Iš romano „Šviesiau už mėnesieną“
„Šis skyrelis autoriui brangus, bet tyčia, kaip ir keletas kitų, nedėtas į romaną, kad knyga nebūtų stora…“
Aloyzas Tendzegolskis
Mums nereikėtų dažnai eilėraščių minėti: pats Juozukas pokalbiuose vengė šios temos, netgi šio žodžio. Suaugusių žmonių veidai dažniausiai sakyte sako, kad rašyti eilėraščius nerimta. Vis dėlto Juozukas, galima sakyti, užaugo poezijos lopšyje, ir mums nelengva šį jo pomėgį nutylėti.
Kai kurie mokiniai iš tiesų pavydėjo jam kūrybos ir išskirtinio dėmesio. Gal ryškiausiai tai parodė bendraklasis Eugenijus. Vaikinuko veidas buvo švelnus, gražus, tiesiog skaistus. Genius vis stabtelėdavo, gretinosi prie Juozuko, klausinėdavo apie pėdas, metrą ir visą eilėdarą, paprašė parodyti savo kūrybos sąsiuvinį. Nejučia jie tapo lyg ir bendraminčiai, bet jokiu būdu ne draugai. Jie artimai nebendravo. O vieną dieną Genius atnešė Juozukui savo eilėraštį, tiksliau tariant, vieną posmą – sueiliuota buvo puikiai!
Juozukas nusistebėjo:
– Kaip tu parašei tokį gerą posmelį?
– Parašiau! – pasididžiuodamas trumpai atsakė Genius.
Vėliau jį tarsi pamiršo.
O pavasarį Juozukas šį posmą, kuriame buvo keletas skaitvardžių, rado aritmetikos uždavinyne: čia jis buvo įdėtas kaip vaizdinga uždavinio sąlyga. Nurodytas ir autorius – garsus poetas. Dabar šį posmą skaitė visa klasė, tiesa, Eugenijaus „eilėraščio“ nė neregėjusi.
Pirmiausia pats Juozukas pajuto gėdą. Iš apmaudo tylėjo. Paskui paklausė:
– Gal tu kvailas?
Pavadino jį plagiatoriumi ir po to net įraudo, vadindamas literatūriniu vagimi. Visaip šūkaudamas, linksniavo jam į akis žodį „vagis“. Ilgą laiką negalėjo į Eugenijų nė pažiūrėti; kažkaip lengva būdavo išvengti jo žvilgsnio. Jis buvo visas šlykštus. Ir jo šukuosena šlykšti. Ir kuo gražesnis, tuo šlykštesnis. O sunkiausia būdavo, kai reikėdavo kur nors sėdėti su juo greta.
Daug žmonių nenori vienas kito susitikti, o kai susitinka, neišsiduoda ir kalba nuoširdžiai, paskui net lipšniai – veidmainiauja; Juozukas atsakydavo Geniui tik murmesiu.
Dar iškalbingesnis buvo kitas šios srities įvykis. Juozukas gyveno mokyklos bendrabutyje, ir kažkas parašė eilėraštį, pajuokiantį valgyk-los šeimininkėlę, kurią taip švelniai vadino visa mokyk-la, – anonimas teigia esą ji apsimeta šventuole, o vakarais nešasi maisto produktus namo. Kikeno ir šnypštė visos bendrabučio pakampės. Visiems buvo aišku, kas eilėraštį parašė, ką čia kalbėt. Pagaliau Juozuką užpuolė pati šeimininkėlė: iškart apkaltino jį tokiu baisiu šmeižtu. Nė neklausdama, ar čia jo darbas. Juozukas gynėsi trumpai:
– Nieko nežinau.
O kai ji parodė jam lapelį su smulkiai iškreivazotais net keturiais posmais, jis pratarė:
– Ne mano.
Bet kito eiliuotojo mokykloje nebuvo!
Pirmą kartą Juozukas susidūrė su kūrybos neišmanėliais. Pasirodė, kad bendrabutyje neišmanėliai buvo visi. Argi Juozukas gali rašyti taip nemokšiškai? Betgi niekas nematė skirtumo! Šis lapelis Juozuką ilgam pribloškė. Daugiau nė nesigynė ir nekalbėjo šia tema.
Tai buvo Juozuko brolio Juliaus kūryba: tuo metu jis taip pat gyveno bendrabutyje, viską čia versdamas aukštyn kojomis. Prieš keletą metų jis bandė eiliuoti, tiesa, kažkodėl kur kas sėkmingiau nei dabar. Nuošaly prisipažino apkaltintam Juozukui parašęs šį eilėraštį. Juozukas pažadėjo neišduoti. Taip ir liko. Na, susimąstė smarkuolis Julius, nežinodamas ką dabar daryti! Juozukui nebuvo skaudu nukentėti už brolį. Tik Julius kartais šnekėdamas panašioje situacijoje sutrikdavo: jis negalėjo suprasti, kodėl Juozukas nesigina. Vėliau vaikams sakydavo: „Nors Juozukas nekaltas, bet nesigina ir nieko neima į galvą“. Ištardavo lėtai, lyg tai būtų dar nepatvirtintas mįslingas jo atradimas. Ne, iš tiesų Juozukas toks nebuvo: jis viską imdavo į galvą. Kentėdavo! Ir gindavosi, tik ne visada.
Netikėtai Juozukas atsidūrė pionierių sąskrydyje, kuris vyko kitame Lietuvos krašte – pušynuose prie didelės upės. Iš tiesų ta upė jį čia ir atviliojo. Na, o vyr. pionierių vadovė, ilgai meilikavusi ir įkalbinėjusi, pažadėjo vaikinui daug laisvių.
Tai štai kaip atrodo upė iš arti! Gyva upė! Tikras ir baugus plačiai tekantis upės vanduo. Įsižiūrėjęs pats imi šiurpiai paviršiumi sklęsti.
Čia Juozukui reikėjo išleisti sienlaikraštį ir paskutinėje skiltyje įdėti savo eilėraštį. Tema laisva, bet jis turi būti proginis. Na, sienlaikraštį lengvai išleido Juozuko pagalbininkai, atvažiavę kartu iš dešiniasparnės draugovės, o su eilėraščiu buvo kebliau.
Vadovė turėjo daug išskaičiavimų. Kai Juozuko išdrožtas „Turistas“ – daiktinis raportas – pernai turistų sąskrydyje lėmė mokyklai pirmąją vietą, ji jau nebegalėjo apie panašią pergalę negalvoti. Šįkart bus eilėraštis. Apdainuok, Juozuk, šį gražų kraštą, jo ypatumus. Pats žinai. Po sąskrydžius vaikšto daug garsių poetų: pastebės tavo eilėraštį, paminės respublikinėje spaudoje – tau pačiam pravers. Garbė ir mokyklai. Bus sienlaikraščių konkursas. O ir šiaip smagu mums sąskrydyje turėti savą poetą, tiesa, Juozuk?
Juozukas klausydamasis tik pagalvojo: kaip kvailai ji supranta pradedantįjį literatą!..
Iš ąžuolų krašto pateko į pušynus. Trimitai aidėjo kaip ir savoje mokykloje, tik čia jų buvo gausybė. Šiek tiek dusino smėlis, sklindantis ore. Eidamas per aikštę, pamatė virkaujančią mergaitę. Kas čia? Taip, ji verkė: stovėjo viena ranka atsirėmusi į transparanto stovą, o kitoje laikė basutę su nuplyšusiu dirželiu. Juozukas ją nuramino, pavadindamas ašarėle, parsivedė prie savo namelio, pasodino ant suoliuko, o pats, susiradęs storesnių siūlų, susiuvo basutę.
Mergaitė iš džiaugsmo net pastrykčiojo abiem kojom. O po valandos ji atsivedė savo draugę su atsiknojusiu batelio padu. Juozukas susirado vinukų.
Kai atėjo berniukas, pametęs kulną, Juozukas susimąstė. Bet netrukus jam į pagalbą šoko kitas berniukas – pasisiūlė nubėgti į miestelį, kuriame jis gyveno, pas vieną senuką, kažkada dirbusį batsiuviu. Ir po pietų parnešė Juozukui įvairiausių daiktų: ylą, peilį, odos atraižų, didelę adatą, netgi dervasiūlių.
Juozuką labiausiai sudomino būtent šie dervasiūliai. Gali veržti kiek nori, netrūks. Ir pats žodis gražus! O kai kažkuris vaikas priminė jam sienlaikraštį, jis oriai numetė žemėn jau pataisytą batelį:
– Štai mano eilėraštis!
Vadovė iš tiesų davė Juozukui laisvę. Netgi ji pati buvo visiškai laisva: bėgiojo į štabą, šen ir ten aiškino kolegėms sąskrydžio naujoves ir tvarką – viską žinojo, nes čia ji turėjo dvi drauges iš Pionierių ir moksleivių rūmų. Tačiau dažniausiai juokavo, pokštavo, kėlė visiems nuotaiką, pati lengvai priimdama iš visų pusių drąsiausius komplimentus.
Ankstesnė mokyklos vyr. pionierių vadovė Spansiernaitė buvo aukšta ir liesa, tarsi iš popieriaus iškirpta, tačiau vis dėlto kėlė baimę: ims ir privers tave skaityti bet kurią dulkėtą brošiūrą. Tik nevertė. Ir pati daugeliu požiūrių buvo popierinė. Naikino senų žurnalų krūvas, bet apsivertė iškarpomis. Sakė, kad medžiagos „Pionierių žodžio“ sienlaikraščiui užteks dešimtmečiui. Nereikėjo. Ji staigiai išvyko, o naujoji vadovė traukė vaikus gyvastingumu, net jos šūkiai skambėjo maloniau. Kartais ji būdavo ypač nuotaikinga ir lipšni: vaikai jos užduotis vykdydavo su didžiausiu džiaugsmu. Ji visur greit sukdavosi, tik sueigose netikėtai pasikeisdavo: tvirta tapdavo visa jos figūra, tarsi suakmenėdavo apvalios blauzdos, o sugriežtėjęs veidas sužvilgėdavo ir net paburkdavo iš rimtumo.
Dabar paskutinė sienlaikraščio skiltis tebebuvo tuščia. Juozukui kilo mintis parašyti humoristinį straipsnelį „Batelių taisykla“. Ir parašė. Bet pasakojo ne paeiliui, kaip viskas buvo, o išraiškingiau ir juokingiau. Dar pamanė, kad reikia kokio nors pionieriško sakinio, ir įrašė: „Visada greiti!“ Rašė nė nepasitaręs su vadove: kai darbas bus atliktas, gal lengviau jį pripažins? Ir pasirašė: Taisyklos vedėjas.
Ilgai vadovės laukti nereikėjo.
– Kur eilėraštis?
Juozukas net krūptelėjo nuo tokio staigaus ir baugaus linksmuolės klausimo. Palaukęs, kol pats nurims, jis sklandžiai pasakė:
– Bet ir kituose sienlaikraščiuose eilėraščių nėra.
– Yra! Pavaikščiok toliau.
Tada Juozukas parodė savo straipsnelį. Vadovė skaitė krypuodama į šalis pečiais. Įširdo, smulkiai sudraskė lapelį, suglausdama keletą kartų savo stiprius kumštelius, ir skiauteles išmetė į šiukšlių dėžę.
Skėtriodama viena ar kita ranka, o antrąją kažkodėl nuleistą spausdama prie šono, įsitempusi ir sustabarėjusi ilgai gręžiojosi ir šūkavo:
– Vežiausi poetą, atsivežiau batsiuvį! Poeziją išmainei į juokelius! Kokie mes raštingi ir nagingi – čia visi mus ims vadinti batsiuviais! – Stabtelėjo ir vėl: – Stovykloj įsteigėm įmonę, atidarėm artelę! Kas čia – proletariato parodija? Net pakeitei mūsų šūkį „Visada pasiryžęs!“* Kūrėjas! Dar parašyk, kad apavei visus Lietuvos pionierius…
– O man batai geriau.
– Kaip geriau?
Juozukas tylėjo.
– Kodėl tau batai geriau? – neatstojo vadovė.
– Na, man patinka tokia poezija, suveržta dervasiūliais, – kreivai šyptelėjo.
Vadovė, pasitraukusi atatupsta, nerado žodžių.
– Ką tai reiškia?.. Ką tu čia vaizduoji?.. Ir gausi dervasiūliais suveržtą pagyrimo raštą!
Juozukas sutriko. Jis dar norėjo juokauti, buvo pakėlęs pirštą su dideliu batsiuvio antpirščiu, prilaikomu kitu pirštu, bet nieko nepasakė. Smarkuolė atlėgo, pajutusi galutinę savo pergalę.
– Juozai! – po pauzės tarė rimtai. – Kam aš čia tave atsivežiau? Per naktį bus eilėraštis!
Rytą pasakė:
– Na, va… Puiku!… Tu jau gerai išsimiklinęs.
Aloyzas Tendzegolskis
* Rikiuotės ritualas reikalavo į vadovės šūkį „Pionieriau, kovai už Tarybų Sąjungos Komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs!“ atsakyti: „Visada pasiryžęs!“
