Varėnos poliklinikoje dirba ir dvi medikės iš Ukrainos

Nuo karo bėgantys ukrainiečiai Lietuvoje randa ne tik saugų prieglobstį, bet ir darbą; štai dvi seserys gydytojos iš Kijivo gražiai įsiliejo į Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) kolektyvą…

„Lietuvių širdys – didelės ir užjaučiančios“

Seserys gydytojos Marija ir Irina, atvykusios iš Ukrainos sostinės Kijivo, yra kilusios iš medikų šeimos, o ir pačios sukaupusios nemažą žinių bagažą. Štai vyresnioji sesuo Marija pagal profesiją yra akušerė-ginekologė, 17 metų dirbusi akušerijos-ginekologijos skyriuje. Moteris taip pat dėstė studentams ir augina du vaikus. Tuo tarpu jos jaunesnioji sesuo Irina, irgi turinti du vaikus, 11 metų dirbo ortodonte privačioje klinikoje.

„Merkio kraštui“ moterys pasakojo, kad ankstų vasario 24-osios rytą jų gimtojoje šalyje prasidėjo tikras košmaras. „5 valandą ryto išgirdome sprogimų ir šūvių garsus. Keletą mėnesių, prieš prasidedant karui, sklido gandai, jog taip atsitiks, bet niekas nesitikėjo, kad viskas bus taip žiauru. Tą rytą atsikėlę nuo sprogimų supratome, kad reikia kažką daryti, reikia bėgti“, – kalbėjo seserys.

Palikusios namus Marija ir Irina su vaikais dar kurį laiką slapstėsi vakarinėje Kijivo dalyje. „Bet kai virš galvų prasidėjo oro mūšiai, apėmė tokia baimė, kurią sunkiai galėjome kontroliuoti“, – su siaubu prisiminė moterys. Pirmiausia seserys su vaikais bėgo į kaimyninę Lenkiją. „Mašinoje važiavome septyniese. Daiktus susirinkome tik tuos, kurie papuolė po ranka, nes tuo metu apie tai negalvojome, labai skubėjome išvažiuoti. Buvo paskelbta komendanto valanda, taigi išvažiuoti galėjome tik tam tikru metu. Keliuose buvo įrengta labai daug patikros punktų, kuriuose budėjo ginkluotosios Ukrainos pajėgos, jie viską tikrino – dokumentus ir panašiai. Degalinėse buvo labai sunku gauti benzino“, – pasakojo pašnekovės.

Kirtusios Lenkijos sieną seserys per daug nesvarstė, kur prisiglaus. Lietuvoje jos atsidūrė po keturių laukimo dienų, o šiuo metu su vaikais jas priglaudė žmogus iš Senosios Varėnos.

„Svarbiausia buvo palikti Ukrainą ir kad ant galvos nekrenta bombos. Dvi dienas gyvenome Lenkijoje, Liubline, o paskui, kai jau žinojome, kad turime kur apsistoti, atsiradome Varėnoje“, – kalbėjo moterys.

Vyresnioji sesuo Marija sakė, kad jos vyras su kitais savanoriais ir kareiviais saugo Kijivo sritį: „Kiekvieną dieną su juo palaikome ryšį, bet vaikams per daug apie tai nepasakoju. Bet ir vyras man labai mažai ką pasakoja, apskritai stengiamės telefonu apie tai nekalbėti, nes nesaugu“.

Paklaustos, kaip jaučiasi Lietuvoje ir ar pavyksta bent kiek atitrūkti nuo įvykių gimtinėje, moterys neslėpė jaudulio: „Lietuva ir Varėna labai patiko, ypač lietuviai, kurie, pasirodo, turi labai didelę ir užjaučiančią širdį, o apsakyti padėką šiems žmonėms turbūt neužtektų žodžių. Nors labai sunku, bet stengiamės, kiek įmanoma, laikytis, ypač dėl vaikų. Jie dabar lanko būrelius, mokosi „Ryto“ progimnazijoje. Mes taip pat mokomės lietuvių kalbos, lankome kursus“.

Varėnos medikai džiaugiasi pagausėjusiu kolektyvu

Rajono meras Algis Kašėta „Merkio kraštui“ sakė sulaukęs skambučio iš varėniškio, priglaudusio Mariją ir Iriną. Vyras paprašė padėti moterims susirasti darbo vietą. „Pasikviečiau juos į savivaldybę, o kadangi vyriškis pasakė, kad moterys turi medicininį išsilavinimą, į susitikimą pakviečiau ir Varėnos ligoninės bei pirminės sveikatos priežiūros centro vadovus. Turėjome dalykišką pokalbį, paprašiau, kad vadovai, esant galimybei, pasiūlytų moterims darbo. Taip ir atsitiko. Jiems tiko jų turima kvalifikacija.

Žinoma, šiuo metu yra tam tikrų apribojimų ir jos negali kaip reikiant dirbti, bet kažkokios galimybės atsirado, ir dėl to labai džiugu, esu dėkingas už pagalbą“, – komentavo rajono vadovas.

Varėnos PSPC direktorius Danas Bortkevičius irgi tvirtino, kad dėl karo Ukrainoje reikia padėti ukrainiečiams pabėgėliams. Jų Lietuvoje jau yra daugiau nei 20 tūkstančių, iš kurių – apie 200 slaugytojų, 100 gydytojų, 40 odontologų ir apie 80 farmacijos specialistų. Visavertei medikų veiklai reikalingos licencijos, tačiau jų išdavimas nėra greita procedūra, tai gali užtrukti iki 2 mėnesių. Iki to laiko ukrainiečiai medikai gali dirbti mažiau kvalifikuotą darbą, pavyzdžiui, kaip stebėtojai ar padėjėjai. „Tikimės, kad pacientai bei kolegos medikai kalbos barjero nepajaus, nes dauguma dar nespėjo pamiršti rusų kalbos“, – sakė D. Bortkevičius.

Tuo tarpu „Merkio krašto“ pakalbinta Varėnos PSPC direktoriaus sekretorė Inga Vilčinskienė paaiškino, kad ukrainietės poliklinikoje dirba nuo kovo 16 dienos. Tačiau kiekvienam medicinos personalo darbuotojui reikalingas kvalifikacijos pripažinimas. „Šių moterų dokumentai jau yra išsiųsti į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą. Kai gausime jos atsakymą, reikės kreiptis į tą pačią tarnybą dėl licenzijos išdavimo“, – aiškino I. Vilčinskienė.

Marija ir Irina pasidžiaugė, kad Varėnos PSPC medikai labai noriai ir draugiškai priėmė jas į savo kolektyvą. „Ateina pacientų, kuomet mūsų, kaip bendrosios praktikos odontologų, turimų žinių, neužtenka, taigi mes labai sėkmingai panaudojame daktarės Irinos patirtį“, – „Merkio kraštui“ sakė odontologijos skyriaus vedėjas Andrej Gorelik.

Su ukrainiete Marija dirbanti gydytoja akušerė-ginekologė Lina Krakauskienė kalbėjo, kad kol kas naujokės yra apribotos licenzijų, todėl Marija negali visiškai pritaikyti turimų žinių praktikoje. „Mes pasitariame, kaip dirbama pas juos ir kaip pas mus, dalinamės patirtimi, o daktarės patirtis iš tiesų yra didelė. Laukiame licenzijų, o tada jau galėsime dirbti praktikoje“, – komentavo L. Krakauskienė.

O pasak Varėnos PSPC direktoriaus pavaduotojos medicinai Ritos Severinienės, Marijos ir Irinos sukauptos praktinės ir teorinės žinios yra labai naudingos.

Evelina Kuliešė