Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimių skyriaus vyr. specialisto Andriaus Tumavičiaus pranešimas Pirčiupių kaimo tragedijos 80-mečio minėjime birželio 6 dieną…
SSRS – Vokietijos karo metais sovietų vadovybė siekė organizuoti plataus masto partizaninius veiksmus vokiečių kariuomenės užnugaryje. Partizaninio karo tikslai: vokiečių kariuomenės užnugario destabilizavimas, fronto aprūpinimo suardymas, žvalgybinės informacijos Raudonajai armijai teikimas ir pan.
Vokiečių kariuomenės užnugaryje veikė grupės bei būriai, pavaldūs kelioms institucijoms.
Centrinis partizaninio judėjimo štabas. Šiai struktūrai pavaldūs būriai turėjo rinkti žvalgybinius duomenis, vykdyti diversijas, sabotažo aktus ir pan. Taip pat jie vokiečių užimtose teritorijose steigė pogrindinius Komunistų partijos bei Komjaunimo komitetus.
SSRS NKVD-NKGB. Komisariato 4-ajai valdybai pavaldžios grupės ir būriai, kurias sudarė represinių struktūrų pareigūnai, profesionalūs žvalgai, SSRS NKVD kariuomenės dalinių kariai, vykdė žvalgybines ir kontržvalgybines užduotis, diversijas bei teroro išpuolius.
Raudonosios armijos Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba. Raudonosios armijos žvalgai ir diversantai teikė žvalgybinę medžiagą, vykdė diversijas, pasalas ir pan.
Be to, vokiečių užimtose teritorijose spontaniškai organizavosi būriai. Juos sudarė pabėgę karo belaisviai, apsupime likę Raudonosios armijos kariai ar nuo vokiečių represijų besislapstantys asmenys. Tokie būriai iš pradžių buvo nepavaldūs jokiai struktūrai. Dažniausiai, susitikę su iš Maskvos atsiųstomis grupėmis, jie pereidavo jų žinion.
Lietuvoje sovietinis partizaninis judėjimas savaime nesiplėtojo, todėl buvo inspiruotas Maskvoje. Pirmieji bandymai organizuoti pasipriešinimą vokiečių kariuomenės užnugaryje vyko jau 1941 m. Į Lietuvą siųstos čekistų ir Raudonosios armijos žvalgų grupės, kurių nariai buvo išduoti, areštuoti, pasidavė, žuvo arba dingo be žinios.
Siekiant plėtoti pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje, 1942 m. SSRS Valstybės gynimo komiteto nutarimu įsteigtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas (LPJŠ), kuriam vadovavo Antanas Sniečkus. Partizaninio judėjimo Lietuvoje organizavimui, koordinavimui bei plėtojimui LPJŠ sudarė operatyvinę grupę, kurią išsiuntė arčiau Lietuvos teritorijos. Jai vadovavo Motiejus Šumauskas, jo pavaduotoju buvo Genrikas Zimanas. Grupė bazavosi Baltarusijos teritorijoje, Naručio ežero apylinkėse. Ši bazė buvo tarpinis punktas, iš kurio partizanai keliaudavo į Lietuvos teritoriją. Iš čia 1943 m. partizanų pajėgos ėmė skverbtis į Lietuvos gilumą. Partizaninio judėjimo centras Lietuvoje tapo Rudininkų giria. Tai sąlygojo keletas veiksnių.
Rudininkų giria svarbi komunikacijų požiūriu. Ją išilgai kerta plentas Vilnius – Eišiškės, Vilniaus – Varšuvos plento dalis. Rytiniu girios pakraščiu eina plentas Vilnius-Rodūnia. Netoli nuo vakarinio girios pakraščio – geležinkelis Balstogė – Gardinas – Vilnius – Daugpilis, rytiniu pakraščiu – geležinkelis Lyda – Vilnius. Geležinkelio linija nuo Balstogės link Vilniaus ir toliau link Daugpilio, Leningrado buvo viena reikšmingiausių komunikacijų tiek kariniu, tiek civiliniu požiūriu. Ja vyko vokiečių armijų grupės “Šiaurė”, veikusios Leningrado kryptimi, aprūpinimas. Todėl Raudonajai armijai svarbios buvo diversijos šioje aprūpinimo arterijoje, trikdant vokiečių kariuomenės veiksmus šiaurės vakarų kryptimi.
Regionas tiekė žaliavą medžio apdirbimo pramonei, kuri buvo mobilizuota karo reikmėms. Todėl miško medžiagos apdirbimo įmonės kėlė partizanų susidomėjimą, nes jas naikinant siekta trikdyti karinį aprūpinimą.
Didelis miškų masyvas buvo patogus ir saugi vieta rengti partizanų bazes.
Asmenys, beslapstantys nuo nacių, Rudininkų girioje ėmė telktis 1941 m. Anksčiausiai žinomas junginys yra buvusio karo belaisvio Semiono Kudrino vadovaujamas būrys, susiformavęs 1941 m. pabaigoje.1 1941 m. antroje pusėje – 1942 m. pirmoje pusėje čia veikė ir Raudonosios armijos Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos desantininkų grupė, vadovaujama ltn. Markovenkovo (slap. „Markas“), kurią sudarė 7 desantininkai. Grupė vėliau susijungė su S. Kudrino vadovaujamais belaisviais ir sudarė vieną būrį.2 Markovenkovo grupei priskiriamas Alytaus komunistinio veikėjo Alekso Ražanausko sušaudymas, kurį genštabistai „[…] palaikė šnipu“3.
LKP CK Operatyvinė grupė Nr. 2 1942 m. kovo mėn. nusileido Valkininkų apylinkėse. Jai vadovavo Juozas Daškauskas.4 Grupė turėjo organizuoti pasipriešinimą vokiečiams bei teikti informaciją apie padėtį krašte, tačiau buvo veikiai išblaškyta ir veiklos nevykdė.
1942 m. liepos mėn. į Rudininkų girią atvyko Michailo Afonino (slap. „Petras“) grupė,5 kuri bazavosi Inklėriškių miške.6 Būrys iki 1943 m. antros pusės aktyvios veiklos nevykdė. Apie M. Afoniną ir jo „partizanavimo“ būdą byloja G. Zimano laiškas A. Sniečkui. Jame rašoma, kad M. Afoninas yra „[…] bailys, konspiraciniame darbe nieko nenutuokia, išgėrinėja ir apie darbą negalvoja“7. Priekaištus dėl neveiklumo jam pakartojo ir LKP pogrindinio Vilniaus m ir aps. komiteto pirmininkas Marijonas Miceika: „[…] Petras laikėsi pasyviai, dabar pradėjo aktyviau dirbti, bet daugiau Žvalgybos valdybos nei partine linija“8.
Nors sovietų diversantų ir žvalgų veikimas nebuvo aktyvus, dėl jų veiklos Rudininkų girios kaimų gyventojai 1941–1943 m. pirmoje pusėje patyrė vokiečių represijų. Pvz.: vokiečiai 1942-06-25 suėmė Senųjų Macelių k. gyventojus Urbanavičių Petrą ir jo žmoną Urbanavičienę Katrę (g. 1908). Jie kaltinti tuo, kad nuo 1942 m. gegužės pradžios iki birželio mėn. vidurio slėpė sovietų žvalgus. P. ir K. Urbanavičiai sušaudyti 1942-07-03.9
Taigi iki 1943 Rudininkų girioje prieglobstį rasdavo pabėgę karo belaisviai, nuo nacių persekiojimo besislapstantys vietiniai gyventojai, iš Maskvos atsiųsti žvalgai. Partizanai neturėjo ryšių su vadovybe, užduočių negaudavo, kryptingos veiklos nevykdė.
Padėtis ėmė keistis 1943 m. Saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Fuksas raportavo Saugumo policijos ir SD vadui Ostelande, jog tais metais Rūdninkų girios apylinkėse pasirodė sovietų desantininkai. Jų užduotys: žvalgyba, sabotažas, komunistinių organizacijų atgaivinimas arba įkūrimas, vadovavimas partizanų organizacijoms ir jų stiprinimas. Tapo aišku, kad būriams vadovavo sovietų kariai ir apmokyti agentai.10
Frontui judant į Vakarus, 1943 m. antroje pusėje, išaugo Lietuvos teritorijos, kaip potencialios diversinės veiklos užfrontėje vietos reikšmė. Be to, Raudonosios armijos vadovybei reikėjo žvalgybinių žinių ir pan. Todėl nutarta įkurti partizaninį centrą ir Lietuvos teritorijoje. 1943 m. rudenį į Pietryčių Lietuvą iš Naručio ežero apylinkių atėjo M. Miceika (slap. „Gabrys“). Kiek vėliau 1943-10-04 į Rudininkų miškus atėjo G. Zimanas, LKP CK ir LPJŠ grupės atstovas.11 Kartu atsivedė „Margio“ ir „Perkūno“ būrius.12 G. Zimanas ir su juo atėję partizanai turėjo tapti partizaninio judėjimo Lietuvoje organizatoriais ir koordinatoriais. Pagrindinis jų tikslas – imtis aktyvių diversinių veiksmų bei rinkti žvalgybinę informaciją. Jie turėjo ruošti dirvą krašto reokupacijai: telkti sovietams ištikimus ar jiems palankius žmones, steigti pogrindinius Komunistų partijos ir komjaunimo komitetus, varyti antivokišką propagandą, leisti pogrindinius leidinius. Be to, partizanai sudarinėjo išdavikų ir priešų sąrašus. Į juos patekdavo policininkai, kaimų seniūnai, vietinės administracijos darbuotojai, pagalbiniai policininkai ar žmonės, įtariami bendradarbiavimu su okupacine valdžia ir represinėmis struktūromis. Tokius asmenis partizanai nužudydavo arba jų baudimą atidėdavo, iki kol Lietuvos teritoriją užims Raudonoji armija ir vėl įsigalės sovietų santvarka.
Beveik tuo pat metu kaip ir LPJŠ atstovai į Rudininkų girią iš Baltarusijos teritorijos atėjo Raudonosios armijos Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai pavaldus būrys „N-14“, vadovaujamas kpt. Anastazo Aleksiuko (slap. „Aleko“) (nuo 1944 m. balandžio jam vadovavo mjr. Jevgrafas Pavlenka (slap. „Groznyj“).13 Jo atėjimas į Lietuvos teritoriją pirmiausia susijęs su didėjančia krašto reikšme ir sovietų kariuomenės žvalgybiniais bei diversiniais interesais. Būrys 1943 m. rugpjūčio mėn. gavo nurodymus išeiti į Jašiūnų apylinkes (25 km į pietus nuo Vilniaus) ir ten vykdyti diversijas geležinkelyje Varėna – Vilnius. Į nurodytą rajoną partizanai atėjo 1943 m. rugsėjo viduryje.14 Rudininkų miškuose jie sutiko „Marko“ grupę ir S. Kudrino vadovaujamus partizanus.15 Būriai susijungė į vieną darinį, o ltn. Markovenkovas buvo atšauktas į Generalinį štabą.16 Būrys bazavosi Rudininkų girioje penkiuose bazėse, vadinamuose „taškuose“.17 Taškai – tai savarankiškai veikę būriai. Buvo keturi taškai, kurių kiekvieną sudarė po 5-6 diversines grupes. Jie vykdė išpuolius geležinkeliuose Vilnius – Kaunas, Vilnius – Gardinas, Vilnius – Lyda. Būrio sudėtyje veikė kovinė grupė, vadovaujama Michailo Pročiuchanovo (slap. „Junak“). Ji vykdė pasalas, puldinėjo kolonas, ėmė belaisvius.18 Tai didžiausias žinomas būrys, veikęs Lietuvoje. 1943 m. pabaigoje jame buvo 250 žmonių, toks skaičius išliko iki Raudonosios armijos atėjimo.19
Be to, 1943 m. rudenį Rudininkų girioje ėmė telktis pabėgę Vilniaus geto žydai.20 Jie buvo įtraukti į sovietinį partizaninį judėjimą.
Rūdninkų girioje 1943 m. rudenį – 1944 m. vasarą bazavosi šie būriai:
„Margio“, 1942-08 suformuotas Baltarusijoje prie Naručio ežero; 1943 m. spalio mėn., vykstant miškų prie Naručio valymams, būrys persikėlė į Rudininkų girią. 1944 m. balandžio mėn. LKP Pietų Lietuvos sr. pogrindžio komiteto sprendimu išformuotas, o jo nariai perduoti kitiems būriams. Būriui vadovavo Juozas Barauskas (slap. „Greitas“).21
„Mirtis fašizmui“. Būrys, veikęs 1943 1944 m.22
„Keršytojas“. Jo branduolį sudarė pabėgę Vilniaus geto žydai, vadas Aba Kovneris, bazavosi Kernavės ežero apylinkėse. Veikė nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944-07-01.23
„Už pergalę“. Suformuotas iš pirmųjų pabėgusių Vilniaus geto žydų. Vadas – Šmuelis Kaplinskis, bazavosi Kernavės ežero apylinkėse.24
„Kova“. Branduolį sudarė pabėgę geto žydai, vadas Aronas Aronovičius, bazavosi Kernavės ežero apylinkėse.25
„Už tėvynę“. Išaugo iš M. Afonino grupės, permestos per frontą 1942 m. vasarą. Bazavosi Inkėriškių ir Rudininkų miškuose.26
„Išlaisvintojas“ – būrys, veikęs 1943–1944 m.27
„Laisvoji Lietuva“. Jame buvo 50 pabėgusių iš geto žydų.28
„Pergalė“ suorganizuotas 1944 m. pavasarį, iš dalies “Laisvoji Lietuva” partizanų. Bazavosi Inklėriškių miške.29
„Perkūnas“. Suformuotas 1943 m. antroje pusėje, į Rudininkų girią atėjo kartu su G. Zimanu.30
„Mirtis okupantams”. Iš jo sudėties 1944 kovo mėn. išskirti „Vlado Barono“ ir „Pirmyn“ būriai, išsiųsti į Kalų Rūdos miškus.31
„A. Mickevičiaus“ būrys, vadovaujamas Stanislovo Juozapavičiaus.32
1 Partizanų būrio Nr. 14 trumpa kovinė ataskaita, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 3.
2 Partizanų būrio Nr. 14 trumpa kovinė ataskaita, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 3.
3 Gabrio 1943 08 09 laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1. ap. 1, b. 441, l. 37.
4 Vytauto Bieliausko 1945 05 19 pranešimas LPJŠ kadrų skyriaus viršininkui Filipavičiui, LYA, f. 3, ap. 1, b. 1, l. 4.
5 Zizas R. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m, Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2004 Nr. 1, p. 139.
6 “Už Tėvynę: Nr. 1”, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 11, Vilnius, 1981, p. 508.
7 Jurgio 1943-07-25 laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, l. 109.
8 Gabrio 1943-11-16 laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, l. 46.
9 Lietuvos liaudis Didžiajame tėvynės kare, Vilnius, 1982, p. 80; Ten pat.
10 Lietuvos liaudis Didžiajame tėvynės kare, Vilnius, 1982, p. 80.
11 Zizas R. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m, Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2004 Nr. 1, p. 139.
12 Zizas R. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m, Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2004 Nr. 1, p. 139-140.
13 Partizanų būrio Nr. 14 trumpa kovinė ataskaita, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 3.
14 Išrašas iš ypatingojo diversinio būrio N14 vado A. Aleksiuko ataskaitos apie kovinius veiksmus, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 17.
15 Išrašas iš ypatingojo diversinio būrio N14 vado A. Aleksiuko ataskaitos apie kovinius veiksmus, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 17.
16 Partizanų būrio Nr. 14 trumpa kovinė ataskaita, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 3.
17 Išrašas iš ypatingojo diversinio būrio N14 vado A. Aleksiuko ataskaitos apie kovinius veiksmus, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 18.
18 Partizanų būrio Nr. 14 trumpa kovinė ataskaita, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 4.
19 Trumpa partizaniškojo būrio Nr. 14 vado ataskaita, LYA, f. 14, ap. 1, b. 1, l. 3.
20 Zizas R. Raudonųjų partizanų ir Pieryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m, Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2004 Nr. 1, p. 141-142.
21 “Margio” būrio vado ataskaita, LYA, f. 12, ap. 1, b. 1, l. 2 a.p.; Margio partizanų būrys, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 8, Vilnius, 1981, p. 241; Lietuvos liaudis Didžiajame tėvynės kare, Vilnius, 1982, p. 167.
22 Štaras P. Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo tėvynės karo metais, Vilnius, 1966, p. 248.
23 Ataskaita apie būrio “Mstitel” veiklą, LYA, f. 13, ap. 1, b. 1, l. 1.
24 Būrio “Už pergalę istorija”, LYA, f. 11, ap. 1, b. 1, l. 13-17.
25 Būrio “Borba” kovos veiksmų žurnalas, LYA, f. 10, ap. 1, b. 1. 4-14.
26 “Už Tėvynę: Nr. 1, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 11, Vilnius, 1981, p. 508.
27 Štaras P. Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo tėvynės karo metais, Vilnius, 1966, p. 252.
28 Partizanų būrio “Laisvoji Liertuva” kovos veiskmų ataskaita nuo 1943-11-15 iki 1944-07-15, LYA, f. 50, ap. 1, b. 1, l. 1, 3.
29 Partizanų būrio “Laisvoji Liertuva” kovos veiskmų ataskaita nuo 1943-11-15 iki 1944-07-15, LYA, f. 50, ap. 1, b. 1, l. 3. “Pergalė”, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 8, Vilnius, 1981, p. 555; 1944-06-05 įsalymas partizanų būriui “Pergalė”, LYA, f. 48, ap. 1, b. 1, l. 16.
30 “Perkūnas”, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 8, Vilnius, 1981, p. 562.
31 Zizas R. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m., Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2004 Nr. 1, p. 144; Partizanų būrio “Pirmyn” įsakymų knyga, LYA, f. 24, ap. 1, b. 1, l. 2.
32 Štaras P. Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo tėvynės karo metais, Vilnius, 1966, p. 248.
Raudonosios armijos Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai pavaldus būrys „N-14“.
Pietryčių Lietuvoje sovietų partizanai 1943 – 1944 m. bazavosi dviejuose rajonuose: 33
prie Inklėriškių k.: „Už tėvynę“, „Laisvoji Lietuva“, „Pergalė“, „Išlaisvintojas“.
Rudininkų girioje, masyve tarp Pirčiupių k. ir Kernavės ežero: Centrinė bazė, „Margio“, „A. Mickevičiaus“, „Perkūno“, „Mirtis fašizmui“, „Kova“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Mirtis okupantams“.
Saugumo policijos ir SD Vilniaus sk. viršininkas raporte rašė, kad 1944 m. balandžio mėn. partizanai Vilniaus apygardos teritorijoje koncentravosi: vakarinėje dalyje prie Inklėriškių, rytinėje dalyje prie Visinčios, Ilgio-salos ir Kernavo ežero. Vienas stipresnių būrių buvo netoli Vilniaus – Gardino plento. Keliui grėsė nuolatinis pavojus, nes diversantai nuolat organizavo pasalas.34
Partizanų Rudininkų girioje skaičius nuolat augo: 1943 m. lapkričio mėn. buvo 460 žmonių, iš jų ginkluoti – 140, 1943 m. gruodžio pabaigoje – 650 žmonių, kurių pusė ginkluoti, o 1944 m. kovo mėn. girioje buvo apie tūkstantį partizanų. 35
Atėjus į Rudininkų miškus G. Zimanui ir Generalinio štabo žvalgybinei grupei, partizanų veiksmai girios erdvėje suaktyvėjo. Partizanai vykdė diversijas plentuose, geležinkeliuose, miško pramonės įmonėse, pieninėse ir kt. Atsakydami į stiprėjančią partizanų veiklą vokiečiai ėmėsi represijų. Generalinis Lietuvos komisaras Rentelnas 1943-09-09 išleido slaptą instrukciją, kurioje nurodė, jog išpuolių įvykdyti neįmanoma be bent pasyvaus gyventojų dalyvavimo, todėl atsakomybė už neramumus tenkanti visiems gyventojams. Gyventojai ne tik banditams nesipriešina, bet ir apie banditų arba įtartinų asmenų pasirodymą neteikia informacijos. Todėl krašto gyventojus per apskričių viršininkus reikia informuoti, kad ateityje už tokius sabotažo veiksmus atsakys artimiausių kaimų gyventojai. Apskričių viršininkams Rentelnas nurodė kiekvieną kartą tam tikrą asmenų grupę traukti atsakomybėn. Gyventojai turėjo būti perspėjami, kad ateityje, įvykus atentatams, artimiausių namų grupės ir vietovės be atodairos bus sunaikintos ir gyventojai išvežami.36 Tokia instrukcija byloja, jog vokiečių pareigūnai vadovavosi požiūriu, kad už diversijas ar išpuolius atsakingi ne tiesioginiai jų vykdytojai, bet aplinkinių kaimų gyventojai, kuriems ir tekdavo pagrindinis represijų smūgis. Pavyzdžiui, 1943 m. rugsėjo mėn. geležinkelio ruože Lentvaris – Rudiškiai netoli Fermos kaimo partizanai nuvertė ešaloną, o atsakydami į tai vokiečiai kaimą sudegino, dalį gyventojų išvarė darbams į Vokietiją. Iš viso 1943–1944 m., keršydami už raudonųjų partizanų išpuolius, vokiečiai Lietuvoje sudegino 14 kaimų.
Siekdami apsisaugoti nuo partizanų išpuolių, vokiečiai prie svarbių objektų (tiltų, pramonės įmonių, gyvenviečių ir pan.) steigė įtvirtintus atsparos punktus, kuriuose bazavosi vokiečių, lietuvių ar kitų pagalbinių dalinių karių sudarytos įgulos. Kariniu požiūriu jie užėmė pasyvios gynybos poziciją: nevykdė partizanų paieškų operacijų, Rudininkų girios „košimų“ ar kitokių karinių veiksmų. Vokiečiai apsiribodavo svarbių objektų apsauga ir baudžiamosiomis keršto akcijomis.
Sovietų partizanai maistu ir kasdienės apyvokos daiktais daugiausia apsirūpindavo patys per vadinamąsias „paruošų operacijas“, kurios iš esmės buvo ūkininkų plėšimas. Gintis nuo ekonominio ir fizinio partizanų terorizavimo 1943 m. formuota ginkluota kaimų savisauga. Partizanų ir savisaugininkų santykiai buvo įtempti. Būdavo atvejų, kai priešprieša peraugdavo į ginkluotus konfliktus ar net žudynes. Pavyzdžiui, kerštaujantys partizanai 1944 m. sausio mėn. 29 d. sudegino Jašiūnų vls. Kaniūkų kaimą, 1944 m. balandžio mėn. – Onuškio vls. Bakaloriškių kaimą.
Partizaninių veiksmų kontekste Pirčiupių k. padėtis buvo svarbi. Ypatinga svarba teikta plentui Vilnius-Eišiškės, kuris dalino kaimą į dvi dalis. Greta Pirčiupių k. ėjo plento atšaka Pičiupiai – Valkininkai. Nuo 1941 m. vasaros iki 1944 m. jame ar jo apylinkėse bazavosi nedidelis vokiečių oro pajėgų būrys. 1943 m., stiprėjant partizanų veiksmams senuosiuose Pirčiupiuose, kairėje Vilnius – Eišiškės plento pusėje įrengtas atsparos punktas, kuriame buvo apie 100 vokiečių karių. Punktas atliko tik formalią plento apsaugą, nes partizanai jį apeidavo, nestodami į kovą su gausiomis vokiečių pajėgomis, o vokiečiais nebandė aktyviai kovoti miškuose. Savisaugos būrys Pirčiupiuose nebuvo suformuotas. Tikėtina, dėl to, jog kaime visada bazavosi vokiečių dalinys.
Vyrauja nuomonė, kad Pirčiupiai buvo „raudonųjų partizanų kaimas“. Atlikus archyvinės medžiagos tyrimą, paaiškėjo, kad pirčiupiečiai nebuvo sovietų santvarkos simpatikai, kuriuos į „visaliaudinę kovą“ prieš vokiečius atvedė ideologinės nuostatos. Dalis žmonių į partizanų būrius stojo, jausdami represijų grėsmę. Pvz., Babilčius Stanislovas nuo 1941-01-06 dirbo Vilniuje, kalėjime Nr. 2, prižiūrėtoju.37 Prasidėjus karui, jis grįžo į Pirčiupius, kur gyveno iki 1943 m. Jausdamas galimų represijų pavojų ėmė slapstytis, nuo 1943 m. iki 1944 m. liepos buvo „A. Mickevičiaus“ būrio partizanas.38 Jo pavyzdžiu pasekė brolis Babilčius Kazys (g. 1926), kuris 1943 m. rudenį prisijungė prie to paties būrio. 39 Pirčiupietis Uždavinys Antanas prisijungė prie partizanų po to, kai 1944 m. deginant kaimą žuvo jo žmona ir vaikai sudegė.40 Taip pat pasielgė ir Kavaliauskas Alfredas (g. 1929-10-09). Jo brolis, tėvas ir sesuo miškuose slapstėsi nuo 1942 m., o po kaimo sudeginimo ir jis pats pasuko pas partizanus.41
Pirčiupių gyventojai priklausė dviem būriams: „N-14“ ir „A. Mickevičiaus“. Visi jie buvo eiliniai partizanai, neužėmė jokių vadovaujančių pareigų. Pvz., Jonas Michailovskis (g. 1910) būryje „N-14“ buvo nuo 1943 m. spalio mėn. Jis ruošė maistą, taisė batus, teikė žvalgybinę informaciją.42
Tik nedaugelis iš jų dalyvavo kovinėse operacijose. Būrio „N-14“ žvalgybos skyriaus vadas Piotras Semeniovas teigė, kad būryje buvę pirčiupiečiai Jonas Kavaliauskas, Stasys Kavaliauskas, Adomas Urbelionis ir Gerlovskis (slap. „Batia“) buvo ryšininkai. Iš jų tik A. Urbelionis dalyvavo kovinėse operacijose.43 Taip pat keliose išpuoliuose dalyvavo „A. Mickevičiaus“ būrio partizanas S. Babilčius.44
Pagal archyvinius duomenis su partizanais bendradarbiavo (juos rėmė, teikė informaciją ir pan.) arba priklausė jų būriams apie 20 kaimo gyventojų. Jų dalyvavimas sovietiniame partizaniniame judėjime arba jo rėmimas nulemtas ne ideologinių ar politinių motyvų, o asmeninių interesų: represijų baimė, parama besislapstantiems giminaičiams, baimė būti išvežtiems prievartiniams darbams į Vokietiją ir pan.
Kita vertus, pirčiupiečių ryšiai su partizanais buvo neišvengiami todėl, kad nuo 1941–1942 metų miškuose slapstėsi kaimynai. Pvz.: 1942 m. desantu nusileido buvęs kaimo gyventojas Večeslavas Gerlovskis (pirčiupiečiai jo pavardę sulietuvino ir vadino Gervaliausku).45
Pirčiupiai, siaučiant Antrojo pasaulinio karo audroms, nuo 1941 m. iki 1944 m. birželio mėn. gyveno gana ramų gyvenimą. Tai buvo kaimas, kuriame partizanai ir vokiečiai rado nebylų susitarimą ir vieni kitų nelietė. Dėl strateginės padėties kaimas veikiai atsidūrė vokiečių įgulos apsaugoje. Dėl to čia partizanai nevykdė agresyvių ūkinių akcijų. Taigi pirčiupiečiai nekentėjo dėl partizanų siautėjimų. Kaime nebuvo įmonių, tiltų, sandėlių, todėl partizanams nebuvo ko puldinėti. Taigi nebuvo pagrindo vokiečių represijoms. Įvykių amžininkų pasakojimuose rašoma apie gestapo vykdytas kratas ir sulaikytus 6 kaimo gyventojus, kurie vėliau paleisti.46 Vokiečiai nužudė keletą kaimo gyventojų, tačiau jų nužudymo aplinkybės yra painios, o motyvai galutinai neatskleisti.
Iki 1944-06-03 pasalos, kuri įvardijama kaip kaimo sudeginimo priežastis, partizanai Pirčiupių k. apylinkėse įvykdė 12 išpuolių, per kuriuos žuvo ir buvo sužeista keliasdešimt vokiečių kareivių ir karininkų. Pvz.: 1943-10-01 – 10-10 būrio „Už Tėvynę“ partizanai sudegino tiltus Vilniaus-Gardino plente per Merkio ir per Šalčios upes, apšaudė 3 automašinas, nukovė 6 vokiečius, daug sužeidė, sunaikino 2 km telegrafo ir telefono dviejuose plento Vilnius- Gardinas ruožuose47, 1944-04-03 „Kova“ partizanai surengė pasalą kelyje į Pirčiupių k. Nukautas vokiečių karininkas ir vienas karys.48 1944-04-15 „Mirtis okupantams“ partizanai tarp Naujųjų Macelių ir Pirčiupių k. surengė pasalą, nukauti ir sužeisti 9 vokiečiai.49
Tačiau nė vienas išpuolis neiššaukė represijų prieš pirčiupiečius. Sovietų partizaninio judėjimo specifika lėmė tai, jog jie vykdė diversijas ir pasalas žinodami, kad jos iššauks vokiečių represijas, nuo kurių kentės vietiniai gyventojai. Tokia buvo vyriausios sovietų vadovybės politika: partizanai turėjo visais įmanomais būdais ir priemonėmis silpninti vokiečius, taip padėdami Raudonajai armijai fronte. Civilių aukos ar materialinio turto netekimas buvo suvokiamas kaip karo nuostolis ir visuotinio karo fone tam nebuvo teikiama reikšmės. Vadovaujantis tokiu požiūriu, diversija, kurią 1944-06-03 Pirčiupių apylinkėse įvykdė būrio „N-14“ partizanai,50 vertintina kaip eilinė pasala plente, per kurią sunaikintos automašinos ir nužudyta priešo kareivių. Tačiau atsakas buvo netipinis Lietuvos teritorijai: sudegintas kaimas, o gyventojai nužudyti. Tai galima paaiškinti kaip aklą kerštą ir vokiečių desperaciją nenumaldomai artėjant frontui. Taigi Pirčiupių k. ir jo gyventojų sudeginimą daugiausia lėmė keršto operacijos vykdytojų požiūris ir jų veiksmų logika. Partizanų išpuolis įvykių sekoje užima savo vietą, tačiau pagrindinė atsakomybė tenka represinės operacijos sumanytojams ir vykdytojams.
Po kaimo sudeginimo partizanai neatsisakė aktyvios veiklos: iki 1944 m. liepos mėnesio, t. y. iki tol, kol Pirčiupius užėmė Raudonoji armija, diversantai įvykdė dar 8 išpuolius kaimo apylinkėse. Pvz.: 1944-06-23 „A. Mickevičiaus” būrio partizanai užminavo Pirčiupio – Valkininkų plentą, per sprogimą žuvo 4 vokiečiai, o 6 – sužeisti51, 1944-07-02 to paties būrio partizanai dalyvavo minuojant Vilniaus – Gardino plentą Pirčiupio k. apylinkėse, per sprogimą žuvo 11 vokiečių, 18 sužeista52.
Taigi antipartizaninė kovos taktika, kurios pagrindas ne partizanų paieškos ir jų likvidavimas, o represijos prieš civilius gyventojus, buvo bevaisė. Kita vertus, partizanai vykdė išpuolius, nepaisydami nei savų, nei civilių gyventojų aukų. Pirčiupių kaimas tapo dviejų kariaujančių galių auka, nes jo apylinkėse susidūrė beatodairiško partizaninio karo ir antipartizaninės kovos, paremtos keršto akcijomis prieš civilius, koncepcijos.
33 Priedėlis Nr. 3, LYA, f. 12, ap. 3, b. 1, l. 47.
34 Lietuvos liaudis Didžiajame tėvynės kare, Vilnius, 1982, p. 280.
35 Zizas R. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m., Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2004 Nr. 1, p. 144.
36 Lietuvos liaudis Didžiajame tėvynės kare, Vilnius, 1982, p. 188.
37 Specialioa paskirties NKVD darbuotojo anketa, LYA, f. V-4, ap. 1, b. 558, l. 7.
38 LSSRNKVD Kadrų sk. Inspekcijos Vyr. Operatyvinio įgaliotinio Žuravliovo 1944-11-03 raštas, LYA, f. V-4, ap. 1, b. 17136, l. 4.
39 Specialioa paskirties NKVD darbuotojo anketa, LYA, f. V-4, ap. 1, b. 558, l. 9.
40 Pažyma, LYA, f. V-4, ap. 1, b. 15925, l. 2; J. Uždavinio tarnybos lapas, LYA, f. V-4, ap. 1, b. 15925, l. 7; J. Uždavinio charakteristika, LYA, f. V-4, ap. 1, b. 15925.
41 A. Kavaliausko anketa, LYA, f. V-4, ap. 1, b. 19582, l. 42; A. Kavaliausko autobiogrfija, LYA, f. 3108, ap. 3108, l. 45, l. 187.
42 Būrio N-14 sąrašas, LYA f. 14, ap. 1, b. 1, vokas Nr. 2, l. 3; Jono Michailovskio apdovanojimo lapas, LYA f. 14, ap. 1, b. 75, l. 1, 2.
43 P. Semionovo 1958-03-26 apklausos protokolas, LYA, f, K-1, ap. 58, b. 42593/3, l. 85-85 a. p.
44 S. Babilčiaus apdovanojimo lapas, LYA, f. 8, ap. 1, b. 117, l. 2-2 a. p.
45 Gerlovskis Večeslavas, s. Stanislovo (g. 1888-03-05 Vilniuje m. 1944-04-21) gimė stambaus ūkininko šeimoje, mokydamasis Vilniaus gimnazijoje Nr. 2 susidomėjo marksistine literatūra, dalyvavo 1905 –1906 m. revoliuciniuose įvykiuose Vilniuje, 1909 –1910 m. tarnavo 172 Lydos pėstininkų pulke, po to dirbo Vilniuje Kontrolės palatos kanceliarijoje, 1914 –1918 m. dalyvavo Pirmąjąme pasaulinimae kare, kovojo Rumunijos fronte, 1918 – 1919 m. gydėsi Riazanėje, 1919 – 1939 m. dirbo įvairius darbus Šalčininkuose bei Valkinkų valsčiuose, gyvendamas Pirčiupiuose vertėsi darbu miškų pramonėje, Raudonajai armijai užėmus Valkinikų vls. teritoriją 1939 m. rudenį buvo Valkinkų vls. komiteto pirminkas, Vilniaus kraštą, o kartu ir Valkinkų valsčių grąžinus Lietuvai, dirbo viešuosisu darbus, 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams dirbo milicinkų Vakinikuose, 1941-06-22 prasidėjus SSRS – Vokietijos karui evakavosi į Sovietų Sąjungos gilumą, 1942 m. atsiųstas į Lietuvą žvalgybinėms užduotims vykdyti, turėjo slapyvardį “Batia”, žuvo 1944-04-21.
46 Saulėnas V. Pirčiupių kaimo praeitis, Voruta, 1997, Nr. 12, 13, 14, prieiga per internetą [http://www.voruta.lt/pirciupiu-kaimo-praeitis/].
47 Lietuvos liaudis Didžiajamajam tėvynės kare, Vilnius, 1982, p. 214.
48 Būrio “Borba” kovos veiksmų žurnalas, LYA, f. 10, ap. 1, b. 1. 6a.p.-7.
49 Partizanų būrio “Mirtis okupantams” kovinių veiksmų žurnalas, LYA, f. 32, ap. 1, b. 1, l. 7.
50 A. Kavaliausko 1947-04-17 apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 33899/3, l. 87; P. Semionovo 1958-03-26 apklausos protokolas, LYA, f, K-1, ap. 58, b. 42593/3, l. 86.
51 S. Babilčiaus apdovanojimo lapas, LYA, f. 8, ap. 1, b. 117, l. 2-2 a. p.
52 S. Babilčiaus apdovanojimo lapas, LYA, f. 8, ap. 1, b. 117, l. 2-2 a. p.
Andrius Tumavičius
LGGRTC GRTD
Specialiųjų tyrimų
skyriaus vyr. specialistas
