Prancūziškų blynų skonis Varėnoje

Bro­liai Ma­rius ir Man­tas Ga­li­niai jau ku­rį lai­ką plė­to­ja sa­vo ne­ti­kė­tai gi­mu­sį ver­slą – bly­ni­nę ant ra­tų. Tie­sa, bly­ni­nės me­niu su­da­ro ne­vi­sai pa­pras­ti bly­nai, o pran­cū­ziš­ki lie­ti­niai cre­pes, ku­rių įda­ras ga­li būt ir sal­dus, ir pi­kan­tiš­kas.Apie bly­ni­nės ati­da­ry­mo pro­ce­są, džiaugs­mus ir sun­ku­mus „Mer­kio kraš­tas“ kal­bė­jo­si su Ma­riu­mi Ga­li­niu…

– Kaip ki­lo min­tis ati­da­ry­ti bly­ni­nę ant ra­tų?

– Pa­ti idė­ja bu­vo la­bai spon­ta­niš­ka ir ki­lo ne­ti­kė­tai. Pir­mi­nis mū­sų su­ma­ny­mas bu­vo ne­di­de­lis mais­to ga­mi­ni­mo va­go­nė­lis, ku­rį nau­do­si­me epi­zo­diš­kai. Ta­da gal­vo­jo­me, kuo mes ga­li­me pre­kiau­ti. Abu su bro­liu mėgs­tam bly­nus, tad pa­ma­nėm, kad juos ir kep­sim. Tuo­met pra­dė­jom mąs­ty­ti, kad gal­būt ge­riau nu­si­pirk­ti ko­kią pa­dė­vė­tą prie­ka­bą ar­ba kaž­ko­kią ne­di­de­lę ke­pyk­lė­lę. Kai pra­dė­jom gi­lin­tis į vi­są šį rei­ka­lą, jis pa­si­ro­dė ne toks jau ir siau­ras, gal­vo­jom, kad vis­kas bus daug pa­pras­čiau. Ga­liau­siai nu­si­pir­kom vi­siš­kai nau­ją prie­ka­bą, pro­fe­sio­na­lią ke­pi­mo įran­gą ir pa­si­rin­kom pran­cū­ziš­ką bly­nų ke­pi­mo sti­lių – cre­pes. Juos šiek tiek adap­ta­vo­me prie lie­tu­viš­kos rin­kos, su­kū­rėm sa­vo re­cep­tū­ras ir pra­dė­jo­me ga­min­ti. Kiek ne­ti­kė­tai toks ne­di­de­lis su­ma­ny­mas iš­si­ru­tu­lio­jo į vi­sai rim­tą rei­ka­lą.

– Ar ki­lo abe­jo­nių ati­da­ri­nė­jant šį ver­slą, ar bu­vo­te tvir­tai įsi­ti­ki­nę sa­vo idė­ja?

– La­bai di­de­lių abe­jo­nių ne­bu­vo, nes iš ši­to ver­slo di­de­lių lū­kes­čių mes ne­tu­rė­jo­me. Kai tu­ri di­de­lių lū­kes­čių kaž­ką pra­dėdamas, pa­vyz­džiui, kai pa­gal­vo­ji, kad įdė­si kaž­kiek pi­ni­gų ir no­ri, kad jie at­si­pirk­tų, ta­da ir ky­la dau­giau abe­jo­nių. O mes šį va­go­nė­lį pir­kom be di­de­lių ap­skai­čia­vi­mų, ka­da ir kiek mums vi­sa tai at­si­pirks. Pir­kom jį to­dėl, kad jau­tėm, jog ši veik­la mums pa­tiks. Bū­tų ma­lo­nu už­si­im­ti šia veik­la, net jei už tai ne­gau­tu­mėm pi­ni­gų. To­dėl di­de­lių abe­jo­nių ir ne­bu­vo, nors, ži­no­ma, pa­gal­vo­da­vo­me, ar tai tik­rai rei­ka­lin­ga, ar žmo­nės pirks, ar jiems pa­tiks. Ma­nom, kad da­rant kaž­ką nuo­šir­džiai ir su mei­le, vie­naip ar ki­taip rei­ka­lai vis tiek tu­rė­tų ju­dė­ti.

– Kas bu­vo sun­kiau­sia, ati­da­ri­nė­jant dar nau­ją, ne­iš­ban­dy­tą ver­slą?

– Sun­kiau­sia bu­vo iš­mok­ti dirb­ti su tech­no­lo­gi­jom, taip pat pats bly­nų ke­pi­mas, o ir jų re­cep­tus su­kur­ti už­ėmė daug lai­ko. Rei­kė­jo įsi­gi­lin­ti į mais­to ga­mi­ni­mo, ruo­ši­mo ir par­da­vi­mo sub­ti­ly­bes. Dau­giau­sia iš­šū­kių mums su­kė­lė vi­si tech­ni­niai da­ly­kai, ta­čiau di­de­lių pro­ble­mų ne­tu­rė­jo­me.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te ga­min­ti bū­tent bly­nus?

– Abu su bro­liu mėgs­tam bly­nus, o ir pats bly­nas yra la­bai uni­ver­sa­lus pro­duk­tas. Aš as­me­niš­kai mėgs­tu uni­ver­sa­lius da­ly­kus, ku­riuos ga­li pri­tai­ky­ti la­bai pla­čiai. Štai, pa­vyz­džiui, į lie­ti­nį ga­li dė­ti įvai­rius įda­rus – jis ga­li bū­ti ir sal­dus, ir pi­kan­tiš­kas.

– Kaip su­gal­vo­jo­te to­kį fur­go­no pa­va­di­ni­mą?

– Kas gy­ve­na kai­me ar­ba bent kaž­kiek yra su­si­pa­ži­nęs su tau­to­sa­ka, ži­no kar­vės bly­no per­kel­ti­nę pras­mę. Ši­tas pa­va­di­ni­mas vi­siš­kai ati­tin­ka mū­sų fi­lo­so­fi­ją. Jei­gu skai­ty­si­me pa­žo­džiui, žo­dis „bly­nas“ – su­pran­ta­ma, nes ke­pa­me bly­nus. O štai žo­dis „kar­vė“ reiš­kia pie­ną, o mes nau­do­ja­me daug pie­ni­nių pro­duk­tų: pa­ti bly­nų teš­la, sū­ris, ka­va su pie­nu. Šis pa­va­di­ni­mas ir mar­ke­tin­go pras­me la­bai at­krei­pia dė­me­sį, yra sma­gus ir nuo­tai­kin­gas, o mes kaip tik to­kio ir no­rė­jo­me.

– Ar pir­mo­sio­mis die­no­mis jū­sų fur­go­nas su­lau­kė daug va­rė­niš­kių dė­me­sio?

– Mū­sų star­tas bu­vo kiek ne­gai­les­tin­gas. Gal­vo­jo­me, kad mums to dė­me­sio rei­kės po tru­pu­tį su­si­lauk­ti ir jį už­si­ka­riau­ti. Ir kai pir­mą kar­tą iš­va­žia­vo­me pre­kiau­ti į Va­rė­ną, gal­vo­jom, kad pra­džia bus ra­mi ir mes ga­lė­si­me su­pras­ti, kaip čia par­duo­ti tuos ke­lis bly­nus, ap­gal­vo­ti vis­ką. Bet nuo pat pir­mos die­nos pir­kė­jų bu­vo la­bai daug, žmo­nių srau­tas itin di­de­lis ir tai mums bu­vo gan di­de­lis iš­šū­kis. Daug da­ly­kų prak­ti­ko­je vei­kia vi­sai ki­taip, nei tai bu­vo iš­ban­dy­ta te­oriš­kai. Tad tik­rai bu­vo ne­ma­žai stre­so, bet mes su juo sten­gė­mės su­si­tvar­ky­ti ir ban­dėm įgy­ven­din­ti sa­vo pa­grin­di­nį tiks­lą – kad žmo­nės, at­ėję pas mus, liktų ska­niai ir so­čiai pa­val­gę.

– O gal­būt bū­na­te ir ki­tuo­se mies­tuo­se, ne tik Va­rė­no­je?

– Va­rė­no­je bu­vom gal tik prieš pus­an­tro mė­ne­sio. Ta­čiau mū­sų vie­na iš idė­jų pra­de­dant šį ver­slą ir bu­vo to­kia, kad šis ver­slas bū­tų mo­bi­lus. No­rė­jo­me, kad mū­sų bly­ni­nė bū­tų ant ra­tų ir mes ne­bū­tu­mė­me pri­riš­ti prie vie­nos vie­tos. Pas­ku­ti­nį mė­ne­sį su­si­dė­lio­jo toks gra­fi­kas, kad tu­ri­me la­bai daug pri­va­čių už­sa­ky­mų, esa­me kvie­čia­mi at­va­žiuo­ti į šven­tes ir fes­ti­va­lius. Ta­čiau ma­no­me, kad at­vė­sus orams mes grį­ši­me prie sta­bi­les­nio gra­fi­ko ir ap­si­sto­si­me kaž­kur Va­rė­no­je.

– Kas jus la­biau­siai mo­ty­vuo­ja ir džiu­gi­na šia­me dar­be?

– Be abe­jo, la­biau­siai mus džiu­gi­na pa­ten­kin­ti klien­tai. Svar­biau­sia, kad tai, ką da­rau, pa­tik­tų man ir neš­tų nau­dą ki­tiems. Sma­gu ma­ty­ti, kai žmo­nės kaž­ką pas mus įsi­gy­ja ir pa­sa­ko, kad bu­vo ska­nu, jiems pa­ti­ko, kad ti­ko ir kai­na, ir sko­nis.

– Ko­kių at­si­lie­pi­mų apie jū­sų ga­mi­na­mus bly­nus daž­niau­siai su­lau­kia­te iš pir­kė­jų? Gal­būt pa­gy­ri­mų, o gal net kri­ti­kos?

– Džiau­gia­mės, kad bent jau kol kas, pa­gy­ri­mų yra dau­giau, ta­čiau į kon­struk­ty­vią kri­ti­ką ir pa­sta­bas mes vi­sa­da sten­gia­mės at­si­žvelg­ti. Vis dėl­to tai mais­to ga­mi­ni­mo pro­ce­sas, o sko­nis vi­sų yra skir­tin­gas. Gal­būt ir ne­ga­li kiek­vie­nam įtik­ti, bet mes sten­gia­mės patraukti kuo dau­giau žmo­nių. pa­gy­ri­mais mes la­bai džiau­gia­mės, o į kon­struk­ty­vią kri­ti­ką sten­gia­mės at­si­žvelg­ti ir pa­si­tai­sy­ti.

Pa­tri­ci­ja Gaišinova