Vaistažolių verslas – nebemadingas, užtat pelningas

Dar sovietmečiu vaistinę augalinę žaliavą pradėjęs rinkti Senosios Varėnos gyventojas Jonas Saulevičius jau 18 metų atsakingai darbuojasi UAB „Švenčionių vaistažolės“ Varėnos supirkimo punkte, tiesa, dabar vaistažolių rinkėjus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tad didžiąją dalį produkcijos surenka pats ponas Jonas, „Merkio kraštui“ papasakojęs, kiek įmanoma užsidirbti per sezoną…

„Merkio kraštas“. Lietuvą užplūdo karščio banga, miške – sausa, po kojomis traška samanos, tad grybavimo džiaugsmus, atrodo, kol kas teks užmiršti. O ar jau galima leistis į miškus ar pievas rinkti žolynų?
Jonas Saulevičius. Vaistažolėms šiaip jau labiausiai pakenkia sausas pavasaris, kai žemėje trūksta drėgmės, tuomet augalas nesuformuoja savo šaknų. Antai ugniažolė – bene pirmoji pavasarį dygstanti vaistažolė. Bet ji jau nužydėjo ir nebetinka, kadangi visos vaistažolės turi būti renkamos tik joms žydint. Dabar žydi dilgėlės, o birželio pabaigoje pasirodys jonažolė. Šiuo metu dar galima rinkti aviečių lapus. Jie ir džiūsta gerai, ir supirkimo kaina gera – 3,30 euro už kilogramą. Pavyzdžiui, Puodžiuose gyvena pensininkų šeima, tai jie kiekvieną dieną išvažiuoja į mišką skinti aviečių lapų.
„M. k“. Prieš daug metų mūsų seneliai ir proseneliai nuo pat ankstyvo ryto skubėdavo rinkti vaistažolių. Atsidėkodami gamtai už jos teikiamas gėrybes jie specialiai netgi pasiruošdavo švarius, dažniausiai lininius drabužius ir pasimelsdavo. Ar žoliavimas vis dar lygiai taip pat mėgstamas ir vertinamas?
J. S. Daugiausia žmonės vaistažoliauja tol, kol pasirodo grybai. Kadangi su vaistažolėmis – gana ilgas procesas. Pirmiausia reikia jų prisiskinti, tada sutvarkyti, gerai išdžiovinti, o jau tik tada galima priduoti. O kad išdžiovintum, reikia atitinkamų vėdinamų patalpų, kur nėra tiesioginių saulės spindulių. Kitaip saulėje sudžiūvusios žolės praranda vertingas medžiagas. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, atbaidančių nuo vaistažolių rinkimo.
Bet dabar tokie laikai, kai žmonės „sėdi ant pašalpų“ ir išvis nenori eiti dirbti arba tiesiog tingi. Prisimenu vaikystę, kai vasaromis rinkdavome vaistažoles. Taip liepdavo mokytojai, kad vaikai būtų užsiėmę, netinginiautų, o kartu ir užsidirbtų. Vaistažolių supirkėjas įteikdavo lapelį, kurį reikėdavo pristatyti mokytojui.
Senais laikais, kai grybai buvo labai pigūs, vaistažoliauti iš tiesų buvo labai populiaru, buvo ir daugybė rinkėjų iš Marcinkonių, Lynežerio, Merkinės, Senosios Varėnos. Žmonės per dieną pririnkdavo po 80 ar net po 100 kilogramų vaistinių žolelių. Pavyzdžiui, 2006 metais, kai čia įsidarbinau, supirkau net 1 toną ir 200 kilogramų pataisų sporų. Bet tokių kiekių jau seniai nebėra. Kai sukilo grybų supirkimo kainos, žoleles nukonkuravo. Štai prieš 3 metus daugiausia buvau supirkęs vos 11 ar 13 kilogramų pataisų sporų.
„M. k.“ Kokio amžiaus žoliautojai dažniausiai užsuka į supirktuvę ir apskritai, ar daug yra tokių žmonių?
J. S. Pagrindiniai supirktuvės lankytojai – tik vienas jaunas vyrukas ir trys pensininkų šeimos. Greičiausiai taip yra todėl, kad pensijos nedidelės, o žmonės save myli ir gerbia, nori gyventi geriau ir, kol leidžia sveikata, stengiasi papildomai užsidirbti. Štai mano jau minėta pensininkų pora iš Puodžių per dieną žoliauja maždaug 3 valandas ir užsidirba 30-40 eurų. O jaunuoliams turbūt trukdo telefonai.
Vis dėlto didžiąją dalį žaliavos prirenku pats, kartais mane netgi pavadina „žiedų valdovu“. Tikrai ne kiekvienas gali dirbti tokį darbą, nes pirmiausia jį reikia pamilti. O kaip nepamilsi, kai visuomet esi gamtoje, ir tau ji padeda, o nuotaiką pakelia čiulbantys paukščiai. Kadangi žoliauju nuo vaikystės, turiu didelę patirtį ir žinau keletą žoliavimo paslapčių. Pavyzdžiui, jeigu rinkėjo nuotaika bloga, eiti žoliauti į mišką nereikėtų, nes tada tiesiog nesiseka. Vaistinius augalus geriausia rinkti toliau nuo kelių.
„M. k.“ Pavyzdžiui, grybų supirkimo kainos priklauso nuo jų kiekio, kitaip tariant, jeigu tuo metu grybų miškuose mažiau – kaina didesnė, ir atvirkščiai. O kokie kriterijai lemia vaistažolių supirkimo kainas?
J. S. Kainas nustato „Švenčionių vaistažolės“. Jie turi buhalterių, ekonomistų ir kitų specialistų, stebinčių rinką ir ieškančių tiekėjų. Tačiau lietuviškos žaliavos perdirbėjams nepakanka, todėl beveik 80 procentų jos atsivežama iš svetur, o ir žoliautojų labai sumažėjo, nes grybai bei uogos ima viršų. Tarkime, šiemet labai atpigo ugniažolės supirkimo kaina. Pasiskambinau savo viršininkui paklausti, kodėl taip atsitiko. Tai jis man pasakė – dėkavok ukrainiečiams, nes Ukrainoje ugniažolės nusiperka daug pigiau. Suprantu, nes žmonės ten suinteresuoti užsidirbti. Ir šaunuoliai, kodėl gi ne?
Kai buvo geri santykiai su Baltarusija, žolelių perdirbėjai jų kur kas pigiau parsiveždavo ir iš ten. O jeigu iš užsienio šalių tam tikros vaistažolės negauna, tada jau supirkimo punkte padidėja kaina. Štai islandinė kerpena anksčiau buvo daug pigesnė, kol Lukašenka nepradėjo išsidirbinėti. Be Baltarusijos, ji daugiau niekur neauga, dar kažkiek yra Lenkijoje, o Lietuvoje ją aptikti labai sunku. Šiemet islandinės kerpenos kilogramas kainuoja 4 eurus, pernai – 3,30 euro.
„M. k.“ Už kokią vaistažolę mokate brangiausiai, o už kokią – pigiausiai?
J. S. Galima sakyti, kad visų vaistažolių supirkimo kaina šiemet daugiau ar mažiau padidėjo. Šiuo metu pigiausiai superku beržų lapus – 1,50 euro už kilogramą. Brangiausia vaistažolė, kaip ir ankstesniais metais, yra pataisų sporos, jų kilogramas – net 40 eurų. Tačiau jų rasti gana sudėtinga, reikia žinoti vietas ir, be abejo, turėti grybautojo „specialybę“. Jeigu jau išsiruoši grybauti, kartu turi atidžiai dairytis ir vaistažolių.
Papasakosiu vieną atvejį. Nuvažiavo vyras su žmona grybauti ir užėjo biržę, o ten – voveruškų pilna geltonuoja. Žmona paliko vyrą rinkti grybų, o pati išėjo skinti jonažolių. Su tomis jonažolėmis atvažiavo pas mane, turėjo 10 didelių maišų. Pasvėriau, tik jau neprisimenu, kiek kilogramų buvo, ir sumokėjau. Atsisukusi į vyrą žmona nusijuokė ir paklausė – na, ką aš sakiau? Pasirodo, kad žoliaudama ji uždirbo daugiau, negu grybavęs jos vyras. Vaistinių žolelių rinkėjams svarbiausia turėti noro ir kantrybės, o tada jau viskas įmanoma. Kaip sakoma – kas ieško, tas randa. Tarkime, šiemet „Švenčionių vaistažolės“ manęs daugiausia prašo dilgėlių, iš viso 3,5 tonos. Jos plačiai naudojamos  kosmetikos gamyboje, ypač plaukų priežiūros priemonėms, taip pat medikamentams.
„M. k.“ Ilgametė žoliautojo patirtis jums leidžia be didelio vargo gamtoje atpažinti kiekvieną vaistinį augalą. Sakykite, tai kokių vaistažolių mūsų krašte galima aptikti dažniausiai?
J. S. Tiesą pasakius, jų yra visokių, tik reikia ieškoti. Kaip patyrę grybautojai žino grybijų vietas, taip ir žoliautojai žino, kur auga vaistažolės. Bet yra viena didelė bėda – kertami miškai, galinga sunkiasvorė technika aplink save viską sunaikina. Augalams reikia pavėsio, nes saulės spinduliai juos paprasčiausiai sudegina. Pavyzdžiui, islandinė kerpena ir pataisai mūsų rajone jau bebaigią išnykti. O, kad verslininkai leistų miškui augti bent iki 50-ies metų… Nes dabar – 20-30 metų – ir iškerta. Žmonėms tai biznis, o augalams – nieko gero.
„M. k.“ Kiek trunka vaistinių augalų rinkimo sezonas ir kiek per jį gali užsidirbti stropiausi vaistinių žolelių rinkėjai?
J. S. Sezonas prasideda gegužės viduryje ir tęsiasi iki pat spalio. Bet, žinoma, viskas priklauso nuo orų ir nuo gamtos. Per visą sezoną galima užsidirbti net ir keletą tūkstančių eurų.
„M. k.“ Ačiū už pokalbį.
P. S. Susidomėjusius vaistažolių rinkimu J. Saulevičius mielai pakonsultuos telefonu 8 658 07410.
Evelina Kuliešė