Va­rė­na ga­li džiaug­tis, kad tu­rė­jo Ka­zi­mie­rą

Mū­sų kraš­te bū­ta ne­ma­žai įžy­mių ir ta­len­tin­gų žmo­nių, o pa­ger­biant jų švie­sų at­mi­ni­mą sta­to­mi pa­min­klai, ka­bi­na­mos at­mi­ni­mo len­tos ir pa­na­šiai; tik ar ne­pa­mir­šo­me dar vie­nos iš­ki­lios as­me­ny­bės – mon­sin­jo­ro Ka­zi­mie­ro Va­si­liaus­ko, Va­rė­nos baž­ny­čio­je ku­ni­ga­vu­sio 1969-1975 me­tais? Apie tai „Mer­kio kraš­te“ pra­bi­lo ži­no­mas Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, eseis­tas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tas Va­len­ti­nas Sven­tic­kas, o ką apie tai ma­no bu­vęs ra­jo­no me­ras Vi­das Mi­ka­laus­kas, da­bar­ti­nis me­ras Al­gis Ka­šė­ta ir Va­rė­nos pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kun. Er­nes­tas Mas­lia­ni­kas?..

2022-ie­ji – K. Va­si­liaus­ko me­tai

Spa­lio 1 d.„Mer­kio kraš­te“ paskel­bė­me V. Sven­tic­ko straips­nį „Pa­gerb­ki­me Mon­sin­jo­rą“, ku­ria­me jis ra­gi­no Va­rė­nos ra­jo­no žmo­nes, val­džią ir baž­ny­čią ko­kiu nors at­mi­ni­mo žen­klu pa­žy­mė­ti, kad nuo 1968 iki 1975 me­tų Va­rė­nos Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je ku­ni­ga­vo mon­sin­jo­ras Ka­zi­mie­ras Va­si­liaus­kas. „Lai­kas to­kiai min­čiai svars­ty­ti tin­ka­mas“, – ra­šė V. Sven­tic­kas.

Ka­žin, ar kas da­bar ga­lė­tų pa­prieš­ta­rau­ti V. Sven­tic­kui, mat ki­tą­met, ba­lan­džio 9 die­ną, su­kan­ka ly­giai šimt­me­tis, kuo­met gi­mė po­li­ti­nis ka­li­nys ir trem­ti­nys, pir­ma­sis at­kur­tos Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ros ba­zi­li­kos kle­bo­nas, taip pat bu­vęs pir­ma­sis at­kur­tos Šv. Juo­za­po ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­rius, ži­no­mas vi­suo­me­nės vei­kė­jas mon­sin­jo­ras K. Va­si­liaus­kas.

Be vi­so to, Sei­mas, įver­ti­nęs mon­sin­jo­ro veik­lą kaip la­bai svar­bią vals­ty­bės rai­dai, o jo as­me­ny­bę – liu­di­jan­čią žmo­gaus do­ro­vi­nį ir mo­ra­li­nį at­spa­ru­mą, tvir­tą pa­sau­lė­žiū­rą, tar­nys­tę ša­liai ir jos žmo­nėms, K. Va­si­liaus­ko at­mi­ni­mą įvar­di­jo kaipat­jau­tos ir žmo­giš­ku­mo sim­bo­lį bei til­tą, jun­gian­tį skir­tin­gus pa­sau­lius, ir pa­siū­lė 2022 me­tus va­din­ti bū­tent K. Va­si­liaus­ko me­tais.

Pa­min­klui su­au­ko­jo 1000 li­tų

2013-ai­siais, kai ra­jo­nui dar va­do­va­vo da­bar­ti­nis ra­jo­no ta­ry­bos na­rys Vi­das Mi­ka­laus­kas, bu­vo ati­da­ry­ta spe­cia­li ban­ko są­skai­ta, į ku­rią vi­si no­rin­tie­ji ga­lė­jo per­ves­ti pi­ni­gi­nes au­kas, o su­kaup­tos lė­šos bū­tų iš­leis­tos mon­sin­jo­ro K. Va­si­liaus­ko pa­min­klui pa­sta­ty­ti. Ta­čiau il­gai­niui vis­kas nu­ti­lo ir li­gi šiol apie Va­rė­nos baž­ny­čio­je ku­ni­ga­vu­sio mon­sin­jo­ro pa­ger­bi­mą gar­siai svars­ty­ta ne­bu­vo. „Mer­kio kraš­to“ pa­kal­bin­tas V. Mi­ka­laus­kas tei­gė iš tie­sų gvil­de­nęs min­tį pa­sta­ty­ti pa­min­klą, o štai žmo­nės, pa­ti­kė­ję gra­žia idė­ja, net pi­ni­gų pri­au­ko­jo. Ta­čiau kiek jų pa­au­ko­ta, V. Mi­ka­laus­kas ne­be­pri­si­mi­nė.

„Su skulp­to­riu­mi ap­ta­rė­me pa­min­klo vi­zi­ją, bu­vo pa­teik­ti 6 pa­vyz­džiai, bet tam pa­prieš­ta­ra­vo tuo­me­ti­nis Va­rė­nos baž­ny­čios kle­bo­nas Jus­ti­nas Alek­na­vi­čius, mo­ty­va­vęs, ne­va kuo jis (mon­sin­jo­ras K. Va­si­liaus­kas – aut.) nu­si­pel­nė ir kuo jis čia iš­skir­ti­nis. O ma­no su­ma­ny­mas bu­vo toks – nė li­to ne­im­ti iš sa­vi­val­dy­bės, tai bū­tų vien žmo­nių au­kos. Bu­vo­me pa­skel­bę są­skai­tą, su­lau­kė­me au­kų net iš Vil­niaus. Pri­si­me­nu, kad di­džiau­sia au­ka bu­vo 500 li­tų. Man ir pa­čiam bu­vo ki­lę min­čių, kur tos lė­šos pa­si­dė­jo“, – svars­tė V. Mi­ka­laus­kas.

Skve­re­ly­je prie­šais baž­ny­čią – ak­muo su du­be­niu, iš ku­rio karš­tą va­sa­ros die­ną ga­lė­tų at­si­ger­ti paukš­te­liai, to­kį pa­min­klą mon­sin­jo­rui įsi­vaiz­da­vo V. Mi­ka­laus­kas. „Ma­nau, kad čia bu­vo tin­ka­miau­sia vie­ta. Pa­lai­ky­čiau šią idė­ją, nes mon­sin­jo­ras bu­vo švie­suo­lis, per maž­daug pus­sep­tin­tų me­tų Va­rė­no­je pa­li­kęs ryš­kų pėd­sa­ką. Su juo yra te­kę daug ben­drau­ti… Po kle­bo­na­vi­mo Va­rė­no­je vis tiek su­grįž­da­vo į mū­sų kraš­tą su­da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se. Iš Va­rė­nos jam bu­vo li­kę ir gra­žių pri­si­mi­ni­mų, ir tam tik­rų nuos­kau­dų: yra man pa­sa­kęs, kad Va­rė­no­je gy­ven­ti bu­vo sun­kiau nei trem­ty­je, nes KGB ir par­ti­nės struk­tū­ros la­bai jį ata­ka­vo. Ir vi­sas pa­slau­gas, pa­vyz­džiui, krikš­to, ves­tu­vių ir pa­na­šiai, tie­siog kon­spi­ra­ci­niais bū­dais su­teik­da­vo tiems, ku­rie dir­bo vals­ty­bi­nia­me sek­to­riu­je ir ne­ga­lė­jo per daug vie­šin­tis. Mon­sin­jo­ras pa­pras­čiau­siai bu­vo izo­liuo­tas nuo vi­suo­me­nės, nes vie­šai žmo­nės bi­jo­jo su juo ben­drau­ti“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

V. Mi­ka­laus­kas sa­kė vi­sa­da ste­bė­ję­sis, kad net bū­da­mas gar­baus am­žiaus mon­sin­jo­ras iš­sau­go­jo ge­rą at­min­tį, ir su „Mer­kio kraš­tu“ pa­si­da­li­no mo­men­tais iš to­li­mos pra­ei­ties. „Kai Grū­to par­ke bu­vo pra­dė­tos sta­ty­ti tos vi­sos skulp­tū­ros, nors vi­si la­bai prieš tą par­ką ko­vo­jo, tuo me­tu vy­ko ren­gi­nys Per­lo­jo­je, ir mon­sin­jo­ras tą­kart prie ma­nęs pri­ėjęs pa­klau­sė: „Kaip man pa­siek­ti Grū­to par­ką? La­bai no­rė­čiau jį ap­lan­ky­ti“. Aš pa­skam­bi­nau par­ko šei­mi­nin­kui Vi­liu­mui Ma­li­naus­kui, pas jį tuo me­tu bu­vo at­vy­kę 11 ita­lų. Pa­sa­kiau, kad mon­sin­jo­ras Va­si­liaus­kas no­rė­tų pa­ma­ty­ti par­ką. Šei­mi­nin­kas, apie tai iš­gir­dęs, mie­lu no­ru pri­ėmė sve­čius. Ėjo tą­syk mon­sin­jo­ras pro Sta­li­no skulp­tū­rą ir sa­kys: „Na va, čia ma­no drau­gas. Jo dė­ka pa­ma­čiau, kur bal­tos meš­kos gy­ve­na…“ Bu­vo šil­tas, ma­lo­nus žmo­gus. Kal­bė­da­vo­me apie daug ką – po­li­ti­ką, kul­tū­rą. At­min­ty­je iš­li­ko kiek­vie­nas po­kal­bis“, – pri­si­mi­nė V. Mi­ka­laus­kas.

Be­je, „Mer­kio kraš­tas“ pa­si­do­mė­jo, ar te­bė­ra žmo­nių su­au­ko­ti pi­ni­gai, skir­ti dva­si­nio gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jo at­mi­ni­mui įam­žin­ti. Va­rė­nos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos sky­riaus ve­dė­ja Če­sė Ul­bi­nai­tė in­for­ma­vo, kad mi­nė­to­ji są­skai­ta ban­ke li­gi šiol eg­zis­tuo­ja, o ap­skai­tos ži­nia­raš­tis ro­do, jog 2013-ai­siais pi­ni­gai į są­skai­tą bu­vo per­ves­ti ge­gu­žės, bir­že­lio ir lie­pos mė­ne­siais. „Į ad­mi­nist­ra­ci­jos są­skai­tą bu­vo gau­tos lė­šos iš tri­jų fi­zi­nių as­me­nų. Tie pi­ni­gė­liai mū­sų są­skai­to­je yra ir per re­for­mą bu­vo kon­ver­tuo­ti į eu­rus. Iš vi­so mon­si­jon­ro Va­si­liaus­ko pa­min­klui žmo­nės su­au­ko­jo 1000 li­tų, tai yra – 289 eu­rus ir 62 cen­tus“, – pra­ne­šė pa­šne­ko­vė.

Kal­ba apie kuk­lų žen­klą baž­ny­čios šven­to­riu­je

Va­rė­nos Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čios kle­bo­nas kun. Er­nes­tas Mas­lia­ni­kas, kal­bė­da­mas su „Mer­kio kraš­tu“, mąs­tė, kad žen­klas mon­sin­jo­rui at­min­ti ga­lė­tų at­ras­ti sa­vo vie­tą šven­to­riu­je ar­ba par­ke­ly­je ša­lia baž­ny­tė­lės. „Dėl mon­sin­jo­ro pa­ger­bi­mo žen­klo dar rei­kė­tų pa­si­tar­ti baž­ny­ti­nė­je ap­lin­ko­je. Tam, kad gim­tų iš­ties pras­min­ga ga­lu­ti­nė idė­ja, rei­kia skir­ti šiek tiek lai­ko. Ne­abe­jo­ti­nai no­rė­tų­si sai­kin­go žen­klo, kryps­tan­čio į pa­pras­tu­mą ir kuk­lu­mą“, – ko­men­ta­vo kun. E. Mas­lia­ni­kas.

Ku­ni­gui ­an­tri­no ir ra­jo­no va­do­vas Al­gis Ka­šė­ta. Me­ro nuo­mo­ne, vie­to­je eks­tra­va­gan­tiš­kų mo­nu­men­tų rei­kė­tų ne­pre­ten­zin­go sim­bo­lio, by­lo­jan­čio apie mon­sin­jo­ro as­me­ny­bę. „Su kle­bo­nu pri­ėjo­me prie ben­dros nuo­mo­nės, kad bū­tų pro­tin­giau­sia pa­lik­ti kuk­lų žen­klą baž­ny­čios šven­to­riu­je. Bus tvar­ko­ma šven­to­riaus ap­lin­ka, kaž­kas so­di­na­ma ir gal­būt tai bū­tų ge­ra pro­ga, pa­vyz­džiui, pa­so­din­ti me­de­lį, ku­ris bū­tų tin­ka­miau­sias mon­sin­jo­ro at­mi­ni­mas, o ša­lia me­de­lio, ži­no­ma, at­si­ras­tų ir len­te­lė, pa­žy­min­ti, kad 1969-1975 me­tais čia kle­bo­na­vo mon­sin­jo­ras Va­si­liaus­kas. Mums be­dis­ku­tuo­jant ir bei­eš­kant va­rian­tų, ši min­tis pa­si­ro­dė vie­na iš ga­li­mų idė­jų ir su­kel­tų ma­žiau­siai be­rei­ka­lin­gų aist­rų bei tuo pa­čiu bū­tų pri­im­ti­na mon­sin­jo­ro pa­sau­lė­žiū­rai. Jei­gu jam pa­čiam tek­tų da­ly­vau­ti šio spren­di­mo pri­ėmi­me – o jis bu­vo kuk­lus žmo­gus – bū­tų prieš kaž­ko­kius bius­tus ar pa­min­klus. Ke­ti­nu pa­si­kal­bė­ti ir su idė­jos ini­cia­to­riu­mi – Va­len­ti­nu Sven­tic­ku bei pa­si­da­lin­ti su juo mū­sų min­ti­mis. Tad jei­gu baž­ny­čios kle­bo­no, sa­vi­val­dy­bės va­do­vo ir idė­jos ini­cia­to­riaus nuo­mo­nės su­tap­tų, bū­tų ga­li­ma idė­ją pa­teik­ti ir vi­suo­me­nei“, – „Mer­kio kraš­tui“ kal­bė­jo A. Ka­šė­ta.

Ra­jo­no me­ras taip pat ne­at­me­ta ga­li­my­bės prieš 8-erius me­tus su­au­ko­tas lė­šas pa­nau­do­ti įgy­ven­di­nant mi­nė­tą idė­ją. „Ma­nau, kad len­te­lė tu­rė­tų bū­ti pa­ga­min­ta iš ge­ro me­ta­lo, to­dėl tie pi­ni­gai bū­tų ra­cio­na­liai pa­nau­do­ti, nors tai ir ne­di­de­lė su­ma. Ta­čiau ir kuk­liai įren­giant, me­džia­gos ir įren­gi­mas kai­nuo­ja. Grei­čiau­siai pri­si­dė­tų ir pa­ra­pi­ja, o jei­gu rei­kė­tų – ir sa­vi­val­dy­bė, ku­ri ga­li­my­bių ri­bo­se pri­si­de­da prie baž­ny­čių ger­bū­vio, o jų tu­ri­me daug“, – tvir­ti­no pa­šne­ko­vas.

Mon­sin­jo­ro „sie­lų puo­ta“

„Mer­kio kraš­to“ pa­pra­šy­tas min­ti­mis trum­pam su­grįž­ti į jud­vie­jų su mon­sin­jo­ru pa­žin­ties pra­džią, ra­jo­no me­ras A. Ka­šė­ta K. Va­si­liaus­ką pri­si­mi­nė kaip pla­taus in­te­lek­to, smal­sų, tai­kaus bū­do žmo­gų, ypač svar­biais gy­ve­ni­mo tarps­niais jam nuo anks­ty­vos vai­kys­tės sie­lo­je pa­li­kęs am­ži­ną įspau­dą.

„Pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas su mon­sin­jo­ru įvy­ko la­bai se­niai, kai aš, bū­da­mas maž­daug 7 me­tų am­žiaus, iš Ka­zi­mie­ro pri­ėmiau Pir­mą­ją Ko­mu­ni­ją. Pui­kiai pri­si­me­nu, kaip įdo­miai jis mums pa­sa­ko­jo apie kry­žiaus ke­lią prie pa­veiks­lų baž­ny­tė­lė­je. Ar­ti­miau su mon­sin­jo­ru su­si­pa­ži­no­me per ma­no se­se­rį, ku­rie bu­vo ar­ti­mi drau­gai. Mon­sin­jo­ras kaž­ka­da gy­ve­no pas se­sers any­tą Va­rė­no­je. 1986-ai­siais Vil­niaus Šv. ar­kan­ge­lo Ra­po­lo baž­ny­čio­je mon­sin­jo­ras pa­lai­mi­no ma­no san­tuo­ką, o Va­rė­no­je, kai gy­ve­no­me me­di­nia­me na­me­ly­je Pu­šy­no gat­vė­je, pa­krikš­ti­jo ma­no pir­ma­gi­mį sū­ne­lį Ro­ką. Vė­liau, kai mo­kiau­si Vil­niu­je, už­suk­da­vau pas Ka­zi­mie­rą į Ra­po­lo baž­ny­tė­lę, jis pats gy­ve­no už zak­ris­ti­jos. Yra te­kę po­rą sa­vai­čių pas jį ir pa­gy­ven­ti. Pats mon­sin­jo­ras pa­siū­lė, ir tai man bu­vo svar­bus pa­si­ti­kė­ji­mo žen­klas. Na­muo­se tu­rė­jo bib­lio­te­kė­lę, ku­ria lei­do nau­do­tis, taip pat – ir to­mis kny­go­mis, ku­rias lai­kė pa­slė­pęs ir ku­rios bu­vo drau­džia­mos – va­di­na­mo­sios sa­vi­lai­dos kny­gos, pa­vyz­džiui, Ma­cei­no, Šal­kaus­kio fi­lo­so­fi­niai dar­bai. Tai bu­vo kny­gos, ne­le­ga­liai at­ga­ben­tos iš už­sie­nio, o vie­ną to­mą, li­ku­sį pas ma­ne nuo tų lai­kų, pa­do­va­no­jau Va­rė­nos bib­lio­te­kai kaip ver­tin­gą eg­zem­plio­rių. Tai bu­vo Pran­cū­zi­jo­je ne­le­ga­liai leis­tas lei­di­nys apie žiau­rią la­ge­rio sis­te­mą ir po­li­ti­nių ka­li­nių da­lią“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais me­ras.

Mon­sin­jo­ras bu­vęs ne­iš­ran­kus žmo­gus, ne­ieš­ko­jęs jo­kių praš­mat­ny­bių. An­tai vie­nas ska­niau­sių val­gių, kaip sa­kė A. Ka­šė­ta, jam bu­vo die­ti­nė duo­ne­lė. „Jau dirb­da­mas Sei­me aš jį vis ap­lan­ky­da­vau. Už­suk­da­vau į jo bu­tą Py­li­mo gat­vė­je pa­va­ka­ro­ti prie ar­ba­tos puo­de­lio. Kaip mon­sin­jo­ras mėg­da­vo sa­ky­ti: „Sie­lų puo­ta“. Ben­dra­vi­mas su ar­ti­mais žmo­nė­mis jam bu­vo la­bai svar­bus ir man la­bai įsi­mi­nė jo pa­sa­ky­mas: „Na, da­bar tai pa­puo­tau­sim“. O ta puo­ta bū­da­vo – jo taip mėgs­ta­ma se­lė­nų duo­na, svies­tas ir sū­ris. Mon­sin­jo­ras bu­vo at­vi­ras vi­soms nau­jo­vėms, idė­joms, jam vis­kas bū­da­vo įdo­mu. Žmo­gu­je vi­sa­da įžvelg­da­vo ge­rus, o ne tam­sius da­ly­kus. Sa­vo ge­ru­mu ir vi­di­ne švie­sa jis vi­sus ir su­ža­vė­jo“, – kal­bė­jo A. Ka­šė­ta.

1950-ai­siais mon­sin­jo­ras bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą, kur var­go In­tos ir Vor­ku­tos an­glies šach­to­se. Į Lie­tu­vą K. Va­si­liaus­kas su­grį­žo 1956 me­tais, o 1968 me­tų spa­lį jis bu­vo pa­skir­tas Va­rė­nos pa­ra­pi­jos ad­mi­nist­ra­to­riu­mi.

Iš­si­kraus­tęs į sos­ti­nę Va­rė­nos ne­pa­mir­šo

„Kai mon­sin­jo­ras iš trem­ties su­grį­žo į Lie­tu­vą, bu­vo sten­gia­ma­si jį nu­kel­ti į kuo ato­kes­nę vie­tą. KGB or­ga­nai vis tiek tu­rė­jo po­li­ti­nių ka­li­nių cha­rak­te­ris­ti­kas, o ku­ni­gai bu­vo ypa­tin­ga­me tai­kik­ly­je. Jie ži­no­jo, kad Ka­zi­mie­rui la­bai svar­bu ben­drau­ti su in­te­lek­tu­a­liais žmo­nė­mis, to­dėl jį at­siun­tė ten, kur jis tu­rė­tų mi­ni­ma­lias ga­li­my­bes tą da­ry­ti. Juo­lab kad Va­rė­no­je tiek mo­ky­to­jai, tiek gy­dy­to­jai – va­di­na­mie­ji in­te­li­gen­tai – ven­gė ben­drau­ti su mon­sin­jo­ru to­dėl, kad ben­drau­da­mi pa­tir­da­vo spau­di­mą iš par­ti­nių, rep­re­si­nių struk­tū­rų. Mon­sin­jo­rui be­li­ko ben­drau­ti tik su mo­čiu­tė­mis, ku­rias jis ir­gi my­lė­jo. Ta­čiau jam kaip gry­no oro trū­ko pla­tes­nio ben­dra­vi­mo, kad jį pa­mai­tin­tų kaip as­me­ny­bę, duo­tų pe­no. Gal­būt dėl šios prie­žas­ties, kai tik ga­lė­da­vo, jis steng­da­vo­si nu­va­žiuo­ti į Vil­nių“, – kal­bė­jo me­ras A. Ka­šė­ta.

1975 me­tais K. Va­si­liaus­kas pa­li­ko Va­rė­ną ir bu­vo pa­skir­tas vi­ka­ru Vil­niaus Šv. Ra­po­lo baž­ny­čio­je, 1989-ai­siais ta­po Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ros kle­bo­nu, o 1993-1996 me­tais – Vil­niaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riu­mi. 1989 me­tais po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II su­tei­kė K. Va­si­liaus­kui mon­sin­jo­ro (po­pie­žiaus ka­pe­lio­no) gar­bės var­dą, o nuo 1997-ųjų jis ta­po eme­ri­tu prie Vil­niaus Šv. Mi­ka­lo­jaus baž­ny­čios. K. Va­si­liaus­kas taip pat yra ap­do­va­no­tas Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no ket­vir­to­jo laips­nio or­di­nu, Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės me­da­liu bei San­tar­vės fon­do pre­mi­ja. 

„Iš­si­kraus­tęs į Vil­nių, mon­sin­jo­ras kart­kar­tė­mis su­grįž­da­vo į Va­rė­ną, ka­dan­gi per ne vie­ne­rius me­tus dar­bo čia at­si­ra­do jam ar­ti­mų žmo­nių. Nors, kaip jis yra pa­sa­kęs, la­ge­ry­je bu­vo leng­viau nei Va­rė­no­je. Ten su po­li­ti­niais ka­li­niais – ra­šy­to­jais, aukš­to ran­go ka­ri­nin­kais, moks­li­nin­kais – ben­drau­da­vo, kal­bė­da­vo apie kos­mo­są, li­te­ra­tū­rą ir apie ką tik no­ri… O Va­rė­no­je jis to ne­la­bai ga­lė­jo gau­ti, o kur dar per­se­kio­ji­mai, spau­di­mas… Mon­sin­jo­ras bu­vo jaut­rus žmo­gus ir tai jį la­bai slė­gė. Net ir vė­liau, ne­pri­klau­so­my­bės lai­kais, pri­si­me­nu, kad at­ėjau į sto­tį ir pa­ma­čiau, iš lai­ky­se­nos spren­džiant, – na, tik­rai Ka­zi­mie­rą! Net šyp­se­ną su­kė­lė – skry­bė­lę už­si­maukš­li­nęs, nė akių ne­ma­ty­ti, apy­kak­lė vei­dą den­gia, vi­sas ap­si­mu­tu­ria­vęs. To­kia bu­vo jo mas­kuo­tė, kad kuo ma­žiau kam nors į akis kris­tų vie­šo­je vie­to­je. Ži­no­ma, vė­liau vis­kas at­lė­go, at­si­ra­do lais­vė, ga­li­my­bė ne­var­žo­mai ben­drau­ti. Va­rė­na ga­li džiaug­tis, kad tu­rė­jo Ka­zi­mie­rą, nors Ka­zi­mie­ras tuo me­tu ne­si­džiau­gė tu­rė­jęs Va­rė­ną. Bet po vis­ko tai li­ko tik pri­si­mi­ni­mai, is­to­ri­ja…“, – už­baig­da­mas sa­kė A. Ka­šė­ta.

Eve­li­na Ku­lie­šė