„Sidabrinės bitės“ laureatas Vytautas Česnys: „Finansiškai man padeda „Sodra“ – moka pensiją“

Važiuojant plentu Vilnius-Varėna-Gardinas kelio ženklas „Naujieji Valkininkai“ kviečia užsukti į šį miestelį, kur Pušelės g. 16 įsikūrusi „Menų skalbykla“ jau yra surengusi ne vieną sėkmingą parodą ar plenerą, sulaukusi menininkų iš įvairių Lietuvos kampelių. „Merkio kraštas“ apie tai pasikalbėjo su „Menų skalbyklos“ savininku ir vadovu, Naujųjų Valkininkų kaimo bendruomenės pirmininku bei šių metų „Sidabrinės bitės“ laureatu Vytautu Česniu…

2013 metais, tapęs pensininku, iš sostinės grįžote į gimtinę – Naujuosius Valkininkus. Kodėl?
Jeigu ne sveikatos problemos, tikriausiai nebūčiau grįžęs. Patyriau infarktą, po kurio teko permąstyti visas vertybes: jeigu nori toliau gyventi, kažką daryti, reikia kardinaliai viską keisti. Taip ir atsitiko: visą verslą mečiau lauk ir – į tėviškę. Gal tam to infarkto ir reikėjo – kai pradedi filosofiškai mąstyti, supranti, kad atsitiktinumų nebūna. Tik mes ne visada mokam tokius ženklus pastebėti…
Šiuo metu esate vis labiau žinomos kultūrinę veiklą vykdančios įstaigos „Menų skalbykla“ savininkas, bet viskas prasidėjo nuo niekam nereikalingos apleistos skalbyklos. Kodėl nusprendėte ją įsigyti?
Visko atsisakęs sostinėje, grįžau į tėviškę, pabėgau nuo baisios rutinos ir, nusipirkęs tą pastatą, galvojau padaryt čia kokią gamyklėlę, pasididint savo medienos dirbtuvę. Tačiau, kai nusipirkome su žmona šį pastatą, vieną dieną į svečius kavos užsuko menotyrininkė Kristina Stančienė. „Kažkas nusipirko skalbyklą! Ten tokios gražios erdvės, ten galima tokius dalykus daryt!“ – kalbėjo ji, nusivylusi, nežinodama, kad tas gražias erdves nusipirkau aš. Mes su žmona tik susižvalgėm, nusišypsojom. Pakalbėjome su Kristina, nuraminau ją. Ir šitaip man kaip žuviai meškere buvo užmestas kabliukas, o aš ant to kabliuko iš karto ir užkibau.
Kaip tuo metu atrodė tas skalbyklos pastatas?
Nebuvo langų, nebuvo grindų. Viskas išgriauta, išlaužta, ką įmanoma, „metalistai“ išsivežė, buvo nupjaustyti visi radiatoriai, vamzdžiai. Buvo likę ir čia gyvenusių benamių „užsiklojimų“. Atrodė kaip ir visi apleisti pastatai, į kuriuos kas nors eidavo pernakvot. Pirmoji paroda buvo vienadienė. Apie trisdešimt žmonių ryte sustatė darbus, o vakare išsivežė, nes net langų nebuvo. Vėliau buvo remontuojama mokykla, ir liko senų medinių langų, kuriuos atsivežiau. Sukalėme, uždarėme, kad vėjai neūžautų – toliau parodos vyko. Ir taip palaipsniui tvarkėmės. Būtų čia daugiau visko įvykę, bet labai sustabdė koronavirusas.
Viską remontavotės ir tvarkėtės už savo pinigus? Gal buvo rėmėjų?
Esu parašęs vieną projektą, iš kurio įkūriau sau darbo vietą, susipirkau dirbtuvės įrangą. Parašiau, gavau pinigėlių, tai jie šiek tiek padėjo, o šiaip tai viskas – iš savo lėšų.
Ką nusprendėte veikti tose suremontuotose erdvėse?
Aš labai norėjau čia įkurti nuolatinę liaudies menininkų ekspoziciją. Gal ateityje dar ir pavyks. Mūsų krašte yra kuriančių žmonių, amatininkų, tai norėjosi, kad jie turėtų čia nuolatinę ekspoziciją ir galėtų savo darbus pardavinėti. Bet menotyrininkė Kristina nukreipė mane į meno reikalus, pradėjau su menininkais bendraut, o dabar jau jie patys nori bendraut su manim (juokiasi-aut.).
Kiek laiko jau veikia „Menų skalbykla“?
Pastatą nusipirkau 2018 metais, bet rimčiau viskas prasidėjo po karantino. Pernai, šiemet pajudėjo reikalai. Viso labo čia jau įvyko vienuolika ar dvylika parodų.
Kas sukviečia menininkus?
Dabar jau kreipiasi ir „komplektuojasi“ patys menininkai, aš į šitą virtuvę nelendu. Jeigu išaugsiu iki tokio lygio, kai „šito noriu, šito ne“, tai bus malonu, bet kol kas kartais iki paskutinės minutės nežinau, kas atvažiuos. O iš pradžių, aišku, patys ieškojom. Buvo ir neprofesionalių autorių iš mūsų apylinkių. Čia jau pernai, šiemet viską užgožė profesionali tapyba. Bet vis tiek reikia dalinti meną į profesionalų ir į liaudies žmonių, kurie mėgsta kažką padaryti, bet neturi kur savo darbų parodyti. Nėra tokių erdvių. Visi mėgsta žinomus dailininkus, profesionalus, o mėgėjams nelabai yra vietos.
Kas padeda organizuoti plenerus, parodas?
Prisideda „Sodra“: man „Sodra“ moka pensiją, o aš iš pensijos darau. Žmoną dar turiu dirbančią (juokiasi-aut.). Tokių žmonų tikrai retai sutiksi, kurios ne tik leidžia visa tai daryti, bet ir padeda. Plenerams neieškau pagalbininkų, norisi pačiam kiek galiu, tiek ir pasidaryt. Vyresniajai kartai, pavyzdžiui, politikams, kuriems labai įdomu, iš ko aš ką darau, pasakau – iš „Sodros“. Tai tie net pritupia: „Sodra? O kaip ji gali tau padėt finansuot?“ Kai pasakau, kad moka pensiją, – viskas, klausimų daugiau nebūna.
Kas apsilanko „Menų skalbykloje“?
Prieš parodas, kai dar neturėjome bendruomenės namų, čia susirinkdavo kaimo žmonės Žolinės švęsti, kitų švenčių. Ta karta, kuri čia gyvena, – gan senyvo amžiaus. Yra žmonių, dirbusių dar veikiančioje skalbykloje. Kai matau, jog žmonės ateina, džiaugiasi, kad nesugriuvo pastatas ir kažkas čia vyksta, tai ir man tuo pačiu malonu. Džiugu, kad žmonių nemažėja. Šiuo metu jau 50-60 proc. lankytojų yra nuolatiniai, o kiti vis keičiasi. Atvažiuoja iš kitų kaimų, iš Vilniaus.
Ar reikia pirkti bilietus parodos lankytojams?
Nereikėjo, nereikia ir nežinau, ar reiks. Ne tam aš čia viską darau, kad rinkčiau pinigėlį. Ypač iš tokių dalykų, kaip parodos, kurios duoda žmogui dvasinio peno. Pelnas nėra mano tikslas ir nebus, nebent „Sodra“ nustos pensiją mokėti.
Kokie yra artimiausi Jūsų planai?
Spalio 1-ąją atsidaro nauja paroda, galbūt paskutinė šiais metais. Tai bus dailininko Ramučio Tervydžio paroda. Jo jau, amžiną atilsį, nėra, bet dukra rūpinasi darbais ir nori parodyti, ką tėtis yra nutapęs. Paroda bus atidaryta visą spalio mėnesį. Čia nėra šildymo, tai šaltose patalpose nėra gerai darbams. Bet šiemet planuoju šiek tiek šildyt patalpas…
Žinau, kad mėgstate drožinėti įvairius medžio dirbinius, o ką dar veikiate Naujuosiuose Valkininkuose?
„Meno skalbykloje“ būna edukacijos su vaikučiais, kuriuos suveža iš rajono mokyklų. Pavasarį sukalam inkilų, rudenį – lesyklėlių. Kadangi dirbu su mediena, turiu draugų, kurie man duoda visokių atliekų, lentučių. Padarau ruošinių. Prieš kelerius metus susikalti inkilų buvo atvažiavusi ir Neįgaliųjų draugija iš Varėnos. Daug bendraujam ir dirbam su Dargužių amatų centru, tai, būna, ir ten edukacijas vedu. Paskutiniu metu tenka ir po kaimą ekskursijas vest. Kartais žmonės net stebisi: „Ar jums neatrodo, kad per daug visko turit savo kaime?“ Kiti pralekia plentu pro kaimą ir net neįsivaizduoja, ką čia turime.
Šiemet už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai tapote „Sidabrinės bitės” laureatu. Ar tikėjotės?
Nesitikėjau. Iš pradžių tai nelabai buvau patenkintas, ieškojau, kas tą inspiravo. Bet vėliau apsiraminau. Vis dėlto tai yra malonus procesas. Tokie dalykai labiau skatina visko nepalikti ir tęsti toliau savo veiklą, nes ji žmonėms reikalinga. Vis daugiau atsiranda tų, kas nori pamatyti grožį. Kai tave taip įvertina, tai yra malonu.
Ačiū už pokalbį.
Emilija Šumska