Iš etnografinių užrašų
2003 – ieji, sausio 1. Naktį Liškiavoje šaudė, bet nesikėliau žiūrėti, ar ten fejerverkai, ar tik pusbernių žaidimai. Miegojau gerai, nors vakare radijas transliavo daug banalybių. Ir vėl kliuvo prancūzams – tas žąsų kepenėlių paštetas tikrai atrodo labai neestetiškas. Nesunku laikytis tos nešvankios viduramžių tradicijos – prišerti žąsį per prievartą, kad padidėtų kepenėlės, bet ką šitiek metų veikia Europos Žalieji. Juk kai kuriose valstybėse jie jau atėjo ir į Parlamentus. Tiesa, Nikolajus Leskovas aprašo dar žiauresnę ekzekuciją devynioliktojo amžiaus Rusijoje: pagaunama stambi vėgėlė, pakinkoma per žiaunas, pririšama prie virvės, įleidžiama į tvenkinį, bet kiekvieną dieną ištraukiama ant kranto ir mušama per pilvą su senu šluotražiu. Šitaip vargšę vėgelę reikia „auklėti“ visą savaitę, tik tada galima pjauti, tikintis, kad jos kepenys bus gerokai padidėjusios… Sako, kad 2003 – ieji bus Ožkos metai. Jeigu ožkos charakteris gali turėti kažkokią įtaką žmonėms, tai tikriausiai neverta tikėtis, kad būtent šiemet prapuls labai nehumaniškos tradicijos, ypač kulinarijos srityje, nes ožka ir soti būdama bliauna ir kažko dar reikalauja.
Diena giedra ir rami. Sniego daug, todėl lesykloje visą dieną galima matyti paukščių teatrą. Labiausiai pešasi zylės, didžiosios veja šalin mėlynąsias, bet ir tarp savęs didžiosios zylės kaunasi dėl geresnio trupinio. O žvirbliai nė kiek nesipeša, geltonosios startos irgi su visais kaimynais nori būti draugiškos. Bukutis, matyt, visai nežino, kas yra bendruomeniniai reikalai, be to, jo snapas labai didelis, jam lygių čia nėra, bet kai pasirodo genys, piktai čeksėdamas, visi mažieji sparnuočiai slepiasi. Bukutis dar suspėja pagriebti dideliu snapu kuo daugiau kruopų, tada jau lekia ir kažkur slepia grobį.
2003 – ieji, sausio 7. Šį rytą termometras rodo 32 laipsnius šalčio. Įleidau Maurą verandon, gražiai atrodo apšarmojusiais gaurais. Danutė, mačiau pro langą, pėsčia išėjo į Vilkiautinį, į Paštą, automobilis turbūt peršalo. Vakar prie šiltos krosnies sėdėdamas su kailiniais klausiausi per radiją Marselio Prusto ese apie skaitymą. Rimtai įrodinėja, kodėl skaityti gerą knygą yra svarbiau nei susitikti su kokiu ministru. Įdomios ir teisingos mintys. Buvo dingusi elektra, matyt, kažkas ir toje sistemoje peršalo. Prie žvakės šviesos viriau bulvienę be prametalo. Karštas viralas su duona vis tiek yra gerai, ir man, ir mano keturkojams įnamiams. Radijas sako, kad tokie šalčiai Lietuvoj buvo prieš septyniolika metų. Autobusai vėluoja arba visai nevažiuoja. Autobusas iš Vilniaus, važiavęs į Varšuvą, užšalo ir nakvojo Alytuje. Peršalo keleiviai… Dieną einu su Mauru ant piliakalnio, paskui vienrankiu pjūklu pjaunu malkas kieme. Kai dieną šiek tiek sušyli judėdamas, vakare irgi atrodo ne taip šalta kambary prie krosnies ar prie stalo. O reikia ir Parko Metraštį apie praėjusių metų svarbiausius įvykius užbaigti, ir „Dienovidžiui“ rašyti. Ir „Girioms“ esu pažadėjęs sukurti viziją apie tai, koks prie Krūčiaus galėtų atsirasti Botanikos sodas.
2003 – ieji, sausio 16. Truputį atšilo. Dienos niūrios ir vienodos. Ir visai ne todėl, kad esu vienas. Jau kelis kartus girdėjau ir skaičiau pamokymą, kad ir meškinui vienam taigoje gyventi kenksminga. Ir niekas neprisimena pirmojo šios „filosofijos“ šaltinio – Ernesto Setono Tompsono raštų. Taigi rašoma ten ne apie Sibiro taigos monotoniją ar melancholiją, o apie labai turtingus Kanados spygliuočių bei lapuočių miškus, ir tas meškinas, tas odinokij medvedj yra ne rudasis lokys, o grizlis, ilgą žiemą daug miegantis, o pavasarį ir vasarą mintantis uogomis bei lašišomis, kurių Šiaurės Amerikos upėse gyvena labai daug. Apie sveikatai kenkiančią vienatvę dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje šiek tiek rašė ir Pilkoji Pelėda, ir Arkadijus Fidleris, bet kaip vaizdingai jie mums priartina tą rūsčią, bet turtingą Kanados gamtą. Ir kaip netikėtai į tai atsiliepia puikus radijo „Svoboda“ komentatorius Borisas Nikolajevičius Paramonovas: „Sugebėjimas išgyventi, kai esi vienas, ir yra tikrasis išgyvenimas“. Prisimenu tai, o į duris beldžiasi kaimynas Antanas Vaitulionis. Sveikinasi, tuoj pat praneša, kad atėjo patarimo, kad šį kartą nieko nenori skolintis, turintis šiandien ir alaus, ir dar kai ko, bet žmona paliepusi tuoj pat sužinoti, ką daryti, kad kambary staiga atsirado daug mažų muselių. Klausiu, ar jos tupia ant kambarinių augalų. Taip, aptūpė visas pelargonijas ir tą labai brangų jeronimą, ir net alijošių. Sakau, kad pabandytų apipurkšti ar kaip nors apkrapyti tuos augalus muiluotu vandeniu. Vasarą galima būtų padaryti ir pelynų, ir bitkrėslių ar kumelmėčių ištraukos, bet dabar turėtų užtekti stipriai muiluoto vandens. Matai, atšilo oras ir jie atgijo, pagalvok, Antanai, iš kur tos muselės galėjo taip staiga išlįsti, jos gi neatskrido iš lauko, o žiemojo viduje… Išėjo Antanas, labai prasidžiugęs.
2003 – ieji, sausio 17. Sergu. Geriu pupalaiškių arbatą, kramtau pelėtrūnus, užgerdamas vandeniu, daugiau nieko. Žadėjau važiuoti į Druskininkus, nes penktadienis, turėtų būti Alytaus autobusas, ir še tau, boba, devintinės. Kentėk, nes, matyt, kažką tokio negero suvalgei. Tas universalus patarimas, kur reikia ieškoti negalavimo priežasties, tinka ir žiemą, ir vasarą. Ateina toks paprastas pamokymas iš Vytauto Almanio raštų, paprasčiau sakant, iš Kalnų Altajaus. Ten visi labai stiprūs ir užsigrūdinę, ypač sentikiai keržakai, ir jeigu jau atgula, būtinai sulaukia patarimo pagalvoti, ką tokio galėjo suvalgyti. Pasivarto ant gultų porą dienų čiabuvis altajietis ar keržakas, pagalvoja ir keliasi, nes sirgti neįdomu… Aš dar net neguliu, galvoju sėdėdamas, o ant stalo guli Andriejaus Pečerskio knyga, ir atverstas tas puslapis, kur parašyta, kad gera žuvis būtinai turi būti su kvapeliu. Visi žino, kaip tas stiprokas kvapelis atsiranda. Kaspijoje pagautą žuvį pasūdo ir plukdo laivu prieš srovę. Druska brangi, ir, kai žuvis jau parduota, žvejai išpila lauk ne visą sūrų vandenį ir kitą žuvų siuntą užpila tuo pačiu, jau vieną ar du kartus naudotu sūrymu. Kontrolės, žinoma, nėra, todėl didesnių Pavolgio miestų gubernatoriai paskelbia įsakymą, draudžiantį žvejams atplaukti į uostą, sustoti reikia kuo toliau nuo miesto. Žvejai, žinoma, teisinasi, jie įrodo, kad brangi žuvis turi kvepėti iš tolo. Jie patys žuvų nevalgo, viską urmu parduoda rangovams, o restorane užsisako keptą paršelį su krienais… Nežinau, ar tos istorijos padės man pasveikti. Todėl susiieškau paslėptą medaus stiklainėlį. Su kvepiančia ramunėlių arbata medus yra tikras, lietuviškas vaistas.
2003 – ieji, sausio 22. Rytą buvo devyni laipsniai šalčio, o dieną atlydys net ir pavėsyje. Atvažiavo labai malonus kolega Mykolas Sakavičius iš „Valstiečių laikraščio“. Ir fotografas Raimondas Šuika. Ėjom visais takais, žiūrėjom, kaip gražiai krinta ant balto sniego juodalksnių juodos sėkliukės, klausėmės, kaip pavasariškai cylena zylės. Mykolas sako, kad žada rašyt apie mane puslapyje „Veidai“. Aš, žinoma, bandau priešintis, argi jau esu toks senas, man pavasarį bus tiktai šešiasdešimt. O Mykolas sako, kad jam šiemet bus penkiasdešimt. Fotografas taip pajuokauja apie savo kolegą: tu irgi atrodai jaunesnis, nu, gal kokių keturiasdešimt devynių.
2003 – ieji, Vasario 2. Grab-nyčios. Rytą buvo dvidešimt laipsnių šalčio. Vakar sudužo JAV erdvėlaivis, besileisdamas į Žemę, jame buvo 7 kosmonautai. Radijas sako: visas pasaulis gedi. Tai, be abejo, yra netiesa. Drąsesni psichoanalitikai, beje, aiškina, kad tai, kas iškyla nenatūraliai aukštai, būtinai sugrius, nes tokie yra likimo dėsniai. Keista, kai šitaip pranašaujantys ateities spėliotojai kartais prisidengia net Karlo Gustavo Jungo raštais. O man, pavyzdžiui, atrodo, kad pasitikėjimas kosmosu turėtų būti tik po to, kai mūsų Žemėje pačias didžiausias tarptautines bėdas sugebės kažkaip sureguliuoti Tautų sąjunga. Ir šį kartą Adomo Vaicekiūčio man labiau gaila nei žuvusių kosmonautų. Atėjo rytą labai sušalęs ir negražiai sukruvinta nosim, siūlo už du litus pirkti geras žnyples skardai kirpti, tikriausiai rado griūvančiuose Vaikšnoro būkluose. Kraujas ant sušalusios nosies ir sukelia tokį įtarimą – patekti į tą senovinę, jau gerokai pakrypusią, lentomis užkaltais langais pirkią nelengva. Juk gali būti, kad Dievas mūsiškį Adomą baudžia už kažką, ir niekam nevalia šito trukdyti. Ir jeigu aš jam dabar duosiu du litus, galiu pasipriešinti Dievo planui. Kai Antanas išėjo, žiūriu pro langą ir matau, kad lesykloje blaškosi didysis genys. Nesuprantu, kaip jis neberanda per kur išlįsti, jeigu pats įlindo ir išbaidė zyles. Einu atsargiai prie to nelaimėlio genio, pakeliu lesyklos stogelį, tvirtai suspaudžiu tokį drąsų, bet ne visada gudrų paukštį. Pagautas baisiai šaukia, bet paleistas nupurpsi labai greitai.
2003 – ieji, kovo 4. Vakar buvau Marcinkonyse. Alga padidėjo, maniau, kad kolegos apie tai kažką kalbės, bet visi gyvai aptarinėja, kokią įtaką naujam Prezidentui Paksui daro aiškiaregė Lolišvili. Versijų, žinoma, yra visokių, bet turbūt gerai, kad Audrys Juozas Bačkis viską jau suspėjo paaiškinti trumpai: čia yra šėtono darbas, reikia baigti apie tai kalbėti. O vakar diena vienok buvo iškalbinga – iki metų pabaigos lieka 303 dienos, be to buvo 2003 metų trečio mėnesio trečioji diena.
Pasirodė jau mūsų „Šalcinio“ bibliografinė rodyklė – maža knygutė žaliais viršeliais: „Dzūkijos nacionalinio parko laikraščio „Šalcinis“ Bibliografija (1992 – 2001)“.Sudarytojas Mindaugas Lapelė. Per dešimt metų išleidom 41 „Šalcinio“ numerį ir dabar be vargo galėsim surasti, ką mes patys ir mūsų talkininkai čia parašė.
2003 – ieji, kovo 8. Pagaliau atsivežiau iš Druskininkų naujus akinius. Grįžau su dviračiu prieš didelį vėją. Nugara šlapia nuo prakaito, o galvą perpučia šaltas vėjas. Ir labai skauda dantys, visi iš karto. Ir, žinoma, pūslei labai nesveika. Urologas jau yra griežtai pasakęs: jei žiemą važinėsi su dviračiu, jokie vaistai nepadės. Bet vis dėlto prostatos hiperplazija dar ne tokia baisi, kad reiktų daryti operaciją, Tik būtina saugotis šalčio, nesėdėti žiemą ant dviračio balnelio, o vasarą neatsisėsti ant akmens, jeigu jis tūno pavėsyje.. Bet juk jau pavasaris. Labai permainingas ir neaiškus, betgi ne žiema. Naktį atsibudau, rodos, vėl pamačiau, kaip bitininkas Juozas Uzdila iškelia iš avilio apytuštį korį, nubraukia su žąsies sparnu negyvas, žiemą žuvusias bites, ir tuoj pat atlekia prie jo zylės, griebia tas bites nuo žemės ir nešasi. Jokiame bitininkystės veikale nerasi nei tokio vaizdo, nei tokios žinios. Aš lėtai stumiu dviratį į kalnelį pro Uzdilos bityną, sustoju ir laukiu, kas bus toliau. Negyvas bites nubraukęs žemėn, pakalbinęs darbštuoles zyles, bičiulis pakelia korį prieš saulę ir kviečia ateiti pažiūrėti, kaip šviečia vaškas ir tamsaus medaus likučiai koryje. Aš neinu, žiūriu iš toliau, Juozas žino, kad esu alergiškas bičių geluonims, bet užtat visiškai nebijau skruzdžių… Tai buvo kovo pradžioje, per pirmąjį bičių apsiskraidymą. Su tuo šviesiu pavasarišku vaizdu vėl užmigau. O rytą supratau, kad reikia važiuoti į kurortą akinių, kiek begalima kentėti, kai stiklai prie rėmelių plastelinu prilipdyti. Krentanti gluosnio šaka taip staigiai ir toli nubloškė akinius, kad suradau juos tik tada, kai užlipau ir išgirdau traškesį. Tą gluosnį seniai jau reikėjo pjauti, nes buvo labai pavojingai pasviręs virš takelio, man padėjo senasis Rameika, dirbom atsargiai, bet vistiek gavau per galvą ir nukentėjo akiniai.
2003 – ieji, balandžio 9. Naktį prisnigo 12 centimetrų. Atkasiau takus, pašėriau Maurą ir Agatą, pribėriau į paukščių lesyklą kruopų, pagardintų aliejumi, o ant žemės iškračiau vakarykštę avižų košę. Žiūriu pro langą, žinau, kad teatras kieme bus visą žiemišką dieną. Lesykloje ir ant sniego varnėnų jau 40, ne mažiau, tiksliai suskaičiuoti sunku. Ir startų daug, atlekia dagilis, liepsnelė, bukučiai, kikiliai. Varnėnai prilesa riebių kruopų ir tupi medžiuose, laukia, kol nustos snigti… Rašau „Žaliajam pasauliui“, tarsi ir negalvoju apie tą artėjantį nelemtą savo jubiliejų. Rašau šį kartą nesunkiai, kolega Bronius Šablevičius mane galėtų šitaip pagirti: „Kažkas atsitiko, norisi dirbti“.Jis pats tai dirba ir tada, kai nesinori.
2003 – ieji, gegužės 15. Vakar aplankė mane fotografas Jonas Danauskas. Šį tą fotografavo, bet, važiuodamas į Veisiejų urėdiją, sustojo Liškiavoje todėl, kad nori man pasiūlyti rašyti apie Kęstutį Kaltenį. Nuotraukų jau yra daug, reikia teksto – ir apie jo sukurtą Sodą, ir apie jį patį. Bus didelis albumas, finansuos Kėdainių urėdija… Atsisakiau iš karto ir pasiūliau pakalbinti Feliksą Žemulį, gal jo rankos laisvesnės, juk matai, kad mano siela parduota Krūčiui. Teisinuosi, pasiremdamas Vydūno teorija: kai iškyla kokia abejonė, visada atsiminkite, kad jūsų veiksmams vadovauja ne protas ir ne jausmai, o siela. Vydūnas buvo labai reiklus, asketiškas ir griežtas, bet jo raštuose yra minčių, kurios man pasirodo labai svarbios: jeigu jau išbėgau iš tėviškės, jeigu net į žemaičių sambūrius Vilniuje nedrįstu nueiti, jeigu nė karto nebuvau kraštiečių susitikimuose nei Šaukėnų mokykloje, nei Kelmėje, tai, matyt, kažkas tikrai mane laiko čia, Dainavoje, tvirtai laiko, ypač pavasarį. Kai pavasarį po pumpurų lietaus pamatau, kad rudenį sodintas medelis jau gyvas, galiu nemeluodamas kalbėti, kad mano siela yra čia, prie Krūčiaus. O Skinderiškių vienkiemyje, Kęstučio Kaltenio Botanikos sode, buvau du kartus, sykį padėjau jam šienauti, viską, rodos, sužinojau, ir vistiek man sunku patikėti, kad vienas žmogus padarė tiek daug. O kaip paprastai jis pasakoja, kokia čia buvo pradžia: ganėsi kolūkio arkliai, atėjęs čionai iš savo tėviškės vasarą, perbridęs Šušvę ir tuoj pat supratęs, kad būtent čia esanti jo vieta. O kolūkio pirmininkas pasidžiaugęs, kad kaip tik dabar reikia eigulio kolūkio miškams saugoti… Jie yra keturi broliai, vienas pediatras Vilniuje, o trys miškininkai. Aplankiau jo brolius Raseiniuose ir Kuršėnuose, puikiai dirba visi, savo profesija patenkinti. Rašiau apie tai „Kultūros baruose“. Rašė apybraižas apie Kęstutį Kaltenį ir Jonas Čekys, ir Feliksas Žemulis, ir… Nesunku apie tokį žmogų rašyti, kai pamatai jo darbus ir jį patį, tokį aukštą, stiprų ir draugišką. Kalbėjomės su Jonu Danausku prie arbatos, klausėsi jis mano pasiteisinimų ir šypsojosi. Paskui atidarė didelį savo lagaminą, parodė keletą nuotraukų su Veisiejų miškais ir ežerais. Bet pavasariškų to krašto vaizdų dar trūksta, reikia važiuoti. Viskas buvo aišku, tokiame amžiuje jau nebegalima blaškytis, dirbk tai, ką esi pradėjęs.
Vėlų vakarą kaimynė Danutė Rameikienė atnešė du šiek tiek išbalusius briedžiukus ir klausia, ar čia tikri briedžiukai. Kai patvirtinau, kad tikri, paliko juos man. Supjausčiau į sriubą. Bet pagalvojau, kad Vydūnas čia manęs tikrai nepagirtų, saulė jau nusileido, ir aš ketinu dar valgyti naktipiečius.
2003 – ieji, gegužės 23. Šienavau didžiulius žolynus Liškiavoje, prie Raganos namelio, po to važiavau į Druskininkų „Viją“, atidaviau 52 puslapius ranka rašyto teksto apie senbuvius ir atėjūnus, pažadėjo greitai surinkti. Po pietų su Mauru Sode prie Krūčiaus sodinau bulves, šį tą retinau ir ravėjau. Vakare galvojau, kaip gera būtų gyventi ne Liškiavoje, o Žeimių kaimo pakrašty, tuščiame Bolesiaus Kranciuko name ant aukšto Nemuno kranto. Dar vis nepavyksta su juo susitikti, sako, kad gyvena Alytuje, o retkarčiais atvažiuoja į Liškiavos bažnyčią. Tiesa, prie Krūčiaus nupjoviau Kalpoko karvei Murzai ragą, lendantį kakton. Labai kietas ragas, bet Murza rami, tarsi supranta, koks čia svarbus darbas. Tiktai jos šeimininko pjūklelis prastas. Suprakaitavau, kol nupjoviau, pusbalsiu kartodamas Aldo Leopoldo „Smėlio karalystės dienoraštyje“ užrašytą tiesą: „Kodėl toks bukas kastuvas? Todėl, kad žmogus bukas“. O sugrįžęs Liškiavon, ir savo Maurui nebuku peiliu nuraižiau užpernykščius gaurus.
2003 – ieji, birželio 8. Atsikėliau anksti ir baigiau skaityti Leonardo Gutausko romaną „Šešėliai“. Labai geras kūrinys, nepaprasta romano forma. Lietuvis kalbasi su ruso vėle. Tą rusą lietuvis užmušo prieš daug metų, to ateivio nusikaltimas buvo didelis. Siužetas lyg ir primintų kai kurių Kaukazo tautų kraujo kerštą, bet pasakojimas labai ramus, pamažu etnografiniai vaizdai perauga į mitą, pamažu darosi aišku, kam tos mitinės praeities mums reikia. Juk šitaip yra suvedamos ne tiktai dviejų žmonių sąskaitos, bet susimąstoma apie dviejų tautų amžiną karionę. Šiurpus yra didelių rusiškų stiklinių skimbčiojimas, kai jose lyg-malai prikliukinta degtinės, ir tai yra paskutinis buvusio žmogaus atsisveikinimas su šiuo pasauliu. Šitaip, rodos, tyliai pasakoma gili mintis: nereikėjo jiems čia eiti, nebūtų buvę ir tų tragedijų. Gal tik rusų sentikiai yra išimtis, nes jie bėgo kuo toliau nuo caro žandarų, kurie persekiojo visus, nepaklususius Nikono reformos reikalavimams. Labai gili knyga, bet skaityti reikia kantriai. O juk tokie baisūs buvo ir šio talentingo autoriaus „Vilko dantų karoliai“, ypač antroji knyga.
2003 – ieji, birželio 10. Vakar buvau ant Damo kalno. Ilgai ruošiausi, jau kovo mėnesį žinojau, kad reikia ten nuvažiuoti. Nelabai toli, bet vis dėlto gerokai už mūsų Parko ribų. Degėsių kaimelis pasirodė nepaprastai gražus ir senoviškas, nors kai kurie kiemai ir nelabai tvarkingi. Aprašiau kelis gėlių darželius, užsukau į Ricielių biblioteką, ieškojau Kreisos upelio ištakų. Rodos, niekas nežino, ar Kreisa išteka iš Maželio ežero, ar iš apyežerio pelkių… Pavargau, bet kiek visko pamačiau ir net žemuogių prisivalgiau… Vėlų vakarą girdžiu, kaip Danutė Rameikienė (jaunesnioji, jos anyta taip pat Danutė) šaukia vaikus valgyti. Bet niekas niekur neatsiliepia, vaikai dingo. Sugrįžta iš kažkur Gintaras ir sako: „Nešauk, visi kolorado vabalus renka, diedukas mobilizavo, greit nepareis“. Vakaras ramus, dienos karštis nutolo. Nukrito iš dangaus keli stambūs lietaus lašai, turbūt taip gerai ir girdisi, kas kaimynų kieme darosi. Ir namų durys atviros, nes visai nėra jokių kraujasiurbių vabzdžių. Štai taip kartais visai netikėtai paaiškėja kalvoto kraštovaizdžio privalumai. O pabūk dabar Musteikoje, greit pajusi, kad ten kitaip. Vis dėlto nei Musteikos, nei Kabelių, nei Lynežerio čiabuviai nepeikia savo kaimų – lygumose ir prie didelių pelkių ar ežerų užaugę miškai suteikia kitų, ne iš karto pamatomų privalumų. Žmonės ten įdomiai gyvena ir sako, kad su uodais bei muselėmis reikia išmokti gyventi kartu.
2003 – ieji, birželio 11. Sode prie Krūčiaus – studentai miškininkai ir jų vadovas docentas Slavomiras Mirinas. Ir ekskursavom, ir dirbom iki pat vakaro. Padarėm daug, bet prisibėgiojau ir privargau. Kai atsisveikinau su jais, dar laisčiau beržiukus, sodintus rudenį, pasirodė, kad jie jau kenčia nuo sausros… O rytą, kai prie parduotuvės laukiau studentų, mačiau, kaip septyni restauratoriai neskubėdami geria alų, kažką pasakoja ir juokiasi, visai neskuba prie savo darbų. Atėjo klebono gaspadinė, nusišypsojo – tuoj visi nuskubėjo kalnan. Vakar Kašalynienė dar aršiau, net su šluota, agitavo savo vyrą imtis darbo, bet nesuagitavo. Sėdi sau Kašalynas su Vaicekiūčiu prie alaus butelių, ir tu gali jiems triūbyti kaip nori – negirdės. Matyt, diplomatija ir sudominimas yra svarbiau už šluotą ar šauksmus.
2003 – ieji, birželio 17. Sekmadienį, kai pasibaigė bažnyčioje mišios, į Sodą prie Krūčiaus atėjo daktaro Šimkonio globojami jaunieji maltiečiai. Turbūt reiktų sakyti: Maltos ordino būsimoji pamaina. Geri vaikai, visi iš Marijampolės. Ėjom Botaniniu taku, ilgai žiūrėjom į Krūčiaus žuveles, ir viskas jiems buvo įdomu. Viriau ant laužo pipirmėčių ir šaltmėčių arbatą. Dar įmečiau keletą nežydinčių anyžinių lofantų. Vaikai spėliojo, kokie skoniai susimaišė. Skambina mobiliu telefonu vaikų vadovas iš vienuolyno ir klausia, ar viskas gerai. Vyresnis berniokas atsiliepia ir sako, kad labai gerai, tiktai visi esam jau labai alkani. Pasakė, matyt, teisybę, gal ir mėtos, ir lofantas pažadina alkį. Situaciją įsivaizduoti nesunku: vaikų vadovai turbūt pietauja klebonijoje, o alkani vaikai tiktai arbatą geria. Saulė jau vakarop, visiems būtų laikas kažką suvalgyti. Bet man visai neblogai būti kartu su alkanais, galiu ir šitaip save raminti: prisimink, ką sakė neturtėlio filosofo Diogeno pasekėjai kinikai senovės Graikijoje: nepavydėk turtuoliams, jų gyvenimas tau yra svetimas, jų pasaulėjauta labai toli nuo tavo savasties… Tai buvo sekmadienį, o vakar, pirmadienį, važiavom su Algimantu į Mardasavą ir į Zervynas. Užrašėm Leonardo Gutausko pasakojimą, o Zervynų kapinėse girdėjome moters verkavimą. Iš toli klausėmės, bijojome sutrukdyti. Bet buvo gaila, kad jokių žodžių negalėjau užsirašyti. Laidojimo valandą verkavimas žodžiais Dzūkijoje yra užrašytas ne vieną kartą, o artimo žmogaus ilgėjimasis žodžiais, išsakant tą jausmą prie kapo, lyg ir nelabai žinomas… Vakare grįžau pro Panarą ir pro Žeimius, ir, važiuojant per Bronės Gaidienės kiemą, užpuolė mane bičių spiečius. Baisiai smarkiai lėkiau, pamečiau vieną batą ir du varžtus nuo dviračio balnelio. Maniau, kad neliksiu gyvas, man ir vienos bitės įgėlimas yra kančia, bet neįgėlė nė viena, turbūt lėkiau prastu žvyrkeliu keturiasdešimt kilometrų per valandą greičiu. Myniau, kol netekau amo, sustojau tiktai prie Kaupinio miško, tada pasivijo mane visiškai nepažįstamas motociklininkas ir atvežė mano batą.
2003 – ieji, birželio 20. Sode prie Krūčiaus Gediminas ir jo draugas Andrius prinešė vandens retųjų augalų laistymui. Aš netoli šienavau erelsparnius (taip yra vadinamas smarkiai visur plintantis plačialapis šakys) bei gervuogynus, ir visi matėm, kaip į Krūčių lėtai nusileido juodasis gandras. Jo lizdas yra Žaliamiškyje, taip yra sakęs Eugenijus Drobelis. Turėtume tikėti, kad šitas taurus juodas paukštis iš ten ir yra, nes kito tokio mišraus miško čia niekur ir nerasi… Atėjo prie Krūčiaus Karlonų Ona su drauge iš Druskininkų. Kalbėjausi su viešniomis, paskui laisčiau vynuoges, pastarnokus ir bazilikus, dar uždėjau du kirviu išpozytus rąstelius būsimai Mauro būdai. Vakare greitai užmigau ir nieko negirdėjau, o Gediminas skaitė verandoje „Mobi Diką“, pasišviesdamas prožektoriumi, ir pajuto, kaip įsėlino Rameikų katinas. Pasakoja šį rytą, kaip išgąsdino tą katiną – nuotykį kartais galima sukurti iš paprastų atsitikimų. O aš sakau jam: gal būtų buvę įdomiau, jei sapne mums būtų pasirodęs tas vienišius didelių miškų gyventojas – juodasis gandras. O juk galim galvoti dar paprasčiau: argi nėra nuotykis, kad Elzė išlaikė paskutinį brandos atestato egzaminą, visus egzaminus išlaikė gerai, o Vilniaus Universitete studijuoti nenori, jau rūpinasi viza į Vokietiją ir dirbs ten kažkokiame kaimelyje prie Štutgarto, kad vakarais galėtų lankyti niekam nežinomą Teatro studiją. O Aušra apgynė diplominį magistro darbą – ar tau neatrodo, kad čia yra artimų žmonių gyvenimo nuotykiai? Kodėl mes Baltojo banginio medžioklę vandenyne, o ir patį Hermano Melvilio romaną „Mobi Dikas“ vertinam kaip ypatingą nuotykį? Pamatysi, kai perskaitysi, kad tie labai narsūs, bebaimiai žeberklininkai yra šėtono apsėstieji, ir jų romantika prapuola, kai laivą ištinka katastrofa. Prisimink, Gediminai, kaip ramiai vakar mes trise stebėjom į Krūčių nusileidžiantį juodąjį gandrą, kaip jis lingavo sparnais, kad neužkliūtų už juodalksnių šakų. Paskui galėjom įsivaizduoti, kaip žirgliuoja didelis juodas paukštis ilgomis kojomis upelio dugno smėliu, kaip dairosi į žalios žolės krantus. Ir niekas nepasakė, kad reiktų pažiūrėti į jį iš arčiau, mums užteko žinoti, kad jis ten yra.
2003 – ieji, birželio 27. Vakar netyčia papuoliau į buvusį Cecervinės dvarą. Nebėra dvaro, tiktai dvarvietė, reiktų gal sakyti, kad parkavietė, priaugusi Sosnovskio barščių. Bet kitoje keliuko pusėje, kur kadaise buvo kumetynas (kumečius dar vadino ordinarščikais), dabar gyvuoja kelios sodybos, slankioja šunys – kanibalai, kurie aplinkiniuose miškuose vaikosi stirnas, juos jau seniai žada nušauti Vilkiautinio medžiotojai, bet tiktai žada. Cecervinės dvaras buvo įdomus, apie jį pasakojo ir Algirdas Česnulevičius, ir Bronė Gaidienė. Dvarininkas Daigiza buvo žydas, ir jis pats, ir jo vaikai dirbo kartu su samdiniais. Ir visus Cecervinės žydus 1942 – ųjų vasarą nuvarė į Merkinę. Ir sušaudė ten pušyne kartu su merkiniškiais žydais. Sako, kad ginkluoti vokiečiai į Cecervinę atėjo pėsti iš Kibyšių pusės. Galėjo būti ir taip, gal jų motociklai buvo kur nors paslėpti, kad laukuose dirbantys Cecervinės žydai neišgirstų ir nepasislėptų… Bet dabar man rūpėjo sužinoti, kaip Žeimių kaimo pakrašty surasti beržynų apsuptą namelį, prie kurio žydi nepaprasto grožio gėlynai, o visi kiemo takeliai pažymėti baltais akmenėliais. Cecervinės kaimelio senutė pasivedė mane ant mažo kalnelio ir parodė, kaip reikia eiti prie to pasakų namelio. Ir suradau gana lengvai, nors iš tikrųjų visas tas grožis labai pasislėpęs. Rąstų namelis smenga į žemę, keistai atrodo neseniai sukrauti akmenys, kažkaip dar bandantys sulaikyti prapuolantį statinio pamatą. Gėlynėliai maži, bet labai tvarkingi, o balti akmenukai išdėlioti visur, net ant stulpelių, šulinio rentinys irgi aplipintas mažais baltais akmenukais. Ir visokių šaknų, keistų kelmų prikrauta prie mažo tvartelio, vos besilaikančio. Mažas prinokusių braškių plotelis aptvertas žiogrių tvorele. Vaikštau pamažu ir stebiuosi: viskas tarsi pasakoje, tarsi ne žmonių sukurta. Cecervinės senutė pasakojo, kad atvažiuoja iš Kauno gydytoja, pirkusi tą visų užmirštą sodybėlę. Viena atvažiuoja sekmadieniais, viena ir tvarko viską. Ir nebendrauja su kaimynais… Iš tos keistos sodybėlės menkas takelis veda į beržų mišką. Stumiu savo dviratį tuo takeliu, tikėdamasis išeiti prie Nemuno. Sustoju prie didelio apsamanojusio akmens – kažkas keistai balkšvuoja tarp žalsvų samanų. Taigi kaukolė, labai sena karvės kaukolė, jau pažaliavusi ir apkerpėjusi, tiktai akiduobės juodos. O ant ragų tebėra surūdijusi grandinė. Atsargiai atsuku grandinę, rūdys trupa ir krinta žemėn. O laisvi likę ragai nė kiek neatsiliepia į šitokią paslaugą. Dedu ant žemės niekam nebereikalingą buvusio karvės pasaito likutį…
Galiu dabar prisiminti, ką apie šį keistą viensėdį kalbėjo Bronė Gaidienė. Erdvus jos kiemas su bitėmis, gėlėmis ir gandralizdžiu iškyla ant kalnelio pačiame didelio Žeimių kaimo pakrašty… Gyvenęs tame beržyne kadaise toks vienišas ūkininkas Kostas Kukė. Vienišas todėl, kad vaikų neturėjęs, o žmona anksti numirusi. Ir priėmęs jis pagyventi tokią lyg ir dukterėčią siratą mergaitę Anelę, kuri jauna susirgo džiova, Alytaus daktarai pasakė, kad vilties pasveikti nebėra. Ir ji mirė. Ir laidojo ją labai iškilmingai, viso Žeimių kaimo bernėkai atjojo ant papuoštų savo arklių, po karo jau, po karo, jau rusai buvo, ale visi tebeturėjo savo arklius, toks buvo paprotys tais čėsais jauną mergaitę laidoti iškilmingai, raiteliai su baltais abrūsais, arkliai nuplauti ir iššukuoti, ir lydėjo visas Žeimių kaimas į Liškiavos kapines, ir visi labai gedėjo, užtat, kad jauna, kad sirata…
2003 – ieji, liepos 19. Jau trys dienos esam Aušrinės kaimo naujakuriai. Apleista Šalinių sodyba atrodo lyg viensėdis, su kaimu neturintis jokių ryšių. Bedugnio ežeras iš čia gana toli, o ten irgi Aušrinė. Namas labai erdvus, bet apleistas, sode visur dygliuotos slyvų atžalos, didžiulis tvartas jau griūna, bet aplinkui erdvė ir laisvė. Ir miškai, ir Krūčiaus aukštupys, ir tvenkinys. Ir Liškiavio ežeras, iš kurio išteka Krūčius, visai netoli. Pastebėjau, kad keturkojai įnamiai labai greitai priprato prie naujos vietos ir taip pat džiaugiasi laukine gamta. Vakar atvažiavo su dviračiais piligrimai Viljamas ir Aleksandra, atlydėjo juos Algimantas ir Mindaugas iš Merkinės. Keliauja piligrimai po Europą, Amerikoje pardavę kažkokį savo turtą. Vakare sėdėjom kieme po obelim, gėrėm rūgusį pieną ir žolelių arbatą. (Toks keistas derinys todėl, kad dieną buvo trisdešimt laipsnių karščio – kai kas tą karštį moka nugalėti karšta arbata, o kai kas rūgpieniu, iškeltu iš gilaus rūsio. Šaldytuvo neturim, bet rūsys neblogas). O Agatas gulėjo ant obels šakos, nuleidęs kojas lyg gepardas. Iš aukštai žvelgė į kuklų mūsų vakarienės stalą. Mauras bėgiojo takais ir gaudė vapsvas, kurias dieną mes labai išbaidėm, nes jų lizdas slėpėsi prilipintas prie šulinio rentinio, iš vidinės pusės. Pirmąją naktį mus išgąsdino Elzė, parėjusi iš darbo vienuolyne beveik verkdama, kad užpuolė ją vilkai puskelyje. Apsigyvenot, sako, kaip laukiniai, jei netikit, paklauskit Indrės, du vilkai per kelią perbėgo, mes lipom į medžius. Kitą dieną Elzės draugė Indrė patvirtino, kad bėgo kažkokie neaukšti keturkojai, bet gal ne vilkai. Situacija, žinoma, neaiški, bet aš sakiau Elzei, kad Lietuvoje vilkai dar nė vieno žmogaus nėra užpuolę, tu geriau pasakyk, kaip mums nuo širšių apsiginti, priemenėje kabo didžiulis piktų širšuonų būstas, o į šulinį vis dar grįžta vapsvos, nors jų lizdo ten jau nebėra.
2003 – ieji, liepos 21. Vakar kūriau pirtį, dūminę zemlianką, paslėptą miške netoli Vaikšnoro Ravo raguvos. Krūčiaus botaniniu taku Viljamas ir Aleksandra vedžiojo mano svečius iš Panevėžio – mano tėvo pusbrolio anūkus, šiek tiek kalbančius angliškai ir rusiškai, o tie piligrimai iš Amerikos gali kai ką pasakyti vokiškai, o rusų kalbą nori išmokti, vieną rusišką dainą apie šermukšnėlę jau dainuoja labai graudžiai, pritardami sau gitara. Situacija, žinoma, keista, tyčia tokių susitikimų nesugalvotum. Man sunku bendrauti su amerikiečiais piligrimais, nes angliškai nemoku, o vokiškai jie tarsi supranta, tiktai kalba silpnai. Irena juos kalbina prancūziškai, irgi šį tą supranta, bet atsako angliškai. Tada jau mes pasiduodam, rodom pirštais. Kai kuriuos augalus aš apibūdinu lotyniškai, vokiškai, rusiškai ir net lenkiškai, tada pasidaro aiškiau. Taip atrodo, kad aiškiau. Jie čia nori lyg ir pailsėti, nes kitas didesnis sustojimas bus tiktai šventoje vietoje – Čenstakavoje netoli Krokuvos. Sunkiai reikės minti dviračio pedalus, ir kuprinės sunkios, ir gitara. Jie pasakojo apie vieną Amerikos bendruomenę – amišius, kurie yra žemdirbiai ir gyvena lyg devynioliktajame amžiuje. O šitas mūsų gyvenimas ir darbas prie Krūčiaus jiems irgi primena anuos gamtmeldžius amišius. Labai gaila, kad mažai ką supratau, ką jie kalbėjo. Žmonės tikrai įdomūs, neturi telefonų, vengia nakvynių viešbučiuose, bet gitarą derina su elektroniniu kamertonu, ne su variniu… O pirtyje vakare buvo Ričardas Dailidė iš Šiaulių ir Sigitas Bolys iš Druskininkų. Reikėjo surišti vantas ir prikaitinti daug vandens. Ir pasirūpinti žolelių arbata, kurią gėrėm po pirties. Nelabai ir sunku, kai viskas čia pat – ir malkos, ir vanduo, ir vaistažolės. … Vakare grįžau į Aušrinę, parvežiau daug daržovių, Irena išvirė aguročių košės. Blogai, kad tokioje darbymetėje ir persikraustymo suirutėje Gediminas klibikščiuoja labai raišuodamas, Druskininkuose jam operavo kojos nykštį, sako, kad chirurgas kažką išpjovė ir išmetė… O Liškiavoje šermenys: prie garlaivio prieplaukos nuskendo Rimas Markelevičius. Jaunesni pakalba net gana atsainiai: pardavinėjo prieplaukoje garlaiviu iš Druskininkų atplaukiantiems lenkams mėlynes ir nuskendo. O parduotuvėje buvo toks „dalykiškas“ pokalbis. Parduotuvės savininkas Gintaras klausia manęs, ar girdėjau, kad nuskendo Rimas. Aš sakau, kad negirdėjau, o tuo tarpu vienas alaus gėrėjas, tarsi dar nematytas Liškiavoj, šitaip stebisi: „Ką tu kalbi, ką tiktai čia sėdėjo, alų gėrėm“. Gintaras ramiai atsako: „Šį rytą ištraukė iš Nemuno“. O šitas ne mūsiškis bernaitis lyg ir susirūpinęs klausia jau taip: „Tai kada nuskendo?“ Gintaras: „Užvakar“. Bernaitis: „Tai kada čia sėdėjo?“ Gintaras: „Gal užvakar“. Bernaitis: „Kaip greitai eina laikas, ką tiktai čia sėdėjo…“ Tada prieina Levukas, stovėjęs prie tvoros, ir šitaip moko tą bernaitį: „Tai, matai, tau su atmintim jau blogai, nebegerk alaus daugiau“.
2003 – ieji, liepos 22. Albinas Kalpokas, kai sužinojo, kad persikėlėme į Šalinių sodybą, šitaip gražiai pašnekėjo: „Gražios buvo Šalinių mergos, navet ir visai nebridkios, nu, pravda, visos ir ištekėjo, viena Panaron, kita ca, Liškiavon, trecia nat Perlojon, ketvirta Alytun… nu, nebepamenu, rodos, buvo šašios, nu tikrai šašios, tadu šeimos buvo dzidalės“.
2003 – ieji, rugpjūčio 4. Palydėjau Aušrą iki autobusų stotelės, žiūriu, atkeliauja plentu senasis Markelevičius ir Saulius, vienas veda arklį Laukį, kitas neša jo grandinę. Ir prašo, kad paganyčiau, juk čia labai daug žolės. Atsisakyti negaliu, arklys vis dėlto Šalinių genties. Ganysiu, vakar sužinojau, kad esu išvarytas atostogų, bet arklį ganyti galiu. Nacionaliniame parke dabar tokia tvarka: jei pats nerašai prašymo, išvaro atostogauti, pasižiūrėję į grafiką. Dabar turėsim keturis gyvulius: Maurą, Agatą, Laukį ir jauną katytę Agotę, kurią Elzė atvežė iš Ratnyčios. Tai yra Elzės draugės Indrės katė, bet prašė padaboti. Labai gali būti, kad tas dabojims užsitęs.Taip žmogus, matyt, ir pradeda praturtėti, vis ką nors gero pats surasdamas ar priglausdamas. Vakar pradėjau kasti žemę už tvarto – vien geltonos dilgėlių šaknys ir balti varpučių šakniastiebiai. Bet žemė juoda, daržas galėtų būti geras. Gera proga prisiminti universalią daugelio tautų patarlę: be vargo ir karoso iš tvenkinio neištrauksi.
2003 – ieji, rugpjūčio 5. Pririnkom Žaliamiškyje daug aviečių. Verdam uogienę ir gerą sriubą, nes atsivežėm keturis gražius baravykus: du tikrinius, du paąžuolius. Gražesnio vaizdo turbūt nesugalvotum: po šimtamečio ąžuolo laja auga dideli paąžuoliai baravykai. Bet sveiki tiktai du. Darže prie Krūčiaus prikasiau bulvių, pririnkau agurkų. Gediminas stropiai džiovina obuolius, supjaustęs plonais skrituliais ir suvėręs ant tvirto siūlo. Gerai džiovina saulė. Ir Laukį prišėrėm obuoliais. O iš Krūčiaus Gediminas atnešė didelį plačiažnyplį vėžį. Bet nunešė atgal ir paleido, kam dabar mums tas vėžys. Atvažiavo Elzė, Liškiavoje paėmė Andriaus dviratį ir sako, kad šitaip atmynė iš Vilniaus. Džiaugiasi, kad tuoj išvažiuos į Štutgartą, viza jau yra. Mes matom, kad čia Andriaus dviratis. Dabar turim keturis dviračius ir vieną arklį. Būtų gerai gauti kokius palaikius ratus, atsivežtume malkų iš Šalinių miško, arkliui negerai be darbo.Tvarkingai imdamas miške visada gali rasti malkų, nė vieno gero medžio nenuskriausdamas.
2003 – ieji, rugsėjo 7. Visi išvažiavo, vienas likau. Su Mauru, katinais ir su Laukiu. Vakare sėdžiu kieme ant suolelio ir matau, kaip iš plyšio laiptuose išropoja stambi rupūžė. Tokias vadina pamatinėmis, ir šitoji dieną tūno kažkur po laiptais, prie namo pamato. O vakare išeina medžioti. Bet jos medžioklė labai savotiška: tupi ir laukia, kol kas nors skris pro šalį. Ir gerai. Aš irgi sėdžiu sau ir nieko nelaukiu. Bet viską matau ir girdžiu. Ir prisimenu, ką rašė Michailas Prišvinas: „… buvo laikas, kai norėjau toli eiti ir dar toliau važiuoti, dabar niekur nenoriu, gamta pati eina prie manęs“. Dabar man atrodo svarbu, kad tie Michailo Prišvino dienoraščio puslapiai, rašyti gyvenimo saulėlydžio dienomis, kai reikėjo pamažu susitaikyti su visais ir su viskuo, nėra nei liūdni, nei melancholiški. Todėl, kad žvelgimas pro langą ir į čia pat augantį medį, ir į toliau tamsuojantį mišką tokiam žmogui vis dar yra Dievo dovana. Akys jau nedaug aprėpia, bet žmogus vis tiek dar daug mato. Štai šitaip nejučia turbūt dar kartą paaiškėja, kuo žmogus skiriasi nuo kitų šios Žemės gyventojų: matydamas kalną, žmogus žino, kas yra anoje kalno pusėje, žino gerai, nes atsimena… Žiūrėdamas dabar į aname Aušrinės tvenkinio krante tamsuojantį eglyną, galiu prisiminti, kokie sunkūs ir drūti ten auga baravykai. Ilgai esu ten vaikščiojęs ir anksti pavasarį, kai reikėjo surasti sausą eglaitę dalgiakočiui. Esu suradęs mažą jau visai nežydinčių, nuolatiniame pavėsyje skurstančių miškinių lelijų populiaciją. O už to eglyno atsiveria didžiulė Bitinų Balų erdvė, į kurią atlekia spalvingi paukščiai tulžiai net iš Krūčiaus žemupio. Tupi jie ant pakrantės šiekštų ir laukia, kol priplauks maža žuvelė. Bet kai pažvelgiu labiau kairėn, į Liškiavos pusę, prisiminti galiu nedaug. Ėjau ten visai neseniai, bandydamas atsekti prieš pusę amžiaus ten buvusį taką, net ir gerai išgaląstą krūmų kardą turėjau, bet nieko neišdrįsau nukirsti – nepamačiau jokių buvusio tako ženklų. Abu Krūčiaus krantai užaugę kaukolynais, šeivamedžiais ir lazdynais. O juk ėjo čia ne tiktai žmonės, bet ir karvės, bėgo avys ir veršeliai, skubėjo piemenėliai su savo šuneliais. Liškiavoje gyventojų buvo labai daug, namas prie namo, o laukai, pievos ir ganyklos toli, tai kelių ir takų irgi turėjo būti daug. Kairiajame Krūčiaus krante irgi buvo tas visiems reikalingas takas. Iš Liškiavos keliaujant pirmiausia reikėjo pereiti Vaikšnoro mišką, toliau Šalinių pievų ir tvenkinio pakraščiu, dešinėje paliekant Bitinų sodybą, o kairėje Bitinų Balas. Takas vedė iki pat didžiulio Liškiavio ežero… Staiga mano Mauras suklūsta, amteli kelis kartus ir žiūri į plento pusę. Žvelgia ten ir Laukis. Ogi ateina Bitinų Pranas. Striukės kišenėje kliuksi nemažas plastikinis alaus butelis. Sveikinasi ir kviečia: duok puodelį, išgersim, su Stapčinsku gėrėm, ir, matai, kiek daug dar liko. Aš žinau, kad mano kaimynas, tvarkingas ir kruopštus ūkininkas, tokio stipraus alaus negeria, negeriu ir aš, bet puodelį surandu. Bitinas geria vienas, užkąsdamas obuoliu. Ir pasako tikrą tokio vėlyvo apsilankymo priežastį: žmonės Liškiavoje kalba, kad aš pirkęs arklį, reikia jam patikrinti, nes esam kaimynai. Aš sakau teisybę, čia juk Markelevičiaus arklys.Tai kodėl tokis tamsus, jeigu čia Laukis, beveik juodas, klausia Bitinas. Ogi todėl, aiškinu, kad jau beveik naktis. Mauras amteli nepiktai dar kelis kartus. Bitinas pažiūri į jį ir pagiria: gerai, Brisiau, dirbi, nelabai piktai, bet gerai. Aš sakau, kad jis Mauras, ne Brisius. Ai, mosteli ranka Bitinas, mūsų šuva Sargis, bet aš vadinu Brisium, aš ir Kakariekos rotveilerį vadinu Brisium, visi jie Brisiai. Tuo tarpu pamiškėje pasirodo stirna. Eina į mūsų pusę tarsi ko bijodama, bet eina. Mauras žiūri ir vizgina uodegą. Dabar aišku, ko jis neseniai du kartus amtelėjo, jis užuodė žvėrelį anksčiau nei mes pamatėm. Bet vis labiau temsta, ir Bitinas atsisveikina. Nueina nelabai tvirtais žingsniais murmėdamas, kad esam dabar jau tikri kaimynai.
2003 – ieji, rugsėjo 18. Nepaprastas grybų derlius. Džiovinu baravykus, kepu raudonikius. Ruduokių dar nėra, jos man skaniausios, bet geros dar ir todėl, kad iškepa per kelias minutes. Vakar Antanas atvežė vieną jau gerokai senstelėjusį baravyką, sveriantį 980 gramų. Gintaras jam sakęs, kad rytoj Merkinėje bus grybų paroda, o jam, matai, reikia dviejų litų. Nupirkau aš tą rekordinį baravyką, bet į parodą nenuvežiau, iki Merkinės mano dviračio krepšyje jis būtų visai suzmekęs. Vežiau skujagalvius, kremblius, visokius baltikus, piengrybius, stirnabudes ir net vieną žvaigždulį, surastą Ulioko Ravo žemupy. Mikologė gamtos mokslų daktarė Reda Iršėnaitė iš Botanikos instituto labiausiai ir džiaugėsi ne kokiais rekordiniais baravykais, o mokslagrybiais. Beje, ir Mindaugas Lapelė, ir Reda Iršėnaitė sako, kad niekas nepyksta, kai nepažįstamą grybą grybautojas vadina mokslagrybiu. Ir mūsų Parko darbuotojai, ir merkiniškiai atgabeno tų nepažįstamųjų daug, o Reda kiekvienam grybeliui užrašo ant lapelio lotynišką ir lietuvišką vardą, nepažvelgdama į jokį atlasą. Gražu matyti, kaip dirba mokslininkai, išmanantys savo sritį. Šitaip pasižiūrėjęs, rodos, gali suprasti, ką dirba ir mikrobiologai, nors pats į kokį nematytą naujosios kartos mikroskopą bijai ir pažvelgti.
2003 – ieji, spalio 5. Diena truputį niūroka, skaitau Edvardo Teiloro „Pirmykštę kultūrą“. Labai įdomu apie vilkolakius. Visoje Europoje tie gūdūs mitai yra gyvi. Vis dėlto E. Teiloras galvoja, kad apie jų buvimą pasakoja nesveiki žmonės. O dauguma tokių „tikrų“ atsitikimų gali būti legendų ir silpnaprotystės mišiniai. Truputį keista, nes nei Liudvikas Jucevičius, nei Pranas Mikalauskas – Antalkis nerašo, kad tokie pasakojimai yra beprotystė. Iš tikrųjų juk netgi štai šis E. Teiloro pasakojimas gali būti paaiškinamas, negalvojant apie pamišimą: namiškiai, sugavę ir surišę į namus sugrįžusį vilkolakį, naktį išgirsta, kaip kaime staugia vilkas, o tas jų vilktakas akimirksniu išsineria iš virvių ir pabėga. Juk tai gali būti to nelaimingo vilktako psichozė, kurios metu atsiranda nežmoniška jėga, bet ne pamišimas tų, kurie tokį atsitikimą pasakoja . Vos tik pagalvoju šitaip, staiga pakyla vėtra, į skardinį priemenės stogą kraupiai subumpsi kaštonai, ūžteli liūtis ir dangus aptemsta. Išsigąstu, bet apsiraminu, supratęs, kad čia sunkus kaštono medžio derlius krinta, o ne kulkosvaidžių salvė. Bet susiieškau šventintą žvakę, nuo visų negandų apsaugančią.
2003 – ieji, spalio 22. Prieš penkiolika metų, spalio 22 – ąją, įvyko Sąjūdžio suvažiavimas. Gerai prisimenu, visą dieną žiūrėjom, ką rodo televizija. Stebėjomės ir džiaugėmės. O šiandien „Laisvoji Europa“ pasakoja apie Lėto maisto draugiją, atsiradusią JAV. Ir gamina lėtai, ir valgo lėtai. Sugrįžta ir natūralūs produktai, ir senieji receptai. Klausausi apie tą tikrai gerą naują judėjimą, o mano krosnis tokia, kad gerai kūrenant arbatinis užverda tiktai per valandą. Ugnis liečia puodus tiktai pro ketaus grotelių plyšius. Jokių lankainių nėra, Daugiau nei dešimt metų čia niekas negyveno, visos metalinės krosnies dalys buvo išplėštos ir išvogtos. Remontavau kaip sugebėjau, teko pirkti Kalvarijų turguje metalo pjūklelį, o Druskininkuose labai sunkias ketaus groteles. Vasarą ir ankstyvą rudenį neblogai tarnavo elektrinė plytelė, o dabar taip lėtai sukantis prie krosnies galima guostis labai paprastai: kuo daugiau malkų sukūrensi, tuo šilčiau bus, o ir pelenų susidarys daugiau daržui patręšti. O medis visada yra atsikuriantis resursas.
Henrikas Gudavičius
Liškiava
