Sa­vo gar­bę ir oru­mą vi­ce­me­ras ke­ti­na gin­ti teis­me

Ra­jo­no me­ro pa­va­duo­to­jas Gied­rius Sa­mu­le­vi­čius – vie­šai pa­ža­dė­jęs, kad dėl tik­ro­vės ne­ati­tin­kan­čios in­for­ma­ci­jos Pa­no­čių ben­druo­me­nės nuo­mo­nės laiš­ke „Laiš­kas me­rui“ (pub­li­kuo­ta­me va­sa­rio 26 d. „Mer­kio kraš­te“), ku­rią jis ver­ti­nąs kaip šmeiž­tą ir yra ap­si­spren­dęs dėl to im­tis tei­si­nių prie­mo­nių – sa­vo pa­ža­dą pil­do: ne­se­niai re­dak­ci­ja ga­vo G. Sa­mu­le­vi­čiui at­sto­vau­jan­čios ad­vo­ka­tės raš­tiš­ką rei­ka­la­vi­mą „Mer­kio kraš­te“ iš­spaus­din­ti „Pa­skelb­tos in­for­ma­ci­jos pa­nei­gi­mą“ (žr. skel­bi­mą apa­čio­je); bet kuo čia dė­tas „Mer­kio kraš­tas“?..

Pra­šy­mas pa­skelb­ti Pa­no­čių kraš­to ben­druo­me­nės nuo­mo­nę

Vis­kas pra­si­dė­jo tuo­met, kai „Mer­kio kraš­to“ re­dak­ci­ja va­sa­rio 24 d. elek­tro­ni­niu paš­tu ga­vo laiš­ką su lyd­raš­čiu, ku­ria­me to laiš­ko siun­tė­ja Ne­rin­ga Lei­mon­tie­nė pra­šė jį iš­spaus­din­ti laik­raš­ty­je.

Tai bu­vo laiš­kas, iš­reiš­kian­tis Pa­no­čių kraš­to ben­druo­me­nės (ar jos da­lies) nuo­mo­nę jai itin svar­biu ir skaus­min­gu klau­si­mu – dėl ra­jo­no val­džios ke­ti­ni­mų už­da­ry­ti Pa­no­čių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Ir toks nuo­mo­nės pa­reiš­ki­mas laiš­ke bu­vo ne­be pir­ma­sis, ku­rį re­dak­ci­jai at­siun­tė po­nia N. Lei­mon­tie­nė (pir­mą­jį laiš­ką ta pa­čia te­ma pub­li­ka­vo­me sau­sio 22 d. „Mer­kio kraš­te“ pa­va­di­ni­mu „Pa­no­čių mo­kyk­los ben­druo­me­nės at­vi­ras laiš­kas ra­jo­no val­džiai“).

Nuo­mo­nė, kaip šią są­vo­ką api­brė­žia Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mas, yra vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nė­se skel­bia­mas po­žiū­ris, nu­si­ma­ny­mas, nuo­vo­ka, su­pra­ti­mas, min­tys ar­ba ko­men­ta­rai apie ben­dro po­bū­džio idė­jas, fak­tų ir duo­me­nų, reiš­ki­nių ar įvy­kių ver­ti­ni­mai, iš­va­dos ar pa­sta­bos apie ži­nias, su­si­ju­sias su tik­rais įvy­kiais.

Nuo­mo­nė ga­li rem­tis fak­tais, pa­grįs­tais ar­gu­men­tais ir pa­pras­tai yra sub­jek­ty­vi, to­dėl jai ne­tai­ko­mi tie­sos ar tiks­lu­mo kri­te­ri­jai, ta­čiau ji tu­ri bū­ti reiš­kia­ma są­ži­nin­gai ir etiš­kai, są­mo­nin­gai ne­nu­sle­piant ir ne­iš­krai­pant fak­tų ar duo­me­nų.

P. N. Lei­mon­tie­nės at­siųs­tas ant­ra­sis laiš­kas, kaip ir pir­ma­sis, ati­ti­ko  įsta­ty­me nu­sta­ty­tus kri­te­ri­jus, iš­sky­rus vie­ną – laiš­ke pa­ci­tuo­tus po­rą tie­sio­gi­nės kal­bos sa­ki­nių, ku­riuos ne­va pa­sa­kė ra­jo­no me­ro pa­va­duo­to­jas Gied­rius Sa­mu­le­vi­čius (jis, be­je, pir­mi­nin­ka­vo Dar­bo gru­pei, pa­siū­liu­siai už­da­ry­ti Pa­no­čių mo­kyk­lą). Štai tos ci­ta­tos:

„Gerb. vi­ce­me­ras te­pa­sa­kė: „Aš­tuo­ne­rius me­tus opo­zi­ci­jo­je vė­ty­tas ir mė­ty­tas da­bar no­riu ra­miai sė­dė­ti sa­vo vi­ce­me­ro pos­te. O spren­di­mas ir taip jau aiš­kus, ži­not, kas čia val­džia, ir nie­ko ne­pa­kei­sit“.

Laiš­ko siun­tė­jos ir vi­ce­me­ro ko­men­ta­rai

Ir tai, kas pa­ci­tuo­ta, jau ne­be­bu­vo nuo­mo­nė – tai bu­vo kon­kre­tūs tei­gi­niai, pri­skir­ti kon­kre­čiam žmo­gui – vie­nam iš ra­jo­no va­do­vų, be to, jį pa­tį ir dis­kre­di­tuo­jan­tys, kas tie­siog ne­įti­kė­ti­na ir pa­na­šu į kliau­zę (šio žo­džio reikš­mė Ter­mi­nų žo­dy­ne – „in­tri­gos, pin­klės, ple­pa­lai“). Tad šį fak­tą, kaip to rei­ka­lau­ja Lie­tu­vos žur­na­lis­tų ir lei­dė­jų eti­kos ko­dek­sas bei tas pats Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mas, dar rei­kė­jo pa­tik­rin­ti.

Tai­gi, kai laiš­ko siun­tė­ja (ir grei­čiau­siai jo au­to­rė, nors laiš­ko pa­bai­go­je nu­ro­dy­ta, kad jį „pa­si­ra­šo 145 Pa­no­čių kraš­to ben­druo­me­nės na­riai“) p. N. Lei­mon­tie­nė te­le­fo­nu pa­skam­bi­no į re­dak­ci­ją pa­si­tei­rau­ti, ar „Mer­kio kraš­te“ pub­li­kuo­si­me jos at­siųs­tą­jį laiš­ką, sa­vo ruož­tu pa­klau­sė­me, ar iš tik­rų­jų ra­jo­no me­ro pa­va­duo­to­jas G. Sa­mu­le­vi­čius pa­sa­kė bū­tent taip, kaip pa­ci­tuo­ta laiš­ke (ant­raip bū­tų te­kę tas ci­ta­tas iš­brauk­ti ar­ba, jei pa­šne­ko­vė su tuo ne­su­tik­tų, ne­spaus­din­ti laiš­ko vi­sai).

Tuo tar­pu pa­šne­ko­vė, kaip mums pa­si­ro­dė, la­bai nuo­šir­džiai pa­tvir­ti­no, kad ji pa­ti te­le­fo­nu pa­skam­bi­no vi­ce­me­rui, o tai, ką jis kal­bė­jo, už­si­ra­šė po­pie­riaus la­pe ir da­lį tos kal­bos pa­ci­ta­vo re­dak­ci­jai at­siųs­ta­me laiš­ke.

Tuo­met re­dak­ci­jos in­te­re­san­tei pa­ža­dė­jo­me, kad pa­pra­šy­si­me pa­ties G. Sa­mu­le­vi­čiaus ko­men­ta­ro dėl ke­ti­na­mų pa­vie­šin­ti tie­siog ne­įti­kė­ti­nų tei­gi­nių jo var­du, ką ir pa­da­rė­me.

O štai ką raš­tu „Mer­kio kraš­tui“ pa­ko­men­ta­vo ra­jo­no me­ro pa­va­duo­to­jas G. Sa­mu­le­vi­čius:

„Laiš­ke nu­ro­dy­tą in­for­ma­ci­ją – „vi­ce­me­ras pa­sa­kė: „Aš­tuo­ne­rius me­tus opo­zi­ci­jo­je vė­ty­tas ir mė­ty­tas da­bar no­riu ra­miai sė­dė­ti sa­vo vi­ce­me­ro pos­te. O spren­di­mas ir taip jau aiš­kus, ži­not, kas čia val­džia, ir nie­ko ne­pa­kei­sit“ – ver­ti­nu kaip šmeiž­tą, ku­riuo sie­kia­ma pa­kirs­ti pa­si­ti­kė­ji­mą ma­ni­mi, kaip vie­šu as­me­niu – po­li­ti­ku. Esu tvir­tai ap­si­spren­dęs ap­gin­ti sa­vo gar­bę ir oru­mą bau­džia­mo­sios tei­se­nos prie­mo­nė­mis, jei as­muo, pa­sklei­dęs tik­ro­vės ne­ati­tin­kan­čią in­for­ma­ci­ją, ar­ti­miau­sia­me laik­raš­čio nu­me­ry­je ne­pa­neigs jos tu­ri­nio me­la­gin­gu­mo“.

„Tu­ri­nio me­la­gin­gu­mo“, be pa­ties G. Sa­mu­le­vi­čiaus, nie­kas ne­pa­nei­gė

Gerb­ti nuo­mo­nių įvai­ro­vę, t. y. pa­teik­ti kuo dau­giau tar­pu­sa­vy­je ne­su­si­ju­sių nuo­mo­nių, ypač tuo­met, kai vie­šą­ja in­for­ma­ci­ja yra at­si­lie­pia­ma į ak­tu­a­lius, ne­aiš­kius ar kon­flik­ti­nius gy­ve­ni­mo klau­si­mus, yra žur­na­lis­tų bei lei­dė­jų pa­rei­ga, reg­la­men­tuo­ta jau mū­sų pa­mi­nė­ta­me Įsta­ty­me ir Eti­kos ko­dek­se.

Tad p. N. Lei­mon­tie­nės at­siųs­tas laiš­kas, pa­va­din­tas „Laiš­ku me­rui“ ir pa­žy­mė­tas rub­ri­ka „Skai­ty­to­jų laiš­kai“ su pri­dė­tu laiš­ko siun­tė­jos ir vi­ce­me­ro ko­men­ta­rais bei re­dak­ci­jos prie­ra­šu, ko­dėl tų ko­men­ta­rų pri­rei­kė, bu­vo pub­li­kuo­tas „Mer­kio kraš­te“ va­sa­rio 26 die­ną. Ta pa­čia pro­ga šio­je pub­li­ka­ci­jo­je dar pa­skel­bė­me ir tu­rė­tą ra­jo­no me­ro Al­gio Ka­šė­tos pa­aiš­ki­ni­mą dėl ke­ti­na­mos už­da­ry­ti Pa­no­čių pa­grin­di­nės mo­kyk­los, ku­ris čia ti­ko kaip at­sa­ky­mas į „Laiš­ką me­rui“.

Ta­čiau, ne­pai­sant nie­ko, ra­jo­no ta­ry­ba nu­spren­dė Pa­no­čių mo­kyk­lą už­da­ry­ti, ką ir bu­vo su­pla­na­vu­si, o į vi­ce­me­ro vie­šą per­spė­ji­mą „Mer­kio kraš­te“ – kad apie jį „as­muo, pa­sklei­dęs tik­ro­vės ne­ati­tin­kan­čią in­for­ma­ci­ją“, tu­rė­tų pa­neig­ti „jos tu­ri­nio me­la­gin­gu­mą ar­ti­miau­sia­me laik­raš­čio nu­me­ry­je“, ant­raip bus im­ta­si tei­si­nių prie­mo­nių, – ne­at­si­lie­pė nie­kas – nei re­dak­ci­jai „Laiš­ką me­rui“ at­siun­tu­si p. N. Lei­mon­tie­nė, nei jį ne­va pa­si­ra­šę ne­įvar­din­ti 145 Pa­no­čių kraš­to ben­druo­me­nės na­riai.

Bet štai ko­vo 9-ąją re­dak­ci­ją pa­sie­kė dar vie­nas elek­tro­ni­nis laiš­kas – G. Sa­mu­le­vi­čiui at­sto­vau­jan­čios ad­vo­ka­tės Sta­sės Bu­dė­nės ofi­cia­lus „Rei­ka­la­vi­mas“ ne­mo­ka­mai per 2 sa­vai­tes „Mer­kio kraš­te“ iš­spaus­din­ti pra­ne­ši­mą „Pa­skelb­tos in­for­ma­ci­jos pa­nei­gi­mas“ (žr. 1 psl.), ku­riuo pa­nei­gia­ma „Laiš­ke me­rui“ pa­skelb­ta tik­ro­vės ne­ati­tin­kan­ti in­for­ma­ci­ja, klai­di­nan­ti vi­suo­me­nę bei že­mi­nan­ti G. Sa­mu­le­vi­čiaus gar­bę ir oru­mą.

Įsi­ti­ki­nęs, kad as­me­nys už pa­vie­šin­tas sa­vo kliau­zes pri­va­lo at­sa­ky­ti

Tie­są pa­sa­kius, toks „Rei­ka­la­vi­mas“ „Mer­kio kraš­to“ re­dak­ci­ją iš pra­džių kiek pri­bloš­kė.

Ko­kie ga­li bū­ti rei­ka­la­vi­mai ne­pri­klau­so­mam „Mer­kio kraš­tui“, jei vis­kas, re­dak­ci­jos įsi­ti­ki­ni­mu, at­lik­ta, kaip ir pri­klau­so pa­gal vi­sus tei­sės ak­tus, ir G. Sa­mu­le­vi­čiui jau bu­vo su­teik­ta tri­bū­na laik­raš­ty­je pa­čiam pa­neig­ti tai, ką jis lai­ko šmeiž­tu? Tai ko­dėl ant­rą­kart rei­ka­lau­ja­ma tos tri­bū­nos? O jei tai ne šmeiž­tas, bet tik­ro­vę ati­tin­kan­tis fak­tas, ir p. N. Lei­mon­tie­nė ar tie 145 Pa­no­čių kraš­to ben­druo­me­nės na­riai sa­vo tie­są įro­dys, jei pri­reiks, net teis­me, nes, tar­kim, be už­ra­šų po­pie­riaus la­pe, dar tu­ri ir po­kal­bio su vi­ce­me­ru dik­to­fo­ni­nį įra­šą?

O kad bū­tent ir ei­na­ma link teis­mo, kur G. Sa­mu­le­vi­čius yra pa­si­ry­žęs ap­gin­ti sa­vo gar­bę bei oru­mą, mums pa­aiš­kė­jo po po­kal­bių su pa­čiu G. Sa­mu­le­vi­čiu­mi ir jo ad­vo­ka­te S. Bu­dė­ne, tuo pa­čiu pa­ti­ki­nu­siais, jog „Mer­kio kraš­tui“ jie jo­kių pre­ten­zi­jų ne­tu­ri.

G. Sa­mu­le­vi­čius sa­kė esąs įsi­ti­ki­nęs, kad kiek­vie­nas as­muo, vie­šai pa­sklei­dęs tik­ro­vės ne­ati­tin­kan­čias ir ki­to as­mens re­pu­ta­ci­ją že­mi­nan­čias ži­nias, pri­va­lo už jų tu­ri­nį pats ir at­sa­ky­ti, o šiuo at­ve­ju be teis­mo ne­la­bai ap­si­ei­si.

To­dėl, va­do­vau­jan­tis jau ne kar­tą šia­me straips­ny­je pa­mi­nė­tu Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mu, taip pat – Ci­vi­li­niu ko­dek­su, ir bu­vo pa­rei­ka­lau­ta „Mer­kio kraš­te“ iš­spaus­din­ti „Pa­skelb­tos in­for­ma­ci­jos pa­nei­gi­mą“, ką ir pa­da­rė­me.

Kaip to­liau klos­ty­sis įvy­kiai, ar bus nu­ei­ta iki teis­mo, ir ką to­kiu at­ve­ju teis­mas nu­spręs, skai­ty­to­jus pa­si­steng­si­me in­for­muo­ti.

Dia­na Zu­ba­vi­čie­nė