Babravičius Jonas,
viršila, 10 pėstininkų Marijampolės pulkas
Nr. 1316, 1923 m.
Įsakymas Kariuomenei Nr. 136, 1923 m. liepos 17 d.
Jonas Babravičius, Raulo sūnus, gimė 1893 m. kovo 5 d. Trakų apskrities Valkininkų valsčiaus Dargužių kaime. Pagal profesiją – žemdirbys.
1918 metų lapkričio 28 dieną savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tuo tapdamas vienu pirmųjų savanorių. Dalyvavo kautynėse prieš bolševikus ir lenkus.
10-ojo pėstininkų Marijampolės pulko antros kuopos viršila Jonas Babravičius pasižymėjo 1920 metų spalio 18 dienos kautynėse su lenkais ties Mikniškių kaimu. Žurnale „Karys“ 1925 metais jo pasižymėjimas aprašytas labai trumpai: „Eidamas jaunesniojo karininko pareigas, su savo puskuopiu apsupo priešininką ir nemaža jo kareivių paėmė nelaisvėn.“
1923 metų liepos mėnesį už mūšyje su lenkais parodytą narsą bei sumanumą apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.
Karinę tarnybą baigė 1921 metų spalio 4 dieną atsargos viršilos laipsniu.
1932 metais Jonui Babravičiui buvo pripažintas ir kūrėjo-savanorio statusas. Ant Savanorio medalio liudijimo Nr. 8093 prirašyta: „iš okupuotos Lietuvos“.
1926 metų pabaigoje gyveno Vištyčio miestelyje, kur buvo gavęs žemės kaip savanoris. Vėliau pardavė žemę. 1937 metais gyveno Marijampolėje, Gedimino gatvė Nr. 19. Dar vėliau – Marijampolės valsčiaus Nendriniškių kaime, kur turėjo 12 hektarų žemės.
1926 metais vedė Agotą Liubinskytę (1900). Išaugino sūnus Joną (1928, gyvena Vilniuje), Vytautą (1929-1989), dukras Danutę Oną Šapokienę (gyvena Klaipėdoje), Vitą Petrauskienę (gyvena Klaipėdoje).
Mirė 1987 metų sausio 20 dieną. Palaidotas Klaipėdos Lėbartų kapinėse.
Autorius dėkoja Valkininkų seniūnijos darbuotojui Juozui Žemaičiui ir Marijampolės žemėtvarkos specialistui Valerijui Bubniui už pagalbą ieškant Jono Babravičiaus pėdsakų. Smulkesnė savanorio biografija neteikiama šeimos pageidavimu.
LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4263, I. 360.
LCVA, f. 930, ap. 3, b. 341, I. 1-9.
Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 193-16.
„Karys“ 1925 m. Nr. 45
Uždavinys Benadas,
jaunesnysis puskarininkis,
1 pėstininkų Gedimino pulkas
Nr. 1220, 1923 m.
Vyties Kryžiaus kavalierius Benadas Uždavinys. 1920 metai. Autoriaus archyvas
Įsakymas Kariuomenei Nr. 136, 1923 m. liepos 17 d.
Benadas (Benediktas) Uždavinys, Antano sūnus, gimė 1897 metų gruodžio 5 dieną (karo metu nesant dokumentų, nustatinėjo speciali komisija – 1900 metų pirma pusė, tačiau vėliau iš Lenkijos buvo gauti gimimo metrikai) vėliau lenkų okupuotoje Lietuvoje – Trakų apskrities Valkininkų valsčiaus Dargužių kaime.
Pagal profesiją – žemdirbys, mažaraštis.
1918 metų lapkričio 28 dieną, kaip vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, įstojo į 1-ąjį pėstininkų Gedimino pulką. Pirmos kuopos skyrininkas. Pasižymėjo 1920 metų spalio 21 dieną kautynėse su lenkais ties Alsukių dvaru Trakų apskrityje. 1920 metų birželio 10 dieną pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1921 metais buvo pervestas į Kauno komendantūros karo milicijos mokyklą. Dalyvavo mūšiuose su visais Lietuvos priešais – bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1922 metų gegužės 5 dieną paleistas iš karo tarnybos jaunesniojo pulkininko laipsniu.
1923 metų liepos mėnesį už lenkų fronte parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.
1931 metų gruodžio 23 dieną Benadui Uždaviniui buvo pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis su liudijimu Nr. 7743. 1928 metų gegužės 15 dieną jis kartu su kitais Vyties Kryžiaus kavalieriais apdovanotas ir Nepriklausomybės medaliu.
Žmona – Ona Verbickaitė (1906-1985), turėjo sūnų Vladą (1925-1983) ir Vytautą Stanislovą (1933-2007), dukras Jadvygą (1927-1980) ir Aldoną (1932-1989).
Kaip savanoris per žemės reformą buvo gavęs 12 hektarų žemės Aukštadvario valsčiaus Gataviškių kaime.
Išėjęs iš kariuomenės, nuo 1922 metų dirbo pasienio policijoje. 1931 metais tarnavo Trakų apskrities pasienio policijos IV bare – Vievio valsčiaus Nemiliškių kaime. 1937 metais gyveno Onuškio valsčiaus Začiškių vienkiemyje.
Trakų apskrities pasienio policijoje tarnavo iki pat 1940 metų vasaros, kai buvo pervestas į Trakų nuovados miliciją. Dėl milicijos reorganizavimo 1940 metų rugsėjo 20 dieną atleistas iš darbo milicijoje.
1945 metų rugpjūčio 18 dieną suimtas kaip partizanų rėmėjas. Kalintas Vilniuje. 1945 metų spalio 25 dieną be teismo išvežtas į specialųjį lagerį Vorkutoje. 1946 metų birželio 27 dieną grįžo į Lietuvą.
1947 metų vasario 8 dieną vėl suimtas, kalintas Trakuose, nuo 1947 metų vasario 22 dienos – Vilniuje. 1947 metų balandžio 5 dieną grąžintas į Trakų kalėjimą, iš čia 1947 metų balandžio 9 dieną paleistas.
Grįžęs gyveno gražioje vietoje prie ežero, Trakų rajono Vernijos kaime. Baigė savo gyvenimą jau Vilniuje – gyvendamas pas sūnų Vytautą Stanislovą Baltupiuose.
Mirė 1989 metų gruodžio 30 dieną. Palaidotas Aukštadvario miestelio kapinėse.
Autorius dėkoja Valkininkų seniūnijos darbuotojui Juozui Žemaičiui už pastangas ieškant Benado Uždavinio artimųjų.
LCVA, f. 394, ap. 16, b. 450, I. 1-19.
LCVA, f. 513, ap. 1, b. 31, I. 222.
LCVA, f. 930, ap. 4, b. 4194, I. 1-7.
Lietuvos gyventojų genocidas 1944-1947. II tomas (Š-Ž). Vilnius, 2005, I. 242.
Zabarauskas Vincas,
vyresnysis puskarininkis,
1 pėstininkų
Gedimino pulkas, 1928 m.
Vyties Kryžiaus ordino kavalierius – Ukmergės apskrities policininkas Vincas Zabarauskas. 1928 m. Autoriaus archyvas
Įsakymas Kariuomenei Nr. 47, 1928 m. gegužės 25 d.
Vincas Zabarauskas, Jono sūnus, gimė 1901 metų vasario 17 (jo paties pildytoje policininko anketoje – 1902 metų kovo 27) dieną vėliau lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje – Trakų apskrities Valkininkų valsčiaus Dektiorių kaime.
Tėvai – Jonas Zabarauskas ir Marija Narkūnaitė. Turėjo brolius Andrių, Dominą, Stasį, Juozą. Pagal profesiją – žemdirbys. Rusijos kariuomenėje netarnavo.
1920 metų liepos 27 dieną savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę – tarnavo 1-ajame pėstininkų Gedimino pulke. Dalyvavo kautynėse prieš lenkus.
1921 metų liepos 16 dieną baigė mokomosios kuopos kursą ir buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1922 metų vasario 1 dieną dar kartą paaukštintas – į vyresniuosius puskarininkius.
Iš karo tarnybos 1-ajame Gedimino pulke paleistas 1923 metų vasario 3 dieną.
1926 metų rugsėjo 15 dieną baigė VRM Aukštesniosios policijos mokyklos V laidą.
Nuo 1928 iki 1932 metų Vincas Zabarauskas dirbo Ukmergės apskrities policijoje – Gelvonų ir Siesikų valsčiuose. Jam duotose charakteristikose drausmingu nebuvo vadinamas.
1928 metų gegužės mėnesį už Nepriklausomybės kare parodytą narsą apdovanotas Vyties Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. Kadangi Vyties Kryžiaus ordino tarybos svarstymo medžiaga neišliko, galima tik spėti, kad šį apdovanojimą Vincas Zabarauskas gavo už „specialią partizaninę misiją“ Širvintų krašte – kovose Neutraliojoje zonoje.
1929 metais Ukmergės karo komendantui buvo persiųstas Vinco Zabarausko Vyties Kryžius, kad ši „kariška dovana“ būtų įteikta viešai.
1930 metais, kai Vincas Zabarauskas kreipėsi į Savanorių komisiją, jis gyveno Ukmergės mieste, Vytauto gatvė Nr. 47.
1931 metais jam pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis su liudijimu Nr. 6722.
Rusijos Krasnojarsko srities demokratų organizacija „Memorial“ praneša apie tenykščiuose lageriuose kalintus Benediktą ir Valerijoną Zabarauskus, Jono sūnus, – galbūt, savanorio brolius.
Tolesnis Vyties Kryžiaus ordino kavalieriaus likimas nėra žinomas.
Voriškių kaime (Matuizų seniūnijoje) gyvenantys Zabarauskai (brolio Juozo vaikai) sako, kad Vincas Zabarauskas po karo persikėlė gyventi į Vilnių, gyveno Subačiaus gatvėje. Giminės prisimena dar Vinco apsilankymus, jo dvynukes dukras. Deja, Zabarauskų pavarde registruoti telefonai sostinės Subačiaus gatvėje jau atjungti.
Autorius dėkoja už pagalbą ieškant narsaus kario artimųjų Matuizų žemėtvarkininkui Mindaugui Graževičiui.
LCVA, f. 384, ap. 3, b. 170, I. 81-82.
LCVA, f. 409, ap. 1, b. 60, I. 290.
LCVA, f. 410, ap. 5, b. 221, I. 1-36.
LCVA, f. 504, ap. 1, b. 181, I. 198.
LCVA, f. 930, ap. 4, b. 4687, I. 1-9.
Vilius KAVALIAUSKAS
