„Merkio krašto“ interviu su 72-ejų metų amžiaus varėniškiu Stasiu Kėriu, daug metų ne tik vadovaujančiu žemės ūkio bendrovei Dubičiuose, bet ir skinančiu pergales sportinėse ristūnų žirgų vadeliotojų varžybose…
„Merkio kraštas“. Gerbiamasis Stasy, papasakokite, kada pradėjote vadeliotojo karjerą?
Stasys Kėrys. 1985 metais atėjau vadovauti Dubičių tarybiniam ūkiui, o 1986 metais už 2 tūkstančius rublių įsigijau pirmąjį žirgą. Sovietmečiu žirgų sportas buvo labai populiarus, dažnai nuvažiuodavau pasižiūrėti varžybų. Anuomet jose dalyvaudavo apie 120 žirgų, o visoje respublikoje buvo net 9 hipodromai.
Eilinėse ristūnų varžybose pirmą kartą sudalyvavau 1986 metais, o 1987 metais respub-likinėse varžybose laimėjau trečiąją vietą. Varėnos rajone šiuo metu aš vienintelis žirgininkas, o prieš daug metų jų buvo ir Perlojoj, Žilinuose, Puodžiuose, Vazgirdonyse…
„M. k.“ Sakoma, kad žirginis sportas yra labai pavojingas, nes žirgas gali rimtai sužaloti. Pavyzdžiui, 2015 metais 19-metė mergina žuvo po vedžiojamo žirgo kanopomis, o 2016 metais, pasibaidžius žirgui, mirė iš balno iškritęs daugkartinis Lietuvos čempionas. Ar nors sykį buvote pakliuvęs į pavojingą situaciją?
S. K. Kiekviena sporto šaka yra pavojinga. Pavyzdžiui, tempdami vežimą su vadeliotoju žirgai gali pasiekti maždaug 50 kilometrų per valandą greitį. Esu keletą kartų iškritęs iš vežimo, bet rimtų traumų neturėjau, nors kurį laiką buvo sunku atsikelti iš lovos. Jeigu po kiekvienos nesėkmės galvosi, kad reikia viską užbaigti, – nieko nepasieksi. Sėsdamas į vežimą negalvoju apie blogus dalykus, kitaip apimtų baimė ir nepasiekčiau jokių rezultatų.
„M. k.“ Šiais metais Širvintose įvykusiose ristūnų varžybose Jūsų vadeliojami žirgai iškovojo pergalę keturmečių ir suaugusių žirgų reitingo važiavimuose. Ar galite suskaičiuoti, kiek kartų dalyvavote sportinėse ristūnų žirgų vadeliotojų varžybose? Galbūt turite apdovanojimą, kuris Jums ypač reikšmingas?
S. K. Varžybose esu dalyvavęs tūkstančius kartų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Per metus sudalyvauju maždaug 20-tyje varžybų. Į vienas varžybas nusivežu kelis žirgus ir dažniausiai visi jie laimi prizines vietas. Retai kada būna kitaip.
Apdovanojimų turiu aibę, kiekvienais metais jų parsivežu apie 40 ir turbūt negalėčiau išskirti kažkurio vieno, nes visi jie yra svarbūs ir mieli širdžiai. Namuose yra gal 70 taurių, laimėtų prestižinėse varžybose, taip pat turiu daug medalių, diplomų…
„M. k.“ 2009 metais Sartų lenktynėse netgi rekordą pagerinote?
S. K. Tai pirmasis mano pagerintas rekordas. Tada įveikiau 1609 metrų ilgio trasą per 2 minutes ir 1 sekundę. Dabar jau turime naujų rekordų. Pavyzdžiui, prieš trejus metus Taline su žirgu Magistru įveikėme trasą per 1 minutę ir 58 sekundžių. Lietuvoje šio rekordo dar niekas nepagerino.
„M. k.“ O kaip Jūs ruošiatės varžyboms?
S. K. Tai nuolatinis darbas. Treniruoti žirgą pradedu, kai jis sulaukia pusantrų metų, o dviejų metų amžiaus žirgas jau dalyvauja varžybose. Neturime pasiruošimui labai gerų sąlygų. Varėnoje nėra hipodromo, o autodrome ištreniruoti žirgo praktiškai neįmanoma, nes prastas takas, todėl važiuojame miško keliais, linijomis dažniausiai Perlojos miškuose.
„M. k.“ Laimėjęs varžybas turbūt gaunate ir piniginį prizą. Kiek daugiausia esate parsivežęs?
S. K. Kažkada, kai turėjau didelę mašiną, Sartuose į varžybas nusivežėm 10 žirgų, ir visi jie tapo prizininkais. Vienas žirgas už pirmąją vietą gavo apie 3 tūkstančius eurų. Dabar į eilines varžybas vežuosi daugiausia du žirgus, į rimtesnes – keturis. Bet tos sumos mažėja, mažėja ir vadeliotojų, nes neapsimoka. Bandome ieškoti varžybų rėmėjų, prisikalbinti didesnių verslininkų. Mūsų valstybės požiūris į tai visiškai kitoks, negu kitur Europoje. Prancūzijoje, pavyzdžiui, valstybė ristūnų sportui skiria milijonus eurų, nes varžyboms suorganizuoti reikalingi dideli pinigai. Galima sakyti, kad ristūnų sportas Lietuvoje laikosi vien dėl žmonių entuziazmo.
„M. k.“ O kiek žirgų šiuo metu auginate? Ar visus juos laikote vien sportui?
S. K. Kadaise žirgų turėdavau kur kas daugiau – būdavo ir 50, ir 60. Dabar laikau tik 10, ir visi jie dalyvauja varžybose.
„M. k.“ Rūpintis šiais gyvūnais, ko gera, nėra paprasta, be to, ir brangu…
S. K. Juos reikia prausti, šukuoti, o juk vanduo, žirgyno patalpų nuoma ir visos priežiūros priemonės kainuoja… Tarkime, pigiausi žirgo pakinktai kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų, vežimas – iki 12 tūkstančių eurų. O kur dar visas kitas inventorius, žirgų gydymas, nes jie irgi serga, patiria traumas. Vieno žirgo pašarai mėnesiui kainuoja apie 500 eurų. Kilogramas kombinuotųjų pašarų – beveik 2 eurai. O žirgas per vieną dieną suėda iki 6 kilogramų.
„M. k.“ Jūsų dukra Joana yra Respublikinės lenktyninių žirgų lygos direktorė. Žirgai – visos Jūsų šeimos aistra?
S. K. Sūnums arčiau širdies – plieniniai žirgai. O dukrą bandžiau perkalbėti, nes didelių perspektyvų žirgininkystėje nėra. Be to, ristūnų sportas reikalauja daug pajamų. Dukra irgi turi žirgą, yra prie jo prisirišusi, siūliau parduoti, bet nesutinka. Buvo taip, kad iš pradžių tą žirgą pardaviau kitam žmogui, bet tada dukra jį vėl perpirko, nes labai norėjo turėti savo. Beje, su dukters žirgu Čiangu vasario pirmą dieną ristūnų varžybose užėmėme pirmąją vietą.
Aš pats prie žirgų taip neprisirišu. Auginu juos tam, kad sportuočiau. Jeigu žirgas varžyboms nebetinka, – parduodu. Būna, kad parduodu ir gerai bėgantį žirgą. Kitaip tų žirgų gali ir šimtą turėti… Į viską žiūriu realiai, o ne per rožinius akinius. Mėgstu sakyti, kad nereikia perlenkti lazdos.
„M. k.“ O kiek galima uždirbti, pardavus žirgą?
S. K. Geresnį žirgą esu pardavęs už 10 tūkstančių, prastesnį – už 3 tūkstančius eurų. Kai neatsirado pirkėjas, buvo, kad atidaviau ir už dyką, nes kiekviena diena tą žirgą laikyti kainuoja nemažus pinigus.
„M. k.“ Tris dešimtmečius Dubičiuose veikia žemės ūkio bendrovė, o Jūs esate šios bendrovės savininkas. Taigi domitės ne tik žirgais, bet ir ūkininkaujate? Kaip sekasi?
S. K. Jeigu sugebėjome tiek metų išsilaikyti, vadinasi, sekasi visai neblogai. Į bend-rovę daug investuota, sukurta visa reikalinga infrastruktūra. Visiškai atnaujinome buvusį seną tarybinių laikų ūkį. O didžiausia krizė mums būna tada, kai išdaigas krečia gamta. Kol kas bendrovės darbą kontroliuoju pats, o ateityje šis verslas liks vaikams.
„M. k.“ Rajone turite apie tūkstantį hektarų žemės, tad dalį pašarų savo auginamiems žirgams turbūt pasiimate ir iš ten?
S. K. Be abejo. Kitaip būtų sunkiau, pašarams reikėtų išleisti daugiau, o dabar ir šieno prisiruošiu, ir grūdų pasiimu.
„M. k.“ Kovo 10-ąją Jums sueis 72-eji. Ar nesinori atsipūsti ir palikti žirgų sportą? O gal vis dar turite neįgyvendintų svajonių?
S. K. Kol turėsiu sveikatos, šio sporto neatsisakysiu. Jeigu jau labai norisi pailsėti, tai ir pailsiu, o tada – vėl prie darbų. Užsidaryti namuose ir sėdėti susidėjus koją ant kojos – ne man. Svarbu ir teisingas gyvenimo būdas. Niekada nepiktnaudžiavau alkoholiu ar kažkuo kitu, o iki 30-ies metų apskritai alkoholio nebuvau ragavęs, aktyviai sportavau – ir bėgiojau, ir sunkumus kilnojau. Ir dabar tas pats – jeigu žmogus juda, nepiktnaudžiauja svaigalais, laiku pailsi, pavalgo, tai ir jaučiasi geriau.
Labai norėtųsi sudalyvauti didžiosiose „Grand Prix“ ristūnų žirgų lenktynėse, tik gaila, kaip jau sakiau, kad neturime kur joms ruoštis. Užsienyje yra visai kitaip, ten kitokios sąlygos. Yra hipodromai, studentai ten gali atlikti praktiką. Varėnos profesinėje mokykloje netgi buvome paruošę specialią vadeliotojų mokymosi programą, bet tuo metu nebuvo susidomėjimo. Galbūt dėl to, kad vadeliotojo darbas nėra pastovus. Tarkime, Prancūzijoje vadeliotojas gali gyventi vien iš tokios veiklos, tai yra jo profesija, ir, jeigu jis geras specialistas, jį nuolat samdo. Lietuvoje šis sportas nėra taip stipriai išvystytas, kad vadeliotojas galėtų užtektinai užsidirbti pragyvenimui.
„M. k.“ Ką galėtumėte patarti savo bendraamžiams?
S. K. Patarimas paprastas, jeigu sėdi – pradėk judėti. Nes kai judi, gyvenimas gražesnis. Kai kurie mėgsta skųstis, kad Lietuvoje viskas blogai. Teko aplankyti daug Europos šalių ir galiu pasakyti, kad turime kuo džiaugtis. Kad tik karo ir kitokių kataklizmų nebūtų…
„M. k.“ Ačiū už pokalbį. Sėkmės, toliau skinant pergales ristūnų varžybose.
Evelina Kuliešė
