Nerijus ir Renata Bakulos – varėniškių muzikantų šeima, kurios veiklų sritis aprėpia ne tik koncertus, miuziklus, bet ir mokytojavimą, verslą, knygų leidybą, renginių organizavimą ir išskirtinius pomėgius, pavyzdžiui, motociklus. Pašnekovai „Merkio kraštui“ atvirai papasakojo apie aktyvų savo gyvenimo ritmą, įvykdytus projektus ir užsibrėžtus tikslus…
Kokia buvo Jūsų kelio į muziką pradžia?
Renata Bakulienė: Atsimenu, daržely buvo žaislinis pianinas. Tikriausiai aš taip dažnai juo grodavau, kad man leido jį parsinešti namo. O kai sesuo vesdavosi mane pas savo klasės draugę, ten žaisdavau su mažu akordeonu. Na, jau būdama pradinukė sužinojau apie muzikos mokyklą ir pasakiau mamai, kad noriu mokytis. Man dar bandė įsiūlyti groti fortepijonu, bet iškart pasirinkau akordeoną. Pabaigusi Alytaus muzikos mokyklą, įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją Kaune. Galiausiai atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tarp mano artimųjų muzikantų nebuvo. Nežinau, iš kur tas akordeono „virusas“, bet iki šiol einu kartu su akordeono muzika.
Nerijus Bakula: Aš grojau nuo mažens, visa giminė – muzikantų giminė, ypač iš tėvo pusės. Pradėjau groti būgnais. Pirmieji jie buvo konstruktorių dėžės, grodavau šaukštais. Tikrus būgnus gavau kaip tik per Sausio 13–osios įvykius. Mes važiavom į Garliavą, ir radijas skelbė, kad visur užblokuoti įvažiavimai, veržiasi tankai… Vis dėlto būgnus nusipirkom. Deja, nei Marijampolės, nei Vilkaviškio muzikos mokyklos nesiūlė būgnų specialybės. Kitas instrumentas, kurį turėjom namuose, buvo akordeonas, tad pradėjau mokytis groti juo. Būgnais nebegroju, bet pirmąjį honorarą uždirbau būtent grodamas būgnais kažkokioj šventėj. Jei neklystu, gavau apie 50 litų. Mano vaikystėj tai buvo stamboka suma.
Pone Nerijau, Jūs esate viešosios įstaigos „Pinus sylvestris“, organizavusios vasaros koncertus Varėnos dainų slėnyje, vadovas. Ką galite papasakoti apie įstaigos veiklą?
N. Bakula: Norint gauti paramą arba atsiskaityti už kažkokias paslaugas, yra paprasčiau įsteigti juridinį asmenį. Taip ir atsirado „Pinus sylvestris“. Beje, lietuviškai tai reiškia „Paprastoji pušis“. Esame suorganizavę akordeonininkų festivalį Varėnoje, vaikų stovyklą ir, žinoma, festivalį „Vasaros sonata“ – jau antrus metus iš eilės.
Kaip vyksta tokių didelių renginių organizavimas?
N. Bakula: Darbingai. Visų organizatorių svajonė tokia: paskelbi, kad reikia paramos, ir visi tada skambina, siunčia pinigus ir sako: „Jūs darykit, mes padėsim ir prisidėsim“. Iš tikrųjų šiais metais panašiai ir buvo. Gavau porą anoniminių pasiūlymų, kurie pagelbėjo organizuojant antrąjį „Vasaros sonatos“ koncertą. Trio Neda – Labutis – Banys (muzikantų trio, rugpjūčio 27 d. koncertavęs Varėnos kultūros centre festivalio „Vasaros sonata“ metu-aut.) atvažiavo būtent rėmėjų dėka. Šiais metais išliko beveik visi pirmojo festivalio rėmėjai ir dar prisidėjo. Tiesa, negavom finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos, nes trūko pusės balo, tačiau mūsų projektą palaiko Varėnos rajono savivaldybė. Mes patys turime daug organizacinės patirties. Netgi į vaikų darželio renginį gali susirinkti apie penkiasdešimt žmonių. Dideliuose renginiuose viską reikia dauginti dešimtis kartų: žiūrovus, pinigų sumas. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad turint dešimt tūkstančių eurų, galima daug padaryti, tačiau viskas kainuoja: scena, garsas, garso kokybė, atlikėjai. Reikia išsinuomoti Dainų slėnį, viešus tualetus, kažkuo pavaišinti atlikėjus. Vyksta reklamų, plakatų kabinimas. Tam turiu du pagalbininkus – savo sūnus. Kartu ir lakstom su tais plakatais kokias dvi–tris savaites prieš renginį.
Kiek laiko iš viso užtrunka šie procesai?
N. Bakula: Pats festivalio organizavimas trunka beveik visus metus. Rugpjūtis su „Vasaros sonata“ neseniai baigėsi, o jau turim teikti paraišką dėl kitos vasaros festivalio. Šįkart paraišką teiksim Lietuvos kultūros tarybos konkursui „Tolygi kultūrinė raida“. Pateikęs paraišką, nuolat galvoji, ar gausi finansavimą, ar ne? Jeigu jis ateina, prasideda renginio viešinimas socialinėje erdvėje, ir staiga matai, kad atėjo kitas rugpjūtis. Taip pat jau galvojame ir apie 2025–ųjų festivalį, kai bus minimos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinės, o rugpjūty yra net penki sekmadieniai, tad turėsim padaryti penkis koncertus.
Gal bus koks išskirtinis koncertas 2025–ųjų festivaliui „Vasaros sonata“?
N. Bakula: Mano tikslas yra pakviesti pasirodyti simfoninį orkestrą. Ar tą pavyks įgyvendinti, dar pažiūrėsim, bet turėtų pavykt. Paprastai pavyksta (juokiasi-aut.). Jeigu yra poreikis, mums padaryti nėra sunku.
2020 metais įkūrėte mažąją bendriją „Spyglio muzika”, išleidote dainų rinkinį pagal Anzelmo Matučio eilėraščius…
R. Bakulienė: Mažoji bendrija „Spyglio muzika“ buvo sukurta tuo pačiu tikslu kaip ir „Pinus sylvestris“. Tam, kad būtų paprasčiau vykdyti tam tikrus projektus.
N. Bakula: Dirbdamas vaikų darželyje supratau, kad man trūksta akustinės muzikos, gyvo garso įrašų. Taip gimė projektas „Spyglio muzika“. Prie dainų įrašymo prisidėjo gana didelis muzikantų ratas – Jievaras Jasinskis, Audrius Zalcas, Jan‘as Maksimovič‘us, Chris‘as Ruebens‘as, Domas Žostautas, Augustas Baronas – savo srities „pirmieji numeriai“. Prisidėjo Varėnos menų mokyklos choras, mūsų solistai. O kai Alytuje buvome A. Matučio minėjime, beveik visos įrašytos dainos nuskambėjo koncerte. Tai mane labai nudžiugino.
Ponia Renata, esate išleidusi jau keturias originalių kūrinių knygeles. Kokios tai knygos?
R. Bakulienė: „Spyglio muziką“ naudojame ir knygų leidyboje. Dvi iš išleistų knygų yra skirtos akordeono solo – tai pedagoginis repertuaras vaikams. Kitos dvi knygos – aranžuotės kvintetui arba akordeonininkų orkestrui. Džiaugiuosi, kad tos knygos yra grojamos, gaunu atsiliepimų, jog pedagogams patinka. Pati galiu pasakyti, kad poreikis tokioms knygelėms atsirado, dirbant su vaikais. Kai sudarinėjau ansamblio knygas, galvojau apie kiekvieną savo mokinį su jo vardu. Klausiau savęs, ar jis galės tai pagroti?
Knygų viršeliai yra arba mūsų mokyklos (Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos-aut.) mokinių darbai, arba mano ir Nerijaus vaikų piešiniai. Taigi vyksta bendradarbiavimas su mokytojais. Kolega Vytautas Černiauskas knygas maketuoja, mokytoja Dalia Klebonytė-Šemeškienė su vaikais piešia akordeonus, mokytoja Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė padeda versti knygos turinį į anglų kalbą. Visi dalyvauja kūrybiniame procese. Su mokiniais kūrinius išbandau ir klausau, ar skamba gražiai, ar ne. Tada knygos iškeliauja į dienos šviesą. Dalį jų išleidžiame savo lėšomis, dalį – iš projektinių lėšų.
Esate subūrusi ir jungtinį akordeonininkų orkestrą. Kaip kilo ši idėja?
R. Bakulienė: Dėl mažo vaikų skaičiaus ne visos mokyklos turi akordeonininkų orkestrus, tad prieš porą metų kelioms mokykloms pasiūliau bendradarbiauti: jungtis į orkestrą, kurti bendrą repertuarą, daryti bendras repeticijas, ruošti programą. Grojame kūrinius ir iš mano knygelių. Šiuo metu prie veiklos aktyviai prisijungusios 8 mokyklos iš Alytaus, Vilkaviškio, Marijampolės, Prienų, Garliavos, Lazdijų (Veisiejų skyriaus), Kauno. Dirbtuvėse susirenka iki dešimties pedagogų ir 60–70 mokinių. Vedame meistriškumo pamokas (specialisto užsiėmimus), darom metodinių leidinių pristatymus, koncertus bendruomenei. Visas orkestras keliauja į tarptautinį akordeonininkų sąskrydį „Su meile akordeonui“ Veisiejuose. Šiais metais jis vyks jau dešimtą kartą. Į sąskrydžius atvyksta tiek pasaulinio garso, tiek Lietuvos žvaigždės, kurios veda pamokas vaikams.
Savo „Facebook“ paskyroje rašote, kad su moksleiviais akordeonininkais stengsitės „užkariauti Paryžių“…
R. Bakulienė: Tai mūsų darbo rezultatas. Spalio pabaigoje planuojame vykti į konkursą Paryžiuje. Manau, jog regiono vaikams tai yra nemažas įvykis. Nebūtinai reikia būti superžvaigžde solistu, ansambliuose tai taip pat pasiekiama. Beje, su mano akordeonininkais groja ir sūnus Mykoliukas, kuriam dabar dešimt metų. Šiuo metu jis – mūsų būgnininkas ir bus pagrindinis jungtinio orkestro būgnininkas konkurse Paryžiuje. Kauniečiai tokio būgnininko kaip Varėna neturėjo! (juokiasi-aut.) Taip pat noriu pridurti, kad Mykolo mokytojas yra Arkadijus Gotesmanas (Lietuvos perkusininkas, avangardinio džiazo, šiuolaikinės muzikos atlikėjas-aut.). Mūsų mokyklai didelė garbė, kad čia mokyti atvažiuoja tokio aukšto lygio mokytojas.
N. Bakula: Muzikinės kelionės yra beprotiškai svarbios. Orkestras buvo išvažiavęs ir į Italiją, aš keliavau kartu. Manau, jog vaikams tokie projektai atminty išlieka visą gyvenimą. Aš pats pirmą kartą į užsienį išvažiavau aštuntoj klasėj, į Lenkiją. O Italiją pirmą kartą aplankiau po Rugsėjo 11–osios 2001 m. JAV įvykių. Atsimenu, kad visur buvo labai stipri apsauga, į konkursus važiavom mikroautobusais. Grįžęs dar pusę metų gyvenau kelionės įspūdžiais. Ne visi mokytojai vaikus vežasi į tokias keliones, nes tai yra didelė atsakomybė. Tai kainuoja ir asmeninį laiką, ir asmeninius pinigus.
R. Bakulienė: Tam reikia šiokio tokio fanatizmo. Kai turi kažkokią idėją ir ja labai tiki, net nekyla klausimų. Imi ir darai.
Jūs rašote ir miuziklus, tiesa?
R. Bakulienė: Varėnoje abu su Nerijumi pradėjome nuo Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos. Tiesą sakant, nė nežinau, kada to laiko buvo, nuo ko viskas prasidėjo. Bet mokiniams pažadėjau per vasarą sukurti miuziklą. Balandžio mėnesį gimė Mykoliukas, o iki rugsėjo jau turėjau miuziklą parašyti. Tą darydavau, kol sūnus miegodavo pietų miego. Labai norėjau, kad miuziklas būtų gyvas, tad jau mąsčiau apie vaikus, kurie galės atlikti kūrinį. Būgnai, saksofonas, trimitai, gitaros, fleita, fortepijonas, vokalas – buvo visko. Libretas gimė, sūnui susirgus ir atsigulus į ligoninę. Parašiau jį per tris dienas. Pavadinau miuziklą „Auksaplauke“, kūriau pasakos motyvais. Į miuziklą įsitraukė 54 gimnazijos mokiniai. Tai buvo didelis darbas. Kartu kūrėm šokius, subūrėm chorą, daug dėmesio skyrėm scenografijai, instaliacijoms. Manau, jog miuziklas išėjo gražus, jautrus. Tais metais gavau geriausio mokytojo apdovanojimą gimnazijoje ir… išėjau iš darbo (juokiasi-aut.). Atėjau direktoriauti į Menų mokyklą.
Abu esate mokytojai. Ar visada norėjote jais tapti?
N. Bakula: Mūsų išsilavinimo pažymėjime parašyta, kad galime būti arba muzikantai, arba mokytojai. Aš ir groju, ir mokau. Niekada neplanavau būti nei dirigentas, nei orkestro vadovas, bet pirmasis mano darbas buvo akordeonininkų orkestro vadovas. Visada būna taip, kaip galvoji, kad nebus. Paskui kelyje atsirado Varėna. Kurį laiką dirbau gimnazijoje, bet Renatai ten sekėsi kur kas geriau. Galiausiai pradėjau dirbti darželyje. Manau, kad tai vienas geriausių darbų, nes galiu prisidėti prie vaikų meninio lavėjimo.
R. Bakulienė: Aš visada žinojau, ką noriu daryti. Mokymas – tai bendruomenės kūrimas, pasaulėžiūros ugdymas. Išmokęs natas, vaikas gros taip, kaip mąstys. Su muzika gali apgalvoti daug vertybinių klausimų, susidėlioti pamatus. Ji padeda atskleisti kūrybiškumą, bręsti, susitelkti savyje. Tokio natūralaus augimo aš siekiu mokydama vaikus. Kartu su jais mes kalbame bendra kalba, nes mylime muziką. Kartais paskaitau viešoj erdvėj, kad mokytojai nedirba ar kažko nepadaro. Tai netiesa. Mokytojai dirba daug. Jei ne jie, neliktų mokyklų.
Jūsų šeimai taip pat priklauso „Trijų mėsininkų“ parduotuvė, kurią įkūrėte pandemijos metu. Ar sunku tokiam verslui Varėnoje?
N. Bakula: Anksčiau sakydavau, kad ne. Bet dabar, kai verslui eina jau treti metai, turiu pripažinti, kad sunku. Žmonių Varėnoje nelabai daug, atlyginimai nedideli. Demografinė padėtis tokiems verslams nepalanki, bet į parduotuvę aš nesu įsikabinęs „kojom ir rankom“. Kol galėsim už gautas pajamas padengti darbuotojų atlyginimus, nuomos mokesčius, elektros sąnaudas, reklamą ir kol žmonės parduotuvėje lankysis, tol parduotuvė bus. Žinoma, noriu, kad ir man kažkas liktų. Kol kas šiuo atveju sunkiau. Tačiau, jeigu mes matom, kad reikia ir kad mes galim padaryti, mes padarom.
Pone Nerijau, ar esu teisi sakydama, jog mėgstate motociklus?
N. Bakula: Mėgstu. Ši veikla atsirado, kai bičiulis Žilvinas pasiūlė pasivažinėti. Turbūt čia ir vaikystės svajonė – visi norėjo turėti kažkokį motorolerį, o aš turėjau tik dviratį. Kai atsirado galimybė nusipirkti motociklą, nusipirkau vieną. Paskui išsiaiškinau, kur ir kaip noriu važiuoti, atsirado proga nusipirkti kitą. Nors anksčiau nė nebūčiau pagalvojęs, kad turėsiu būtent tokį motociklą. Bet dažniausiai, kai labai kažko nori, tam susiklosto sąlygos.
Koks iki šiol atliktas darbas Jums kelia didžiausią pasididžiavimą?
N. Bakula: Vedybos (juokiasi-aut.).
R. Bakulienė: Aš tada sakau – vaikai. Iš tikrųjų darbų niekada nesureikšminu. Mūsų gyvenimas dėliojasi taip: vieną darbą padarai ir pamiršti, nes jau reikia galvoti apie kitą. Manau, kad veikiame tokioje srityje, kuri yra reikšminga. Auginame savo vaikus, tam tikra prasme auginame ir svetimus. Stengiamės savo darbą remti vertybėmis.
N. Bakula: Kai keliuosi kvalifikaciją ir reikia surinkti visas padėkas, tarsi nusikeliu laiko mašina. Galvoju: „O kažkada jaunas dalyvavau konkurse, turiu Prezidento padėką, gal ir visai smagu“. Pamąstau, kad reikia tas padėkas kažkur sukabinti, bet apsiginu kvalifikaciją, viskas sugula į segtuvą ir pasimiršta iki kito karto. Kol kas didžiausias mano „projektas“ yra šeima.
R. Bakulienė: Manau, kad už asmenines sėkmes ir gyvenimo pamokas reikia dėkoti ir pačiam sau, ir žmonėms, kurie tave supa, ir kažkam iš aukščiau.
N. Bakula: Ir netgi veikloms reikia dėkoti, nes jų yra daug. Kai kurie žmonės nuolat bijo, kad neteks darbo ir pasaulis sugrius. Mes darom daug ką, tad to nebijom.
Turite tiek daug veiklų, darbų, pomėgių. Kaip viską suspėjate?
N. Bakula: Čia sena mintis ir ją visi žino: kai darai, tai kažką ir padarai.
R. Bakulienė: Gyvenam aktyviai, nuo datos iki datos. Pagrojom Grybų šventėj, tada žinom, kad greitai bus „Neptūno“ šventė, su jungtinių akordeonininkų orkestru irgi nusimato pasirodymai Vilkaviškyje ir Kaune… Tik spėjam gyvent, o dar prisideda ir asmeniniai reikalai, auga asmeniniai vaikai. Čia labai veikia kūrybiškumas. Mums visada norisi kažko naujo. Mes nemokam kitaip. Per ramus vanduo pasidaro neįdomus.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
Orinta Sereičikaitė
