2011 m. šių eilučių autorius iš giminaitės išsaugoto rankraščio parengė ir Lietuvos kariuomenės dienos paminėjimui išleido karininko, mokytojo Andriaus Vasiliausko (1915–1989) atsiminimų knygą „Praeities puslapiai“ (400 psl.)…
Knygoje, ypač pirmojoje jos dalyje, vartojama dabartinėje lietuvių kalboje neteiktinų žodžių. Jie palikti tam, kad būtų išlaikytas savitas atsiminimų autoriaus stilius ir atspindėti jo gimtajam kaimui būdingi tarmės atspalviai. Šiuolaikinių kalbos normų neatitinkantys ar iš aktyvios vartosenos pasitraukę žodžiai paaiškinti skliausteliuose.
Andrius Vasiliauskas gimė 1915 m. rugsėjo 25 d. Alytaus apskrityje, Alytaus valsčiuje, Kriaunių kaime (Rumbonių parapijoje), ūkininkų Petronės (Mankauskaitės) ir Jurgio Vasiliauskų šeimoje.
1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgį Vasiliauską mobilizavo į Rusijos kariuomenę, iš kurios grįžo tik 1917 metais. Kol tėvas tarnavo kariuomenėje, likusiesiems šeimynykščiams padėdavo motinos brolis Antanas Mankauskas. Šeimoje augo 8 vaikai: 4 broliai ir 4 seserys. 23 ha ūkyje darbų netrūko: vasarą – lauko darbai, žiemą – audimas, verpimas. Tėvas Jurgis dar užsiėmė amatais: kaustė arklius, meistravo vežimus, roges, o žiemą vaikams – karuseles ant ledo. Visi buvo darbštūs, tad didesnių nepriteklių nepatyrė.
1921–1924 metais Andrius Vasiliauskas mokėsi ir baigė Dubėnų pradinę mokyklą (Alytaus valsč.). 1925–1934 metais mokėsi (su 1928–1929 m. pertrauka ) ir baigė Alytaus valstybinę gimnaziją. 1934 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Karo mokyklą. 1936 m. rugsėjo 15 d. baigusiam Karo mokyklą (XVIII laida) suteiktas pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į 3-ąjį pėstininkų pulką 1-os kulkosvaidžių kuopos būrio vadu. 1939 m. spalio 19 d. pakeltas į leitenantus. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, tarnavo 3-ojo pėstininkų pulko prieššarvinio būrio vadu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 179-osios šaulių divizijos 259-ojo šaulių pulko prieštankinio būrio vadu. 1940 m. lapkričio 15 d. įsakymas atšauktas ir gruodžio 1 d. iš kariuomenės atleistas.
Nuo 1941 m. kovo 1 d. A. Vasiliauskas paskirtas į Metelių pradinę mokyklą (Alytaus aps.) II eilės mokytoju. 1941 m. Marijampolėje baigė 3 mėn. vasaros mokytojų kursus. Nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į I Varėnos pradinę mokyklą (Alytaus apskr.) vedėju. Nuo 1943 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į Daugų pradinę mokyklą (Alytaus apskr.) vedėju. 1944 m. birželio 10 d. susituokė su mokytoja Aldona Liutkevičiūte (g. 1921). 1944 m. liepos mėnesį su žmona ir jos giminėmis pasitraukė į Vokietiją.
1945 m. balandžio mėnesį Vokietijos teritorijoje suimtas, po tardymo mobilizuotas į Raudonąją armiją. 1945 m. balandžio 11–25 d. tarnavo Raudonosios armijos 217-ame šaulių pulke šauliu; 1945 m. balandžio 26 d. – birželio 9 d. tarnavo 601-ame šaulių pulke kulkosvaidininku; 1945 m. birželio 10 d. – spalio 4 d. tarnavo 635-ame šaulių pulke kulkosvaidininku; 1945 m. spalio 5–27 d. tarnavo 212-ame atsargos pulke kulkosvaidininku. 1945 m. apdovanotas medaliais: „Už pergalę prieš Vokietiją“, „Už Berlyno paėmimą“.
1946 m. vasario 15 d. – 1950 m. liepos 1 d. dirbo Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Liaudies švietimo skyriaus vedėju. Nuo 1946 m. kovo 1 d. iki 1963 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Marijampolės apskrities (nuo 1950 m. rajonas) Sasnavos septynmetės (nuo 1956 m. vidurinė) mokyklos mokytoju ir direktoriumi (nuo 1950 m. spalio 1 d.). Nuo 1963 m. rugsėjo 1 d. iki 1976 m. birželio mėn. dirbo Kauno rajono Ežerėlio vidurinės mokyklos direktoriumi (iki 1965 m. rugsėjo 1 d.) ir mokytoju.
Andrius Vasiliauskas mirė 1989 m. rugpjūčio 29 d. – jau sulaukęs Atgimimo… Nedaug buvo likę iki Nepriklausomybės atkūrimo. Palaidotas Zapyškio (Kauno r.) kapinėse.
Andriaus Vasiliausko knygą „Praeities puslapiai“ sudaro 2 dalys: „Gyvenimo kelias prasideda“ ir „Gyvenimas ėjo tolyn“. Pirmojoje atsiminimų dalyje, rašytoje 1966–1981 m., atsiskleidžia nelengva tarpukario Lietuvos gyvenimo realybė – norintieji siekti mokslo turėdavo dėti daug pastangų, ne visiems pavykdavo, nes trūkdavo lėšų. Dėl savo atkaklumo, gabumų ir tėvams, ypač vyresniajam broliui Juozui, padedant, Andrius baigė pradinę mokyklą, tęsė mokslus gimnazijoje. Šių atsiminimų autorius išsako ir savo svajones, siektus idealus. Jaučiamas jo artimas ryšys su gamta, tėviške, atsiskleidžia meniška prigimtis. Andrius jautriai aprašo pirmosios meilės istoriją, subtiliai išdėsto savo jausmų vingius. Daug dėmesio skiria savo gyvenimo kelio pasakojimui, gyvenimo, kuris tarsi pasuko ne ta linkme, nes pats jis ne itin troško krimsti karo mokslus. Kaip vėliau parodė gyvenimas, jis labiau buvo linkęs į meniškus dalykus, literatūrą. Tad ne veltui gimė šie „Praeities puslapiai“.
Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykiai tarsi yra ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda antroji atsiminimų dalis. Struktūriškai joje daug mažiau dalių. Pirmojoje dalyje vaizduojama daugiau įvykių, pasakojimas dinamiškesnis. Antrojoje dalyje jaučiama gyvenimo branda, žinojimas, ko nori. Visa tai į jo likimą įneša žmona Aldona. Autorius aprašo savo gyvenimo vingius vokiečių okupacijos laikotarpiu, tarnybą Raudonojoje armijoje, pokario metus, gyvenimą su atsidavusia žmona Aldona. Andrius Vasiliauskas išsamiai pasakoja, kaip dirbo mokytoju ir direktoriumi Sasnavoje (Marijampolės r.) ir Ežerėlyje (Kauno r.). Iškeliamos pastangos nestoti į Komunistų partiją. Tai rodo prisiminimų autoriaus tvirtas nuostatas. Abiejose dalyse vietomis pasakojama su humoru, kurio jausmą Andrius turėjo. Jam tai padėjo išgyventi ne vieną sunkią situaciją. Apskritai gyvenime jis laikėsi tvirtų nuostatų, labai vertino tiesą ir pats stengėsi būti teisingas bei doras, išskirtinai darbštus, atsakingas, pareigingas. Net ir nelabai patinkančius darbus atlikdavo atsakingai. Antroji dalis parašyta po didžiausios Andriaus gyvenimo tragedijos – žmonos mirties – per trumpą laiką: 1981 m. kovo 29 – balandžio 19 dienomis
Į šios knygos puslapius sugulė vieno žmogaus gyvenimo istorija. Unikali, nepakartojama kaip ir pats žmogus. Tai, ką mielas skaitytojas iš jos pasiims, bus jo, kiekvienas atkreips dėmesį į tai, kas jam svarbu. Iš šios kaip ir iš kiek-vienos asmeninės istorijos galima pasimokyti įvairių gyvenimo dalykų.
„Praeities puslapiai“ vertinga knyga ir tuo aspektu, kad joje aprašomas gyvenimas nuo 1920 iki 1981 metų, – praktiškai ištisa epocha. Tad galima susidaryti objektyvesnį, platesnį įspūdį apie tų laikų gyvenimo peripetijas, žiūrint paprasto žmogaus, Andriaus Vasiliausko, akimis.
Šie atsiminimai rašyti sovietmečiu, todėl apie kai kuriuos įvykius nutylima (pvz., kad brolis Jurgis 1929–1944 m. tarnavo policijoje ir vengdamas represijų pasitraukė į Vakarus, kad su juo susirašinėjo laiškais) arba tie įvykiai aprašomi atsargiau (pvz. apie brolį Stasį – partizaną Kirvį, žuvusį 1949 m. liepos 7 d.), nenurodomos kai kurių asmenų pavardės. Knygos pradžioje autorius išreiškia mintį nežinąs, ar jo atsiminimai kada bus išspausdinti. Andrius Vasiliauskas, rašė, kad knygoje išsakyti savo gyvenimą reiškia atlikti tam tikrą pareigą. Nuo to jis pasijautęs lengviau.
Norint išsamiau sužinoti apie knygoje sugulusį Andriaus Vasiliausko gyvenimą, reikia versti šiuos „Praeities puslapius“ ir pasinerti į vieno žmogaus gyvenimo istoriją.
Leidinio „Merkio kraštas“ skaitytojams pateikiama atsiminimų dalies ištrauka, kuri knygoje pavadinta „Varėnoje“.
Varėnoje
Aš jau buvau pripratęs prie tokios padėties, kai gyvenimas mane blaškė iš vienos vietos į kitą, todėl be ilgų svyravimų sutikau su Alytaus apskrities mokyklų vyr. inspektoriaus pasiūlymu persikelti į kitą vietą. Graudžiai atsisveikinęs su savo giminaičiais, sėdau ant dviračio ir apleidau tą vietą, kurioje dirbau vos 3 mėnesius. Ši vieta man patiko, bet paliko gražių ir liūdnų prisiminimų.
Persikėlęs kažkurioje vietoje valtimi per Nemuną, ant dviračio traukiau toliau per dar nežinomą kraštą – dainomis apdainuotą, legendomis apipintą Dainavą. Netrukus pasiekiau Merkinės miestelį, vieno šio krašto rašytojo įamžintą jo nuostabiuose kūriniuose. Po to pasiekiau savo paskyrimo vietą I Varėną. Šį miestelį šiek tiek pažinojau, nes 1934 metais, gavęs brandos atestatą, su jaunystės draugu Juozu Kavaliausku apie dvi savaites stovyklavome prie Glėbaus ežero, esančio Varėnos pašonėje. Tada man pirmą kartą teko aplankyti Perloją. Šis kaimas, turintis apie 300 gyventojų, 1919 metais garsėjo, kaip „nepriklausoma respublika“. Ši „respublika“ nepripažino nei lietuvių, nei lenkų valdžios. Buvo išsirinkusi net savo „prezidentą“. Tik tada, kai Lietuvos kariuomenė pasiuntė į jų sostinę keletą artilerijos sviedinių, Perloja pasidavė Lietuvos valdžiai. Tuo laiku dar buvo gyvas ir šios „respublikos“ vadovas Jonas Česnulevičius.
Atvykęs į vietą, tuojau susiradau mokyklą. Ji buvo įsikūrusi senose, dar caro laikais statytose kareivinėse, nes tuo laiku šioje vietoje buvo kariuomenės poligonas. Žemė čia buvo smėlėta, nederlinga, todėl smėlis tiko kariuomenės pratyboms. Paskui čia kurį laiką buvo ir Lietuvos kariuomenės poligonas. Matyt, Lenkijos vyriausybės reikalavimu, kadangi čia pat ėjo demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, poligonas buvo perkeltas į Gaižiūnus.
Mokyklos mūrinis dviejų aukštų pastatas buvo gana erdvus. Viename antro aukšto gale buvo įsikūrusi valsčiaus valdyba, kitame gale – mokytojų butai, kurie buvo gana erdvūs. Visas pirmas aukštas paskirtas klasėms. Dirbo keturi mokytojai, nors mokykla buvo šešių skyrių. Kai kuriems mokytojams teko dirbti su dviem klasėmis.
Mane pasitiko dvi pagyvenusios mokytojos. Viena buvo senmergė, nors jai nedaug trūko iki penkiasdešimties, o antroji – apie 40 metų našlė. Jos jauną mokyklos vedėją sutiko labai maloniai. Buvusio mokyklos vedėjo tuo laiku neradau. Iš karto supratau, kad jos su buvusiu vedėju nelabai sutarė, nes man pasiūlė užimti jo butą, o jį perkelti į vieną tuščią butą. Grįžęs buvęs vedėjas, Vilniaus krašto lietuvis, nesutiko persikelti į tą butą, nes jo žmona bijo ten gyventi, esą tame bute vaidenasi, o ji esanti silpnų nervų. Niekas nematė tų vaiduoklių, bet jo žmona keletą kartų juos sutikusi koridoriuose ar kambarių kampuose. Aš jokiais vaiduok-liais netikėjau ir man buvo vis tiek kur gyventi. Matydamas savo kolegių priešiškumą, buvęs vedėjas nuvyko į apskrities miestą pas mokyklų vyr. inspektorių, kuris jį perkėlė į to paties valsčiaus Pavarėnio pradinę mokyklą vedėju. Taip klausimas išsisprendė be didesnių konfliktų.
Jo vieton buvo paskirtas mokytojas Jurėnas. Jis anksčiau gyveno okupuotame Vilniaus krašte. Prasidėjus Vokietijos–Lenkijos karui, jis kaip lenkų kariuomenės atsargos karininkas buvo mobilizuotas, o vėliau internuotas Lietuvoje. Čia gyveno jo dėdė Lietuvos kariuomenės pulkininkas, kurio dėka jis buvo išlaisvintas, gavo dokumentus Jurėno pavarde ir buvo paskirtas mokytoju į Varėną, nes buvo baigęs Lenkijoje mokytojų seminarą. Lietuviškai rašė su klaidomis, todėl lietuvių kalbą jo skyriuje paskyriau dėstyti kitai mokytojai. Vyras jis buvo geras, turėjo meninių gabumų, bet sirgo džiova (tuberkulioze – G. L.), todėl labai kentėjo. Jį šefavo mokytoja Kalvaitytė. Dažnai paruošdavo jam iš kiaušinių „gogel-mogel“ (plakti kiaušiniai su cukrumi – G. L.), kad nors kiek sustiprintų sveikatą ir palengvintų progresuojančią ligą. Aš kurį laiką maitinausi pas našlę, kuri turėjo mokyk-linio amžiaus berniuką. Jos vyras, buvęs II Varėnos viršaitis, mirė prieš keletą metų. Jis buvo lenkas.
Darbas mokykloje prasidėjo tik rugsėjo pabaigoje. Sąlygos pradžioje buvo neblogos: klasės erdvios, butai mokytojams geri. Nepraėjo nei mėnuo, kai vokiečiai įsakė apleisti mokyklos patalpas. Per Varėną vokiečiai padarė devintą kelią į frontą. Mokykloje įrengė narus, kur turėjo nakvoti į frontą žygiuojantys jų kareiviai. Gerai, kad dar neiškraustė mokytojų iš butų, nors teko susispausti ir palikti keletą kambarių vokiečių karininkams. Teko mokyklai ieškoti kitų patalpų. Išsiskirstėme po visą miestelį. Buvo tuščių sušaudytų žydų namų. Išardžius vidines sienas, viduryje namo likdavo tik krosnis. Žiemos metu pro išdaužytus langus pripustė sniego. Rytais atėję į tokią klasę, dažnai rasdavome viduje vėpūtinius. Pirmiausia su vaikais išvalydavome sniegą, o paskui mokytojas prie krosnies, o aplink jį vaikai sėsdavo į suolus. Tokiomis sąlygomis teko mums dirbti, kol gyvenau Varėnoje, iki 1943 metų rudens. Vokiečiai užėmė ne tik mokyklą, bet ir Šaulių namus. Šiuos namus pastatė entuziastas mokytojas Andrius Ryliškis. Dirbdamas pasienyje, prie pat demarkacijos linijos, jis sugebėjo suorganizuoti gyventojus. Įvairiais būdais rinko lėšas: spausdino atvirukus, organizavo loterijas, rinko aukas ir talkos būdu pastatė puikius namus, kuriuose buvo erdvi salė ir patalpos bibliotekai. Jis norėjo, kad pasienio gyventojai turėtų savo kultūros židinį. Už tą triūsą jis 1940 metais buvo neteisingai areštuotas ir grįžo iš Kauno kalėjimo tik vokiečiams okupavus Lietuvą. Aš jį pirmą kartą pamačiau, kai buvo atvažiavęs pasiimti kai kurių savo daiktų. Tai buvo vyras, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir optimizmo. Gaila, kad tik trumpai teko su juo pasikalbėti. Jis buvo perkeltas į Birštoną mokyklos vedėju.
Šaulių namuose, buvusios bibliotekos patalpose, įsirengiau klasę, kurioje mokiau 5–6 skyrius. Biblioteką, sukomplektuotą iš geriausių knygų, radau apverktinos būklės. Knygos buvo išmėtytos po visas pakampes, didelės krūvos suverstos tiesiog ant grindų. Kad nežūtų, jas palengva parsinešiau į savo butą. Visą gyvenimą branginau knygas ir buvo gaila, kad jos žūsta be prasmės.
Varėnoje nebuvo matyti nė vieno vokiečių kareivio. Frontas priartėjo prie Maskvos. Gruodžio mėnesį prasidėjo garsioji Maskvos ofenzyva (strateginis puolimas, apimantis visą frontą – G. L.), kuri baigėsi vokiečių sutriuškinimu. Žmonės suprato, jog žaibiškas karas kažkur įstrigo. Liaudis pradėjo dainuoti:
Sutiko vėjus šiaurinius,
Nušalo prūsas kiaušinius.
Vokiečių vadovybė, norėdama šilčiau aprengti prie Mask-vos sušalusius savo kareivius, įsakė okupuotose teritorijose rinkti iš gyventojų kailinius, pirštines, megztinius ir kitus šiltus apdarus. Ši rinkliava baigėsi tuo, kad seniūnas parsinešė vos vieną neišdirbtą avies kailį.
Prasidėjo ilgi žiemos vakarai, nuobodūs ir beprasmiški. Miestelio jaunimas sugalvojo šv. Kalėdų proga suruošti spektaklį. Kitokių pramogų tuo laiku nebuvo. Vieną kartą buvo atvažiavęs fronto teatras, kuris Šaulių namų salėje suvaidino spektaklį iš Fridricho laikų. Žiūrovai daugiausia buvo vietiniai gyventojai, todėl mažai ką suprato. Vokiečių kareivių buvo visai nedaug. Vietiniai gyventojai troško pamatyti lietuvišką spektaklį. Čia gyveno veterinarijos felčeris Zubinas, kurio jauna žmona kažkada vaidino Marijampolės saviveikliniuose spektakliuose ir turėjo nemažą vaidybos patirtį. Ji tapo mūsų entuziastų saviveiklininkų režisiere. Nutarėme pastatyti Stasio Lauciaus dramą „Signalas“, kuri vaizdavo lietuvių kovas su bolševikais 1919 metais. Surinkome artistus, o jų turėjo būti nemažai. Bolševikų komisaro vaidmuo teko man. Komisaro meilužę vaidino Genutė Palevičiūtė, kuri dirbo valsčiaus valdyboje raštininke. Aš ją dažnai nuėjęs pašnekindavau, o vėliau iš Zubino žmonos sužinojau, jog ji mane įsimylėjusi, bet neturinti jokios vilties. Režisierė perspėjo mane, kad nevedžiočiau mergaitės už nosies ir, jei jaučiąs kokią simpatiją jai, kad prisipažinčiau. Aš jai stiprios simpatijos nejaučiau. Žodžiu, ji man buvo miela mergaitė, ir tiek. Vėliau ji išsikėlė į Eišiškes. Tik po daugelio metų sutikau ją Palangoje jau pagyvenusią, kelių vaikų motiną.
Komisaro Lukjanovo vaid-menį atliko jaunas mokytojas Bakšnys. Jis buvo labai puikus ir draugiškas vyras. Kai prasidėjo jo amžiaus jaunuolių mobilizacija į Reicho armiją, mokytojai jį slapta išlydėjo, palinkėdami sėkmingai pasislėpti nuo mobilizacijos. Taip jos ir išvengė.
Pasiruošimas spektakliui vyko su dideliu entuziazmu. Bet kur vaidinti? Šaulių namų salė, kaip ir mokykla, užgriozdinta narais pernakvoti į frontą žygiuojantiems vokiečių kareiviams. Tačiau vyrai surado išeitį. Per vieną naktį jie išardė narus, sutvarkė sceną. Norėjau prie vaidinimo prijungti dar vyrų ansamblį, nes daugelis iš jų turėjo gerus balsus. Vienas paprastas kaimo bernas turėjo tokį stiprų ir gražų bosą, kad jam galėjo pavydėti pats Fiodoras Šaliapinas. Tačiau mano muzikinis išsilavinimas buvo silpnokas, ir nesugebėjau tinkamai jų paruošti. Teko atsisakyti antros programos dalies.
Suvaidinome du spektaklius – pirmą ir antrą Kalėdų dieną. Salė abi dienas buvo pilnutėlė. Po to vyrai per vieną naktį vėl sustatė narus į vietą. Jeigu tuo laiku būtų pasirodę vokiečiai, visus būtų sušaudę vietoje. Laimė, tomis dienomis nei vienas vokiečių kareivis Varėnoje nepasirodė.
Pragyventi iš šimto markių algos buvo neįmanoma. Tuo laiku už šiuos pinigus galėjai nusipirkti tik 2 kg sviesto ar lašinių. Padėjo mokinių tėvai, kurie kiek galėdami šelpė mokytojus maistu. Patys būdami neturtingi, jie negailėjo mokytojams ir padėjo, kuo įmanydami. Valstietis, turįs 20–30 ha smėlėtos žemės, pavasarį pritrūkdavo savo šeimai duonos. Nežiūrint to, dažnai kviesdavo mokytojus į svečius ir vaišindavo, kuo turėdavo. Žinoma, ant stalo atsirasdavo ir buteliukas naminės. Anksčiau nebūdamas didelis stikliuko mėgėjas dabar po truputį įpratau svaigintis. Tai buvo mano klaida.
Valsčiaus viršaitis Petras Kaliūnas gyveno karališkai, nes žmonės jam už įvairias paslaugas prinešdavo visokių dovanų. Jis mane dažnai pakviesdavo pas save vaišių. Petras neblogai grojo smuiku, aš turėjau akordeoną, todėl sudarydavome kapelą. Viršaitis, kadaise buvęs Amerikoje, šiek tiek prisiminė angliškai, todėl su vokiečiais šiaip taip susikalbėdavo.
Tiek viršaitis, tiek sekretorius buvo pasiėmę sušaudytų žydų turto. Baldai pas juos buvo liuksusiniai. Siūlė ir man pasiimti ką–ne–ką iš tų baldų, bet aš pasibaisėjau sušaudytų žydų turtu, atsisakiau tokios malonės ir nieko nepaėmiau. Ir dabar dar džiaugiuosi, kad šiuo atveju mano sąžinė rami. Visą laiką išgulėjau ant savo sofos, kurios gobelenas taip buvo suplyšęs, jog viena mokytoja, gailėdama manęs, užlopė lietuviškais raštais išrašinėtu apklotu.
Netrukus apylinkėse pasirodė tarybiniai partizanai. Sklido kalbų, jog jie, užėję pas gyventojus, prašydavo maisto arba pasiimdavo ką nors iš drabužių ar avalynės, palikdami raštelius, pagal kuriuos grįžusi Raudonoji armija atsilyginsianti. Pasitaikydavo, kad jie nužudydavo vieną kitą seniūną ar eigulį.
Vis dažniau naktimis pasigirsdavo tarybinių lėktuvų ūžimas. Žmonės kalbėjo, kad tuos lėktuvus vairuoja moterys. Po karo paaiškėjo, jog tie gandai turėjo pagrindą. Vieną naktį net trinktelėjo bombą, kuri sprogo tarp I Varėnos ir II Varėnos. Žmonės pasakojo, kai apylinkių miškus naktį apšviesdavo parašiutinės raketos, tarybiniams partizanams iš lėktuvų išmesdavo ginklus ir kitą amuniciją. Visa tai privertė vietinę valdžią sustiprinti sargybą. Be policininkų, čia budėjo dar nemažai vietinių aktyvistų. Aš prie to aktyvo neprisidėjau, ir vėliau net pats viršaitis pradėjo kreivai į mane žiūrėti, vadindamas sabotažininku.
Vieną naktį sudegė namas, kuriame gyveno valsčiaus sekretorius. Gesinant gaisrą ir man teko dalyvauti. Sakė, kad buvęs padegimas, nes tuo laiku dingo iš miestelio vienas pilietis, nesutaręs su vietine valdžia. Sekretorius persikraustė į mokyklą, į tą tuščią kambarį, į kurį bijojo persiketi buvęs mokyklos vedėjas. Šis kambarys buvo prie pat valsčiaus valdybos.
Žygiuojantys į frontą vokiečių kareiviai mokykloje nakvojo vos tris kartus, bet mūsų į mokyklos patalpas neleido. Taip ir vargo mokiniai ir mokytojai žydų lūšnose ištisus dvejus metus. Po dvejų metų aš persikėliau į Daugus.
Laikai darėsi vis neramesni. Vokiečiai, turėdami didelių nuostolių fronte, pradėjo mobilizuoti lietuvius į savo kariuomenę. Kai pirmomis karo dienomis visa Lietuva buvo okupuota, Lietuvos Laikinoji vyriausybė pasiūlė vokiečių vadovybei suorganizuoti lietuvišką korpusą, kuris kartu su vokiečių daliniais kariautų prieš bolševikus, tikėdami, kad vokiečiai suteiks Lietuvai nepriklausomybę. Vokiečiai, tikėdamiesi po kelių savaičių baigti karą, su tokiu pasiūlymu nesutiko, nes numatė ateityje visą Pabaltijį prijungti prie Reicho, o vietinius gyventojus perkelti į rytus. Netrukus ta Laikinoji Vyriausybė buvo išvaikyta, o jos vietoje atsisėdo visokie vokiečių gebietskomisarai (apygardų komisarai – G. L.), kurie nesiskaitė su lietuvių nuomone.
Aš, dabar jau daugiau patyręs gyvenime, pradėjau susivokti politiniuose įvykiuose ir pagalvojau, kas būtų įvykę, jei vokiečiai būtų leidę organizuoti lietuviškus dalinius. Tuo laiku Lietuva galėjo mobilizuoti apie šimtą tūkstančių karių. Jų eilėse būčiau atsidūręs ir aš. Galbūt mano ir kitų lietuvių kaulai seniai būtų puvę kur nors prie Ilmenio ežero (Rusijoje, Novgorodo srities vakaruose – G. L.).
Po virtinės nepasisekimų fronte vokiečių vyriausybė atkreipė dėmesį į lietuvius. Patrankoms mėsa visokia tinka. Pirmoji mobilizacija mano amžiaus vyrų dar nelietė, tik reikėjo, kad mobilizacijos punkte, kuris buvo valsčiaus valdybos patalpose, dalyvautų bent vienas buvusios Lietuvos kariuomenės karininkas. Valsčiaus viršaitis pakvietė mane. Vokiečių karininkas, vadovavęs mobilizacijai, pirmiausia mane išegzaminavo, norėdamas sužinoti, ar aš tikrai buvęs karininkas. Neblogai kalbėdamas vokiškai, jam taip nupasakojau, jog šis padarė išvadą, kad aš nesąs joks karininkas ir liepė viršaičiui surasti kitą. Viršaitis ant manęs užpyko.
Tą kartą į mobilizacijos punktą atvyko tik keli neįgalieji, o sveiki vyrai pasislėpė miškuose. Liaudies tarpe paplito toks anekdotas: „Susitiko trys piliečiai: kurčias, aklas ir bekojis. Kurčiasis sako: girdėjau, kad organizuojami lietuviški batalionai. Aklasis prideda: o aš mačiau, kai pulkais eina į priėmimo punktus. Bekojis užbaigia: tai gal ir mes stosime. Ir visi trys nuėjo į priėmimo punktą.“
Vokiečių administracija, pamačiusi, kad geruoju lietuviai nestoja į jų kariuomenę, pradėjo gaudynes. Kelis kartus į Varėną buvo atvykę SS daliniai, bet jiems nesisekė ką nors sugauti. Apie jų pasirodymą vietos gyventojai iš anksto sužinodavo, nes sekė vokiečių kariuomenės judėjimą. Aš, sužinojęs, kad esesininkai traukia mūsų miestelio link, sėsdavau ant dviračio ir maudavau kuo toliau nuo Varėnos. Kai viskas aprimdavo, grįždavau atgal.
Vieną kartą, tai buvo 1943 metų vasarą, aš nesuskubau pasitraukti. Valsčiaus sekretorius, atėjęs į mano butą, pranešė, kad valsčiaus valdyboje pilna vokiečių žandarmerijos ir kareivių. Vienas iš jų esąs lietuvis, pavarde Zaunius. Ši pavardė man buvo girdėta. Kadaise Dovas Zaunius buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras, o jo žmona Vincė Jonuškaitė-Zaunienė – Kauno operos ir baleto teatro solistė. Pasirodo, šis vokiečių žandaras buvo jų sūnus. Aš paprašiau sekretoriaus, kad pakviestų jį pas mane. Atėjo gražiai nuaugęs gal 20–25 metų jaunuolis vokiečių žandaro uniforma. Prisistatė, kas esąs, ir be jokios įžangos tarė:
– Jums kuo skubiausiai reikia iš čia pasitraukti, kol praeis šis šturmas, nes kitaip pateksite į frontą.
Paskui dar pridūrė: – Aš esu patenkintas, kad patekau į žandarmeriją, tai turiu progos ne vieną lietuvį iš bėdos išgelbėti.
Nuoširdžiai paspaudžiau jam ranką ir padėkojau už perspėjimą. Pasirodo, jo tėvas kaip Klaipėdos krašto pilietis repatrijavo į Vokietiją, o sūnus buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę. Koks būtų ištikęs mane likimas, jei šis jaunuolis nebūtų manęs perspėjęs?
Nieko nelaukdamas, sėdau ant dviračio ir pirmiausia nuvykau į sanatoriją, esančią už kelių kilometrų miške. Šiai sanatorijai vadovavo atsargos kapitonas, daktaras Albinas Grigaitis. Jis buvo puikus, aukštos erudicijos žmogus. Vokiečių okupacijos metais ne vieną žmogų išgelbėjo nuo mobilizacijos, įdarbindamas šioje sanatorijoje. Jis įdarbino buhalterio pareigoms rašytoją Stasį Kapnį. Jį pažinojau, nes, domėdamasis literatūra, su juo praleidau ne vieną valandą.
Kai mobilizacija pradėjo liesti mano draugą – Perlojos mokyklos vedėją Vaitiekų, šis rado prieglobstį pas daktarą Albiną Grigaitį. Sanatorija buvo tiesioginėje vokiečių žinioje, jos tarnautojai buvo atleisti nuo karinės tarnybos. Daugelį žmonių jis priglobė po savo sparnu, pats rizikuodamas gyvybe. Su vietos mokytojais jis palaikė nuoširdžius santykius. Čia mokėsi jo sūnus.
Daktarą Albiną Grigaitį radau pasiruošusį sunk-vežimiu važiuoti į Alytų. Kai paaiškinau apie padėtį Varėnoje, daktaras pasiūlė tuojau lipti į sunkvežimio kėbulą su dviračiu. Aš išlipau Dauguose ir apsistojau pas pažįstamus mokytojus. Anksčiau, vykdamas iš Alytaus į Varėną, dažnai užsukdavau į Daugus. Aš jiems užveždavau slapta leidžiamų laikraštėlių, kuriuos gaudavau iš tam tikrų asmenų Alytuje. Po karo spaudoje pasirodė aiškinimų, jog šie laikraštėliai buvo leidžiami lietuvių nacionalistų su vokiečių žinia. Aš tuo netikiu. Argi vokiečiai būtų leidę taip ant jų burnoti? Juose buvo rašoma apie visokias vokiečių piktadarybes, įvykdytas Lietuvoje, nurodydavo vokiečių palaižūnus ir šnipus. Ne. Su vokiečių žinia jie negalėjo būti platinami.
Tą pačią dieną iš Daugų paskambinau į Alytų apskrities mokyklų vyr. inspektoriui Varneliui, sakydamas, kad man Varėnoje jau labai karšta pasidarė. Inspektorius, suprasdamas padėtį, telefonu paskyrė mane Daugų pradinės mokyklos vedėju. Senasis vedėjas Juozas Dubickas turėjo netoli Daugų vandens malūną ir jam neapsimokėjo dirbti už šimtą markių per mėnesį. Rytojaus dieną, nuvykęs į Alytų, gavau paskyrimo raštą į naujas pareigas ir buvau labai dėkingas inspektoriui už tokį humanišką poelgį.
Iškriko visi I Varėnos pradinės mokyklos mokytojai. Dar pavasarį išsikėlė mokytoja Kalvaitytė kažkur prie savo tėviškės į Šakių apskritį. Mokytoja Dringelienė pasiprašė perkeliama į Merkinę. Jos sūnus baigė šešis skyrius, ir ji norėjo toliau leisti jį į mokslą, o Merkinėje veikė gimnazija. Jurėnas perėjo dirbti į vietos kooperatyvą buhalteriu. Dabar ir aš pasitraukiau.
Pyko ir siuto viršaitis, vadindamas mane sabotažininku. Pasitraukiau laiku, nes tuo metu buvo organizuojamas vietinės savisaugos būrys, kurio vadu viršaitis buvo numatęs paskirti mane. Būčiau įklimpęs, o po karo represuotas.
Jau prasidėjo naujieji mokslo metai, o aš dar vis negalėjau išvykti į Daugus. Nebuvo kam perduoti mokyklos. Apskrities mokyklų inspektorius nesurado kandidato, kuris panorėtų vykti į tokią pavojingą vietą. Iš Daugų mokyklos mokytojas Baniulis kiekvieną dieną skambindavo man telefonu, reikalaudamas kuo greičiau atvykti, nes be vedėjo jis nežino, ką veikti. Bet aš vis delsiau ir laukiau naujo vedėjo, kuriam galėčiau perduoti mokyklą. Būdamas pareigingas, nenorėjau palikti mokyklos Dievo valiai.
Praėjo dvi savaitės, o naujo vedėjo kaip nėra, taip nėra. Aš jau negalėjau ilgiau laukti. Pasikviečiau mokyklos Tėvų komitetą ir perdaviau jam mokyklos inventorių. Pradėjau ruoštis kelionei į naują vietą. Visas mano turtas buvo suplyšusi sofa, etažerė, lagaminas, dviratis ir daugybė knygų. Per tiek metų buvau sukaupęs nemažą biblioteką, nes knygos buvo kaip hobis.
Visą šį turtelį vienas vietinis vyrukas sutiko vienkinkiu vežimu nugabenti į Daugus. Už pervežimą jis nieko nenorėjo imti, bet nuo puslitrio naminės neatsisakė ir būtinai norėjo išgerti prieš kelionę. Vyrukas kelyje buvo toks silpnas, jog arklį valdyti teko man, o jis pro vežimo kraštą „lupo ožius“.
Taip atvykau į Daugus ir pradėjau darbą. Buvo 1943 metų rugsėjis. I Varėnoje išdirbau dvejus metus. Tie metai buvo nelengvi. Kovodamas dėl to, kad išliktų lietuviška mokykla, kai vokiečiai užėmė mokyklos patalpas, patalpinau klases nepritaikytose patalpose, išsklaidytose po visą miestelį. Teko kovoti su šalčiu ir kitais nepatogumais. Vis dėlto sugebėjau ir tokiomis sunkiomis sąlygomis nenusiminti, suorganizuoti tokius spektaklius, už kuriuos rizikavau savo galva. Kiekvieną dieną jaučiau nuolatinę įtampą, kad kada nors gali sugauti ir pasiųsti į lietuviams visai nereikalingą frontą. Paskutiniu metu atsitiktinai mane išgelbėjo vokiečių žandaras, kuris buvo lietuvis. Į Daugus važiavau su viltimi, kad čia bus geriau, mažesnis pavojus pakliūti į Vokietijos kariuomenę, kuri kasdien ritosi į Vakarus.
Gintaras Lučinskas
Alytus
