Stipresnės už savo negalią

Devintą dešimtį metų įpusėjusios varėniškės Marytė Klevinskienė ir Ona Palevičienė patyrė po keletą insultų, bet moterys nesiskundžia savo dalia, sveikatą „ramsto“ ne tik vaistais, bet ir kasdien miesto parke nužingsniuodamos 2 km ir daugiau…

Turininga kasdienybė
Iš Ukmergės kilusi Marytė Klevinskienė anuometinėje Varėnos rajkoopsąjungoje buhaltere dirbo nuo 1963 m. Paskui – pensija.
Vasarį moteriai sukako 86 m. amžiaus. Jos vyras pasimirė prieš 43 m. – nuo labai sunkaus astmos priepuolio. Ji gyvena viena. Vaikų neturi.
Pirmutinis smegenų insultas M. Klevinskienę ištiko 2019 m. Prabėgus vos vieneriems metams – parklupdė antrasis. Jie nebuvo sunkūs. „Susirgusi antruoju insultu namuose lovoje išgulėjau visą naktį – tik ryte buvau nuvežta į Alytaus S. Kudirkos ligoninę“, – prisimena nelaimėlė.
Dar po vienerių metų smogė trečiasis insultas. „Tai ištiko šv. Kūčių dieną. Namuose nukritau ant grindų ir nepajėgiau atsikelti, pajutau, kad negebu valdyti kairiosios rankos ir kojos. Laimė, šalia buvo staliukas. Virpančiomis rankomis sugraibiau telefoną ir paskambinau savo draugei Albinai Verseckienei, kuri turėjo mano buto raktą. Jos vyras iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Šis insultas buvo sunkus. Kalbos nebuvau praradusi, bet žodžių tartis kliuvo. Ligoninėje sutikau ir šv. Kalėdas, ir Naujuosius metus, ir 85-ąjį savo gimtadienį. Po gydymo ir slaugymo į namus sugrįžau tik prieš šv. Velykas“, – papasakojo M. Klevinskienė.
Po trečiojo insulto moteris vaikšto pasiramsčiuodama lazdele. Kūnas praradęs ir tvirtumą, ir lankstumą. Visų buities darbų atlikti ji jau nepajėgia. Kiekvieną dieną, išskyrus savaitgalius, ateina lankomosios priežiūros darbuotoja Aušra. „Be jos pagalbos jau neįstengčiau išsimaudyti – neįlipu į vonią“, – prisipažįsta moteris.

Aušra sutvarko butą ir padeda paruošti maistą. „Jau nepajėgiu sutvarkyti bulvių ir kitų daržovių, nei ko supjaustyti, bet morkas sriubai pati peiliu susmulkinu“, – džiaugiasi M. Klevinskienė. Parduotuvėse ji apsiperka pati.
Moteris serga ir astma.
Jos gyvenimas kupinas prasmingos veiklos. Ji dažna bibliotekos viešnia – skaityti knygas pamėgusi nuo jaunystės. Buhalterė ir lieka buhaltere! M. Klevinskienė kiekvieną perskaitytą knygą „įregistruoja“ į storą sąsiuvinį. Tų sąsiuvinių jau keletas.
Buvau nustebinta dar vieno moters pomėgio. Iš Socialinės rūpybos skyriaus ji gavo didelę ir storą spalvinimo knygą. Joje – kažkada Tibeto vienuolių sumanytos ir po pasaulį pasklidusios Mandalos. Tai – dideli apskritimai su geometrinių figūrų, augalų, paukščių ir kitokiais ornamentiniais piešiniais, primenančiais mozaikas. Jas reikia nuspalvinti pieštukais. Kad tinkamai visas spalvas parinktum ir gražiai suderintum, turi gerokai galvą pasukti. M. Klevinskienei tai padaryti pavyksta puikiai. „Tik paukščių nenuspalvinu, nes aš jų neatpažįstu“, – apgailestauja mano pašnekovė.
Šis užsiėmimas teikia ramybės, gerina smegenų veiklą, mąstymą ir rankų motoriką.
Kiekvieną sekmadienį M. Klevinskienė žingsniuoja į rytines šv. Mišias Varėnos bažnyčioje.
Prieš užklumpant ligoms, ji buvo Varėnos sveikatingumo klubo „Ropė“ narė.
Dėkinga gydytojai
Kitai varėniškei Onai Palevičienei šį pavasarį sukako 85 metai. Ji patyrusi net keturis insultus. Pirmutinis ją ištiko sulaukus 60 m., antrasis – po 2-3 m. Abu – apysunkiai. Kūnas nebuvo sukaustytas. Dar po 2-3 m. moterį parbloškė trečiasis insultas. Jis buvo „atėmęs“ kairiąją koją ir ranką. O ketvirtasis – pats sunkiausias – ištiko prieš trejus metus.
„Džiaugiuosi, kad Varėnos ligoninėje patekau į rūpestingos gydytojos Ritos Severinienės rankas. Tik jos dėka po ketvirtojo insulto manęs neišsivedė giltinė. Po trečiojo insulto gydytoja pasirūpino mano reabilitacija Palangos „Lino“ sanatorijoje“, – su pagarbiu dėkingumu kalba mano pašnekovė.
Po trečiojo insulto moteris jau vaikšto pasiramsčiuodama lazda. „Galvai apsvaigus galiu parkristi aukštielninka“, – atsidūsta O. Palevičienė.
Moteris gyvena viena. Jos vyras mirė prieš 20 m. Turi 3 dukras. Rita gyvena Varėnoje, Rūta – Vilniuje, o Roma – net Šventojoje. O. Palevičienė pati šeimininkauja savo virtuvėje. Dažniausiai pati ir maisto nusiperka. Tik tada, kai pasijunta blogiau, paprašo dukros Ritos ją apipirkti. Pavasarį ir rudenį dukra Rūta išvalo langus ir kapitaliai sutvarko butą.
„Mano dukros, susimetusios pinigėlių, nupirko tokį „gudrų“ dulkių siurblį, kuris pats vienas po butą apšmirinėja“, – džiaugiasi mano pašnekovė.
Jau 25 m. O. Palevičienė serga cukralige, tad rytais ir vakarais geria vaistus. Kamuoja ir sąnarių negalavimai.
„Visą gyvenimą dirbau sunkiai: 8 m. kolūkyje kiaules šėriau, statybose teko paplušėti ir ligoninės palatas valyti, 20 m. dirbau parduotuvėje, o prieš išeidama į pensiją – sandėlininke viešbutyje“, – vardija moteris.
Kol kojos neša
Po tokių sunkių ligų ir sulaukus garbingo amžiaus be vaistų neišsiversi. O. Palevičienė paskaičiavo, kad ryte išgerianti 5, o vakare – 4 tabletes. M. Klevinskienė irgi apgailestavo, kad būtina suvartoti nemaža medikamentų.
Abi mano pašnekovės gauna kuklokas pensijas, bet nė karto negirdėjau jų verkšlenančių dėl pinigų stygiaus ar keiksnojančių valdžią. Pasak jų, vienintelis turtas – sveikata. Šios moterys tikrai žino gyvenimo vertę ir trapumą. Ir stengiasi būti stipresnės už savo negalią. „Privalai krutėti, kol kojos tave neša“, – vienu balsu tvirtina pašnekovės.
M. Klevinskienė prisipažino nesanti drąsaus būdo, bet po sunkaus trečiojo insulto namuose neužsisėdėjo. Iš pradžių tik į prekybos centrą pamažu nužingsniuodavo ir prie savojo daugiabučio namo pavaikštinėdavo. O vasarą su savo lazdele jau nukaukšėjo į miesto parką. Pradžioje pasiilsėdama tik vieną ratą aplinkui parką apsukdavo. Dabar jau nužingsniuoja dvigubai ilgesnį kelią. Po pietų ji pasivaikščioti po parką ateina kasdien. „Namuose priverčia pasilikti tik smarkesnis lietus“, – sako moteris.
M. Klevinskienė kartais suklumpa, bet pasikelia ir eina toliau.
Be pasivaikščiojimų po parką savo gyvenimo neįsivaizduoja ir O. Palevičienė. Ji nužingsniuoja po 2-2,5 km. „Jei vieną dieną pasivaikščioti neišeinu, tai kitą – jau sunkiai paeinu. Todėl vis einu ir einu“, – šypsosi moteris.
Irena Matulevičienė