„Pro­ku­ro­rai ir po­li­ci­ja gal laukia, kol girtas chu­li­ga­nas ma­ne pa­pjaus…“

Taip svars­to Šar­kiš­kių kai­mo gy­ven­to­jas Jo­nas Bu­ja­naus­kas, ko­men­tuo­da­mas nu­trauk­tą iki­teis­mi­nį ty­ri­mą, ku­rį po­li­ci­ja pra­dė­jo po to, kai į šar­kiš­kie­čio na­mus vė­lų va­ka­rą at­si­bel­dė du ne­drau­giš­kai nu­si­tei­kę gir­ti vy­rai, o vie­nas jų, pa­sak na­mų šei­mi­nin­ko, gra­si­no jį nu­žu­dy­ti ir net kė­si­no­si tą pa­da­ry­ti švais­ty­da­ma­sis pei­liu…

Ne­pra­šy­ti „sve­čiai“

Prieš ge­ras tris sa­vai­tes, pra­ėju­sių me­tų gruo­džio 31 die­ną, Kau­no apy­gar­dos Aly­taus apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ra Va­rė­no­je pri­ėmė nu­ta­ri­mą nu­trauk­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą, pra­dė­tą Va­rė­nos ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te dėl gra­si­ni­mo nu­žu­dy­ti Jo­ną Bu­ja­naus­ką ar sun­kiai su­trik­dy­ti jo svei­ka­tą.

Ko­dėl iki­teis­mi­nis ty­ri­mas bu­vo pra­dė­tas ir ko­dėl nu­trauk­tas, de­ta­liai iš­dės­ty­ta ta­me pa­čia­me pro­ku­ra­tū­ros nu­ta­ri­me net 9-iuo­se pus­la­piuo­se. 

Liu­dy­to­jų pa­ro­dy­muo­se už­fik­suo­ta, kad vis­kas pra­si­dė­jo pra­ėju­sių me­tų lap­kri­čio 6-ąją apie pu­sę de­šim­tos va­ka­ro, kai į 62 me­tų am­žiaus Šar­kiš­kių kai­mo gy­ven­to­jo J. Bu­ja­naus­ko, jau pri­gu­lu­sio ir žiū­rin­čio te­le­vi­zo­rių, nuo­sa­vų na­mų du­ris ir lan­gą kaž­kas ėmė smar­kiai bels­tis.

Du­ris ati­da­ręs na­mų šei­mi­nin­kas sa­vo kie­me iš­vy­do aki­vaiz­džiai gir­tą M. V. (vė­liau po­li­ci­ja jam nu­sta­tė 1,8 pro­mi­lės), o ne­to­lie­se – ir­gi ne­blai­vą jo bro­lį. Ag­re­sy­viai nu­si­tei­kęs M. V., pa­sak J. Bu­ja­naus­ko, iš­kart pra­dė­jo jį bjau­riai keik­ti ir gra­sin­ti, kad su­de­gins, už­muš, pa­pjaus. Ne­ga­na to, ge­ro­kai įkau­šęs ne­pra­šy­tas sve­čias, na­mų šei­mi­nin­ko liu­di­ji­mu, puo­lė jį, ma­tyt, ban­dy­da­mas čia pat įvyk­dy­ti sa­vo gra­si­ni­mą pa­pjau­ti de­ši­nė­je ran­ko­je lai­ko­mu pei­liu, ta­čiau ne­pa­tai­kė.

Kru­vi­nos dra­mos prie J. Bu­ja­naus­ko na­mų slenks­čio pa­vy­ko iš­veng­ti gal dar ir to­dėl, kad kie­me pa­si­ro­dė abie­jų bro­lių mo­ti­na ir M. V. su­gy­ven­ti­nė. Dvi mo­te­rys su­ge­bė­jo nu­ra­min­ti ag­re­sy­vų­jį šei­mos na­rį ir abu vy­rus iš­si­ve­dė iš sve­ti­mo kie­mo. O maž­daug po 15 mi­nu­čių prie J. Bu­ja­naus­ko na­mų jau sto­vė­jo po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lis su tuo pa­čiu M. V. vi­du­je, ku­ris ne­si­lio­vė keik­ti na­mų šei­mi­nin­ko, net šiam be­si­kal­bant su po­li­ci­jos pa­rei­gū­nais.

Pei­lio nie­kas ne­ma­tė

Tie­sa, apie M. V. ran­ko­je ma­ty­tą pei­lį J. Bu­ja­naus­kas po­li­ci­jos ty­rė­jams pra­bi­lo ne iš kar­to, nes tą­dien žmo­gus sa­kė bu­vęs tiek su­krės­tas ne­ti­kė­tai į jo pri­va­čią na­mų val­dą vė­lų va­ka­rą įsi­ver­žu­sio gir­to vy­ro ag­re­si­jos ir gre­sian­čio re­a­laus pa­vo­jaus gy­vy­bei, kad il­gai ne­ga­lė­jo at­si­gau­ti. O ki­tą die­ną po in­ci­den­to (lap­kri­čio 7-ąją) J. Bu­ja­naus­kas nu­mes­tą sve­ti­mą vir­tu­vi­nį pei­lį juo­dos spal­vos ran­ke­na ap­ti­ko sa­vo dar­že prie na­mo.  

Apie ra­di­nį žmo­gus pra­ne­šė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams, prieš tai jį pa­ro­dęs sa­vo kai­my­nui. Šis esą pa­tvir­ti­no, kad vir­tu­vi­nis pei­lis yra jo, ir nu­si­ste­bė­jo, kaip tas vir­tu­vės įran­kis iš jo na­mų ga­lė­jo at­si­dur­ti J. Bu­ja­naus­ko dar­že.

O vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad lap­kri­čio 6 die­nos va­ka­re to pa­ties kai­my­no na­muo­se, kur ant sta­lo gu­lė­jo net ke­li vir­tu­vi­niai pei­liai juo­do­mis ran­ke­no­mis, mi­nė­ta­sis M. V. gė­rė at­si­neš­tą alų. O bū­da­mas ne­blai­vus, kaip pats pri­si­pa­ži­no, jis nu­spren­dė nu­ei­ti pas J. Bu­ja­naus­ką aiš­kin­tis san­ty­kių.

Kuo bai­gė­si tas aiš­ki­ni­ma­sis, jau ži­no­me, bet fak­tas tas, kad in­ci­den­to ini­cia­to­rius  M. V. jį ap­klau­siu­siems po­li­ci­jos ty­rė­jams at­kak­liai nei­gė  gra­si­nęs J. Bu­ja­naus­kui nu­žu­dy­mu ir tvir­ti­no pei­lio ne­tu­rė­jęs. Tą pa­tį liu­di­jo ir M. V. ar­ti­mie­ji – jo mo­ti­na, su­gy­ven­ti­nė bei bro­lis. Net M. V. su­gė­ro­vas kai­my­nas, J. Bu­ja­naus­kui sa­kęs, kad at­pa­ži­no sa­vo pei­lį, po­li­ci­jos ty­rė­jus ti­ki­no, jog tą pei­lį jis ma­tė tik iš to­lo, ne­pa­ste­bė­jęs, kad na­muo­se to­kio daik­to trūk­tų, o pa­pra­šy­tas at­pa­žin­ti nu­ma­no­mą nu­si­kal­ti­mo įran­kį tarp ki­tų pei­lių tvir­ti­no, jog nė vie­nas jam ne­pri­klau­so.

Pei­lį, kaip daik­ti­nį ga­li­mo nu­si­kal­ti­mo įro­dy­mą, iš J. Bu­ja­naus­ko dar­žo pa­si­ė­mė at­vy­kę pa­rei­gū­nai, bet kam pei­lis iš tie­sų pri­klau­sė ir kas jį pas­ku­ti­nis lai­kė ran­ko­je, po­li­ci­ja ne­nu­sta­tė.

Vi­si prieš vie­ną

Nu­ta­ri­mą nu­trauk­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl gra­si­ni­mo nu­žu­dy­ti J. Bu­ja­naus­ką ar sun­kiai su­trik­dy­ti jo svei­ka­tą pri­ėmu­si pro­ku­ro­rė Ži­vi­lė Ge­ce­vi­čie­nė kon­sta­ta­vo, kad „by­lo­je nė­ra duo­me­nų“, pa­tvir­ti­nan­čių, jog kon­flik­to me­tu M. V. tu­rė­jo pei­lį. Be to, kaip ra­šo­ma nu­ta­ri­me, nė vie­nas iš ap­klaus­tų­jų as­me­nų (tarp jų – jau po in­ci­den­to į Šar­kiš­kes pir­mie­ji at­vy­kę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai Ger­da Gri­ne­vi­čiū­tė ir Li­nas Iva­naus­kas) ne­nu­ro­dė, ką kon­kre­čiai M.V. sa­kė J. Bu­ja­naus­kui, to­dėl „nė­ra pa­ti­ki­mų duo­me­nų“ ir dėl gra­si­ni­mo.

„Iš­sa­miai pa­si­aiš­ki­nus ap­lin­ky­bes, nu­sta­ty­ta, jog įvy­kio va­ka­rą bū­tent tarp M. V. (…) ir J. Bu­ja­naus­ko bu­vo su­si­klos­čiu­si kon­flik­ti­nė si­tu­a­ci­ja, ta­čiau šiuo at­ve­ju ki­lęs kon­flik­tas ne­ga­li bū­ti ver­ti­na­mas kaip nu­si­kals­ta­ma vei­ka“, – to­liau ra­šo­ma nu­ta­ri­me, pri­du­riant, kad tas „kon­flik­tas ne­kė­lė jo­kios grės­mės ir pa­vo­jin­gu­mo nu­ken­tė­ju­sio­jo (J. Bu­ja­naus­ko-aut.) svei­ka­tai, dėl ku­rios M. V.(…) tu­rė­tų kil­ti bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė“.

Tai­gi iki­teis­mi­nis ty­ri­mas bu­vo nu­trauk­tas nu­sta­čius, kad „ne­pa­da­ry­ta vei­ka, tu­rin­ti nu­si­kal­ti­mo ar bau­džia­mo­jo nu­si­žen­gi­mo po­žy­mių“.

„Pro­ku­ro­rai ir po­li­ci­ja, ma­tyt, lau­kia, kol tas gir­tas chu­li­ga­nas ma­ne pa­pjaus“, – taip pro­ku­ra­tū­ros nu­ta­ri­mą pa­ko­men­ta­vo J. Bu­ja­naus­kas „Mer­kio kraš­tui“. – Aš gy­ve­nu vie­nas, tad kas pa­liu­dys, kai į ma­no nuo­sa­vą kie­mą vė­lų va­ka­rą pa­tam­sy įsi­ver­žę du gir­ti vy­rai ma­ne pa­ža­di­na ir vie­nas pa­ki­ša po no­sim pei­lį, vos ati­da­rius lau­ko du­ris? Aiš­ku, kad nei jis, nei jo mo­ti­na, bro­lis ir su­gy­ven­ti­nė ma­no nau­dai ne­liu­dys – gin­sis ir gins sa­viš­kį. Kai­my­nai ir­gi ne­no­ri kiš­tis, kad ir pas juos pas­kui ne­at­ei­tų su pei­liu ar ne­pa­deg­tų. Po­li­ci­ja ir­gi – kam pri­klau­sė pei­lis ma­no dar­že, ne­nu­sta­tė, taip pat neat­si­žvel­gė, kad dėl to įvy­kio la­bai su­tri­ko ma­no svei­ka­ta ir pri­rei­kė rim­tai gy­dy­tis net po­rą mė­ne­sių – nuo 2021 me­tų lap­kri­čio 9 iki šių me­tų sau­sio 7 die­nos, yra vi­si do­ku­men­tai. Tai ką man da­ryt?..“

Ne­ty­lės

J. Bu­ja­naus­kas šio mė­ne­sio 4 die­ną Kau­no apy­gar­dos Aly­taus apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ros Va­rė­no­je nu­ta­ri­mą ap­skun­dė tai pa­čiai pro­ku­ra­tū­rai Aly­tu­je, bet pa­reiš­kė­jo skun­dą nau­ju nu­ta­ri­mu jau po dvie­jų die­nų at­si­sa­ky­ta pa­ten­kin­ti.

To­kį nu­ta­ri­mą pri­ėmęs vy­riau­sio­jo pro­ku­ro­ro pa­va­duo­to­jas Ro­lan­das Juš­ke­vi­čius pa­žy­mė­jo, kad va­rė­niš­kė pro­ku­ro­rė Ž. Ge­ce­vi­čie­nė vis­ką at­li­ko tei­sin­gai, „ne­nu­kry­po nuo Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo su­for­muo­tos teis­mų prak­ti­kos“, tad „da­ry­ti­na iš­va­da“, kad iki­teis­mi­nis ty­ri­mas „at­lik­tas pil­nai ir iš­sa­miai“, o pro­ku­ro­rės nu­ta­ri­mas jį nu­trauk­ti „yra aiš­kus, mo­ty­vuo­tas ir tei­sė­tas, to­dėl jo nai­kin­ti nė­ra jo­kio tei­si­nio pa­grin­do“.

Be­je, šia­me nau­ja­me pro­ku­ra­tū­ros nu­ta­ri­me už­si­min­ta ir apie „ne­at­mes­ti­ną ga­li­my­bę, kad įvy­kęs kon­flik­tas ga­lė­jo tu­rė­ti nei­gia­mų pa­sek­mių J. Bu­ja­naus­ko sa­vi­jau­tai, gal­būt ir svei­ka­tai, ta­čiau, jei­gu to­kias pa­sek­mes iš­šau­kė įvy­kis, ku­ris ne­ver­ti­na­mas kaip nu­si­kals­ta­ma vei­ka, tai nė­ra nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­sek­mė ir ne­tiks­lin­ga ver­tin­ti svei­ka­tos su­trik­dy­mo mas­tą“.

„Man skau­džiau­sia, kad pats esu bu­vęs pa­rei­gū­nas, da­bar – po­li­ci­jos rė­mė­jas, Šar­kiš­kių se­niū­nai­tis, šio kai­mo „Sau­gios kai­my­nys­tės“ gru­pės pir­mi­nin­kas ir ne­gau­nu jo­kios tei­sė­sau­gos pa­gal­bos net pa­čiam ap­si­gin­ti, jau ne­kal­bant apie ki­tus kai­mo žmo­nes, ku­riuos pa­na­šiai ga­li te­ro­ri­zuo­ti ir te­ro­ri­zuo­ja gir­ti chu­li­ga­nai, – kal­bė­jo J. Bu­ja­naus­kas „Mer­kio kraš­tui“. – Tą, ku­ris ma­ne už­puo­lė, pa­žįs­ta vi­si, pa­klaus­kit se­niū­no ar bet ku­rio žmo­gaus kai­me. O aš ne­ty­lė­siu, jau krei­piau­si raš­tu dėl to ir į aukš­čiau­sias ša­lies ins­tan­ci­jas…“

Ma­tui­zų se­niū­nas Min­dau­gas Ma­tui­za šių ei­lu­čių au­to­rei pa­tvir­ti­no, kad J. Bu­ja­naus­ko pa­mi­nė­ti chu­li­ga­nai – iš­ties „ne­ra­mūs“ vei­kė­jai.

„Kol blai­vūs, at­ro­do nor­ma­lūs: vie­nas – kaip ir dir­ban­tis, ki­tas anks­čiau dir­bo pas mus, – kal­bė­jo se­niū­nas. – Bet kai iš­ge­ria, ne­rims­ta, vis jiems kas nors už­kliū­va. Ir nors po­li­ci­ja jau ne vie­ną pro­to­ko­lą jiems yra su­ra­šiu­si, jau­čia­si ne­bau­džia­mi, o kai­mo žmo­nės ven­gia su jais pyk­tis. Bet įtam­pa au­ga, ir taip ne­tu­ri bū­ti. Jau kal­bė­jau dėl to su Va­rė­nos po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­ku, bet kol kas nė­ra re­zul­ta­to, tad dar kal­bė­siu…“

Dia­na Zu­ba­vi­čie­nė