Varėniškio paveiksluose – kraują stingdanti realybė

Praėjusį trečiadienį Varėnos kultūros centre atidaryta varėniškio dailininko, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos dailės mokytojo Valdemaro Šemeškos autorinė tapybos darbų paroda „Anapus rožinio pasaulio“, kurioje eksponuojami „baisūs“ menininko kūriniai ragina priimti karčią tiesą; ta proga – „Merkio krašto“ interviu su pačiu parodos autoriumi…

Praėjusio trečiadienio vakarą varėniškiai ir miesto svečiai rinkosi į Varėnos kultūros centro parodų salę. Čia buvo atidaryta unikali žinomo dailininko 68-erių metų amžiaus varėniškio Valdemaro Šemeškos tapybos darbų paroda „Anapus rožinio pasaulio“. Parodoje eksponuojama daugiau kaip 10 paveikslų, kurių autorius savitu stiliumi iliustravo socialines, istorines, politines, religines ir buitines problemas.
Varėnos kultūros centro specialistė parodoms Rita Banėnaitė aiškino, kad kūriniuose atsispindi skausmas ir neviltis, juose įkūnijamas karo siaubas. „Patiko vieno menininko mintis, kad kiek-vieno kūrėjo kūrinys yra jo savotiškas autoportretas. Kai žiūrime į Valdemaro darbus, matome jautrų, tuo pačiu kenčiantį žmogų, kuriam lygiai taip pat skauda. Istorija kartojasi, mes ją primirštame, gyvename iliuzijose, o iš tikrųjų taika yra stebuklas, ir aš visiems linkiu kuo ilgiau tame stebukle gyventi“, – kalbėjo R. Banėnaitė.
Savo pamąstymais apie neįprastą, įvairių emocijų sukeliančią parodą taip pat dalinosi jos organizatorė menotyrininkė, parodos autoriaus žmona ir Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Dalia Šemeškienė-Kleponytė. „Negražūs šitie paveikslai, nė vieno nepasikabinčiau savo namuose, nes tiesa ir realybė niekada niekam nepatinka. Teatrą ar spektaklį mes pamatėme, ir jis pasibaigė. O paveikslą matome nuolatos, ir jis tau nuolat prikiša, kad kažko nepadarei, kažko nepasakei, galėjai užstoti, sukelti revoliuciją, galėjai neleisti ar galbūt uždrausti, bet nieko nepadarei. Dėl to šie paveikslai man tokie ir yra – baisūs. Nenoriu jų matyti, bet vis sugrįžtu, nes yra į ką pasižiūrėti ir apie ką pagalvoti. O jeigu paprastai, tai mūsų civilizacija baigėsi, ir mes tam priešinamės, užsidėję rožinius akinius“, – sakė D. Šemeškienė-Kleponytė.
Parodos atidarymo proga jos autorių sveikino kolegos, draugai ir meno gerbėjai. O rajono mero Algio Kašėtos padėką įteikęs vicemeras Tomas Šimukonis prisiminė, kad V. Šemeška kadaise buvo jo mokytojas, kuris, praėjus dvidešimčiai metų, išliko toks pats, kaip ir jo kūryba, – verčiantys susimąstyti.
Pokalbis su dailininku
„Merkio kraštas“. Gerbiamasis Valdemarai, esate sakęs, kad tapote tai, ką mąstote. Pavyzdžiui, vieną iš parodoje eksponuojamų paveikslų „Žvaigždės patekėjimas“ nutapėte dar 2022 metais, jame – kraujas ir sužaloti kareiviai. Panašių vaizdų galima pamatyti ir kituose Jūsų paveiksluose…
Valdemaras Šemeška. Meno kūrinys – labai stip-riai koncentruota realybė. Kūryboje turi pateikti reikšmingus dalykus ir juos parodyti ne bet kaip, o emocionaliai. Pradedu nuo to, ką supratau, ir iš viso to turinio sukuriu formą, o jūs matote formą ir turite suprasti turinį. Rodau, kad yra prievarta, nes valdžia visuomet yra prievarta ir jėga. Man labai juokingas pasakymas iš sovietmečio, kurį dabar vis kartoja Lukašenka: „Reikia pamaitinti liaudį“. Pas mus Nausėda irgi sako: „Sukursime jums gerovę“. Tai aš ir laukiu, kada jis man tą gerovę sukurs (juokiasi – aut.). Žmonės painioja pasekmes su priežastimi ir įsivaizduoja, kad tai yra normalu. Man tai nėra normalu.
„M. k.“. Į kokį žmogų orientuota ši paro-da ir apskritai visa Jūsų kūryba?
V. Š. Į žmogų, kuris supranta ir nori suprasti. Yra rašytojų, kurie rašo jaunimui, o mano kūryboje amžius – ne esmė. Kartą sūnus manęs paklausė, kas galėtų mano darbus pasikabinti savo namuose. Atsakiau, kad netapau beždžionėms, o ieškau panašių į save. Menas gali būti labai įvairus, ir yra žmonių, kurie menu laiko dalykus, kurių menu aš tikrai nelaikyčiau. Tačiau pasaulis tuo ir žavingas, nes yra įvairus.
„M. k.“. Kiek valandų per dieną skiriate tapybai?
V. Š. Kai neturiu ką pasakyti – tyliu. Pasitaiko ir taip, kad tapai, bet užgožia kiti dalykai, tada pameti savo idėją ir tempą, nes laike viskas kinta. Tuomet tenka palikti tą paveikslą, kol sugrįžta emocija. Stengiuosi labai ilgai „nemarinuoti“, bet būna, kad prie paveikslo sugrįžtu ir po pusės metų. Paveikslą galiu nutapyti per vieną dieną, paskui laukiu, kol jis visiškai nudžius, o tada lieka tik detalės. Kai žinai, ką darai, tai nėra problema. Dailininkas jaučia įtampą, kai stovi prieš drobę, o kai viskas jau padaryta, nieko pakeisti nebegali. Kai buvau jaunesnis, būdavo nejauku, nes tu parodai savo vidų, ir visi tai mato, bet įpratau.
„M. k.“. Visame pasaulyje turime daug talentingų dailininkų, o pats irgi esate sulaukęs tarptautinio pripažinimo – Jūsų parodos rengiamos Vokietijoje, Pranzūzijoje, Lenkijoje ir kitur. Jūsų sukurti darbai, pavyzdžiui, puošia Italijos vyno namus. Tad ar buvo sunku atrasti savąjį braižą?
V. Š. Jeigu atvirai, jokio braižo neieškojau. Tai yra kaip rašysena, žmogus tiesiog rašo, kaip moka, ir tiek. Lygiai taip pat ir aš. Viskas išeina savaime. Aišku, tam tikrų subtilybių pasimokyti teko, nes jeigu turi amatą, privalai tam tikrus dalykus išmanyti. Jeigu gydytojui tenka mokytis ne mažiau dešimties metų, tai menininkui tikrai ne trumpiau.
„M. k.“. Beveik 35-erius metus dirbate dailės mokytoju, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje mokote vaikus dailės paslapčių. Ar daug turime talentingų jaunų žmonių?
V. Š. Matau skirtumą tarp talento ir gabumų. Talentas pasirodo kūryboje, o jeigu žmogus dar neišmano amato, tai kokia gali būti jo kūryba… Dar protas vaikiškas, neturi patirties, pasaulį mato vaikiškom akim. Tačiau gabių vaikų tikrai yra. Vieni į dailės mokyklą ateina savo noru, kitus atvaro tėvai, bet vaikai su laiku „užsiveda“, nes jiems patinka manipuliuoti dažais, sukurti erdvę, gylį. Tai iš tiesų yra sunkus dalykas ir nėra taip paprasta, kaip žmonės įsivaizduoja. Vaikams visada sakau, kad dailininkas dirba ne rankomis, bet galva. Vienintelė meno rūšis, kurios nereikia mokytis, nes tai yra Dievo dovana, – poezija.
„M. k.“. O kas dažniau renkasi tapybą – merginos ar vaikinai?
V. Š. Merginos. Galbūt menas joms atrodo priimtinesnis, o vaikinai dabar užsiima visai kitais dalykais – kariauja, sportuoja. Kita vertus, yra mano buvusių mokinių, kurie daug kartų įžymesni už mane, tarkime, Emilis Vėlyvis, Kęstutis Svirnelis.
„M. k.“. Sakoma, kad pragyventi vien tik iš meno – labai sunku. Ar šiais laikais kūryba gali parūpinti užtektinai duonos?
V. Š. Gal kažkam ir gali, reikia mokėti pataikauti, turėti užnugarį. Bet kūryba nėra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Esu pardavęs tik vieną kitą kūrinį. Kūriau ne tam, kad kažkas tuos paveikslus pirktų.
„M. k.“. Dėkoju už pokalbį.
Evelina Kuliešė
Autorės nuotr.