Babravičius Jonas,
viršila, 10 pėstininkų Marijampolės pulkas
Nr. 1316, 1923 m.
Įsakymas Kariuomenei Nr. 136, 1923 m. liepos 17 d.
Jonas Babravičius, Raulo sūnus, gimė 1893 m. kovo 5 d. Trakų apskrities Valkininkų valsčiaus Dargužių kaime. Pagal profesiją – žemdirbys.
1918 metų lapkričio 28 dieną savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tuo tapdamas vienu pirmųjų savanorių. Dalyvavo kautynėse prieš bolševikus ir lenkus.
10-ojo pėstininkų Marijampolės pulko antros kuopos viršila Jonas Babravičius pasižymėjo 1920 metų spalio 18 dienos kautynėse su lenkais ties Mikniškių kaimu. Žurnale „Karys“ 1925 metais jo pasižymėjimas aprašytas labai trumpai: „Eidamas jaunesniojo karininko pareigas, su savo puskuopiu apsupo priešininką ir nemaža jo kareivių paėmė nelaisvėn.“
1923 metų liepos mėnesį už mūšyje su lenkais parodytą narsą bei sumanumą apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.
Karinę tarnybą baigė 1921 metų spalio 4 dieną atsargos viršilos laipsniu.
1932 metais Jonui Babravičiui buvo pripažintas ir kūrėjo-savanorio statusas. Ant Savanorio medalio liudijimo Nr. 8093 prirašyta: „iš okupuotos Lietuvos“.
1926 metų pabaigoje gyveno Vištyčio miestelyje, kur buvo gavęs žemės kaip savanoris. Vėliau pardavė žemę. 1937 metais gyveno Marijampolėje, Gedimino gatvė Nr. 19. Dar vėliau – Marijampolės valsčiaus Nendriniškių kaime, kur turėjo 12 hektarų žemės.
1926 metais vedė Agotą Liubinskytę (1900). Išaugino sūnus Joną (1928, gyvena Vilniuje), Vytautą (1929-1989), dukras Danutę Oną Šapokienę (gyvena Klaipėdoje), Vitą Petrauskienę (gyvena Klaipėdoje).
Mirė 1987 metų sausio 20 dieną. Palaidotas Klaipėdos Lėbartų kapinėse.
Autorius dėkoja Valkininkų seniūnijos darbuotojui Juozui Žemaičiui ir Marijampolės žemėtvarkos specialistui Valerijui Bubniui už pagalbą ieškant Jono Babravičiaus pėdsakų. Smulkesnė savanorio biografija neteikiama šeimos pageidavimu.
LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4263, I. 360.
LCVA, f. 930, ap. 3, b. 341, I. 1-9.
Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 193-16.
„Karys“ 1925 m. Nr. 45
Uždavinys Benadas,
jaunesnysis puskarininkis,
1 pėstininkų Gedimino pulkas
Nr. 1220, 1923 m.
Vyties Kryžiaus kavalierius Benadas Uždavinys. 1920 metai. Autoriaus archyvas
Įsakymas Kariuomenei Nr. 136, 1923 m. liepos 17 d.
Benadas (Benediktas) Uždavinys, Antano sūnus, gimė 1897 metų gruodžio 5 dieną (karo metu nesant dokumentų, nustatinėjo speciali komisija – 1900 metų pirma pusė, tačiau vėliau iš Lenkijos buvo gauti gimimo metrikai) vėliau lenkų okupuotoje Lietuvoje – Trakų apskrities Valkininkų valsčiaus Dargužių kaime.
Pagal profesiją – žemdirbys, mažaraštis.
1918 metų lapkričio 28 dieną, kaip vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, įstojo į 1-ąjį pėstininkų Gedimino pulką. Pirmos kuopos skyrininkas. Pasižymėjo 1920 metų spalio 21 dieną kautynėse su lenkais ties Alsukių dvaru Trakų apskrityje. 1920 metų birželio 10 dieną pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1921 metais buvo pervestas į Kauno komendantūros karo milicijos mokyklą. Dalyvavo mūšiuose su visais Lietuvos priešais – bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1922 metų gegužės 5 dieną paleistas iš karo tarnybos jaunesniojo pulkininko laipsniu.
1923 metų liepos mėnesį už lenkų fronte parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.
1931 metų gruodžio 23 dieną Benadui Uždaviniui buvo pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis su liudijimu Nr. 7743. 1928 metų gegužės 15 dieną jis kartu su kitais Vyties Kryžiaus kavalieriais apdovanotas ir Nepriklausomybės medaliu.
Žmona – Ona Verbickaitė (1906-1985), turėjo sūnų Vladą (1925-1983) ir Vytautą Stanislovą (1933-2007), dukras Jadvygą (1927-1980) ir Aldoną (1932-1989).
Kaip savanoris per žemės reformą buvo gavęs 12 hektarų žemės Aukštadvario valsčiaus Gataviškių kaime.
Išėjęs iš kariuomenės, nuo 1922 metų dirbo pasienio policijoje. 1931 metais tarnavo Trakų apskrities pasienio policijos IV bare – Vievio valsčiaus Nemiliškių kaime. 1937 metais gyveno Onuškio valsčiaus Začiškių vienkiemyje.
Trakų apskrities pasienio policijoje tarnavo iki pat 1940 metų vasaros, kai buvo pervestas į Trakų nuovados miliciją. Dėl milicijos reorganizavimo 1940 metų rugsėjo 20 dieną atleistas iš darbo milicijoje.
1945 metų rugpjūčio 18 dieną suimtas kaip partizanų rėmėjas. Kalintas Vilniuje. 1945 metų spalio 25 dieną be teismo išvežtas į specialųjį lagerį Vorkutoje. 1946 metų birželio 27 dieną grįžo į Lietuvą.
1947 metų vasario 8 dieną vėl suimtas, kalintas Trakuose, nuo 1947 metų vasario 22 dienos – Vilniuje. 1947 metų balandžio 5 dieną grąžintas į Trakų kalėjimą, iš čia 1947 metų balandžio 9 dieną paleistas.
Grįžęs gyveno gražioje vietoje prie ežero, Trakų rajono Vernijos kaime. Baigė savo gyvenimą jau Vilniuje – gyvendamas pas sūnų Vytautą Stanislovą Baltupiuose.
Mirė 1989 metų gruodžio 30 dieną. Palaidotas Aukštadvario miestelio kapinėse.
Autorius dėkoja Valkininkų seniūnijos darbuotojui Juozui Žemaičiui už pastangas ieškant Benado Uždavinio artimųjų.
LCVA, f. 394, ap. 16, b. 450, I. 1-19.
LCVA, f. 513, ap. 1, b. 31, I. 222.
LCVA, f. 930, ap. 4, b. 4194, I. 1-7.
Lietuvos gyventojų genocidas 1944-1947. II tomas (Š-Ž). Vilnius, 2005, I. 242.
Zabarauskas Vincas,
vyresnysis puskarininkis,
1 pėstininkų
Gedimino pulkas, 1928 m.
Vyties Kryžiaus ordino kavalierius – Ukmergės apskrities policininkas Vincas Zabarauskas. 1928 m. Autoriaus archyvas
Įsakymas Kariuomenei Nr. 47, 1928 m. gegužės 25 d.
Vincas Zabarauskas, Jono sūnus, gimė 1901 metų vasario 17 (jo paties pildytoje policininko anketoje – 1902 metų kovo 27) dieną vėliau lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje – Trakų apskrities Valkininkų valsčiaus Dektiorių kaime.
Tėvai – Jonas Zabarauskas ir Marija Narkūnaitė. Turėjo brolius Andrių, Dominą, Stasį, Juozą. Pagal profesiją – žemdirbys. Rusijos kariuomenėje netarnavo.
1920 metų liepos 27 dieną savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę – tarnavo 1-ajame pėstininkų Gedimino pulke. Dalyvavo kautynėse prieš lenkus.
1921 metų liepos 16 dieną baigė mokomosios kuopos kursą ir buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1922 metų vasario 1 dieną dar kartą paaukštintas – į vyresniuosius puskarininkius.
Iš karo tarnybos 1-ajame Gedimino pulke paleistas 1923 metų vasario 3 dieną.
1926 metų rugsėjo 15 dieną baigė VRM Aukštesniosios policijos mokyklos V laidą.
Nuo 1928 iki 1932 metų Vincas Zabarauskas dirbo Ukmergės apskrities policijoje – Gelvonų ir Siesikų valsčiuose. Jam duotose charakteristikose drausmingu nebuvo vadinamas.
1928 metų gegužės mėnesį už Nepriklausomybės kare parodytą narsą apdovanotas Vyties Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. Kadangi Vyties Kryžiaus ordino tarybos svarstymo medžiaga neišliko, galima tik spėti, kad šį apdovanojimą Vincas Zabarauskas gavo už „specialią partizaninę misiją“ Širvintų krašte – kovose Neutraliojoje zonoje.
1929 metais Ukmergės karo komendantui buvo persiųstas Vinco Zabarausko Vyties Kryžius, kad ši „kariška dovana“ būtų įteikta viešai.
1930 metais, kai Vincas Zabarauskas kreipėsi į Savanorių komisiją, jis gyveno Ukmergės mieste, Vytauto gatvė Nr. 47.
1931 metais jam pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis su liudijimu Nr. 6722.
Rusijos Krasnojarsko srities demokratų organizacija „Memorial“ praneša apie tenykščiuose lageriuose kalintus Benediktą ir Valerijoną Zabarauskus, Jono sūnus, – galbūt, savanorio brolius.
Tolesnis Vyties Kryžiaus ordino kavalieriaus likimas nėra žinomas.
Voriškių kaime (Matuizų seniūnijoje) gyvenantys Zabarauskai (brolio Juozo vaikai) sako, kad Vincas Zabarauskas po karo persikėlė gyventi į Vilnių, gyveno Subačiaus gatvėje. Giminės prisimena dar Vinco apsilankymus, jo dvynukes dukras. Deja, Zabarauskų pavarde registruoti telefonai sostinės Subačiaus gatvėje jau atjungti.
Autorius dėkoja už pagalbą ieškant narsaus kario artimųjų Matuizų žemėtvarkininkui Mindaugui Graževičiui.
LCVA, f. 384, ap. 3, b. 170, I. 81-82.
LCVA, f. 409, ap. 1, b. 60, I. 290.
LCVA, f. 410, ap. 5, b. 221, I. 1-36.
LCVA, f. 504, ap. 1, b. 181, I. 198.
LCVA, f. 930, ap. 4, b. 4687, I. 1-9.
Matonis Antanas
vyresnysis puskarininkis, 1 pėstininkų Gedimino
pulkas
Nr. 98, 1919
Vyresnysis puskarininkis Antanas Matonis. 1920 m. Vytauto Didžiojo karo muziejus
Lietuvos Kariuomenės Įsakymas Nr. 155, 1919 m. rugsėjo 10 d.
Įsakymas Kariuomenei Nr. 150, 1921 m. liepos 4 d.
Antanas Matonis, Jono sūnus, gimė 1896 metų birželio 10 dieną Trakų apskrities Valkininkų (Onuškio) valsčiaus Klepočių kaime. Tėvai – Jonas Matonis ir Juozapota Venciūtė. Baigė pradžios liaudies mokyklą. Pagal profesiją – žemdirbys. Mokėjo rusų, lenkų ir estų kalbas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pašauktas į rusų kariuomenę. Tarnavo 2-ajame Kronštato tvirtovės artilerijos pulke. Už narsą apdovanotas 4-ojo laipsnio Šv. Georgijaus kryžiumi. 1917 metais sužeistas.
Po rusų revoliucijos, 1917 metais pradėjus kurtis tautinėms lietuvių dalims, Matonis nuvyko į Vitebską ir įstojo į Lietuvių batalioną. 1918 metų rudenį, grįždamas į Lietuvą, Vilniuje susitiko buvusį Vitebsko lietuvių bataliono karininką Antaną Juozapavičių. Iš jo Matonis sužinojo, kad kuriasi Lietuvos kariuomenė.
Porą dienų paviešėjęs pas tėvus, 1918 metų gruodžio 3 dieną atėjo į Vilnių ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Buvo 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko pirmos kulkosvaidžių kuopos būrininkas. Pasižymėjo kautynėse su bolševikais 1919 metų gegužės 21 dieną ties Didžiuoju kaimu Utenos apskrityje.
Pristatyme apdovanojimui situacija ir Antano Matonio žygdarbis aprašytas taip:
„1919 metų gegužės 28 dieną ties Anykščiais pasirodė rusų raudonarmiečių grandinė ir pradėjo pulti antros kuopos pozicijas. Šiai kuopai buvo priskirtas ir būrvedys Matonis su pirmos kulkosvaidžių komandos antru būriu. Suvienyta smarkia kulkosvaidininkų ir pėstininkų ugnimi bolševikų antpuolis buvo atmuštas ir antra kuopa perėjo į puolimą. Bolševikai smarkiai gynėsi kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi, ir kuomet mūsų pėstininkai valandėlei sustojo, būrvedys Antanas Matonis savo pavyzdžiu (nors buvo sužeistas į koją) šoko pirmas šaukdamas „Vyrai, paskui mane“. Ir tuo pakėlęs pėstininkų ūpą, narsiai puolė pirmyn.
Bolševikai neišlaikė ir pabėgo, apleisdami savo apkasus Elmininkų palivarke, Anykščių valsčiuje. Matonis pirmas įsiveržė į priešo apkasus ir čia antrą kartą buvo sužeistas – jau į veidą.“
1919 metų rugsėjo mėnesį už narsą bei pasiaukojimą kovose su bolševikais apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“.
1934 metais Antanui Matoniui buvo pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir per įgaliotinį įteiktas Savanorio medalis su liudijimu Nr. 9411. Tuo metu jis gyveno Onuškio valsčiaus Panošiškių kaime.
„Kario“ žurnalas 1937 metais savo 37-38-ajame numeryje Vyties Kryžiaus kavalieriui Antanui Matoniui skyrė didelį straipsnį „Sužeistas atėmė iš priešo bombosvaidį“. Jame buvo rašoma:
„Pirmieji savanoriai ėjo sargybą prie Lietuvos Tarybos. Matonis, kaip rusų jaunesnysis puskarininkis, buvo tos sargybos viršininku. Atsiradus daugiau lietuvių kareivių, jiems teko saugoti ir kitas iš vokiečių perimtas būstines. Netrukus iš tų pirmųjų savanorių buvo sudarytas 1-asis pėstininkų Gedimino pulkas.
Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžioje iš vokiečių buvo gauta keli šimtai rusiškų šautuvų. Reikėjo juos atgabenti iš Vilniaus prekių stoties. Atvežimas buvo pavojingas, nes vieni vokiečiai duodavo ginklus, kiti – atimdavo. Į tą žygį buvo siunčiamas karininkas Pranas Gladutis. Vykdamas į stotį, Gladutis paėmė su savimi jaunesnįjį puskarininkį Matonį ir dar vieną kitą sumanesnį savanorį. Tuos šautuvus laimingai parvežė į savo kareivines.
Netrukus karininkui Aleksandrui Svylui (vėlesniam 9-ojo pulko vadui) buvo pavesta sudaryti kulkosvaidininkų komandą. A. Svylas buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės kulkosvaidininkų vadas ir instruktorius. Į tą komandą pateko ir Antanas Matonis.
Pirmai pradžiai iš vokiečių buvo nupirkti trys lengvieji kulkosvaidžiai. Tačiau kautynėms nė vienas jų netiko. Jais buvo apmokomi kulkosvaidininkai. Kulkosvaidžių komanda stovėjo netoli vokiečių kareivių. Lietuviai su vokiečiais dažnai susitikdavo, stebėjo jų gyvenimą ir domėjosi, kur padėti jų gink-lai. Puskarininkis Matonis, sužinojęs, kad tie netinkami kulkosvaidžiai pirkti iš vokiečių, ryžosi jiems už tokią „gerą širdį“ atlyginti ir papildyti savo ginklus. Prikalbėjęs eilinį Petrą Radzevičių, nukniaukė iš vokiečių kareivinių tinkamą lengvąjį kulkosvaidį. Po to vokiečiai savo ginklus geriau saugojo.
Iš Vilniaus 1-asis pėstininkų pulkas toliau formuotis persikėlė į Alytų. 1919 metų sausio pabaigoje karininkai Svylas, Gladutis, jaunasis puskarininkis Matonis, eiliniai Radzevičius, Kiškis ir Ciunis (vėliau – kapitonas) išvyko į žvalgybą susitikti su bolševikais. Prijojant Daugus, Antanas Matonis pranešė, kad matęs miestelyje du bolševikus. Karininkas Aleksandras Svylas, pasitaręs su Pranu Gladučiu, įsakė užimti miestelį. Kada įžengė į Daugus, rado tuos bolševikus ir juos paėmė į nelaisvę. Matonio žodžiais, tai buvo pirmieji belaisviai.
Vasario pradžioje bolševikai pradėjo artintis prie Alytaus. Lietuviams buvo įsakyta užimti poziciją Švobiškių kaime, Alovės valsčiuje. Tame kaime ir įvyko pirmas susirėmimas su bolševikais. Kautynės tęsėsi apie 3 valandas. Jose sužeidė pirmąjį kulkosvaidžio numerį kareivį Šeškų. Po sužeidimo tarp jaunųjų mūsiškių kareivių pablogėjo nuotaika. Buvo įsakyta trauktis. Atsitraukiant jaunesnysis puskarininkis A. Matonis su draugais išnešė kulkosvaidį ir sužeistąjį kulkosvaidininką.
Vasario 12-osios naktį bolševikai puolė Alytų. Mūsiškiai iš karto laikėsi, bet pamatę, kad priešo labai didelės pajėgos, ėmė trauktis. Ugnis pleška. Kulkos zvimbia. Būsena pasiutusi. Tuo momentu 1-ojo pulko vadas karininkas Antanas Juozapavičius krito nuo žirgo nukautas. Puskarininkio Matonio manymu, karininkas Juozapavičius būtų lengvai išvengęs mirties, kad per daug nebūtų mylėjęs ir gailėjęs savo kareivių bei ginklų. Dėl kareivių ir ginklų saugumo jis ir paaukojo savo gyvybę. Tame susirėmime viršila Juozas Budrevičius buvo patekęs į nelaisvę, tačiau greitai iš ten pabėgo. Už narsą jis vėliau buvo pakeltas į karininkus.
Po pralaimėjimo mūsiškiai savo dalinius greitai papildė ir sustiprino. Iš Alytaus bolševikus išvijo ir nuvarė iki Bobriškių. Po to smūgio tame rajone Lietuvos kariuomenės bolševikai daugiau nebepuolė.
Pradėjus priešui veržtis į Lietuvos teritoriją kita kryptimi, 1-asis pėstininkų Gedimino pulkas buvo perkeltas į Ukmergės rajoną. Po dviejų dienų, gegužės 18-ąją, reikėjo pulti bolševikus Kurklių-Kavarsko link. Nors priešo buvo žymiai daugiau, mūsiškiai netrukus juos išstūmė ir užėmė tuos miestelius.
Tada lietuviams teko daug rusų belaisvių, ginklų ir kitokio karinio grobio. Vakarui atėjus mūsiškiai žygiavo dar toliau ir užėmė Anykščius. Anykščiuose pulko vado karininko Kazio Ladigos įsakymu kulkosvaidininkų puskarininkis Matonis buvo priskirtas prie antros kuopos būrininku. Tada antrai kuopai vadovavo karininkas Petras Murnikas. Nespėjus mūsiškiams atsikvėpti, kitą dieną bolševikai, sustiprinę savo kariuomenę, mėgino atsiimti Anykščius. Tačiau jiems tai įvykdyti nepavyko. Tiesa, mūšiai buvo sunkūs. Bolševikai mušė iš bombosvaidžių ir gana taikliai šaudė. Tačiau lietuviai į atvaduotą žemę nė žingsnio jų neįleido. Kiek pasišaudę mūsiškiai bandė pulti. Atakoje puskarininkis Antanas Matonis puolė pirmasis. Atrodė, kad ugnis ir bombų skeveldros nukirs kiekvieną, kuris tik mėgins pasikelti. Tačiau lietuvių tai nebaugino. Tuo pat momentu pasigirdo komanda „Pirmyn“.
Antanas Matonis, kaip iš ugnies šokęs, lėkė prie priešo. Jo vedamas būrys seka savo būrininką. Tuoj visi išsipylė į grandinę. Iš anos pusės- smarki ugnis. Bet taiklūs šūviai bolševikus apramino. Priešas pradėjo trauktis. Mūsiškiai jį persekiojo.
Tik zvimbt iš bėgančiųjų pusės kulka pervėrė Antanui Matoniui koją. Būrininkas taip susikaupęs, kad skausmo net nepajuto. Mūsiškiai vis artėjo prie priešo. Puskarininkis Matonis atsigulęs į sausą griovį, jau juto skausmą. Čiuptelėjo – kruvinos kelnės. Nuo kraujo ir skausmo Matonis ėmė karščiuoti. Bet vėl suskambo komanda „Pirmyn“. Kareiviai drąsiai vykdė įsakymą. Mūsiškiams sekėsi.
Pribėgant Elmininkų dvarą, bolševikai bandė toliau nesitraukti. Pakėlė smarkią ugnį. Lietuviai pasilikti vietoje nemanė, tačiau iš karto nerodė ypatingo atkaklumo. Laukė, kada priešui nusibos šaudyti. Tuo tarpu puskarininkis Matonis per krūmus šliaužė priešo link. Prisiartinęs prie trijų bolševikų, šaudančių iš bombosvaidžio, iš krūmų šoko ant jų. Bolševikai pasileido bėgti. Antanas Matonis paliktą bombosvaidį paėmė į savo rankas.
Mūsiškiai vėl puolė atakon. Vėl įsiplieskė aršios kautynės. Toje 1919 metų gegužės 29-osios ugnies atakoje Antanas Matonis buvo sužeistas į veidą. Kautynėms jau jis nebetinkamas. Greit buvo išsiųstas į lazaretą, iš ten – į 1-ąją karo lauko ligoninę.
Pabuvęs tris savaites ligoninėje, A. Matonis iš jos išsirašė ir atvyko į savo dalinį. Tada jo kuopa stovėjo Daugailiuose, Utenos apskrityje. Po tų kautynių už sumanumą ir narsą Antanas Matonis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi.
Stovint Daugailiuose, vieną naktį įsakyta pulti bolševikus Antalieptės kryptimi. Lietuviai puolė. Puskarininkis Matonis, dar ne visai pasveikęs, savo kareivius drąsino. Kovos draugai, būrininko pavyzdžiu ir žodžiais padrąsinti, narsiai puolė. Laimėjimas nešė naują laimėjimą. Išvarius bolševikus iš Lietuvos teritorijos, 1-asis Gedimino pulkas persikėlė į Baisogalos rajoną. Antanui Matoniui teko dalyvauti garsiose Radviliškio kautynėse. Po to puskarininkiui dar teko kariauti su lenkais ties Merkine, Varėna, Lentvariu, Gelvonais, Širvintomis, Giedraičiais. Žodžiu visur, kur 1-asis pėstininkų Gedimino pulkas dalyvavo.“
Maždaug tuo metu Antanas Matonis buvo pasiųstas į Rygą mokytis lietuvių organizuotuose tankistų kursuose.
1921 metų gruodžio 15-ąją Antanas Matonis išėjo į atsargą ir įstojo į policiją. Tarnavo Kauno miesto 1-ojoje nuovadoje. 1923 metų gruodžio 1 dieną iš darbo policijoje pasitraukė.
1924 metais Valkininkų bažnyčioje vedė Antaniną Šablevičiūtę. Kartu gyveno Onuškio valsčiaus Panošiškių kaime.
Tėvai, likę okupuotoje Lietuvoje, labai pasiilgo savo sūnaus. Dažnai rašė laiškus ir prašė atvažiuoti pas juos. Neatvažiavus žadėjo parduoti ūkį ir jam nieko nepalikti. Antanas labai mylėjo savo tėvus (tėvas buvo jau senas – 1860 metų gimimo) ir be galo buvo prisirišęs prie ūkio. Pagailo jam vieno ir kito. 1927 metais paklausęs tėvų, iš policijos tarnybos pasitraukė ir nuvyko į okupuotą Lietuvą.
Bet neilgai teko ten gyventi. Lenkai sužinoję, kad Antanas Matonis tarnavo Lietuvos kariuomenėje savanoriu, visokiais būdais jį persekiojo. Pagaliau 1934 metų Matonis, palikęs žmoną ir mažus vaikučius, turėjo bėgti iš savo tėviškės. Atvykęs į Lietuvą, rado prieglaudą.
Kaip savanoris kūrėjas gavo Trakų apskrities Semeliškių valsčiaus Bijūnų kaime (dabartiniame Trakų rajono Aukštadvario seniūnijoje) 12 hektarų sklypą. Ant tos žemės ir ūkininkavo. Priklausė Panošiškių šaulių būriui. Ten gyveno dar 1938 metais.
Dar 1932 metų sausio mėnesį iš lenkų okupuotos Lietuvos dalies kreipėsi į Savanorių komisiją, prašydamas pripažinti kūrėjo-savanorio statusą. 1934 metų sausio 31 dieną toks statusas jam buvo pripažintas.
Be Vyties Kryžiaus, dar buvo apdovanotas ir Rusijos caro Skęstančiųjų gelbėjimo medaliu, Savanorio (1934, liudijimo numeris 9411) bei Nepriklausomybės (1928) medaliais. 1940 metais, kaip dalyvavęs Latvijos žemių išvadavime bei bendrose kovose su bolševikais, pristatytas Latvijos aizsargų Nuopelnų medaliui.
Beje, laikraštis „Lietuva“ 1924 m. rašė apie gatvėje rastą Vyties Kryžių Nr. 98 (įteiktą A. Matoniui) ir kvietė jį atsiimti redakcijoje. Savininkas buvo ieškomas ir per „Lietuvos žinias“.
Savo šeimai Antanas Matonis pasakojo dar vieną įdomų faktą – kad 1919 metų sausio 1-ąją kartu su keliais kitais kariais bei karininkais kėlė Lietuvos vėliavą Vilniaus Gedimino bokšte. Pagal tarnybos Vilniuje laiką – tai panašu į tiesą. Bet šį faktą turėtų patikrinti istorikai.
Tolesnis Vyties Kryžiaus kavalieriaus likimas nėra tiksliai žinomas. Yra žinių, kad karo pabaigoje A. Matonis pasitraukė į Vakarus. JAV socialinio draudimo indekso žiniomis, Antanas Matonis mirė 1974 metų rugpjūčio 1 dieną Clarksburge, Vakarų Virdžinijoje.
LCVA, f. 402, ap. 12, b. 476, I. 4-8.
LCVA, f. 500, ap. 1, b. 417, I. 46-47, 192.
LCVA, f. 500, ap. 1, b. 519, I. 296.
LCVA, f. 513, ap. 1, b. 22, I. 280.
LCVA, f. 513, ap. 1, b. 31, I. 235.
LCVA, f. 513, ap. 1, b. 22, I. 286.
LCVA, f. 930, ap. 4, b. 2059.
LCVA, f. 930, ap. 6, b. 2364, I. 26a.
LCVA, f. 930, ap. 7, b. 1295, I. 9.
LCVA, f. 1446, ap. 1, b. 17, I. 155.
LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 14, I. 14.
„Lietuvos žinios“ 1924 m. sausio 22 d.
„Karys“ 1937 m. Nr. 37-38
Vilius KAVALIAUSKAS
