Trijų mėsininkų istorija

Mu­zi­kan­tas Ne­ri­jus Ba­ku­la prie sa­vo mu­zi­ki­nių pa­si­ro­dy­mų ir dar­bo mu­zi­kos mo­ky­to­ju pri­dė­jo dar vie­ną veik­lą – dar­bą mė­sos krau­tu­vė­lė­je. Kaip tei­gia pats Ne­ri­jus, jam nie­ka­da ne­te­ko dirb­ti tik vie­na­me dar­be. Per pan­de­mi­ją su­sto­jus vi­siems kon­cer­tams, N. Ba­ku­lai ki­lo min­tis pra­dė­ti nau­ją ver­slą – taip gi­mė krau­tu­vė­lė „Trys mė­si­nin­kai“…

Prie krau­tu­vė­lės ati­da­ry­mo pri­si­dė­jo pan­de­mi­ja

Nors dau­ge­lis pan­de­mi­ją iš­nau­do­jo po­il­siui ir lai­kui sau, Ne­ri­jus Ba­ku­la šį lai­ką sky­rė nau­jo ver­slo įkū­ri­mui. Kaip tei­gia pats mu­zi­kan­tas, jei­gu ne pan­de­mi­ja, šios krau­tu­vė­lės gal­būt ir ne­bū­tų ati­da­ręs, nes per pan­de­mi­ją su­sto­jo vi­si mu­zi­ki­niai dar­bai, kon­cer­tai ir se­mi­na­rai, li­ko la­bai daug lais­vo lai­ko.

O kad iš­nau­do­tų lais­vą lai­ką pro­duk­ty­viai, Ne­ri­jus nu­spren­dė įkur­ti sa­vo krau­tu­vė­lę, ku­rio­je ga­lė­tų pre­kiau­ti mė­sa, at­si­ve­žta iš sa­vo tė­viš­kės Su­val­ki­joje. „Vi­sa­da no­rė­jo­me iš­ban­dy­ti kaž­ką iš ki­tos ope­ros“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vas.

Ati­da­rant vi­sai nau­ją ir dar ne­iš­ban­dy­tą ver­slą, kaip Ne­ri­jus pri­pa­žįs­ta, jau­du­lio būta la­bai daug, ta­čiau sa­vo idė­ja mu­zi­kan­tas tvirtai tikėjo. Ati­da­ry­mo pro­ce­sas ne­bu­vo leng­vas – iš pra­džių ki­lo min­tis iš­si­nuo­mo­ti pa­tal­pas vie­na­me iš Va­rė­nos pre­ky­bos cen­trų. Šiam su­ma­ny­mui ir su­tar­tis bu­vo pa­ruoš­ta, ta­čiau ji taip ir li­ko ne­pa­si­ra­šy­ta. Ga­lu­ti­niu spren­di­mu ta­po kil­no­ja­masis kios­kas, ku­rį, kaip tei­gia Ne­ri­jus, ga­lė­tų par­duo­ti, jei­gu kaž­kas ne­pa­si­sek­tų.

Šią idė­ją pa­lai­kė ir Ne­ri­jaus ar­ti­mie­ji – žmo­na tam pri­ta­rė, o at­si­ra­do ir dar du „mė­si­nin­kai“ – Ne­ri­jaus sū­nūs My­ko­las ir Jo­kū­bas, dėl ku­rių iš da­lies ši krau­tu­vė­lė ir bu­vo įkur­ta. „No­rė­jau, kad jie ma­ty­tų, kaip tas pi­ni­gas ga­li at­si­ras­ti ir ko­kią nau­dą mes ga­li­me duo­ti ki­tiems žmo­nėms. Mū­sų tiks­las ne­bu­vo tik už­dirb­ti pi­ni­gų, no­rė­jo­me, kad tai bū­tų pa­ben­dra­vi­mo vie­ta, kad čia bū­tų ki­to­kios mė­sos, ko mes ir pa­si­ges­da­vom“, – min­ti­mis da­li­jo­si pa­šne­ko­vas.

Pir­mo­ji die­na krau­tu­vė­lė­je

Krau­tu­vė­lės ati­da­ry­mo die­ną oras ne­gai­lėjo – pū­tė stip­rus vė­jas ir bu­vo la­bai šal­ta, ta­čiau blo­gas oras ne­truk­dė ge­rai nuo­tai­kai. Tą die­ną Ne­ri­jų ap­lan­kė bu­vęs mo­ki­nys iš Vil­niaus, pu­sę die­nos pra­sto­vė­jęs ša­lia krau­tu­vė­lės. Taip pat krau­tu­vė­lės įkur­tu­vių pro­ga Ne­ri­jų su do­va­no­mis at­ėjo pa­svei­kin­ti ir bu­vę mo­ki­niai iš Va­rė­nos. „Tie žmo­nės, iš ku­rių net ne­si­ti­kė­jau, tą die­ną at­si­ra­do ir pa­lai­kė“, – apie pir­mosios prekybos mėsa die­nos įspū­džius pa­sa­ko­jo mu­zi­kan­tas.

Kaip gimė „Trys mė­si­nin­kai“

Nors Ne­ri­jus Ba­ku­la yra šio ver­slo įkū­rė­jas, kas­die­ni­nia­me dar­be jam pa­de­da sū­nūs. Ka­dan­gi mu­zi­kan­to žmo­na va­do­vau­ja me­nų mo­kyk­lai, Ne­ri­jus su sū­nu­mis li­ko tri­se – taip ir gi­mė pa­va­di­ni­mas „Trys mė­si­nin­kai“.

Jau­nie­ji mė­si­nin­kai pa­de­da tė­čiui kas­die­ni­niuo­se krau­tu­vė­lės dar­buo­se: pa­šluo­ja ap­link kios­ką, su­ne­šio­ja dė­žes, pa­si­tvar­ko. Jei­gu Ne­ri­jus va­žiuo­ja į krau­tu­vė­lę ir sū­nūs bū­na na­muo­se, ta­da jie va­žiuo­ja kar­tu, kad ma­ty­tų, jog rei­kia pa­lais­tyt krū­mus prie kios­ko, ap­si­šluot, iš­va­lyt šal­dy­tu­vus, iš­plaut grin­dis. „Ma­no tiks­las pa­ro­dy­ti jiems, kad tai ne­at­si­ran­da iš nie­kur ir rei­kia dirb­ti. O jei ne­no­ri, mes at­sa­kom, kad rei­kia“, – pa­brė­žė pa­šne­ko­vas.

„Mu­zi­kan­to dar­bas ir dar­bas kios­ke – la­bai su­si­ję da­ly­kai“

Ne­ri­jus Ba­ku­la jau ne vie­ne­rius me­tus kon­cer­tuo­ja tiek Lie­tu­vos, tiek už­sie­nio sce­no­se. Nors iš pir­mo žvilgs­nio ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad mu­zi­kan­to duo­na ir dar­bas mė­sos krau­tu­vė­lė­je yra vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai, Ne­ri­jus su tuo ne­su­tin­ka.

Pa­si­ro­do, kad šie da­ly­kai tu­ri daug pa­na­šu­mų: ap­ran­ga, pa­si­ruo­ši­mas, ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis. „Tu­riu kos­tiu­mą ir gra­žius ba­tus kon­cer­tams, ir tu­riu sa­vo pri­juos­tę ei­nant į kios­ką“, – juo­kia­si Ne­ri­jus. – Pa­si­ruo­ši­mas – dar vie­nas svar­bus as­pek­tas. Jis rei­ka­lin­gas ir kon­cer­tuo­se, ir dir­bant krau­tu­vė­lė­je. Vie­nur rei­kia pa­si­ruoš­ti tech­niš­kai, o ki­tur rei­kia at­si­vež­ti pre­kių. taip pat pub­li­ka. „Kon­cer­to me­tu tu ben­drau­ji per mu­zi­ką, o krau­tu­vė­lė­je ten­ka ben­drau­ti žo­džiu“, – dar vie­ną pa­na­šu­mą įvar­di­jo pa­šne­ko­vas.

„Ar­ba pa­ban­dai, ar­ba lie­ki ne­pa­ban­dęs“

Ne­ri­jus pri­pa­žįs­ta, kad la­biau­siai šia­me dar­be jį džiu­gi­na links­mi ir pa­ten­kin­ti klien­tai, jų ge­ra nuo­tai­ka. Pa­šne­ko­vas ne­sle­pia, kad džiau­gia­si ir di­džiuo­ja­si per­li­pęs per sa­ve ir pra­dė­jęs nau­ją ver­slą. Nors in­ves­ti­ci­ja bu­vo ne­ma­ža ir rei­kė­jo su­kaup­ti daug drą­sos – šei­ma sa­vo spren­di­mo ne­si­gai­li. „Vis no­rė­jom pa­ban­dy­ti, bet ne­bū­da­vo lai­ko. O da­bar at­si­ra­do pro­ga – ar­ba pa­ban­dai, ar­ba lie­ki ne­pa­ban­dęs ir vi­sa­da gal­vo­ji, kad gal ga­lė­jau pa­ban­dy­ti. Tai mes pa­si­rin­kom pa­ban­dy­ti, ir tas ma­ne džiu­gi­na, kad mes tai pa­da­rėm“, – džiau­gė­si pa­šne­ko­vas.

Pa­sak Ne­ri­jaus, klien­tų pa­si­ti­kė­ji­mas šia­me dar­be yra itin svar­bu. „Aš ma­tau, kad žmo­nės pas mus su­grįž­ta, reiš­kia, kaž­ko­kį pa­si­ti­kė­ji­mą tu­rim“, – sa­ko Ne­ri­jus. „Trys mė­si­nin­kai“ sten­gia­si, kad krau­tu­vė­lė­je vi­sa­da bū­tų šva­ru, gra­žu, ko­ky­biš­ka ir vy­rau­tų ge­ra nuo­tai­ka.

Ren­gia kon­kur­sus sa­vo „Fa­ce­bo­ok“ pus­la­py­je

No­rė­da­mi at­si­dė­ko­ti sa­vo klien­tams „Trys mė­si­nin­kai“ kiek­vie­ną mė­ne­sį sa­vo „Fa­ce­bo­ok“ pus­la­py­je ren­gia kon­kur­sus, ku­riuo­se da­ly­viai ga­li lai­mė­ti įvai­rių pri­zų – mė­sos, ša­ko­čių ir ki­tų pro­duk­tų. Krau­tu­vė­lė kon­kur­sus įpras­tai ren­gia šven­čių pro­ga – per Mo­ti­nos, Tė­vo die­ną, Jo­ni­nes, Žo­li­nes ir pa­na­šias šven­tes. Kiek­vie­ną mė­ne­sį mė­si­nin­kai sten­gia­si ras­ti pro­gą ir ap­do­va­no­ti sa­vo klien­tus gar­džiais pro­duk­tais. Kaip tei­gia pats Ne­ri­jus, šios tra­di­ci­jos ap­leis­ti ne­ža­da, to­dėl pa­na­šiais kon­kur­sais džiu­gins sa­vo klien­tus ir to­liau.

Pa­tri­ci­ja Gaišinova