Su Varėnos sporto centru neseniai atsisveikino šios įstaigos sportinės veiklos projektų vadovas, ilgametis rankinio treneris Rolandas Markinas, tad jūsų dėmesiui – „Merkio krašto“ pokalbis su R. Markinu apie meilę sportui ir kas iš tiesų pastūmėjo jį pasitraukti iš sportinės veiklos projektų vadovo pareigų…
„Merkio kraštas“. Gerbiamasis Rolandai, sporte esate beveik 30 metų, o per tą laiką pelnėte ne vieną garbingą apdovanojimą, pavyzdžiui, 2017 metais Jums buvo įteiktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto medalis „Už nuopelnus olimpizmui“ ir Kūno kultūros ir sporto departamento atminimo medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. Papasakokite, kada prasidėjo ir kaip klostėsi Jūsų profesinė kelionė?
Rolandas Markinas. 1995 metais baigiau tuometinę Varėnos antrąją vidurinę mokyklą, paskui įstojau į Lietuvos kūno kultūros institutą. Kadangi rankinį pradėjau žaisti dar pradinėse klasėse, pasirinkau kūno kultūros mokytojo specialybę, rankinio specializaciją. 1996-aisiais, būdamas 19 metų amžiaus, pradėjau mokytis neakivaizdžiai ir įsidarbinau tuometinėje Varėnos sporto mokykloje, kurioje pats lankiau rankinį. Man pasiūlė dirbti rankinio treneriu. Turėjau dvi rankinio grupes ir, jeigu atvirai, iš pradžių buvo labai baisu, nes mano patirtis buvo tik kaip žaidėjo. Kai tapau treneriu, paaiškėjo, kad apie tai visiškai nieko neišmanau, bet po truputį įsivažiavau, ir šis darbas man pradėjo be galo patikti. O kai laimėdavome prieš didmiesčio komandą, jausdavau didžiulį vidinį pasitenkinimą. Darbo buvo tikrai daug, o 2006 metais teko perimti ir Varėnos rankinio klubą „Ūla“. Grįždavau iš darbo vėlai vakare, savaitgalius praleisdavau varžybose, bet mėgstu sakyti, kad dirbau ne dėl pinigų, nes šis darbas tapo mano hobiu.
Vėliau, tapęs Varėnos sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju, pradėjau domėtis sporto vadyba, susipažinau su įvairiais sportininkais, organizacijomis, buvau Lietuvos aukščiausios rankinio lygos vykdomojo komiteto narys, Lietuvos rankinio federacijos vykdomojo komiteto pirmininkas, aktyviai dalyvavau kitose sporto asociacijose. Plėtėsi mano akiratis, ėmiau domėtis kitomis sporto šakomis.
2016 metais, kai Varėnos sporto mokykla tapo Varėnos sporto centru, atsirado daugiau perspektyvų – stadionas, baseinas. Varėnos sporto centre gavau sportinės veiklos projektų vadovo pareigas ir, nors iš pradžių nieko apie projektų rengimą nenusimaniau, tai buvo gera niša išreikšti save, nes turėjau minčių ir idėjų. Projektų buvo nemažai, jų visų neišvardinsiu, bet, pavyzdžiui, teko prisidėti prie plaukimo tradicijų kūrimo. Suorganizavau respublikines šeimų plaukimo varžybas „Dano Rapšio taurė“, o už tai 2017 metais Lietuvos plaukimo federacija Varėnos sporto centrui įteikė „Metų iniciatyvos“ nominaciją.
Turėjau galimybę organizuoti renginius, suburiant įvairias rajono bendruomenes, ir jos būdavo patenkintos, nes žmogų iš kaimo, ypač vyresnio amžiaus, mažai kur pakviečia, o jeigu pakviečia – prašo susimokėti. Bet tų pinigėlių turi ne visi, todėl stengdavomės renginius organizuoti dykai. Nebuvau iš tų, kur tiesiog užsidaro savo kabinete ir pasirašinėja popierius, norėjosi kažko daugiau, o užvis labiausiai patiko kurti, bendrauti su žmonėmis…
„M. k.“. Prieš beveik 8-erius metus Varėnoje įsteigėte labdaros fondą „Sporto viltys“. Kaip gimė šio fondo idėja?
R. M. Kaimuose gyvena daug vaikų, kuriuos į mokyklas kasdien veža ir namo parveža mokykliniai autobusėliai. Tiems vaikams nebūdavo galimybių sportuoti, nes iškart po pamokų jie turėdavo sėsti į tą autobusėlį ir važiuoti namo, kitaip neturės kuo grįžti. O juk visi būreliai vyksta po pamokų… Taip kilo mintis įsteigti fondą ir parašyti projektą, kad kaimiškose vietovėse gyvenančius vaikus po pamokų būtų galima atvežti į Varėną. Tą projektą laimėjome ir vykdėme jį 3 metus, prisidėjo daug savanorių, kurie vaikučius vežiodavo. Iš pradžių padarėme apklausą, kokį sporto būrelį vaikai norėtų lankyti – vieni pasirinko krepšinį, kiti futbolą, rankinį ar tinklinį… Po būrelių tuos vaikus surinkdavome ir visus juos parveždavome iki pat namų.
Žilinų vaikučiai, pavyzdžiui, labai mėgo krepšinį, tai į Varėną pasikvietėme krepšininkų – Tautvydą Lydeką, Paulių Jankūną, kurie vesdavo treniruotes. Suorganizavome susitikimą su krepšininku Dainiumi Šalenga. Nepasiturinčių šeimų vaikams švenčių proga vežėme dovanėlių… Juos namuose lankė ir geras fondo draugas krepšininkas Paulius Jankūnas.
„M. k.“. Nuo 2005 treniravote Varėnos vyrų rankinio klubą „Ūla“. Koks didžiausias Jūsų kaip rankinio komandos trenerio pasiekimas?
R. M. Paskutinį kartą vyriausiuoju „Ūlos“ treneriu buvau 2015 metais, paskui likau vadybininku, nes buvo sunku viską aprėpti. Kitaip tariant, sėdėti keliose kėdėse ir tikėtis gerų rezultatų – pavojinga, nes dažniausiai tokiu atveju nieko neišeina… Paskui komandą perleidau jauniems ir energingiems vyrams Povilui Petrušiui ir Tomui Barysui.
Vienas iš didesnių laimėjimų būnant treneriu – 2014 metais aukščiausioje lygoje laimėta Lietuvos radijo ir televizijos didžioji taurė, 2005 ir 2007 metais tapome Lietuvos pirmosios lygos čempionais. O kalbant apie klubo vadybą, tai visada buvo gana sudėtinga…
„M. k.“. O kas buvo sudėtingiausia?
R. M. „Ūla“ laikosi savivaldybės arba kitų rėmėjų pagalba. Vieni sezonai būdavo lengvesni, kiti – sunkesni, nes išlaikyti komandą visą sezoną kainuoja nemažai. Mano laikais per visą sezoną, kuris trunka apie 8 mėnesius, vien transportas nuvažiuoti į varžybas kainuodavo virš 10 tūkstančių eurų, o kur dar dienpinigiai, maistpinigiai, sportinė apranga, kitos išlaidos. Buvo atvejis, kai norėjau iš čempionato pasitraukti vidury sezono, nes tiesiog neturėjome pinigų. Vaikinai neleis sumeluoti, klausiau jų, ar galės patys nusipirkti sportbačius. Bet kreipėmės į rajono valdžią ir sulaukėme pagalbos, skyrė gal 3 tūkstančius eurų.
Suorganizuoti varžybas kainuoja mažiausiai 350 eurų, reikia sumokėti teisėjams ir panašiai, o tų varžybų per metus gali būti nuo 10-ies ir daugiau. Beje, atlyginimų nei treneriai, nei sportininkai negaudavo, todėl jiems didelė pagarba, kad be jokio atlygio su meile garsino Varėnos kraštą. Trenerio darbas irgi nėra apmokamas, tai darome vien iš fanatizmo. Ieškoti rėmėjų – juodas darbas, nes dažniausiai remiami žinomi klubai, todėl savivaldybės pagalbos labai reikia…
„M. k.“. Kovo 19 dieną rajono tarybos Biudžeto ir finansų komitete Varėnos sporto centro direktorius Povilas Tamulynas sakė, kad šios įstaigos autobusu į varžybas buvo vežiojami „tretieji asmenys“, tai yra rankinio klubo „Ūla“ sportininkai ir kiti, kurių direktorius neįvardijo, nes esą Sporto centras atsakingas už vaikų, o ne už privačių klubų vežiojimą. Ar „Ūla“ yra privatus klubas?
R. M. Rankinio klubas „Ūla“ yra nevyriausybinė organizacija. Ankstesnė Varėnos sporto centro vadovybė į visą šį reikalą žiūrėjo kiek kitaip – jeigu vietiniai klubai ar organizacijos garsina Varėną, skirdavo autobusą. Taip, juo važinėjo ir „Ūla“, tai buvo dalis savivaldybės paramos, taip pat važinėjo smiginio klubas, rankinio veteranai „Šmarškai“, krepšinio veteranų klubas „Dzūkai“. Na, bet dabartinis direktorius turi kitokį matymą, ir laikas parodys, ar tai pasiteisins.
„M. k.“. O kaip ten yra dėl Varėnos sporto centro narystės Lietuvos plaukimo federacijoje? Tame pačiame Biudžeto ir finansų komitete Varėnos sporto centro direktorius teigė, kad įstaiga „pagaliau“ tapo federacijos nare ir esą jam keista, kodėl anksčiau to nebuvo. Tuo tarpu Jūs pats viešai paskelbėte, kad Varėnos sporto centras jau anksčiau buvo Lietuvos plaukimo federacijos narys ir kasmet buvo mokamas nario mokestis, o tai gali patvirtinti oficialios sąskaitos…
R. M. 2024 metų pabaigoje Lietuvos plaukimo federacija dalyvavo viename projekte ir paprašė laikinai sustabdyti Varėnos sporto centro narystę, nes tuo metu turėjo per daug biudžetinių įstaigų, kurios buvo federacijos narėmis, ir kitaip nebūtų laimėję to projekto. Šiuo metu Sporto centras dar nėra federacijos narys, federacijos valdyba balandžio 15 dieną spręs, ar jį priimti.
„M. k.“. Kaip jau ir minėjote, Varėnos sporto centre dirbote sportinės veiklos projektų vadovu, parengėte ir įgyvendinote ne vieną projektą. Jūsų iniciatyva Varėnos miesto stadione taip pat buvo įrengta krepšinio aikštelė. O štai prieš dvi savaites netikėtai pranešėte, kad „po 29 metų, praleistų Varėnos sporte, atėjo laikas atsisveikinti“. Kodėl laikas atsisveikinti atėjo būtent dabar, kai pasikeitė Varėnos sporto centro vadovybė?
R. M. Varėnos sporto centro direktorius viešai pasakė, kad pats savo noru pateikiau prašymą išeiti iš darbo, bet viskas buvo truputį kitaip… Kai direktorius pradėjo dirbti, iš pradžių man pasiūlė žemesnes – sporto specialisto – pareigas. Reikia pripažinti, kad man tai buvo labai netikėta, bet sutikau, nes supratau, kad direktorius atėjo su savo planais, o manęs, kaip ir kai kurių kitų, tuose planuose nėra. Direktorius norėjo, kad administracijoje dirbtų jo surinkta komanda. Paskui dviem mėnesiams išėjau vaiko priežiūros atostogų, tada grįžau, ir direktorius man pasiūlė išeiti iš darbo šalių susitarimu, o jeigu nesutiksiu, situacija bus sprendžiama kitaip. Neturiu tikslo su kuo nors kovoti, tad čia ir sustokime…
Man tai nebuvo tiesiog biurokratinis darbas, kai atlieku kažkokią funkciją, o vakare keliauju namo ir pamirštu. Viskas buvo kitaip – net ir grįžęs namo į šeimą, gyvenau sportu, būdavo, kad naktimis pabusdavau ir užsirašinėdavau idėjas. Sportas – tai visas mano gyvenimas…
„M. k.“. Ką veiksite toliau? Ar jau turite kokių nors planų?
R. M. Na, oficialiai dabar esu bedarbis, o iki pensijos dar gana toli. Be to, turiu šeimą, kurią reikia išlaikyti, todėl apie ateitį tikrai galvoju, intensyviai ieškau darbo ir turiu keletą variantų.
„M. k.“. Liksite Varėnoje?
R. M. Varėnoje darbų nėra tiek daug, todėl kartais gali būti priverstas dirbti kitame mieste, nors visa mano širdis liks Varėnoje. Gyvenimas toks jau yra – lyg ir supranti, kad viskas yra laikina ir kada nors gali baigtis, bet kai tai nutinka, „dūšia“ verkia…
„M. k.“. Ačiū už pokalbį.
Evelina Kuliešė
