Tokių demografinių pokyčių modernios Lietuvos istorijoje dar nebuvo

Demografija – viena aktualiausių ir jautriausių temų Lietuvoje; mūsų tauta jau išgyveno didžiulį demografinį nukraujavimą, vis tik pastaraisiais metais vyksta gal net dar dramatiškesnis demografinis Lietuvos gyventojų sudėties pokytis, apie kurį per mažai kalbame…

Šiuo metu Lietuvoje yra jau daugiau nei 218 000 imigrantų iš trečiųjų šalių. Didžioji jų dalis atvyko per pastaruosius 2,5 metų, taip pat didžioji dalis – darbo imigrantai, pradėję masiškai plūsti į Lietuvą nuo 2022 m. pradžios, kai Seime tam buvo atvertos durys. Iš Rytų pakviestų darbo imigrantų skaičius jau tris kartus viršijo Ukrainos karo pabėgėlių skaičių. Vien šiemet imigracija iš Centrinės Azijos šalių bei Indijos išaugo net penkis kartus.
Lietuvoje jau gyvena apie 75 200 ukrainiečių (iš jų karo pabėgėlių – tik 42 000), apie 63 000 baltarusių, apie 15 500 rusų, apie 10 000 uzbekų, apie 7000 kirgizų, apie 7000 tadžikų ir apie 5 500 indų. 90 proc. atvykėlių yra vyrai, o net maždaug 12 500 žmonių jau gavo leidimus gyventi Lietuvoje šeimų susijungimo pagrindu, t. y. čia dirbantys vyrai atsigabeno ir savo šeimas. Beje, kartais teigiama, kad atvykėliai iš Baltarusijos taip pat yra pabėgėliai nuo juos persekiojančio režimo, tačiau iš 63 000 baltarusių vos kiek daugiau nei 200 tėra gavę pabėgėlio statusą. Visi likę – darbo migrantai.
Jeigu dabartinės imigracijos tendencijos nesikeis, Lietuvoje po 5 metų gyvens daugiau nei 500 tūkst. užsieniečių. Kad geriau suvoktume, kokio masto demografiniai pokyčiai vyksta, verta prisiminti, jog per visus 45 sovietinės okupacijos metus į Lietuvą buvo atkelta apie 400 tūkstančių kolonistų. Tiesa, visai neseniai Seimas priėmė įstatymo pataisas, kuriose numatytos kvotos, kiek potencialių darbuotojų gali įsivežti Lietuvos darbdaviai. Tačiau ši kvota – net 40 000 imigrantų, arba, kitaip skaičiuojant, šis skaičius negali viršyti 1,4 proc. visų Lietuvos gyventojų (Estijoje ši kvota yra prilyginta 0,1 proc. populiacijos).
Absoliuti dauguma atvykėlių griebiasi paprastų, nekvalifikuotų darbų – vos 8 % įsidarbina ten, kur reikia išsilavinimo. Tai jau dabar lėmė rimtus pokyčius darbo rinkoje, nuo kurių kenčia norintys įsidarbinti lietuviai. Pasirodo, Lietuvoje tiek daug dirbančių žmonių nebuvo per 25 metus. Vien per metus į darbo rinką įsiliejo 40 tūkst. naujų darbuotojų. Tačiau dauguma jų yra ne Lietuvos piliečiai, o atvykėliai. Tuo metu vietiniams gyventojams įsidarbinti vis sunkiau – lietuvių, kurie metus negali susirasti darbo, taip pat rekordiškai daug. Pirmąjį metų ketvirtį jų padaugėjo net 11 tūkst. Tokio bedarbių skaičiaus nebuvo nuo 2015 metų (išskyrus pandemijos piko metu). Darbdaviai mieliau renkasi tuos darbuotojus, kurie nekelia klausimų ir dirba prastomis sąlygomis, o taip dirbti sutinka būtent imigrantai.
Kitas įdomus faktas, apie kurį daugelis nesusimąsto, – išgyvenę 5 metus su darbo leidimu, šie atvykėliai jau galės balsuoti savivaldos rinkimuose, nes juose balsuoti gali ne tik piliečiai, bet visi bent 5 metus Lietuvoje išgyvenę asmenys. Beje, neseniai vykdyta apklausa atskleidė, kad 95 procentai Vilniuje gyvenančių užsieniečių su laikinais leidimais gyventi šalyje planuoja likti Lietuvoje ilgiau nei penkerius metus, kas praktiškai reiškia, kad planuoja likti visam laikui ir kurti čia gyvenimą. Įsivaizduojate, kaip ateityje atrodys savivaldos rinkimai pirmiausia didžiuosiuose miestuose, kai naujieji rusakalbiai imigrantai galės juose dalyvauti?
Su tuo susijusi ir kita problema – Valstybės saugumo departamentas visais žiniasklaidos kanalais skelbia apie šios masinės imigracijos keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui ir kad su dabartiniais resursais sugeba patikrinti tik labai mažą dalį atvykėlių, bet net ir tikrindami tik šią nereikšmingą dalį, jau rado apie 1000 asmenų, keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui.
Galiausiai Lietuva šiuo metu visiškai nesistengia užsieniečių integruoti – net nereikalauja mokytis valstybinės kalbos. Jau dabar mes esame rekordininkai, leisdami dirbti Lietuvoje užsieniečiams, nemokantiems lietuvių kalbos net ir ten, kur nuolat reikia bendrauti su žmonėmis. Iš tikrųjų pradžioje buvo nustatyta, kad toks leidimas tęsis 2 metus, bet šiam terminui pasibaigus, o užsieniečiams taip ir nesimokant lietuviškai, jis pratęstas iki 3 metų. Tai rekordas, Europoje daugiau nėra valstybės, kur ne tik galėtum dirbti su žmonėmis nemokėdamas valstybinės kalbos, bet dar ir būtų vis pratęsinėjamas terminas, kada šią kalbą privalai išmokti. Šios neintegracijos atgarsiai pasiekia net ir mažesnius miestus, kuomet nuėjęs į prekybos centrą kasoje gali susikalbėti tik rusiškai.
Kyla klausimas – ar visa tai neišvengiama, ar neturime kito kelio, kaip tik masiškai įsileisti darbo imigrantus iš trečiųjų šalių? Latvija ir Estija tokios masinės imigracijos politikos nevykdo. Iš tikrųjų ekonomistai sutaria, kad tėra du sektoriai, kur tikrai smarkiai trūksta darbo jėgos – tai statybos ir logistika. Visur kitur verslas tiesiog naudojasi sudaryta galimybe įdarbinti kuo pigiau ir kuo prastesnėmis darbo sąlygomis. Juk matome, kad lietuvių bedarbių skaičius pasiekė seniai neregėtas aukštumas. Be to, ar pagalvojame, kad spręsdami ekonomines problemas tokiu būdu, taip ateityje sukursime daugybę socialinių, politinių, saugumo problemų, su kuriomis susiduria Vakarų Europa ir tokios šalys kaip Švedija? Galiausiai pagrindinis klausimas – ar norime, kad Lietuva išliktų būtent lietuvių tautos namais? Jeigu Lietuva bus nebe lietuvių tautos valstybė, kam tuomet ta sava valstybė apskritai reikalinga?
Vytautas Sinica,
politologas, humanitarinių mokslų daktaras