžiui, sergančių vaikų reabilitacijai apmokėti. Neretai šeimos, kuriose auga mažamečiai vaikai, neturi ką valgyti, tad tokiais atvejais perkame maisto produktų, kartais – drabužių ar avalynės, vaistų, vitaminų. Buvo atvejų, kai šeimai nupirkome skalbimo mašiną, šaldytuvą ir lovą, apmokėjome skolą už būstą. Paprastai baldų ir buitinės technikos neperkame, ieškome galinčiųjų paaukoti. Taip pat skelbiame įvairius aukcionus. Tarkime, kokia nors įmonė mums paaukoja savo produktą, o tai gali būti namų apyvokos daiktai, papuošalai, drabužiai ir taip toliau. Tuomet mes skelbiame aukcioną ir parduodame tą daiktą žmogui, pasiūliusiam didžiausią kainą, ir tie pinigėliai nukeliauja skurstančioms šeimoms.
Ši įmonė – ne pelno siekianti organizacija. Aš, kaip įstaigos direktorė, kiekvieną mėnesį gaunu 13 eurų dydžio atlyginimą, nes pagal įstatymą viešojoje įstaigoje būtinai turi būti bent vienas oficialiai dirbantis žmogus. Visi kiti vadinamieji įmonės darbuotojai – savanoriai, dirba be jokio atlygio, tiesiog gera valia. Mūsų atlygis – vaikų šypsenos ir džiaugsmas.
„M. k“. Esate rajono savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus specialistė, o Valstybės tarnybos įstatymas valstybės tarnautojui numato nemažai įvairių apribojimų, pavyzdžiui, norėdamas dirbti antrą darbą jis turi gauti vadovybės leidimą, be to, tas darbas neturi kelti viešųjų ir privačių interesų konflikto…
A. I. Vadovaudama viešajai įstaigai įstatymo nepažeidžiu, kadangi esu ne valstybės tarnautoja, o pagal neterminuotą darbo sutartį pasamdyta darbuotoja. Be to, apie mano veiklą žino ir mano viršininkė, rajono savivaldybės administracijos direktorė.
„M. k.“. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje viešąją įstaigą „Gerumas Gerumu“ pristatote kaip savanorių komandą, pasitraukusią iš kitos organizacijos ir Jūsų vadovaujamoje įstaigoje tęsiančią savo darbus. Gal galite papasakoti apie tai plačiau ir kodėl apskritai nusprendėte įkurti viešąją įstaigą?
A. I. Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad mūsų prioritetas – vaikai. Iš savo patirties labai gerai žinau, ką reiškia skurdas, smurtas šeimoje ir ką reiškia neturėti ko duoti savo vaikui. Visa tai man yra labai artima, būtent todėl ir įkūriau šią įstaigą. Visi be išimties mūsų savanoriai taip pat turi skaudžios gyvenimiškos patirties. Ir nors dabar mums viskas yra gerai, su savimi nešamės praeities nuoskaudas.
Labai sunkiu savo gyvenimo tarpsniu buvau atradusi kitą viešąją įstaigą ir ten ilgą laiką savanoriavau, bet vėliau pradėjo aiškėti labai negražūs dalykai, kad toji organizacija užsidirbinėdavo iš žmonių aukų. Tuomet aš išėjau, o kartu su manimi – dar 8 patyrę tos organizacijos savanoriai. Išėjusi maždaug metus savarankiškai padėjau tik pavieniams žmonėms, galvojau, kad tas noras pagelbėti vargstantiems praeis. Tačiau tas noras niekur nedingo, o savanoriai mane labai skatino įkurti savo viešąją įstaigą. Nors buvo labai baisu, galiausiai ryžausi. Reikia labai daug visko žinoti, pildyti popierius, nes, pavyzdžiui, perdavus kiekvieną paramą, reikia turėti tos paramos perdavimo aktą, o kiekvienas centas, iškeliavęs iš viešosios įstaigos sąskaitos, turi būti pagrįstas. Kiekviena šeima taip pat turi užpildyti anketą, duoti sutikimus ir panašiai.
Buvo daug nemiegotų naktų, bet po truputį viskas pradėjo tekėti savo vaga. Deja, negalime šiam darbui atsiduoti visu 100 procentų, nes tiek aš, tiek mūsų savanoriai esame dirbantys žmonės, todėl savanoriška veikla užsiimame tik laisvu laiku. Šiuo metu turime šeimynų Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Varėnos rajone dabar dirbame su 6-iomis šeimomis, iš viso jų esame turėję maždaug apie 20. Beje, šiuo metu Varėnoje turiu ir 4-ias šaunias savanores.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių nėra galimybės tiesiogiai bendrauti su šeima, tokių šeimų neprisiimame. Norime su jomis palaikyti ryšį – susitikti, bendrauti, matyti, kaip jos gyvena, kadangi esame ne kartą „nudegę“, yra pasitaikę visokių žmonių.
„M. k“. Išgirdę žodį „skurdas“, paprastai įsivaizduojame badaujantį ar jokio stogo virš galvos neturintį žmogų. O kokios yra šeimų, su kuriomis dirbate mūsų rajone, istorijos?
A. I. Daug vaikų neturi elementariausių dalykų, pavyzdžiui, tinkamos avalynės – žiemą jie vaikšto medžiaginiais sportbačiais. O kai nuperkame žieminius batus, vaikų tėvai graudinasi, verkia net vyrai. Buvo atvejis, kai palūžusiam tėvui prireikė skubios psichologo pagalbos. Kadangi jos reikėjo čia ir dabar, sumokėjome 100 eurų už psichologo konsultaciją. Taip pat yra buvę, kad sugedo šeimos šaldytuvas. Per pietų pertrauką nubėgau pas Rimą Staneliūnienę (statybinių ir namų apyvokos prekių parduotuvės UAB „Algistata“ vadovę – aut.) ir nupirkau naują. Taip pat ieškome finansinio raštingumo konsultantų, kad žmonės išmoktų, kaip elgtis su pinigais. Kai šeima keliskart per mėnesį prašo maisto, supranti, kad kažkas negerai. Mes galime padėti, bet žmonėms irgi reikia stengtis. Turime pavyzdžių, kai pagelbėjame, ir paskui jie nieko nebeprašo, išmoksta tvarkytis savarankiškai. Pamatę, kad yra ne vieni, nori stengtis ir pradeda kitaip žiūrėti į gyvenimą.
Socialiniame tinkle „Facebook“ turime savo paskyrą, kur skelbiame kiekvienos šeimos istoriją, stengiamės ją aprašyti kuo smulkiau ir prašome prisidėti finansiškai arba konkrečiais daiktais, kurių šeimai tuo metu labiausiai reikia. Tačiau buvo situacija, kai man pačiai teko savo namuose rinkti vaistus, iš lentynų iškraustyti ilgo galiojimo maisto produktus ir nuvežti skurstančiai šeimai, nes žmonės paprasčiausiai jai neaukojo. Būtent tai šeimai buvo paaukota vos 20 eurų, nors reikėjo maisto produktų, vaistų nuo peršalimo, o už 20 eurų mažai ką nupirksi.
Turėjome ir labai liūdnų nutikimų. Motina sirgo ir visą laiką gulėjo lovoje, o tėtis rūpinosi dviem mažamečiais vaikais. Moteris tikėjosi pasveikti, nenorėjo susitvarkyti neįgalumo dokumentų, teko įkalbinėti, kad šeimai finansiškai būtų bent šiek tiek lengviau. Šeimoje trūko pačių paprasčiausių daiktų, pavyzdžiui, rašomojo stalo, nes vaikai pamokas ruošdavo tiesiog ant palangės. Jiems tuose namuose nebuvo tinkamų sąlygų gyventi, todėl nupirkome statybinių medžiagų, kad bent jau vaikų kambarį ir virtuvę būtų galima sutvarkyti. Mama labai greitai mirė, šeima neturėjo galimybių palaidoti, ir mes apmokėjome visas išlaidas. Neilgai trukus mirė ir to vyro mama, o mes gelbėjome, suorganizuodami laidotuves. Šiandien vyras kabinasi į gyvenimą ir pats augina savo vaikus. Dėl to labai džiugu.
Pavyzdžiui, pernai į Varėnos krizių centrą (Varėnos socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai padalinį – aut.) buvo atvežta moteris tiesiai iš Kauno klinikų. Ji buvo ką tik pagimdžiusi kūdikį, neturėjo nei pinigų, nei kokių nors asmeninių daiktų. Socialinės darbuotojos padėjo pagal savo galimybes, o mes padėjome kūdikių maistu, drabužiais. Dabar, kiek žinau, ta moteris išsikraustė į Vilnių ir ištekėjo.
Kai pradedame darbą su šeimomis, jos baiminasi, kad mes perduosime juos vaikų teisėms (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai – aut.), bet aš paaiškinu, jog tam čia ir esame, kad to nereikėtų ir kad vaikai išliktų savo šeimose. Mūsų noras – kad šeima turėtų kuo mažiau reikalų su vaikų teisėmis, nes tai yra didelis stresas ne tik tėvams, bet ir jų vaikams.
Pasitaiko ir tokių šeimų, su kuriomis tenka atsisveikinti. Varėnoje tokiai šeimai stengėmės kiek įmanoma padėti, įdėjome labai daug pastangų, bet šeimoje buvo pernelyg didelė priklausomybė svaigalams. Teko sulaukti ir kai kurių vietinių gyventojų puolimo, kodėl mes tokiai šeimai iš viso padedame. Bet mes tikėjome, kad galime padėti, o kai nepavyko, jaučiau labai didelį nusivylimą. Šiai šeimai buvo suaukota pinigų, ir nežinojau, kokiam kilniam tikslui juos panaudoti, bet, kai atsidūriau Vaiko raidos klinikoje, supratau, kad galiu padėti raidos sutrikimų turintiems vaikams. Gera klausyti, kai visiškai nekalbantis vaikas taria pirmuosius žodžius, o jo mama mums paskambina ir dėkoja, kadangi reabilitacija yra labai brangi.
Apskritai, jeigu Varėnoje vietiniai žmonės sužino apie kokią nors skurstančią šeimą, kuriai norime padėti, baksnoja į ją pirštais, šaiposi. Bet juk mes nežinome, kaip bus rytoj, taip gali atsitikti bet kuriam iš mūsų. Todėl, kai internete skelbiame šeimos istoriją, neparašome, kad tai yra mūsų krašto žmonės, norėdami juos apsaugoti.
„M. k“. Dirbate su Varėnos vaikų dienos centru „Versmė“. Ką ten veikiate?
A. I.
Dauguma ten esančių vaikų yra iš socialinės rizikos šeimų. Kai pradėjome su tais vaikučiais dirbti, jie buvo tarsi laukinukai. Prisimenu, kai surengėme pirmąjį gimtadienį, ir savanorės verkė, nes vaikai viską tiesiog suplėšė. Bet dabar turime labai didelių pasiekimų, vaikučiai tikrai elgiasi visai kitaip. Einam ir į kino teatrą, ir į kavinę, ir nebūna jokių bėdų. Vaikai sako, kad tokiose vietose jie nesilanko, nes šeimos neišgali jų ten nusivesti arba suorganizuoti gimtadienių. Paskutinį gimtadienį šį birželį suplanavome su cukraus vata, buvo putų šou, batutas, vaikai gėrė limonadą. Dėka žmonių aukų visa tai finansavome.
„M. k“. Ar prie Jūsų veiklos prisideda vietinės verslo įmonės?
A. I.
„Vaisių kalnas“ žiemą skyrė mums didelį kiekį mandarinų, dalinomės jais su bendruomeniniais vaikų globos namais, senjorais. Prieš Kalėdas visiems tai buvo didelis džiaugsmas. Prie vaikų gimtadienių prisideda picerijos „Olimpas“ ir „Fortūna“, pavaišindamos picomis, taip pat ir kavinė „Draugai“. Valerij Songin skurstančioms šeimoms keletą kartų paaukojo mėsos produktų. UAB „Algistata“ yra padovanojusi priemonių šeimų buičiai pagerinti arba suteikia nemažą nuolaidą. „Varėnos pienelis“ vieną kartą mums padovanojo dvi dėžutes sūrelių, tačiau daugiausia paramos sulaukiame iš mažesniųjų maitinimo įstaigų.
Norime nuoširdžiai padėkoti kiekvienam, prisidedančiam prie vaikų sotesnio, geresnio ir saugesnio rytojaus. Bet kokia parama yra neįkainojama tiems, kas suklupo gyvenimo kelyje, nes, ištiesus pagalbos ranką, dauguma vėl atsistoja ir tvirtai žengia per gyvenimą.
„M. k“. Ar turite planų ateičiai?
A. I.
Kadangi pati auginu vaiką su raidos sutrikimu, matau problemą, kad tokiems vaikams Varėnoje labai trūksta specialistų ir nėra jokių užsiėmimų. Čia vyksta kova už būvį, ir esu suinteresuota padėti tokiems vaikams, bet tam pirmiausia reikia patalpų. Prašiau savivaldybės pagalbos, jie pažadėjo padėti surasti, bet tai sudėtinga, viskas užtruks. Galbūt galėtų padėti privatūs verslai? Kadangi mes neturime galimybių mokėti nuomos, mums tiktų patalpos pagal panaudos sutartį.
„M. k.“ Dėkoju už pokalbį.
Evelina Kuliešė

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai