Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmai, viešame posėdyje išnagrinėję civilinę bylą pagal Varėnos rajono mero pavaduotojo Giedriaus Samulevičiaus ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo prieš buvusios Panočių mokyklos mokytoją Neringą Leimontienę, praeitą savaitę patvirtino jų abiejų pasirašytą taikos sutartį su sąlyga, jog mokytoja pripažįsta, kad jos viešai pacituoti vicemero žodžiai iš tiesų neatitinka tikrovės, žemina G. Samulevičiaus garbę ir orumą bei klaidina visuomenę, bet tai tėra… jos nuomonė; be to, yra ir kitų sutarties sąlygų…
Ko nebuvo galima laikyti nuomone
Dar šių metų vasarį „Merkio krašto“ redakcija gavo Panočių pagrindinės mokyklos mokytojos Neringos Leimontienės atsiųstą ir paprašytą išspausdinti straipsnį „Laiškas merui“, kurį esą pasirašė 145 Panočių krašto bendruomenės nariai, nors parašų prie to straipsnio nebuvo pridėta.
Straipsnyje buvo reiškiama šio krašto bendruomenės (ar jos dalies) nuomonė jai itin svarbiu ir skausmingu klausimu – dėl rajono valdžios ketinimų uždaryti Panočių pagrindinę mokyklą.
Viena, ko nebuvo galima laikyti nuomone, – laiške pacituotų poros tiesioginės kalbos sakinių, kuriuos neva pasakė rajono mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius (jis pirmininkavo Darbo grupei, pasiūliusiai uždaryti mokyklą): „Gerb. vicemeras tepasakė: „Aštuonerius metus opozicijoje vėtytas ir mėtytas dabar noriu ramiai sėdėti savo vicemero poste. O sprendimas ir taip jau aiškus, žinot, kas čia valdžia, ir nieko nepakeisit“.
Kad vienas iš rajono vadovų kažkam iš Panočių bendruomenės galėjo pasakyti žodžius, akivaizdžiai diskredituojančius jį patį (t. y. kad pats save apšnekėtų), buvo tiesiog neįtikėtina.
Tačiau „Laiško merui“ siuntėja (ir, atrodo, jo autorė ar viena iš autorių), mokytoja N. Leimontienė pokalbyje su „Merkio kraštu“ patvirtino, kad ji pati paskambino vicemerui, o tai, ką jis kalbėjo, užsirašė popieriaus lape ir dalį tos kalbos pacitavo redakcijai atsiųstame straipsnyje.
Tuo tarpu su tomis citatomis supažindintas rajono mero pavaduotojas G. Samulevičius raštu pakomentavo jas vertinąs, „kaip šmeižtą, kuriuo siekiama pakirsti pasitikėjimą“ juo, „kaip viešu asmeniu – politiku“.
Paneigimo nesulaukė
„Esu tvirtai apsisprendęs apginti savo garbę ir orumą baudžiamosios teisenos priemonėmis, jei asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją, artimiausiame laikraščio numeryje nepaneigs jos turinio melagingumo“, – perspėjo G. Samulevičius savo rašytiniame komentare redakcijai.
„Laiškas merui“, kuriuo Panočių krašto bendruomenės vardu buvo prieštaraujama šio kaimo mokyklos uždarymui, buvo publikuotas vasario 26 d. „Merkio krašte“ kartu su laišką atsiuntusios N. Leimontienės patikinimu – kad laiške jos pacituotus žodžius tikrai pasakė vicemeras, ir su vicemero G. Samulevičiaus komentaru – jog tos citatos yra šmeižtas, dėl kurio jis imsis teisinių priemonių, jei melaginga informacija nebus paneigta artimiausiame „Merkio krašto“ numeryje.
Tačiau, nepaisant nieko, rajono tarybos dauguma nusprendė Panočių mokyklą likviduoti, o į G. Samulevičiaus viešą perspėjimą dėl šmeižto neatsiliepė nei „Laiško merui“ siuntėja N. Leimontienė, nei jį neva pasirašę neįvardinti 145 Panočių krašto bendruomenės nariai.
Tad dar po mėnesio, kovo 28 d., rajono mero pavaduotojas G. Samulevičius, kaip ir žadėjo, išpildė savo viešai duotą pažadą – į teismą padavė mokytoją N. Leimontienę.
G. Samulevičius savo ieškinyje teismo prašė pripažinti, kad minėtajame „Laiške merui“ cituojami ir jam priskiriami žodžiai – „dabar noriu ramiai sėdėti savo vicemero poste“ bei „žinot, kas čia valdžia“ – neatitinka tikrovės, žemina jo, kaip asmens bei politiko, garbę ir orumą bei klaidina visuomenę.
Ieškovas taip pat prašė teismo iš atsakovės N. Leimontienės priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas ir neturtinės žalos atlyginimą – 1 eurą.
Parašytų žodžių teisingumą tenka įrodinėti
„Merkio kraštui“ G. Samulevičius dar prieš tai sakė esąs įsitikinęs, kad kiekvienas asmuo, viešai paskleidęs tikrovės neatitinkančias ir kito asmens reputaciją žeminančias žinias, privalo už jų turinį pats ir atsakyti. O kadangi minimu atveju taip neatsitiko, pašnekovo nuomone, be teismo nelabai apsieisi (apie tai rašėme kovo 19 d. „Merkio krašto“ str. „Savo garbę ir orumą vicemeras ketina ginti teisme“).
Taigi mokytoja N. Leimotienė dabar jau teismui privalėjo įrodyti, kad tas vicemerui G. Samulevičiui priskirtas tikslias frazes („dabar noriu ramiai sėdėti savo vicemero poste“ bei „žinot, kas čia valdžia“) – kurias ji pacitavo „Laiške merui“, publikuotam net dviejuose vietos laikraščiuose, – iš tiesų vicemeras jai žodis žodin ir pasakė.
O jei atsakovei, tarkim, to įrodyti nepavyktų ir teismas minėtąsias frazes pripažintų šmeižtu, kaip jas vertino ieškovas, pagal Baudžiamojo kodekso 154 str. „Šmeižimas“ moteriai grėstų bauda arba areštas, arba net laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Į teismą paduotą tuometinės Panočių mokyklos mokytoją N. Leimontienę bene aktyviausiai palaikė Panočių krašto bendruomenės pirmininkas, rajono tarybos narys nuo opozicijos Jaunius Grikšas, kuris, kaip manoma, prisidėjo, kad į mokytojos laikraščiams siunčiamą „Laišką merui“ (neva nuo Panočių krašto bendruomenės 145 narių) būtų įrašyti ir vicemerui priskirti žodžiai, dėl kurių paskui moteris atsidūrė teisme.
N. Leimontienės pusėn kartu su kolega J. Grikšu stojo ir likusi rajono tarybos opozicija, balsavusi „prieš“ Panočių mokyklos likvidavimą ir dabar gavusi (ar pati susiorganizavusi) progą kaip reikiant iškritikuoti vieną iš rajono vadovų bei Darbo grupės, pasiūliusios likviduoti tą mokyklą, pirmininką, kad jis užsimanė mokytoją, „vieną iš pagrindinių oponenčių“, prieštaravusią mokyklos uždarymui, „tąsyti po teismus“.
Garsus advokatas iš Vilniaus
Maždaug po mėnesio, gegužės 25 d. nuotoliniame posėdyje, rajono tarybos opozicija pagarsino aštriai nuskambėjusį savo pareiškimą, kuriuo pasmerkė mero pavaduotojo G. Samulevičiaus veiksmus dėl to, kad šis padavė į teismą „likviduojamos mokyklos mokytoją, kovojusią už mokyklos išsaugojimą ir išdrįsusią pasidalinti savo įspūdžiais“ apie vicemero „nusiteikimą pareigas eiti „ramiai“, nors „panašaus pobūdžio vicemero teiginių“ opozicijos nariai esą yra girdėję ne kartą. (Apie tai rašėme gegužės 28 d. „Merkio krašto“ str. „Vicemerui savo poste ramiai sėdėti neleis“.)
O teisme Panočių mokytoją gynė, tarp kitko, iš Vilniaus atvykęs garsus advokatas, advokatų profesinės bendrijos vadovas, per respublikinę žiniasklaidą prieš trejetą metų labiausiai išgarsėjęs tuo, kad atstovavo pačiam Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkui, Seimo nariui bei milijonieriui Ramūnui Karbauskiui, o pastarasis jam net yra patikėjęs savo akcijų „Agrokoncerne“ neturtines teises. Be to, šio advokato vadovaujama bendrija, kaip skelbta, teikė paslaugas LVŽS ir jos frakcijai Seime.
Vis dėlto mokytojai N. Leimontienei nepavyko įrodyti teismui savo teisybės, t. y. – įrodyti, kad G. Samulevičius iš tiesų jai pasakė jį žeidžiančias frazes, kurios pacituotos „Laiške merui“.
Užtat garsusis advokatas, kaip galima spręsti iš teismo nutarties, padarė viską, kas tik įmanoma, kad jo klientė būtų apsaugota nuo galimų labai rimtų šio teisminio ginčo pasekmių, o byla būtų kuo greičiau pabaigta. Taigi teisminis ginčas baigėsi tuo, kad abi besibylinėjančios šalys – N. Leimontienė ir G. Samulevičius – sutiko pasirašyti taikos sutartį su tam tikromis sąlygomis.
Pirmoji ir esminė sąlyga – N. Leimontienės pripažinimas, kad „jos pateiktame straipsnyje „Laiškas merui“, išspausdintame dviejuose laikraščiuose, cituojami ieškovo G. Samulevičiaus žodžiai „neatitinka tikrovės, žemina ieškovo garbę ir orumą bei klaidina visuomenę“, bet jie tėra atsakovės „nuomonė“.
O dėl nuomonės, kaip sako liaudis, nesiginčijama.
Apribojimai dėl komentarų žiniasklaidai
Kitose taikos sutarties sąlygose, pavyzdžiui, nurodyta, kad ieškovas G. Samulevičius atsisako ieškinyje prašytos neturtinės žalos atlyginimo – 1 euro, o „šalys susitarė, jog siekdamos baigti visus ginčus šioje civilinėje byloje, komentarus žiniasklaidai, susijusius su šia byla, teiks korektiškai, be priešingos šalies vertinimų“. Be to, „šalys įsipareigoja savo komentaruose žiniasklaidai neanalizuoti bylos medžiagos, necituoti ir nekomentuoti šalių bei liudytojų parodymų“.
O štai „ieškovui, atsakant į politinių oponentų vertinimus ir kritiką, kurios turinys būtų susijęs su šia byla“, prieš tai „komentarams nustatyti apribojimai netaikomi“.
Ir dar viena sąlyga – jog „šalys sutaria, kad byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos lieka tai šaliai, kuri jas faktiškai patyrė“.
Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmai (teisėja Silvana Girdenienė) šių metų lapkričio 16 d. nutartimi patvirtino ieškovo G. Samulevičiaus ir atsakovės N. Leimontienės sudarytą taikos sutartį su visomis sąlygomis ir civilinę bylą nutraukė.
Pagal taikos sutarties ir civilinės bylos nutraukimo tvarką vėl kreiptis į teismą „dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu“ neleidžiama.
Abu bylininkai, kaip nurodyta teismo nutartyje, „susitarė, kad patirtas atstovavimo ir kitas išlaidas, turėtas pasiruošiant teismo procesui ir bylos nagrinėjimo metu (…), kiekviena šalis prisiima sau ir atlyginti iš kitos šalies nereikalauja ir ateityje nereikalaus.“
Šia teismo nutartimi Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) yra įpareigota grąžinti G. Samulevičiui 75 proc., t. y. 67,5 euro sumokėto žyminio mokesčio, o valstybės naudai iš N. Leimontienės priteista 10,5 euro teismo turėtų pašto siuntimo išlaidų. Bylinėjimosi išlaidas nurodyta susimokėti į VMI sąskaitą banke.
Nutartį per savaitę dar buvo galima apskųsti aukštesnės instancijos teismui, bet šia galimybe nė viena šalis nepasinaudojo.
Diana Zubavičienė