Sausio pirmąją sukako šimtas metų, kai gimė Lionginas Baliukevičius-Dzūkas – vienas ryškiausių Lietuvos partizanų vadų, o 2024 metais menininkas iš Pancūzijos C215 (Cristian Guemy) Prancūzų instituto Lietuvoje iniciatyva ant Merkinės tilto atramos sukūrė Liongino Baliukevičiaus-Dzūko portretą; projekto partneris – Merkinės krašto muziejus…
Didžiulė pagarba ir dėkingumas už Dzūko portretą ant tilto atramos Prancūzų institutui ir menininkui C215, įtvirtinančiam istorinę Atmintį įvairiose pasaulio šalyse. Už savo darbus jis 2023 metais buvo apdovanotas Ukrainos ordinu „Už nuopelnus“, jam suteiktas Prancūzijos nacionalinio ordino už nuopelnus riterio vardas. Tai antras pagal rangą Prancūzijos Respublikos valstybinis apdovanojimas.
Džiaugiantis prancūzų dovana Dainavos kraštui, Miško Brolių kovos už Laisvę įvertinimu, kilo spontaniška mintis palyginti nepalyginamus dalykus: Prancūzijos pasipriešinimą nacistinei ir Lietuvos pasipriešinimą bolševikinei okupacijoms. Tas pats laik-metis, tik skirtingi šalių dydžiai, gyventojų skaičiai, okupantai, bet ta pati viena kova – už laisvę.
Prancūzijoje antrojo pasaulinio karo metais gyveno virš 40 milijonų gyventojų. 1941–44 m. Antinaciniame pasipriešinime dalyvavo apie 250 000 asmenų.
Lietuvoje 1940 – 1945 m gyveno apie 2 500 000 žmonių. Kovose prieš sovietinę okupaciją dalyvavo apie 30 000 partizanų.
Padalinus gyventojų skaičių iš partizaninėse kovose dalyvavusių skaičiaus, gausime, kad pasipriešinimo kovose prieš okupantus Prancūzijoje dalyvavo vienas iš šimto šešiasdešimties, o Lietuvoje vienas iš 83 gyventojų. Pasibaigus vokiečių okupacijai, prancūzai greit susitvarkė su kolaborantais, išdavusiais Prancūziją, Lietuvoje gi kolaborantai talkino okupantams, tremiant virš 130 000 tautiečių iš Tėvynės, kuri visiems turėjo būti viena.
Prancūzijoje okupacijos metais nacistinė Vokietija laikė apie 30 tūkstančių karių.
Kokia karinė galybė Lietuvoje buvo antrosios sovietinės okupacijos metais įvairiu laikotarpiu, sunku pasakyti, bet 1948 m. jų čia buvo apie 80 000, o 1993 m., išvedant okupacinę kariuomenę iš Lietuvos, joje buvo „tik“ 34,6 tūkst. karių, 1000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis.
Kiek Lietuvos partizanų žuvo kovose už laisvę, vienas Dievas težino, skaičiai skirtingi ir niekada nebus galutiniai. Tai statistika, rūke skaičiuojant nukirstus medžius miške, kai nematyti net ištiestos rankos pirštų. Bet už kiekvieno kraujo lašo, kiek-vienos ašaros slypi skausmas ir tragedija. Asmens, šeimos, kaimo, šalies.
Bet prisiminkime, ką per stebuklą išlikusiame dienoraštyje rašė Lionginas Baliukevičius – Dzūkas: <…> Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone tarytum atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai… Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę… <…>1
Iš tiesų klampaus molio liko daug, geležies ir plieno vis mažiau. Betgi ir iš molio galima ir reikia kažką gražaus sukurti. Svarbu, kas molį minko ir ką sukurti nori.
Simboliškai Liongino Baliukevičiaus – Dzūko portretas ant Merkinės tilto atramos buvo atidengtas 2024 spalio 28 d. Dalyvavo Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Alix Everard. Įsimintina buvo jos kalba, kurioje plačiau nušviečiama menininko C215 kūrybinės intencijos, darbai ir palinkėjimas, kuriuo norime pasidalinti: „ <…> Šiandien susirinkome čia, kad atidengtume kūrinį, kuris peržengia sienų ir istorijos ribas. Šia prancūzų menininko C215 sukurta freska, vaizduojančia Lionginą Baliukevičių-Dzūką, atiduodama pagarba vienam iškiliausių Lietuvos pasipriešinimo didvyrių, miško broliui.
Miško broliai – ne tik istorinės asmenybės, jie įkūnija universalias vertybes, kurios yra svarbios ir šiandien. Jie buvo paprasti vyrai ir moterys, kuriuos aplinkybės pavertė nepaprastais kovotojais. Jų atsidavimas sunkumų akivaizdoje, jų prisirišimas prie tėvynės ir laisvės – tai pamokos, kurios net ir praėjus dešimtmečiams mus įkvepia.
Šia freska menininkas C215 kviečia mus apmąstyti šių pasipriešinimo dalyvių mums paliktą palikimą. Jo kūrinys primena mums, kad atmintis neturėtų būti palikta tik istorijos vadovėliuose, bet gyva, esanti mūsų gatvėse ir mūsų gyvenimuose. Žvelgdami į šį portretą matome ne tik patriotą, bet ir dalį savęs, dalį to, ką reiškia kovoti už idealus, kurie yra didesni už mus pačius.
Menininkas C215 keliauja po pasaulį ir vaizduoja žmones, palikusius pėdsaką istorijoje. Tai viena iš priežasčių, kodėl C215 buvo pakviestas į Lietuvą kaip programos „Prancūzijos atgarsiai Lietuvoje“, kuri „atkartoja“ Prancūzijoje vykstantį Lietuvos sezoną, dalis. Šiam „atgarsiui“ buvo svarbu pabrėžti Lietuvos istoriją, ypač jos patriotų, kurie tamsiais okupacijos metais drąsiai ir pasiaukojamai gynė savo šalies laisvę, kovos ir pasiaukojimo dvasią.
Šis darbas – tai tiltas tiesiogine ir perkeltine prasme tarp mūsų dviejų kultūrų, mūsų dviejų šalių, kurios patyrė savo kovą už laisvę. Jis liudija meno galią suvienyti žmones ir perduoti taikos ir pasipriešinimo žinią. C215 iš viso Lietuvoje sukūrė 4 freskas, tarp jų – Romain Gary Vilniuje, didžio prancūzų rašytojo ir rezistento, ir dvi freskas Šiauliuose, vaizduojančias Emiliją Pliaterytę ir Stanislavą Jakševičiūtę-Venclauskienę. Visi šie C215 kūriniai, esantys čia, Lietuvoje, simbolizuoja šią sienas peržengiančią brolystę, vienijančią Prancūziją ir Lietuvą dėl bendros kovos už nepriklausomybę ir laisvę istorijos bei Europos humanistinių vertybių.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, geriausiai žinomas dėl savo dienoraščio, kuriame aprašyta sunki miško brolių kasdienybė ir kurio ištraukos, tikiu, bus perskaitytos 2025 metais, nes Seimas paskelbė 2025-uosius Dzūko metais, minint 100-ąsias jo gimimo metines.
Norėčiau padėkoti C215 už jo atsidavimą ir talentą. Šiuo metu jis yra JAV, kur Misisipėje kuria juodaodžių amerikiečių boksininkų portretus. Ir, žinoma, norėčiau padėkoti visiems, prisidėjusiems prie šio projekto įgyvendinimo, Prancūzų institutui Lietuvoje ir Merkinės krašto muziejui. Ši freska – tai ne tik meno kūrinys, bet ir vizualus priminimas apie mūsų pareigą prisiminti, duoklė tiems, kurie kovojo, kad mes galėtume gyventi laisvi.
Tegul ši freska tampa vilties, solidarumo ir pagarbos drąsai tų, kurie šešėlyje pakeitė istorijos eigą, simboliu.“
Dimitrijus Bykovas (šiuo metu gyvena JAV) šiemet išleido 104-ąją, jo žodžiais tariant, brangiausią jam knygą, kurioje rašo apie pasibaigusią rusijos istoriją, nes dabar jos istorija, kaip ir Vokietijos po 1945 m., bus kitokia. Kalbėdamas apie rusijos kultūrą jis ją įvardijo kaip ligoto medžio ligotą vaisių. Citatos, ištrauktos iš konteksto, laiko ir minčių upės – be konkrečių koordinačių, kartais iškraipo, netgi pakeičia esmę, bet mintis įdomi: ligoto medžio ligotas vaisius. Užnuodytas vaisius. Žvelgiant nuo Merkinės kalvų, kyla noras pratęsti mūsų antrosios knygos ketvirto viršelio nuotraukos „Komunizmo šmėkla“ parašą: Tūkstančius metų klaidžioja/po pasaulį šmėk-la./ Įgaudama įvairius pavidalus/ ji žada žmonėms duonos/ ir žaidimų mainais į laisvę/ ir Dievo baimės atsisakymą.“ Nuo kaimynų kultūros nei atsiribosi, nei to reikia, nes iš jų būtina pasiimti tai, ką jie turi padarę geriausia, ir parodyti savo – ką turime sukūrę ir išsaugoję vertingiausia. Nuo tokių geranoriškų mainų tampame tik turtingesni. Kas sukūrė dabartinę fašistinę rusiją? Ne putinas. Rusijos fašizmas – jos dominuojančios kultūros vaisius, puoselėjamas šimtus metų. Borisas Strugackis dar 1995 m. parašė straipsnį „Fašizmas labai paprasta. Epidimiologinė atmintinė“. Jis jau tada numatė, kad greitu laiku rusijos fašistai šauks ne „Heil“, bet „Slava“. Čia ne asmenybiniai dalykai, o tautos kultūros bėda, nes kai putinas sugrįš į savo tėvoniją – Šėtono karalystę – rusija nepasikeis. Liks putinizmas, mutavęs iš carizmo, leninizmo ir stalinizmo į fašizmą. Kam reikalinga kultūra, po kurios apsilankymo – įvairiais pavidalais – pas kaimynus lieka griuvėsių krūvos, išgrobstyti muziejai, uždaryti universitetai, vienuolynai, vietoj baroko – barakas ir „bardakas“, fiziškai ir dvasiškai suluošinti žmonės. Kam man reikalinga kultūra, kuri iš manęs pavogė Lietuvos istoriją ir uždarė duris, užkalė langą į beribę pasaulio kultūrą, begalinę lyg M.K. Čiurlionio „Žvaigždžių sonata“. Aš geriau paklausysiu Zalansko giesmių ar Roko Kašėtos „Dzūkodelikos“. Jos gimė iš mūsų žemės, iš mūsų pievų ir laukų. Tarp kitko, Boriso Strugackio ir kitų meno žmonių, kad ir profesoriaus Vytauto Landsbergio ar JAV prezidento Ronaldo Reigano (aktorius) įžvalgos paneigia mintį, jog meno žmonės nesupranta politinių procesų ar neturi politinės nuovokos. Vis dar kyla klausimas, ar galima dėti lygybės ženklą tarp komunizmo ir fašizmo, juk skiriasi ir būdas ir spalva: „Viens raudonas, kaip šėtonas, Kitas rudas, kaip šuva.“ Ir vis tik bendrą vardiklį jie turi: akivaizdus politikų melas, pralietas kraujas ir sugriauti gyvenimai.
Lankantis Merkinėje ar tiesiog važiuojant keliu iš Merkinės link Liškiavos ar Leipalingio, nepamirškite užkopti ant piliakalnio ir, nusileidus prie Nemuno, pasižiūrėti į prancūzų dovaną: Liongino Baliukevičiaus-Dzūko portretą ant istorinio tilto atramos.
Algimantas ir Mindaugas Černiauskai
Brolių Černiauskų nuotr.
