Iš etnografinių užrašų…
2009-ieji, sausio 29. Peržiūriu praėjusių vasarų užrašus apie gėlių darželius. Jau yra net 84 aprašai. Šiek tiek ir svarbiausių, dažniausiai auginamų gėlių sinonimų. Reikia rašyti „Dainavai“ didelę apybraižą, galėtų būti kelios publikacijos, bet viskas labai padrika, visa pirminė medžiaga tarsi byra, slysta nesuvaldoma. Aišku tik tiek, kad turėtų būti ir gėlininkių pavardės, ir kaimų vardai, ir mokslo žinios, nes kai kurių rūšių geografinės kelionės tikrai yra įspūdingos. Svarbiausia turbūt išvengti nuobodumo, monotoniško rūšių išvardinimo. Galvoju taip, ir iš vienos aprašų papkės iškrinta Petro Kalpoko paveikslo „Saulėta diena“ reprodukcija: prie saulėtos pilko namo sienos – labai aukštos ir spalvingos piliarožės. Iš karto prisimenu, kad šitokias godotinas senovines gėles mačiau Panaros kaime seserų Natalijos ir Rožės Čiurlionyčių gėlyne, taip pat ir Stefanijos Kalantienės sodyboje Žeimių kaimo pakrašty, netoli Kartaklonio. Gražių piliarožių mačiau ir Ricieliuose, ir Marcinkonyse, ir mažyčiame Trasnyko kaimelyje. Nelengva užauginti piliarožę, visas dvimetes gėles sunkiau auginti nei daugiametes ar vienametes. Bet, kai sužydi piliarožės, niekas jokio vargo nebeprisimena. Todėl, kad šios aukštos ir spalvingos gėlės yra labai gražios ir iškilmingos. Ypač prie senoviškai suręstos pirkios…
Po pietų oras atšyla, ir išeinu prie Krūčiaus. Pulkas švilpčiojančių alksninukų nusileidžia į seno juodalksnio viršūnę. Nematau, negaliu įžiūrėti, ką jie ten tyliai daro, bet žinau, kad iš mažų juodų kankorėžėlių jie meistriškai išgliaudo sėkliukes. Gal šie ramūs bendruomeniniai paukšteliai niekada nepritrūksta maisto, juk prie kiekvieno mažo ar didesnio upelio auga juodalksniai. Ir sėklas jie subrandina kiekvienais metais. Žingsniuoju palei Krūčių, vis galvodamas apie gėlių darželius, ir jau žinau, kad visą nesuvaldomą pavardžių, kaimų ir gėlių vardų srautą suvienyti gali tas grožis, kurį kažkada pamatė Petras Kalpokas. Dabar nesvarbu, ar tas saulės karščio nebijančias gėles jis matė Lietuvoje, ar Šveicarijoje… Kai grįžtu į apleistą Šalinių viensėdį, sniegas jau gurgžda po batais, jau atlydys. Aišku, kad ir naktis nebus šalta. Rytą greit iškūrensiu abi krosnis ir galėsiu pradėti apybraižą, įvadinė mintis jau aiški. Galiu pats save pagirti. Tik staiga prisimenu gana keistą ir truputį juokingą epizodą iš neseniai skaitytų Konstantino Paustovskio dienoraščių: naktį kažkas beldžiasi į kaimo trobos duris, įeina nė kiek neatsiprašydamas Arkadijus Gaidaras ir prašo kaimyną paklausyti, kokį gerą sakinį jis ką tiktai parašė. Perskaito tą sakinį ir išeina. Toks pat džiugus, koks ir atėjo… Tai buvo turbūt Tarusoje prie Okos, šie talentingi rašytojai labai mėgo vėlų rudenį bėgti iš miesto melancholijos, laukti žiemos tyloje ir vienumoje.
2009-ieji, sausio 31. Vakar atėjo toks keistas elgeta. Neaukšto ūgio, apsiavęs murzinais sportbačiais, bet su ilgoka raudona striuke, suveržta nauju odiniu diržu. Keliauja iš Druskininkų į Merkinę. Skundžiasi, kad sunku eiti, koją skauda po avarijos. Bet nepaaiškina, kokia ta avarija. Paprašė puodelio šilto vandens ir duonos. Vandenį išgėrė, o duoną įsikišo užantin. Ir išėjo raišuodamas. Padrąsinau: nueisi, sakau, diena jau ilgesnė, duos Dievas tai ir pavasario sulauksim, bus lengviau. Lyg ir sparčiau nuėjo, mačiau pro langą, kaip išsuko iš takelio, lyg pasislėpė už pušelės ir išlindo su išsipūtusiu „Maximos‘‘ maišu. Įsidėjo duoną ir nuėjo greitai. Pasirodė tarsi koks žvalgas. O gal šis nuošalus Šalinių viensėdis Aušrinės kaimo pakrašty kadaise buvo svarbus pėstiesiems keliauninkams. Keisčiausia, kad jo visiškai neaplojo mano Gludis. Dabar žinosiu, kad keistų elgetų Dzūkijoje dar pasitaiko. Jausmas gana keistas, gal jį reikėjo kažkaip labiau pagloboti. Labai gerai prisimenu pavargėlį, gal prieš keturiasdešimt metų užsukusį į tėvų sodybą Kalniškiuose. Buvo ankstyvas pavasaris, žemė dar nepajudinta, bet būtinai reikėjo pažiūrėti, kaip Lapės kalno šlaite, pusrūsyje, peržiemojo bulvės. Trise atkasėme molingą žemę, šakėmis nuvertėme suplėkusius šiaudus, apsidžiaugėme, kad visai nedaug bulvių supuvo, viską išvertėme laukan. Tėvas nuėjo į daržinę atnešti šiaudų atrinktoms sėklinėms bulvėms apsaugoti nuo šalnų, ir sustabdė jį kažkoks žmogus, nepastebimai išsukęs iš vieškelio į mūsų keliuką. Pradėjo loti šunelis, bet nelabai piktai. Tėvas nusimetė tvirtai surištą šiaudų naštą, ant tų šiaudų tas pakeleivis ir atsisėdo. Tėvas neskubėdamas nuėjo namo, o aš ir mama dar tvarkėme bulves prie Lapės kalno, ir iš tolo žvelgdami negalėjome suprasti, kas darosi prie sodybos. Atėjo tėvas tarsi pradžiugęs ir pasakoja, kad eina žmogelis net iš Kuršėnų pasirinkdamas, ima viską, ką geri žmonės duoda, bet prašo ir pinigų, nes sudegė jo namai…
Tik po daugelio metų supratau, kodėl tas elgeta, paėmęs išmaldą ir palinkėjęs gero pavasario, pradžiugino tėvą: tada sodiečiai dar tikėjo, kad elgetaujantis žmogus eina su Dievo vardu. Tik šitaip jis pasitiki tais, į kurių pirkias beldžiasi. O tie, kurie sušelpia pakeleivį, taip pat visada prisimena Dievą. Iš toli tas tikėjimas ateina, bet etnologai gerai tą kelią atseka. Toks tikėjimas ir šiandien negali staiga pradingti, bėda tiktai ta, kad suabejojame tuo pavargėliu, juk atsirado labai daug visokiausių apgavysčių. Yra ir dar viena svarbi aplinkybė: ten buvo sava tėvų sodyba, o čia, Aušrinėje, esu kažkaip įsipareigojęs saugoti šį Šalinių viensėdį, atsiradusį dar nepriklausomos Lietuvos tarpukario metais, kai prasidėjo ministro Mykolo Krupavičiaus reforma, ir dvarininkė iš Lenkijos pardavė čia pat buvusį Aukštojo dvarą dviem darbštiems ūkininkams – Rudžiui ir Šaliniui.
Šią paskutiniąją sausio dieną gal ir galiu keliauti tolimų prisiminimų takeliais, nors užvakar jau buvau tikras, kad tuoj pat, šią minutę, pradedu tvarkyti gėlių darželių aprašus. Matyt, kažko dar trūksta. Bet juk nepadės man tas vakarykštis elgeta, nesvarbu, ar jis tikras, ar nelabai. Gal prieš imantis svarbaus darbo reikia pasidrožti daug minkštai rašančių pieštukų? Gal išsiplauti tas murzinas ir vietomis jau įtartinai linguojančias virtuvės grindis? Gal išeiti su Gludžiu prie tvenkinio ir pasiklausyti, kaip bebrai kuičiasi savo urvuose, rudenį prisinešę į savo namus karklo šakų ir drebulinių kelmelių.
2009-ieji, kovo 5. Grįžau sušalęs iš laidotuvių. Palydėjome Agotą Karlonienę. Visada šventiškai atrodančioje Liškiavos bažnyčioje labai šalta, nors degė visos elektros lemputės tarsi žvakės. Valentukevičius Algirdas sėdi ant suolo bažnyčios pasienyje ir sako man tyliai: „Kojos visai sušalo, nebejaučiu, kažin, ar išeisiu“. Albinas Kalpokas dar juodą bažnytinę vėliavą neša eisenoje į kapus. Ir be kepurės. O juk praėjusią vasarą taip smarkiai sirgo bronchitu, dejavo, kad jau viskas, kad jam jau dugnas matyti. O talentingiausias Liškiavos žvejys Žitkauskas visada atrodo užsigrūdinęs, dabar irgi su plona striuke, nors rytų vėjas labai šaltas, ir sniego visur dar daug. Šitokią snieguotą kovo penktąją prieš 56 metus mirė Stalinas, gerai prisimenu tą dieną, švietė saulė, pamokų nebuvo, o parvažiavome iš mokyklos gana linksmai su rogėmis, sėdėjome ant šiaudų greta didžiulių ledo luitų – Ventos kolūkio vyrai gabeno iš Varputėnų ežeriuko ledus į karvių fermą. Kaip seniai tai buvo, o viską prisimenu gerai. Tie metai, 1953-ieji, tikrai buvo labai svarbūs, nes daug lietuvių tremtinių pradėjo sugrįžti į namus iš Sibiro… Duobę kasė Vladas Kaupinis, Rimas Vaitulionis ir Antanas Vaitulionis. Visi savi, liškiaviškiai. Klebonas kanauninkas Valius Zubavičius šventu vandeniu šlaksto į duobę leidžiamą karstą, moterys gieda, visi pritaria kaip gali. Daug žmonių, bažnyčioje buvo penkiasdešimt, tiek pat ir kapinėse. Kai kuriuos liškiaviškius per laidotuves tiktai ir pamatau. Visi ateina, kai reikia kaimynus palydėti į paskutinę kelionę. Šventa pareiga. Agota Karlonienė, būdavo, ateina su dviem lazdom. Sulaukė ji 83 metų. Sako, kad buvo jai net penki insultai. Dabar gerai prisimenu, kad jos gėlių darželis visada buvo turtingas, kiekvieną vasarą žydėdavo senovinės gėlės – goštautinės gaisrenos. Džiaugdavosi Agota, kad vėlų vasaros vakarą šitos goštautinės gaisrenos tikrai šviesdavo tarsi mažos ugnys. O šalia rūtų savo ležokuose gulėdavo du katinai.
Vakare skaitau storą Leonardo Gutausko knygą „Daiktai‘‘. Pačioje pradžioje cituojamos Rainer Marija Rilkės eilutės: „Kūdikystės daiktus vėl pamatę/ Matom laikmečių gelmes, / Mums atrodo, kad praeina metai, / O praėjom iš tiesų tik mes“.
2009-ieji, kovo 11. Skalbiu rūbus, nes nuo stogo vakar pribėgo daug vandens – sniegas tirpsta. Kaitinu ant krosnies vandenį skalbimui, verdu ir burokėlius. Žinau, kad šiandien šventė, iškėliau vėliavą ir galvoju, kad valstybė stipri tiek, kiek stiprus kiekvienas jos pilietis. Ir klausausi, ką sako Lietuvos radijo „Ryto garsai“. Filosofas Arvydas Šliogeris apie dabartinę Lietuvą kalba liūdnai ir piktai. Viltis, sako filosofas, dar yra, laisvės šiek tiek yra, bet Lietuvos valstybė eina nuo vienos aferos prie kitos. Visos nacionalinės programos baigiasi aferomis, tik nėra aferistų, vagys nesodinami ten, kur jiems priklauso. Pinigai iš ES ir iš Skandinavijos ėjo tušti, o visokios išmokos tik demoralizavo mūsų žmones, ypač valstiečius, nes jie dar žino, kad pinigai turi būti uždirbami, o ne gaunami. Tikėkim, kad ateis laikas, kai visame pasaulyje bus toleruojami tiktai švarūs pinigai. Visada tikiu, ką sako Arvydas Šliogeris. O kai pradeda kalbėti Arūnas Valinskas, išjungiu radiją. Ir prisimenu, ką yra pasakęs filosofas Alberas Kamiu: „Tėvynę aš galiu mylėti ir neliaupsindamas jos“. Ir išeinu su Gludžiu ant Aušrinės tvenkinio ledo, kur žuvauja Žitkausko žentas Tarvydas. Kol mes kalbamės, Gludis sugriaužia tris ešeriukus, gulėjusius čia pat ant ledo. Mes net nepastebėjome, kaip tos žuvelės prapuolė. O Gludis laižosi, jis turbūt neabejoja, kad tas nedidelis laimikis jam ir buvo padėtas.
2009-ieji, balandžio 9. Nepaprastas pavasario skubėjimas. Pavėsyje termometras rodo net 21 laipsnį šilumos. Labai staiga sužydėjo kai kurie pavasariniai efemeroidai. Sode prie Krūčiaus – Lietuvos televizijos operatoriai (laida „Gimtoji žemė“), ir Česlovas Burba prašo viską rodyti ir viską trumpai pasakoti, nes reikės sutilpti į penkias eterio minutes. Vis dėlto mano šiokia tokia žurnalistinė praktika sako, kad kalbėti reikia daug, juk tada redaguojant bus lengviau atsirinkti tai, kas tau reikalinga. Kartais, žinoma, nelengva viską suderinti. Esu matęs, kaip patyręs žurnalistas pats viską fotografuoja, viską užsirašo bloknote, bet ant kaklo kabantis diktofonas irgi užrašo kiekvieną žodį. Tokio apsidraudimo paslaptis yra aiški: laikraščio reportažą lengviau ir greičiau parašysi, pažvelgęs į bloknotą, o jeigu suabejosi kokia pavarde, greitai surasi tą svarbią vietą diktofone. Štai nuo tokio skubėjimo jau seniai pabėgau ir dar niekada nepasigailėjau.
O vakare susirandu „Žaliojo Pasaulio“ numerį, kurio pirmajame puslapyje atspausdinta Romo Norkūno nuotrauka: nuo nendrėmis dengto pirkios stogo nukarę milžiniški ledo varvekliai. Gal vieno metro ilgumo ir turbūt rankos storumo varvekliai. Niekada šitaip nuo naujoviškų stogų nesušals sniego tirpsmo vanduo, nes ir nuo blizgančios skardos, ir nuo dailių čerpių lašėjimas sustoja staiga, kai ore atsiranda šaltis.
2009-ieji, balandžio 14. Labai įdomi Leonardo Gutausko knyga „Daiktai“ ir antrasis knygos „Čiulba ulba sakalas“ leidimas, kurį praėjusiais metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, siūlo man tokią mintį: tai, kas jau yra paskelbta apie Mardasavo kaimą, galėtų būti parodyta scenoje. Dialogai ir dainos priartintų išskirtinį šio kaimo gyvenimą ir tiems, kas knygų neskaito. Rodos, nesunku įsivaizduoti, kad šitaip visa Lietuva pajustų tai, ką seniai seniai parodė „Kupiškėnų vestuvės“. Petro Zalansko poringė, kaip mardasaviškai keliauja į Čepkelius ir kaip ten šienauja visą savaitę nesugrįždami namo, Marijos Zalanskaitės – Liugienės prisiminimai apie Gudų šalies „atlaidus“ (spanguoliavimą Čepkeliuose), brolių Černiauskų nuotrauka, kur dzūkų piemenėlis, apsigaubęs maišu nuo lietaus, dūduoja karkline švilpyne prie mažo lauželio – argi visa tai neatrodo kaip tolimos baladės fragmentai? O keliaujantis dzūkelis, malkų skaldytojas Jonas Buckelis, laisvalaikiu šokantis Grūdos ir Merkio santakos pievelėje, tarsi net nematantis, kad atostogautojų pulkas jau smalsiai jį stebi. O dainos, dainos, o Mardasavo Užgavėnės ir Velykos, sūpynėmis supantis prie garsiosios liepos Ūlos ir Merkio santakoje. O Vlado Dautarto bylojimai apie ypatingą rudens vakaro mistiką prie to paties Merkio netoli Puvočių, kai kiekvienas užmingančio kaimo garsas tau kažką labai svarbaus pasako. Bet patekti į tokį mįslingą vakarą prie Merkio reikia būtinai pėsčiomis, išlipus iš paskutinio traukinio Marcinkonyse… Nesunku visa tai prisiminti ir išvardinti, nelabai sunku susirasti visą literatūrą apie Mardasavą, bet juk reikia labai kruopščiai sudėlioti taip, kad ir režisierius, ir aktoriai pasijaustų darantys didelį darbą.
2009-ieji, birželio 4. Radijas praneša, kad Kinijoje jau labai nenormalus susižavėjimas internetu yra įvardintas kaip psichinė liga ir ją gydo ne antidepresantais, o elektros šoku. Po kelių seansų jaunuolis tampa normalus ir paklusnus. Į vandenyną nukrito prancūzų lėktuvas, skridęs iš Rio – de – Žaneiro į Paryžių… Šitaip „atnaujinęs po nakties žinių srautą“, nusprendžiu važiuoti dviračiu į Druskininkų biblioteką. Nes ir oras labai atšalo, tik vienuolika laipsnių šilumos, taigi laikas jau pailsėti nuo pavasarinių darbų ceitnoto. Sutinku kurorto bibliotekoje poetą S. S. ir apsidžiaugiu: štai kas man papasakos apie prabėgusį Poezijos pavasarį. Pirmiausia klausiu, ar tiesa, kad buvot ir pas Romą Sadauską, man toks bičiulis Feliksas Žemulis pasakojo, kad jis gražiai įsikūrė Lazdijų krašte, netoli savo tėviškės. Poetas truputį paabejoja, bet atsako trumpai ir konkrečiai: „Nemačiau aš jo kiemo, nei kokių kvietkų, mes ten pakaušę nuvažiavom, o jie užtaisė tokį balių, Romo žmona tokia kulinarė, tai žinai… nu, lyg pro rūką atsimenu, kad rodė Rūpintojėlį, įkeltą į klevą“.
2009-ieji, liepos 21. Atvažiavo Algimantas, iš pat ryto skubam į Žeimius. Atėjo žinia, kad a. a. Petro Blažukonio sodyboje apsigyveno jo sūnus Antanas, gal dešimt metų dirbęs Ispanijoje ir Prancūzijoje, kažkokias prekes ten vežiojo, prakaituodamas dideliame karštyje. O štai pagaliau sugrįžo į gimtinę ir kažką stato.
Ir tikrai viskas šioje senovinėje sodyboje pasikeitė neatpažįstamai. Kieme stovi milžiniško vilkiko priekis – keistai atrodo šešiaratė mašina be „užpakalio“, tarsi būtų pabėgusi iš tos karštos Ispanijos ir pakeliui kažką svarbaus pametusi. Bet ir toks gremėzdiškas pabūklas tarnauja kaip stalas, telpa ant jo ir primusas, ir puodai, ir didelė keptuvė. O šalia tokio keisto pusryčių stalo pastatyta nemaža palapinė. Gi senasis namas jau nugriautas, nebėra nei aukštų dilgėlynų, kurie niekada nebūdavo šienaujami, ir todėl stipriai kvepiantys ūksmėti kiemo takai atrodė lyg viduramžių tuneliai, o šeimininkas išeidavo iš pirkios visada su kadokais – iš gluosnio kaladės išskobtais klumpiais. Ir nedelsdamas paaiškindavo, kad šitokis savo rankomis pagamintas daiktas yra toks pat geras ir vasarą, ir žiemą, tiktai per šalčius reikia prikimšti į juos daugiau šiaudų. Labai senovinis buvo žmogus, ir kai pradėdavo pasakoti, kaip reikia išvirti grikius, kaip kepti savo duoną, kaip sūdyti žaliuokes, atrodydavo, kad šitokie paprasti receptai dar niekur neužrašyti. Nebėra taip ir nebebus niekada. O labiausiai gaila dailios molinės aslos ir didžiulės keturių aukštų krosnies… O naujasis šeimininkas cementuoja rūsį, kur žada pastatyti geležinę krosnį ir naujovišką katilą. Jau stovi nedidelis, bet dviaukštis baltų plytų namas.
Palinkim naujakuriui sėk-mės ir važiuojam į Snaigupę Reikia pakalbinti ir nufotografuoti Ąžuolinį. Tokia graži jo pravardė ne todėl, kad kieme auga ąžuolai, o todėl, kad prieš daugelį metų Gardino turguje jis labai netikėtai tapo kažkokių tradicinių imtynių nugalėtoju. Bet nėra namie Ąžuolinio. Sūnus aiškina, kad niekur tėvas negalėjo išeiti, nes visi jo batai tebėra. Pasienyje tikrai daug batų surikiuota, bet mes matom, kad tas sūnus, bandantis suskaičiuoti tėvo batus, gerokai girtas. Daužo kumščiu į tėvo kambario duris ir šaukia. Niekas neatsiliepia. Tada pasiūlo mums ieškoti malkinėje Malkinėje aptinkam senovinį visai mažą varstotą. Karklinių vytelių krepšys dar ne visai nupintas. O ant lentynėlės surikiuota daug mažų oblių gražiai išriestomis rankenomis, o koks dailus leistuvas, o koks didelis dvitraukis baronas. Ir padarynė džiūsta, ir dailių kelmų prikrauta. Ąžuolinio nėra. Išeinam kieman. Ąžuolinio sūnus dabar jau spėlioja, kad tėvas tikriausiai išėjo pas seserį, basas išėjo. Prašo pavežti jį iki kaimo šiukšliadėžių, turi atvažiuoti autolavkė, pirmadieniais visada atvažiuoja, o ten netoli ir Ąžuolinio sesuo gyvena. Algimantas sako, kad šiandien antradienis, ne pirmadienis. Ąžuolinio sūnus keikiasi, tokią žinią išgirdęs, ir dar ginčijasi, kad mes meluojam. Bet išlipa vistiek prie šiukšliadėžių, o mes pėsti einam į sodybą, kur Ąžuolinio sesuo gyvena. Mergaitė sėdi kieme ant suolelio ir paaiškina, kad Ąžuolinis čia niekada neateina, tegu nemeluoja tas girtuoklėlis. Dingo Ąžuolinis, dingo stipriausias Ricielių krašto riteris, nebijodavęs vienas pats važiuoti į Gardiną, parsivežti druskos tuo metu, kai ji ten buvo dykai dalijama. Dabar tai atrodo tarsi legenda, bet niekaip šito nepatikrinsi, jei prapuolė seniausias ir stip-riausias vyras iš Snaigupės.
Sugrįžtam į Aušrinę ir gana greitai sudėliojam būsimojo, septyniasdešimtojo „Šalcinio“ turinį. Susitariam ir dėl pirmojo puslapio. Atrodo, kad viskas tinka. Ne visada taip greitai ir be ginčų susitariam dėl naujo numerio. Svarbiausia, žinoma, kad vis dar nepritrūkstam naujų laiškų ir smagių pasakojimų.
2009-ieji, rugsėjo 19. Dabar visi stato. Jeigu matai, kad automobilis tempia didelę priekabą, tai gali atspėti, kad joje yra arba akmenys, arba paskersta kiaulė, kuri tuoj bus išvirta ir iškepta statybininkams. Panaroje Pilnų namų bendruomenės koplyčia kyla labai greitai. Liškiavoje jau nugriautas kuklus batsiuvio Sabaliausko namelis, aišku, kad panoraminė vieta ant aukšto Nemuno kranto tuščia nebus. Daili sodybėlė atsiranda prie Navikų ežeriuko, žmonės kalbėjo, kad kuriasi čia garsus daktaras iš Vilniaus. Tikriausiai labai laiku žurnale „Kelionė“ pasirodė įdomus „Friedensreich Hundertwasser“ straipsnis „Netrukdykite žmonėms statyti“. Autorius yra architektas, bet kartu ir filosofas. Jo tezę „…netrukdykite žmogui statyti“ reikia suprasti taip: netrukdykite statyti, jeigu statytojas yra protingas ir geranoriškas, jeigu jis stato taip, kaip apsiuva upelyje ar sraigė lapo pavėsyje. Taigi svarbiausia sąlyga ir yra tokia – statydamas tu neturi niekam pakenkti, juk gali būti, kad tavo kaimynas pasaulį mato irgi panašiai. Kalbama apie geranoriškumą, apie siekiamybę. Juk ir Tomo Moro „Utopija‘‘, ir Tomo Kampanelos „Saulės miestas“ rodo, kad to meto humanistai kalba apie idealų vaizdą, apie siekiamybę. Dabar mums žodį utopija keičia žodis filotopija (meilė vietai, kurioje esi). Reikia mylėti savo aplinką tiek, kiek gali. Galima šiek tiek keisti netgi upelio pakrantės aplinką, jeigu iš tikrųjų supranti, ką darai. Ir jeigu ateini prie to upelio tiktai su kastuvu, su dalgiu, su sekatoriu. Tokios veiklos jokie įstatymai nenumato, todėl ir artėti prie savo naujo filotopijos objekto reikia paslapčia. Žinoma, ne kiekvieną paslaptį galima toleruoti. „Teatralų duobė“ Merkinės botaniniame draustinyje, visai šalia Merkio ir Nemuno santakos, irgi atsirado slapta. Bet kriokiančių ekskavatorių juk nepaslėpsi, ir merkiniškiai greitai pakėlė triukšmą. Išsikraustė ta baisi technika, bet duobė liko. Atvežė sunk-vežimiai durpžemio, viską užlygino, tarsi ir gerai, bet labai greitai iš to durpžemio pakilo ruderalinės piktžolės. Buvusioje perkūnropių, šilokų, gvazdikų ir naktižiedžių smiltpievėje labai baisiai atrodė suvešėjusios dilgėlės, kiečiai, burnočiai, dirvinės usnys ir dygieji dagiai. Tai buvo drastiškas eksperimentas, užsitęsęs visą dešimtmetį.
Henrikas Gudavičius
Liškiava
