Šaulių sąjungos moterys šaulės Perlojoje

Perlojos istorijos muziejus tradiciškai mini Perlojos respublikos dieną – lapkričio 13-ąją, laikomą Perlojos savivaldos įsteigimo diena, bet štai į Perlojos respublikos paminėjimui skirtą paskaitą pakvietėme vėliau, šeštadienį, kad būtų besidomintiems patogiau…

Paskaitą „Šaulių sąjungos moterys šaulės Perlojoje” skaitė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, perlojiškis Sigitas Lūžys.
Pristatydama prelegentą muziejininkė, šio teksto autorė Marija Lūžytė priminė, kad S. Lūžio pranešimas yra tąsa ankstesnių metų paskaitų: kaip Perlojos bažnyčios statytojai tapo savivaldos kūrėjais ar perlojiškių dalyvavimas Klaipėdos sukilime. Tema apie šaules moteris Perlojoje yra itin dominanti, nes informacijos ar kalbėjimo apie moterų dalyvavimą Šaulių sąjungos veikloje yra labai mažai.
S. Lūžys trumpai pristatė pačios Šaulių sąjungos kūrimosi svarbą, kokia ryški asmenybė buvo jos įkūrėjas Vladas Putvinskis-Putvys, kuris 1921 m. birželio mėn., lydimas dviejų Seimo narių, buvo atvykęs į Perloją: „Kelionės tikslas: padėkoti „Lietuvos kazokams“ (taip vadino Perlojos partizanus) už narsumą ir pasišventimą”. Yra kuo didžiuotis – pats Šaulių sąjungos įkūrėjas rodo didžiulę pagarbą Perlojos kovotojams. Ši kelionė, aprašyta spaudoje, mini ypatingą faktą: „V. Putvinskis broliškai atsisveikino su narsiais Perlojos respublikos gynėjais ir patenkintas grįžo į Kauną.” Broliškas santykis leidžia manyti, kad sąjungos vadas pasitikėjo perlojiškių veikimu parubežio zonoje. Kaip rašoma apie Perlojos gynėjus: „Kas tik ėjo į jų respubliką, tai gavo karšto švino.” Kalbant apie V. Putvinskio požiūrį į moteris, jis buvo pagarbus ir vertinantis: „Moters gerbimas panašus į termometrą. Juo gali matuoti kiekvienos tautos kultūrą. Sekime paeiliui Europos tautas: rusus, vokiečius, prancūzus. Net keista matyti, kaip kylant moters garbei, kyla ir pati tauta.<…> Gerbdami moterį, mes tuo ypatingai kelsime ne tik save, bet ir mūsų tautos garbę, kultūrą, jėgą, sveikatą, dorą”. Anot prelegento, tai buvo toks istorinis laikas, kai moters vieta vis dar buvo nurodoma tik namuose. Šaulių organizacijoje ne visi buvo tokios nuomonės kaip vadas. Dauguma išties matė moterį tik virtuvėje, rūpinantis namų židiniu. Žinoma, buvo keliami organizacijoje klausimai dėl sanitarijos, aprangos, maisto aprūpinimo. Vis dažniau prieinama prie išvados, kad čia pagrindinės ir tinkamiausios pagalbininkės yra moterys. Šaulių sąjungos žurnale „Trimitas” rašoma: „Juk yra tokių darbų, kur vyras dešimteriopai mažiau įstengia už moterį padaryti. Pavyzdžiui – aukų rinkimas. Arba vėl – tvarkos šaulių įstaigose dabojimas.” Anot pranešėjo, kartais nevengta ir pasijuokti iš šaulių moterų, kad jos domisi tik madomis ir apranga. Gausėjant organizacijoje moterų, 1933 m. sušaukiamas Pirmasis šaulių moterų atstovių suvažiavimas. Formuojami moterų skyriai. Skyriuje turėjo būti ne mažiau kaip 12 moterų, o jeigu tiek nebūtų, moterys veikloje dalyvauja kartu su vyrais šauliais. Tačiau moterų išskyrimas buvo – net laidojant šaules šauliai dalyvaudavo be ginklų. Tačiau žuvusias kovose laidodavo bendra tvarka. Šaulių sąjungos statute moterų veikla konkretizuojama: dalyvauja kultūriniame gyvenime, slaugo sužeistuosius ir ligonius, teikia pirmąją pagalbą, rengia namų ruošos, rankdarbių kursus, organizuoja kariuomenės ir šaulių aprūpinimą šiltais drabužiais, renka lėšas ir aukas Šaulių sąjungos reikalams ir pan. Taip pat sakoma, kad šaulės moterys turi savo uniformą, o jeigu neišgali jos įsigyti, dėvi tautinius rūbus. Skaidrėse buvo demonstruojama to metų moterų aprangos modeliai, paradinių ir kasdienos drabužių detalės. Kadangi iliustracijų su perlojiškėmis nerasta, pavyzdžius teikė su Lazdijų ir kitų būrių moterų nuotraukomis. Laikui bėgant, moterys buvo įtraukiamos ir į ginklo valdymo mokymus, jos gaudavo pažymėjimus, išduotus rinktinės šaulių moterų valdybos. Spaudoje skelbiama, kad moterų iniciatyva „Kauno V-oji gimnazija, atmindama Perlojos šaulių ir partizanų nuopelnus ginant Lietuvos pietus ir žinodama, kad dėl neturto ne visi šauliai gali įsigyti reikalingų ginklų, nutarė už surinktas Ginklų fondui aukas pirkti perlojiečiams tris šautuvus ir šovinių.“ Toliau surašomi aukotojai ir jų paaukotos sumos. Pasirodo, aukojo net mokiniai. Šautuvai buvo iškilmingai įteikti Perlojos kovų 20-mečio proga.
Spaudoje randama ir labai drąsių perlojiškių moterų. Aprašomas sužeisto puskarininkio prisiminimas, kai jis, neturėdamas ko paprašyti pagalbos, sutiko okupuotoje pusėje perlojiškę ir paprašė, kad ši slapta jį valtimi perkeltų į Lietuvos pusę. Moteris sutiko pagelbėti. Kai jau yrėsi per Merkį, jis paklausė, ar nebijanti, ir sulaukė atsakymo, kad ji žino, jog padeda Lietuvos kareiviui, o ir jos trys broliai perėjo į Lietuvos pusę bei dabar kovoja su okupantais. S. Lūžys pateikė konkrečius pavardžių sąrašus, kuriuose yra perlojiškių moterų, dar ir jų giminaičių pavardės.
Išskirtinis ir nuostabus dalykas prisimintas, kalbant apie Perlojos šaulių namų statybą. Ji vis buvo vilkinama dėl niekaip neskiriamo žemės sklypo. „Lietuvos Aide“ rašoma apie šimtametį senuką Petrą Palevičių ir jo dukrą šaulę Petrutę, kurie paaukojo savo žemę Šaulių namų statybai: „Jie savo nepaprasta energija, drąsa nepriklausomybės kūrimosi laikais išvijo iš Perlojos savomis jėgomis bolševikus ir neužleido okupantams lenkams pagrobti jų žemių. Apgynę nuo priešų, pirmiausia pasistatė didelius ir stilingus mūrinius Dievo namus. O vėliau Vytauto Didžiojo garbei išmūrijo tašytų akmenų įspūdingą paminklą. Dabar jie ryžosi, lėšų neturėdami, statyti šauliams namus. Įsigijo medžių, juos aptvarkė ir rengiasi prie statybos. Bet susidūrė su viena kliūtimi, tai sklypo stoka. Tačiau ir ši kliūtis nugalėta. Atsirado gerasis Palevičius, apie 100 metų senukas, ir jo duktė 41 metų, netekėjusi. Turėdami vieną lūšnelę ir 78 arus žemės, prisiminė, kad vienam netrukus teks skirtis su šiuo pasauliu, o duktė tariasi, kad ir be šio turto pragyvensianti. Tai jiedu ir aukoja 70 arų sklypą šaulių namams pasistatyti, už ką jiems šauliai labai dėkingi.“ Reikia pripažinti, kad tai buvo viena patriotiškiausių šeimų. Daugiausia prisiminimų iš Petrutės pasakojimų ir yra išlikę. Prelegentas sakė, kad yra užfiksuotas ir jos baiminimasis, kai okupacijos metais buvo klausiama dėl Vytauto paminklo griovimo. Petrutė perklaususi, ar jai dėl pasakojimo nieko nebūsią.
Šaulių sąjunga kito, todėl kyla klausimų dėl moterų šalinimo iš organizacijos, išbraukimo iš sąrašų. Anot Sigito Lūžio, tenka pastebėti, kad šaulės moterys iš sąrašų išbraukiamos tik tuomet, kai žūsta ar miršta arba išvyksta į užsienį, persikelia kitur gyventi. Tuo tarpu vyrai gan dažnai šalinami iš šaulių už įvairiausius prasižengimus: girtuokliavimą, muštynes, vagystes ar kt. Apibendrindamas prelegentas sakė, kad organizacija, nors ir bendradarbiavo su užsienio organizacijomis, visada akcentavo savo tradicijų išlaikymą, o čia labai pagelbėjo šaulės moterys.
Dėkodama muziejininkė pakvietė susirinkusius pasirausti senuose albumuose, kuriuose užfiksuotas to metų gyvenimas, nes labai norisi daugiau Perlojos praeities vaizdų.
Marija Lūžytė