Mūsų krašte būta nemažai įžymių ir talentingų žmonių, o pagerbiant jų šviesų atminimą statomi paminklai, kabinamos atminimo lentos ir panašiai; tik ar nepamiršome dar vienos iškilios asmenybės – monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, Varėnos bažnyčioje kunigavusio 1969-1975 metais? Apie tai „Merkio krašte“ prabilo žinomas Lietuvos literatūros kritikas, eseistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, o ką apie tai mano buvęs rajono meras Vidas Mikalauskas, dabartinis meras Algis Kašėta ir Varėnos parapijos klebonas kun. Ernestas Maslianikas?..
2022-ieji – K. Vasiliausko metai
Spalio 1 d.„Merkio krašte“ paskelbėme V. Sventicko straipsnį „Pagerbkime Monsinjorą“, kuriame jis ragino Varėnos rajono žmones, valdžią ir bažnyčią kokiu nors atminimo ženklu pažymėti, kad nuo 1968 iki 1975 metų Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje kunigavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. „Laikas tokiai minčiai svarstyti tinkamas“, – rašė V. Sventickas.
Lietuvos literatūros kritikas, eseistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas
Kažin, ar kas dabar galėtų paprieštarauti V. Sventickui, mat kitąmet, balandžio 9 dieną, sukanka lygiai šimtmetis, kuomet gimė politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, taip pat buvęs pirmasis atkurtos Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius, žinomas visuomenės veikėjas monsinjoras K. Vasiliauskas.
Be viso to, Seimas, įvertinęs monsinjoro veiklą kaip labai svarbią valstybės raidai, o jo asmenybę – liudijančią žmogaus dorovinį ir moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, tarnystę šaliai ir jos žmonėms, K. Vasiliausko atminimą įvardijo kaipatjautos ir žmogiškumo simbolį bei tiltą, jungiantį skirtingus pasaulius, ir pasiūlė 2022 metus vadinti būtent K. Vasiliausko metais.
Paminklui suaukojo 1000 litų
2013-aisiais, kai rajonui dar vadovavo dabartinis rajono tarybos narys Vidas Mikalauskas, buvo atidaryta speciali banko sąskaita, į kurią visi norintieji galėjo pervesti pinigines aukas, o sukauptos lėšos būtų išleistos monsinjoro K. Vasiliausko paminklui pastatyti. Tačiau ilgainiui viskas nutilo ir ligi šiol apie Varėnos bažnyčioje kunigavusio monsinjoro pagerbimą garsiai svarstyta nebuvo. „Merkio krašto“ pakalbintas V. Mikalauskas teigė iš tiesų gvildenęs mintį pastatyti paminklą, o štai žmonės, patikėję gražia idėja, net pinigų priaukojo. Tačiau kiek jų paaukota, V. Mikalauskas nebeprisiminė.
Buvęs rajono meras, dabartinis tarybos narys Vidas Mikalauskas
„Su skulptoriumi aptarėme paminklo viziją, buvo pateikti 6 pavyzdžiai, bet tam paprieštaravo tuometinis Varėnos bažnyčios klebonas Justinas Aleknavičius, motyvavęs, neva kuo jis (monsinjoras K. Vasiliauskas – aut.) nusipelnė ir kuo jis čia išskirtinis. O mano sumanymas buvo toks – nė lito neimti iš savivaldybės, tai būtų vien žmonių aukos. Buvome paskelbę sąskaitą, sulaukėme aukų net iš Vilniaus. Prisimenu, kad didžiausia auka buvo 500 litų. Man ir pačiam buvo kilę minčių, kur tos lėšos pasidėjo“, – svarstė V. Mikalauskas.
Skverelyje priešais bažnyčią – akmuo su dubeniu, iš kurio karštą vasaros dieną galėtų atsigerti paukšteliai, tokį paminklą monsinjorui įsivaizdavo V. Mikalauskas. „Manau, kad čia buvo tinkamiausia vieta. Palaikyčiau šią idėją, nes monsinjoras buvo šviesuolis, per maždaug pusseptintų metų Varėnoje palikęs ryškų pėdsaką. Su juo yra tekę daug bendrauti… Po klebonavimo Varėnoje vis tiek sugrįždavo į mūsų kraštą sudalyvauti renginiuose. Iš Varėnos jam buvo likę ir gražių prisiminimų, ir tam tikrų nuoskaudų: yra man pasakęs, kad Varėnoje gyventi buvo sunkiau nei tremtyje, nes KGB ir partinės struktūros labai jį atakavo. Ir visas paslaugas, pavyzdžiui, krikšto, vestuvių ir panašiai, tiesiog konspiraciniais būdais suteikdavo tiems, kurie dirbo valstybiniame sektoriuje ir negalėjo per daug viešintis. Monsinjoras paprasčiausiai buvo izoliuotas nuo visuomenės, nes viešai žmonės bijojo su juo bendrauti“, – kalbėjo pašnekovas.
V. Mikalauskas sakė visada stebėjęsis, kad net būdamas garbaus amžiaus monsinjoras išsaugojo gerą atmintį, ir su „Merkio kraštu“ pasidalino momentais iš tolimos praeities. „Kai Grūto parke buvo pradėtos statyti tos visos skulptūros, nors visi labai prieš tą parką kovojo, tuo metu vyko renginys Perlojoje, ir monsinjoras tąkart prie manęs priėjęs paklausė: „Kaip man pasiekti Grūto parką? Labai norėčiau jį aplankyti“. Aš paskambinau parko šeimininkui Viliumui Malinauskui, pas jį tuo metu buvo atvykę 11 italų. Pasakiau, kad monsinjoras Vasiliauskas norėtų pamatyti parką. Šeimininkas, apie tai išgirdęs, mielu noru priėmė svečius. Ėjo tąsyk monsinjoras pro Stalino skulptūrą ir sakys: „Na va, čia mano draugas. Jo dėka pamačiau, kur baltos meškos gyvena…“ Buvo šiltas, malonus žmogus. Kalbėdavome apie daug ką – politiką, kultūrą. Atmintyje išliko kiekvienas pokalbis“, – prisiminė V. Mikalauskas.
Beje, „Merkio kraštas“ pasidomėjo, ar tebėra žmonių suaukoti pinigai, skirti dvasinio gyvenimo mokytojo atminimui įamžinti. Varėnos rajono savivaldybės Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja Česė Ulbinaitė informavo, kad minėtoji sąskaita banke ligi šiol egzistuoja, o apskaitos žiniaraštis rodo, jog 2013-aisiais pinigai į sąskaitą buvo pervesti gegužės, birželio ir liepos mėnesiais. „Į administracijos sąskaitą buvo gautos lėšos iš trijų fizinių asmenų. Tie pinigėliai mūsų sąskaitoje yra ir per reformą buvo konvertuoti į eurus. Iš viso monsijonro Vasiliausko paminklui žmonės suaukojo 1000 litų, tai yra – 289 eurus ir 62 centus“, – pranešė pašnekovė.
Kalba apie kuklų ženklą bažnyčios šventoriuje
Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kun. Ernestas Maslianikas, kalbėdamas su „Merkio kraštu“, mąstė, kad ženklas monsinjorui atminti galėtų atrasti savo vietą šventoriuje arba parkelyje šalia bažnytėlės. „Dėl monsinjoro pagerbimo ženklo dar reikėtų pasitarti bažnytinėje aplinkoje. Tam, kad gimtų išties prasminga galutinė idėja, reikia skirti šiek tiek laiko. Neabejotinai norėtųsi saikingo ženklo, krypstančio į paprastumą ir kuklumą“, – komentavo kun. E. Maslianikas.
Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kun. Ernestas Maslianikas
Kunigui antrino ir rajono vadovas Algis Kašėta. Mero nuomone, vietoje ekstravagantiškų monumentų reikėtų nepretenzingo simbolio, bylojančio apie monsinjoro asmenybę. „Su klebonu priėjome prie bendros nuomonės, kad būtų protingiausia palikti kuklų ženklą bažnyčios šventoriuje. Bus tvarkoma šventoriaus aplinka, kažkas sodinama ir galbūt tai būtų gera proga, pavyzdžiui, pasodinti medelį, kuris būtų tinkamiausias monsinjoro atminimas, o šalia medelio, žinoma, atsirastų ir lentelė, pažyminti, kad 1969-1975 metais čia klebonavo monsinjoras Vasiliauskas. Mums bediskutuojant ir beieškant variantų, ši mintis pasirodė viena iš galimų idėjų ir sukeltų mažiausiai bereikalingų aistrų bei tuo pačiu būtų priimtina monsinjoro pasaulėžiūrai. Jeigu jam pačiam tektų dalyvauti šio sprendimo priėmime – o jis buvo kuklus žmogus – būtų prieš kažkokius biustus ar paminklus. Ketinu pasikalbėti ir su idėjos iniciatoriumi – Valentinu Sventicku bei pasidalinti su juo mūsų mintimis. Tad jeigu bažnyčios klebono, savivaldybės vadovo ir idėjos iniciatoriaus nuomonės sutaptų, būtų galima idėją pateikti ir visuomenei“, – „Merkio kraštui“ kalbėjo A. Kašėta.
Rajono meras Algis Kašėta
Rajono meras taip pat neatmeta galimybės prieš 8-erius metus suaukotas lėšas panaudoti įgyvendinant minėtą idėją. „Manau, kad lentelė turėtų būti pagaminta iš gero metalo, todėl tie pinigai būtų racionaliai panaudoti, nors tai ir nedidelė suma. Tačiau ir kukliai įrengiant, medžiagos ir įrengimas kainuoja. Greičiausiai prisidėtų ir parapija, o jeigu reikėtų – ir savivaldybė, kuri galimybių ribose prisideda prie bažnyčių gerbūvio, o jų turime daug“, – tvirtino pašnekovas.
Monsinjoro „sielų puota“
„Merkio krašto“ paprašytas mintimis trumpam sugrįžti į judviejų su monsinjoru pažinties pradžią, rajono meras A. Kašėta K. Vasiliauską prisiminė kaip plataus intelekto, smalsų, taikaus būdo žmogų, ypač svarbiais gyvenimo tarpsniais jam nuo ankstyvos vaikystės sieloje palikęs amžiną įspaudą.
„Pirmasis susitikimas su monsinjoru įvyko labai seniai, kai aš, būdamas maždaug 7 metų amžiaus, iš Kazimiero priėmiau Pirmąją Komuniją. Puikiai prisimenu, kaip įdomiai jis mums pasakojo apie kryžiaus kelią prie paveikslų bažnytėlėje. Artimiau su monsinjoru susipažinome per mano seserį, kurie buvo artimi draugai. Monsinjoras kažkada gyveno pas sesers anytą Varėnoje. 1986-aisiais Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje monsinjoras palaimino mano santuoką, o Varėnoje, kai gyvenome mediniame namelyje Pušyno gatvėje, pakrikštijo mano pirmagimį sūnelį Roką. Vėliau, kai mokiausi Vilniuje, užsukdavau pas Kazimierą į Rapolo bažnytėlę, jis pats gyveno už zakristijos. Yra tekę porą savaičių pas jį ir pagyventi. Pats monsinjoras pasiūlė, ir tai man buvo svarbus pasitikėjimo ženklas. Namuose turėjo bibliotekėlę, kuria leido naudotis, taip pat – ir tomis knygomis, kurias laikė paslėpęs ir kurios buvo draudžiamos – vadinamosios savilaidos knygos, pavyzdžiui, Maceino, Šalkauskio filosofiniai darbai. Tai buvo knygos, nelegaliai atgabentos iš užsienio, o vieną tomą, likusį pas mane nuo tų laikų, padovanojau Varėnos bibliotekai kaip vertingą egzempliorių. Tai buvo Prancūzijoje nelegaliai leistas leidinys apie žiaurią lagerio sistemą ir politinių kalinių dalią“, – dalijosi prisiminimais meras.
Monsinjoras buvęs neišrankus žmogus, neieškojęs jokių prašmatnybių. Antai vienas skaniausių valgių, kaip sakė A. Kašėta, jam buvo dietinė duonelė. „Jau dirbdamas Seime aš jį vis aplankydavau. Užsukdavau į jo butą Pylimo gatvėje pavakaroti prie arbatos puodelio. Kaip monsinjoras mėgdavo sakyti: „Sielų puota“. Bendravimas su artimais žmonėmis jam buvo labai svarbus ir man labai įsiminė jo pasakymas: „Na, dabar tai papuotausim“. O ta puota būdavo – jo taip mėgstama selėnų duona, sviestas ir sūris. Monsinjoras buvo atviras visoms naujovėms, idėjoms, jam viskas būdavo įdomu. Žmoguje visada įžvelgdavo gerus, o ne tamsius dalykus. Savo gerumu ir vidine šviesa jis visus ir sužavėjo“, – kalbėjo A. Kašėta.
1950-aisiais monsinjoras buvo ištremtas į Sibirą, kur vargo Intos ir Vorkutos anglies šachtose. Į Lietuvą K. Vasiliauskas sugrįžo 1956 metais, o 1968 metų spalį jis buvo paskirtas Varėnos parapijos administratoriumi.
Išsikraustęs į sostinę Varėnos nepamiršo
„Kai monsinjoras iš tremties sugrįžo į Lietuvą, buvo stengiamasi jį nukelti į kuo atokesnę vietą. KGB organai vis tiek turėjo politinių kalinių charakteristikas, o kunigai buvo ypatingame taikiklyje. Jie žinojo, kad Kazimierui labai svarbu bendrauti su intelektualiais žmonėmis, todėl jį atsiuntė ten, kur jis turėtų minimalias galimybes tą daryti. Juolab kad Varėnoje tiek mokytojai, tiek gydytojai – vadinamieji inteligentai – vengė bendrauti su monsinjoru todėl, kad bendraudami patirdavo spaudimą iš partinių, represinių struktūrų. Monsinjorui beliko bendrauti tik su močiutėmis, kurias jis irgi mylėjo. Tačiau jam kaip gryno oro trūko platesnio bendravimo, kad jį pamaitintų kaip asmenybę, duotų peno. Galbūt dėl šios priežasties, kai tik galėdavo, jis stengdavosi nuvažiuoti į Vilnių“, – kalbėjo meras A. Kašėta.
1975 metais K. Vasiliauskas paliko Varėną ir buvo paskirtas vikaru Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje, 1989-aisiais tapo Vilniaus arkikatedros klebonu, o 1993-1996 metais – Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. 1989 metais popiežius Jonas Paulius II suteikė K. Vasiliauskui monsinjoro (popiežiaus kapeliono) garbės vardą, o nuo 1997-ųjų jis tapo emeritu prie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios. K. Vasiliauskas taip pat yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu bei Santarvės fondo premija.
„Išsikraustęs į Vilnių, monsinjoras kartkartėmis sugrįždavo į Varėną, kadangi per ne vienerius metus darbo čia atsirado jam artimų žmonių. Nors, kaip jis yra pasakęs, lageryje buvo lengviau nei Varėnoje. Ten su politiniais kaliniais – rašytojais, aukšto rango karininkais, mokslininkais – bendraudavo, kalbėdavo apie kosmosą, literatūrą ir apie ką tik nori… O Varėnoje jis to nelabai galėjo gauti, o kur dar persekiojimai, spaudimas… Monsinjoras buvo jautrus žmogus ir tai jį labai slėgė. Net ir vėliau, nepriklausomybės laikais, prisimenu, kad atėjau į stotį ir pamačiau, iš laikysenos sprendžiant, – na, tikrai Kazimierą! Net šypseną sukėlė – skrybėlę užsimaukšlinęs, nė akių nematyti, apykaklė veidą dengia, visas apsimuturiavęs. Tokia buvo jo maskuotė, kad kuo mažiau kam nors į akis kristų viešoje vietoje. Žinoma, vėliau viskas atlėgo, atsirado laisvė, galimybė nevaržomai bendrauti. Varėna gali džiaugtis, kad turėjo Kazimierą, nors Kazimieras tuo metu nesidžiaugė turėjęs Varėną. Bet po visko tai liko tik prisiminimai, istorija…“, – užbaigdamas sakė A. Kašėta.
Evelina Kuliešė