Taip esamą situaciją apibūdina Varėnos krašto verslo asociacijos prezidentė bei grybų, uogų ir daržovių perdirbimu užsiimančios UAB „Tandemus“ direktorė Raida Budrikienė, šiemet Varėnos verslo įmonių ir verslininkų apdovanojimo šventėje pelniusi nominaciją „Už lyderystę“. Apie grėsmes vietiniam verslui – šiame „Merkio krašto“ interviu…
Varėnos krašto verslo asociacija susikūrė 2016 metais. Kiek verslo įmonių šiuo metu ji vienija?
Šiuo metu – 11 (uždarosios akcinės bendrovės „Tandemus“, „EJ Baltic“, „Log forest“, „AS Garantas“, „Staginis“, „Edjusta“, „Varbitas“, „Rimtransa“, taip pat vietinės kavinės „Grilis“ ir „Draugai“ bei individuali įmonė „Elnis“ – aut.). Nors verslų Varėnos rajone yra dar daugiau, jie kažkodėl nerodo didelio noro prisijungti prie asociacijos. Nežinau, kodėl taip yra. Mes tarpusavyje ir pasišnekame, patarimais, džiaugsmais ir vargais pasidaliname.
Dėl įvestų suvaržymų pirmąjį skaudų kirtį verslai išgyveno per COVID-19 pandemiją. Kurioms sritims karantinas smogė labiausiai? Ar dėl Vyriausybės įvestų apribojimų mūsų rajone buvo bankrutavusių įmonių?
Karantinas turbūt labiausiai nuskriaudė maitinimo paslaugų sektorių, kadangi kuriam laikui jis buvo priverstas užsidaryti. Kavinės ėmėsi maistą išvežioti, tačiau ir tai nelabai gelbėjo, nes išvežiojančiųjų buvo ne vienas, todėl konkuruoti labai sunku, ypač tokiame mažame miestelyje kaip Varėna.
Pandeminiai karantino ribojimai ir reikalavimai keitėsi kasdien, tad daugiau ar mažiau visas verslas gyveno tarsi ant „linksmųjų kalnelių“. Tvyrojo nežinia, kas laukia ir kaip viskas bus rytoj. Tačiau iki manęs neatėjo informacija, kad karantino metu kažkokia įmonė būtų bankrutavusi. Vadinasi, visi šiaip taip išsilaikė, jeigu vis dar dirba ir turi už ką išmokėti darbuotojams atlyginimus.
Ar nors kiek gelbėjo žadėta valdiška parama ir mokesčių lengvatos?
Lengvata tebuvo pavadinimas. Tai paprasčiausiai buvo mokesčių atidėjimas, ir tau dar priskaičiavo palūkanas. Išėjo tas pats, kas banke pasiimti paskolą. Taip, buvo tokių, kurie tomis lengvatomis negražiai pasinaudojo. Tačiau tiems, kurie viską darė tvarkingai ir mokėjo mokesčius, buvo labai sunku. Mūsų savivalda taip pat kažkiek prisidėjo prie to palengvinimo, verslininkams kompensavo dalį patalpų nuomos mokesčio. Bet, tarkime, už tą patį šildymą vis tiek reikėjo susimokėti, nors ir buvo pristabdyta įmonės veikla. Tas vadinamasis valstybės padėjimas buvo tik atidėliojimas vėlesniam laikui, nes už viską vis tiek reikėjo susimokėti.
Galbūt rajone buvo tokių verslų, kurie per pandemiją ne tik nenukentėjo, bet ir išlošė?
Vargu ar kas nors mūsų krašte turėjo tokį stebuklingą receptą. Bet niekas per daug ir nenori pasakoti. Jeigu labai gerai – nenori per daug girtis, kad kiti nepavydėtų, o jeigu blogai – vėlgi nenori to parodyt. Iš tiesų kartais visai gerai būna ir patylėti. Žmonės per karantiną sėdėjo namuose ir turėjo daugiau laisvo laiko, pradėjo remontuoti savo namus. Todėl statybinių prekių parduotuvių pardavimai šiek tiek didėjo, nes gyventojai nebepirko statybų paslaugų. Jie visi pirko produktus ir daugiau viską darėsi patys, tas pats ir su maistu. Galima sakyti, kad per pandemiją labiausiai pasisekė maisto prekių ir statybinių medžiagų prekybos tinklams.
Verslo atstovai ir analitikai dabartines elektros ir dujų kainas vadina katastrofa. Energetikos ministras Dainius Kreivys irgi pripažįsta, kad elektros kaina nėra normali. Ar mūsų rajono verslai buvo tam pasiruošę ir kaip jie vertina susiklosčiusią situaciją?
Taip, tai iš tiesų yra katastrofa, ir niekas tam nebuvo pasiruošęs. Praėjusiais metais, kai gavau sąskaitą už rugsėjį, tos kainos jau buvo sukilusios. Jau tuo metu man buvo šokas. Ir su kiekvienu mėnesiu tos sąskaitos dar didesnės. Asmeniškai mes į kylančias energetikos kainas sureagavome dar pernai ir pradėjome ieškoti alternatyvos, todėl nusprendėme įsirengti saulės elektrinę. Saulės elektrinėmis, kaip alternatyva, domėjosi ir kiti vietiniai verslai, esu dėl to sulaukusi klausimų. Bet yra kelios šio klausimo dalys. Visų pirma – visas tas domėjimosi procesas, kas daro, kaip daro, kokios techninės sąlygos. O kadangi sutriko visos tiekimo grandinės, nebėra viskas taip, kaip anksčiau, užtat įrenginėjimas ir stringa. Kai kuriose rajono įmonėse naudojamos dujos. Sakykime, „Varėnos pienelis“ naudoja suskystintas dujas, mes jas taip pat naudojame, bet palyginti labai nedaug. O jos irgi stipriai brango. Nesvarbu, kokia verslo sritis, visiems gerai kertama per kišenę. Kyla klausimas – ko laukti rudenį? Nes žiūrėdamas į energetikos kainas svarstai, ar verslai sugebės išsilaikyti?
Dar savo kadencijos pradžioje ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė žurnalistams sakė neradusi ministerijoje gerai veikiančių paramos verslui priemonių. Ar dabar, kai verslai išgyvena sunkmetį, yra numatytas koks nors „gelbėjimosi ratas“?
Bent jau kol kas apie kažkokią paramą verslui net nekalbama. Ką mes girdime, tai tik tiek, kad kai įvyks, tuomet ir pasižiūrėsime. Bet traukinys jau būna nuvažiavęs, ir tu į jį nebeįsėsi. Ir tas valdžios atstovų nereagavimas yra tiesiog nekompetencija. Pati viena nieko nepadarysiu, kaip sakoma, vienas lauke – ne karys. Ką daro kitos verslo asociacijos? Ten yra savi interesai. Tas smulkaus ir vidutinio verslo atstovavimas Lietuvoje apskritai yra tikrai labai silpnas. Dėl to mes matome jį nykstantį. Taip, trūksta atsakingų institucijų dėmesio, bet jis turi eiti kartu su suvokimu. Kas iš to, kad jie išklauso, palinksi galva, bet kas nori kažką daryti ir pakeisti? Tuomet prasideda gumos tempimas iki begalybės. Ko mes laukiame? Kol kažkas subyrės?..
Šiemet brango beveik viskas – nuo statybinių medžiagų iki degalų ir svarbiausių maisto produktų, kai kurių kainos šoktelėjo netgi keliskart. Rekordinės energetikos resursų kainos, reikia manyti, turi įtakos ir produkcijos bei paslaugos kainai?
Taip, būtinai, ką mes matome ir dabar. Tarkime, kad ir mūsų įmonėje, kur nuolat veikia šaldytuvai. Yra ir daugiau dalykų, kurių negalime pakeisti. Iš to kyla klausimas, ką tu toliau turi daryti? Produktų kainos kilo ir vienareikšmiškai kils toliau. Konkrečiai grybų verslas neįtelpa į kažkokius rėmus, todėl negalime nieko prognozuoti.
Žinoma, kad mes galime užsiprašyti daugiau už savo prekę, bet ar kas norės ją pirkti? Tarkime, vienais metais tai gali būti visiškai nesusiję su energetika ar kovidu, nes grybų versle produkcijos kaina daugiausia priklauso nuo orų. Dabar sausra, tų grybų nėra. Esame ne Varėnos, bet Europos verslas, todėl esame labai priklausomi nuo visų kitų aplinkinių šalių, nesvarbu, mums patinka, kad jos yra, ar ne. Veiksmas vyksta toliau, nesvarbu, kad bandoma apsimesti, jog kaimyninių šalių nėra. Jos yra ir toliau siūlo produktus. Bendradarbiavimo su jomis nenutraukėme, nes Lietuvoje neturime tiek grybų. Kai kurie siūlo pakeisti kryptį, bet ne viskas taip paprasta. Per vieną dieną to nepadarysi. Tai lengva padaryti tik kabinetuose. Ir man nepatinka taip, kaip elgiamasi, bet savo darbuotojams privalau mokėti atlyginimus.
Teoriškai galėtume ieškoti kitų partnerių, bet, praktiškai kalbant, kur jų ieškoti? Grybai pievose neauga, jiems reikia tinkamų gamtinių sąlygų. Su partneriais Rytuose apie karą nekalbame, bendraujame tik darbo reikalais. Ir jiems, paprastiems gyventojams, reikia uždirbti, kadangi visi turi šeimas. Tai nėra tas verslas, kuris tai šaliai uždirba milijonus. Tiesiog gyventojai uždirba nedideles pajamas. Trumpiau tariant, negali apkapoti medžiui šaknų, tai yra – nepirkti grybų, ir tikėtis, kad jis augs.
Štai kai kurie prekybos tinklai, reaguodami į elektros kainą, išjungia šviesas ir mažina parduotuvių vėdinimą ir vėsinimą. Galbūt panašių priemonių imasi ir mūsų rajono verslai, kad sutaupytų?
Negirdėjau, kad pas mus kas nors taip darytų. Jeigu verslas nėra labai pelningas, jis ir taip žiūri, kur sutaupyti. Neturėjome tokių pelnų ir apyvartų, kad galėtume sau leisti laisvai švaistytis pinigais. Tačiau išjungti kondicionieriaus negali, nes kitaip nebūtų įmanoma dirbti, žmonės alptų. Taupymo priemonės buvo įdiegtos dar anksčiau. Tarkime – šviesa, kuri įsijungia nuo judesio, yra langai, kad būtų kuo daugiau natūralios šviesos. Jei tik gali tai padaryti, ir darai. Mes esame gamybininkai, todėl ir taip nelabai galime sau kažką leisti. Bet kuri gamyba, net ir pati smulkiausia, yra labai sunkus ir atsakingas darbas.
Dalis verslų nesugebės išsilaikyti ir jiems gali prisireikti sustabdyti savo veiklą ar net bankrutuoti. Kaip manote, ar toks scenarijus gresia ir mūsų rajono verslams? Kurioms sritims šis laikotarpis gali būti pražūtingas, o kurie gali užtikrinčiau žiūrėti į ateitį?
Šiuo metu visko gali būti. Kad ir tie patys grybai, kurie nėra tas produktas, be kurio mes negalėtume gyventi. Darbas gali sustoti vien dėl to, kad pirkėjas už prašomą kainą nebeperka, o tu pigiau pagaminti paprasčiausiai negali. Tuomet nori nenori privalai stabdyti veiklą, nes jeigu nesiimsiu veiksmų, mane gali apkaltinti, kad sukėliau dirbtinį bankrotą. Mažiausia rizika – prekybos tinklams, bet gamybai tokia rizika yra.
Rusijos karas Ukrainoje paveikė visas ekonomikos sritis be išimties. O kaip ši padėtis atsiliepė verslui?
Labai atsiliepė logistikai, nes daug tolimųjų reisų vairuotojų buvo ukrainiečiai, kurie karo metu grįžo ginti tėvynės. Nėra taip paprasta rasti norinčių ir gebančių vairuoti. Anksčiau pagrindinis klausimas buvo kaina, o dabar – laikas. Todėl dabar verslai pakančiau pradėjo žiūrėti į nesugebančius pristatyti prekių laiku. Žinoma, yra ir tuo piktnaudžiaujančių, bet taip buvo visais laikais ir visose verslo srityse, todėl nereikia labai dėl to stebėtis. Sumažėjo ir renginių rėmimas. Verslininkai galvoja į priekį ir ima svarstyti, ar koks nors renginys yra prioritetas. Taip pat ir su reklamos pirkimu. Turime galvoti bent du, tris mėnesius į priekį, kaip išmokėti žmonėms atlyginimus. Gali būti, kad dėl mūsų užsienio politikos stringa prekių iš Kinijos pristatymas. Įtariu, kad tai susiję ir su mūsų saulės elektrinės įrengimo strigimu, nes labai daug plokščių ir kitų dalių atkeliauja iš Azijos šalių.
Galbūt žinote, ar mūsų krašte kas nors artimiausiu metu planuoja verslo plėtrą?
Šiam momentui stabdomos visos investicijos, bijoma rizikuoti. Kaip tu gali planuoti atidaryti cechą, jau nekalbu apie gamyklą, kai žaliavos, pakuotės, logistikos sąnaudos, energetikos kainos nuolat kinta? Jeigu anksčiau dėl šaldytų produktų pasirašydavome sutartį tam tikromis kainomis pusmečiui, šiuo metu einame iki to, kad tos sutartys su kainomis būtų kiekvienam užsakymui. Labai sunku ir statybų versle. Medžiagos pabrango, jų nebuvo, o sutartys su užsakovais pasirašytos. Kiek įmonių gali tai išgyventi? Kiek man teko girdėti, nė vienas rangovas nenori pasirašyti sutarčių darbams fiksuotai sutarties sumai, nes geriau išvis nieko nedaryti negu eiti į minusą. Būtent taip nutiko ir su „Varėnos statyba“.
Bet kuris normalus verslas šiaip jau bando investuoti ir didėti, bet šiuo metu stengiamasi to nedaryti. Rizika per didelė. Visi baiminamės, kad artėja recesija, o tai būtų labai blogai visiems. Gal pavieniai iš to ir išloštų, nes net ir per karą yra sugebančių praturtėti. Tačiau tradiciniam verslui – didelė baimė. Susigūži ir lauki, kas bus…
Kokias verslų kūrimosi tendencijas mūsų rajone pastebėjote per pastaruosius kelerius metus?
Turime keletą naujai atsidariusių užkandinių. Tačiau, jeigu kalbėsime apie apgyvendinimo ir paslaugų sektorių, jis yra labai individualizuotas ir smulkus. Tarkime, mūsų rajone sunkiai rasi vietą, kur su nakvyne galėtų apsistoti 20 ir daugiau žmonių. Šios paslaugos paketas nėra pakankamas. Neturime apgyvendinimo įmonės, kur galėtų apsistoti autobusu atvažiavę turistai. Verslai nenori jungtis, o būtent turizmo sektoriuje to nelabai ir norima. Tam, kad sugebėtum valdyti srautą, reikia vieniems su kitais bendradarbiauti ir tas paslaugas papildyti. Turiu galvoje, kad jeigu visi apsijungtų, būtų daug paprasčiau. Vieni siūlytų, pavyzdžiui, baidares ar irklentes, kiti – kubilus, treti – dar ką nors. Kitaip tariant, verslininkams reikėtų organizuoti paslaugų klasterį (įmonių savanoriškas susijungimas partnerystės principu, siekiant padidinti sukuriamą pridėtinę vertę – aut.).
Kiek teko būti užsienyje, vieni pasiūlo tradicinį maistą, kiti – su jakais ar valtimis praplaukti. Vienas kaimas pasidaro tokią verslo grandinę, vyksta bendradarbiavimas ir visi gražiai tvarkosi. O pas mus to bendruomeniškumo labai trūksta. Tik dirbant kartu verslas gali sėkmingai gyvuoti ir vystytis. verslininką geriausiai supras tik kitas verslininkas. Galbūt galime vienas kitam nepatikti, nes visi esame su savais pliusais ir minusais, bet galime gerbti vieni kitus net ir būdami konkurentai. Mes, grybininkai, irgi bendraujame tarpusavyje. Pasikalbame, kas aplink dedasi. Verslas turi turėti informacijos. Tarpusavio bendravimas yra svarbus, o konkurentas nebūtinai yra kažkokia blogybė.
Kokios būtų Jūsų prognozės kitiems metams?
Šiuo metu baisu kažką prognozuoti. Tačiau kyla klausimas – be ko žmogus gali išgyventi? Tai tiems verslams yra didžiausia rizika. Atvirai pasakius, neatsimenu tokių metų, nes dabar kiekvieną dieną mus pasiekia labai daug neigiamų žinių. Tarp darbuotojų taip pat jau atsiranda baimės, kad dėl kylančių kainų ir apskritai visos situacijos gali reikėti mažinti etatus ar darbuotojų atlyginimus. Ir ta baimė yra normali reakcija. Tačiau aš jiems atsakyti negaliu, nes mes, kaip verslas, bandome išlaikyti bent jau esamą situaciją. Bet ir darbdaviai ne visada gali daryti stebuklus. Turime laikytis petys petin. Ką darbuotojai galėtų padaryti savo ruožtu? Tarkime – labiau taupyti, išjungti šviesą, tausoti medžiagas, inventorių. Visų be išimties atsakomybė turi būti vienoda – tiek įmonių ir jų darbuotojų, tiek gyventojų bei tų pačių biudžetininkų.
Kiek darbuotojų šiuo metu yra UAB „Tandemus“?
Įmonėje šiuo metu įdarbintų pagal darbo sutartį yra apie 60 ir dar yra dirbančių pagal kvitus, kitaip sakant, sezoninių rūšiuotojų. Vis dėlto darbuotojų skaičius nėra rodiklis, nors galbūt kažkada taip ir buvo. Savo laiku čia dirbdavo ir keli šimtai žmonių. Dabar nėra norinčių dirbti, be to, reikia atsižvelgti ir į demografinę padėtį mūsų krašte.
Ačiū už pokalbį.
Evelina Kuliešė
