Spalio 1-ąją „Merkio krašto“ žinutėje paskelbėme mūsų skaitytojo pranešimą apie grybautojų matytą pašautą ir jau pasilpusį elnią, klupinėjantį Juočių miške, kuris yra medžiotojų būrelio „Briedis“ medžioklės teritorijoje, tad apie tai „Merkio kraštas“ pasikalbėjo su medžiotojų būrelio „Briedis“ pirmininke Živile Tamuliene, o plačiau apie medžioklės niuan-sus mūsų rajone – su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Varėnos skyriaus pirmininku Rolandu Micevičiumi ir Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ Varėnos skyriaus prezidentu Mantu Lesniausku…
Sužeisto žvėries nepavyko surasti
Apie pašautą elnią redakcijai pranešęs skaitytojas, beje, ir pats – ilgametis medžiotojas (pavardė redakcijai žinoma) labai gailėjosi kenčiančio tauraus žvėries ir svarstė, kad jei kažkas galbūt medžiodamas jį sužeidė, tokiam išvis negalima duoti šautuvo į rankas.
Po laikraštyje pasirodžiusio šio pranešimo, į redakciją išsakyti savo pozicijos atėjo ir pati minėtojo medžiotojų būrelio „Briedis“ pirmininkė, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ Varėnos skyriaus valdybos narė Živilė Tamulienė, sakydama, kad tokie pranešimo autoriaus, jos žodžiais tariant, „kaltinimai” įžeidė ir nuliūdino ne tik būrelio narius, bet ir visą medžiotojų bendruomenę.
Medžiotojų būrelio „Briedis“ pirmininkė, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ Varėnos skyriaus valdybos narė Živilė Tamulienė šių metų birželį „Šūvio klubo“ suorganizuotose kombinuoto medžioklinio šaudymo varžybose
Ž. Tamulienė sakė ir pati rugsėjo 29-osios popietę sulaukusi buvusio būrelio nario skambučio su labai panašia istorija, kuris išklojo, esą pas jį buvo užsukęs kostiumuotas vyriškis, važiavęs Juočių kaimo keliu ir pamatęs sunkiai einantį ir vis klumpantį elnią su dideliais ragais. Medžiotojų būrelio „Briedis“ pirmininkė teigė paprašiusi buvusio kolegos nuotraukų ar filmuotos medžiagos. „Juk šiais laikais visi turi išmaniuosius telefonus ir linkę viską fotografuoti, o čia – neeilinis įvykis. Bet tas pranešęs žmogus (kostiumuotas vyriškis – aut.) nepaliko jokių kontaktų, o tik nupasakojo tą vietą prie Juočių kaimo kelio, kur ir matė sužeistą gyvūną“, – dėstė Ž. Tamulienė.
Moteris sakė į pagalbą pasitelkusi du savo medžioklinius šunis ir nuskubėjusi į nurodytą vietą, tačiau paieškos buvo bevaisės. „Su specialiai tam apmokytais šunimis iššukavome visą nurodytą teritoriją ir net apylinkes, kur elnias galėjo būti tuo metu, tačiau po ilgų paieškų nieko neradome. Sunkiai sužeistas ir vos paeinantis žvėris tikrai toli nebūtų nuėjęs, todėl drįstu teigti, kad toje vietoje tuo laiku sužeistas elnias vargu, ar galėjo būti. Kitu atveju šunys jį tikrai būtų suradę“, – tvirtino medžiotojų būrelio „Briedis“ pirmininkė.
Ž. Tamulienė paaiškino, kad sužeistą žvėrį miškuose pamatyti tikrai galima, mat, gausėjant žvėrių populiacijai, vis daugiau jų yra sužalojama, ypač – dabar, rudeninės rujos metu, kai suaktyvėja jų migracija. „Mano medžiojimo praktikoje yra buvęs atvejis, kai rujos metu susikibę du elnio patinai vienas kitą sunkiai sužalojo, o vienam iš jų kova baigėsi net mirtimi. Šį įvykį tuomet pastebėjęs pilietiškas grybautojas iš karto susisiekė su medžiotojais ir noriai dalijosi visa informacija“, – prisiminė Ž. Tamulienė.
Rudeninis miško spektaklis
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Varėnos skyriaus pirmininkas, medžioklės žinovas Rolandas Micevičius „Merkio kraštui“ papasakojo, kad rujos laikotarpis priklauso nuo žvėrių rūšies – antai elnių patinų ruja prasideda rugsėjo pradžioje ir tęsiasi iki spalio vidurio, briedžių – nuo rugsėjo 15 iki spalio 15 dienos. na, o stirninai poros sau ieško vasarą. „Žinant elnių biologiją, patinai rujos metu visiškai nesimaitina ir gali netekti iki 25 procentų savo svorio. Be to, rujos metu patinai kovoja tarpusavyje. Galų gale gyvūną gali sužeisti ir transporto priemonė. Ruduo, gyvūnai migruoja, tad nieko nuostabaus, kad labai daug jų pastebima bėgančių per kelią. Medžiotojui susirasti sužeistą žvėrį – garbės reikalas. Žmonės didžiuojasi sumedžiotais trofėjais, todėl sakyti, kad sužeidė ir paliko – tikra nesąmonė“, – tvirtino R. Micevičius.
Pasak R. Micevičiaus, elniniai žvėrys, kaip antai – stirninai, yra medžiojami nuo gegužės iki spalio pabaigos. elnių ir briedžių patinų medžioklė prasideda rugpjūčio 15 dieną ir tęsiasi iki pat gruodžio arba net vasario mėnesio. Tuo tarpu elnių patelės ir jų jaunikliai medžiojami nuo rugsėjo 15 dienos, o briedžių patelės ir jaunikliai – nuo spalio mėnesio. „Medžiotojai metus skaičiuoja kiek kitaip – nuo balandžio 1 iki kovo 31 dienos. Tai yra ciklas, kurio metu yra atvedami jaunikliai. Kai jaunikliai atsiranda, prasideda metai ir kovo pabaigoje baigiasi“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Varėnos skyriaus pirmininkas sako, kad ilgakojės stirnos dažniausiai pakliūna po automobilių ratais, kai žiemos metu atliuoksi palaižyti druskos nuo kelio. Tuo tarpu vasarą, kai asfaltas įšyla, atšokuoja varlės. tuomet automobiliai jas sutraiško, ir puotauti tučtuojau atskuba usūriniai šunys, lapės, atskrenda paukščiai. „Kalbant apie lapes ir usūrinius šunis, antroje vasaros pusėje keliuose galima pamatyti daug partrenktų jų jauniklių“, – dėstė R. Micevičius.
Tiesa, akylesni varėniškiai pastebi, kad pastaruoju metu mieste ir aplink dažnai šmirinėja pūstauodegės lapės, nors šios rujoja tik vasario mėnesį. pasak R. Micevičiaus, į miestą jos atklysta ne šiaip sau, bet ieškoti „lengvo“ ėdesio – pelių, maisto atliekų.
Šakotaragių viliojimo vingrybės
Rujos metu medžioti ne tik galima – tai netgi yra kone dėkingiausias medžioklės metas, sako medžioklės žinovas R. Micevičius. Briedžių patinus galima medžioti poravimosi metu, priviliojant juos konkuruojančio patino riaumojimo mėgdžiojimu. Medžiotojai ne tik pamėgdžioja balsu, bet ir padaužo ragais, taip imituodami kovą. Naudojamos ir feromonų turinčios medžiagos, o tai gali būti, pavyzdžiui, rujojančios patelės šlapimas.
O štai vienas iš elnio rujos požymių – specifinis muskuso kvapas. Apie rujojančius elnius byloja ir jų ragais aplaužytos medžių ir krūmų šakos, taip pažymint savo teritoriją, taip pat purvo duobės, kurias šie žvėrys išsikasa ruošdamiesi rujai. Vis dėlto, pasak R. Micevičiaus, vienas įspūdingiausių rujos ženklų – mišką drebinantis raguočio riaumojimas, kuris dar vadinamas elnių tuoktuvių daina.
Pašnekovas apgailestavo, kad į medžiotojus visuomenė dažniausiai žvelgia priešiškai, nors medžioklė – ne vien tik pramoga, bet ir efektyvi reguliavimo priemonė. „Žmonės kartais sako, jog „čia yra mano žemė ir čia neikit“. Kas atsitiks, jeigu medžiotojas pereis per tą lauką ar pievą? Manau, kad problema yra kita – ne žvėrys, o žmonių nesupratimas. Medžiotojo darbas yra populiacijos valdymas. Jeigu to nebūtų, dėl didelio kiekio žvėrių atsirastų ligų ir kitų problemų. Pavyzdžiui, buvo šernų maras. Kas padėjo su tuo susitvarkyti? Medžiotojai. Jie, suradę nugaišusius žvėris, juos užkasdavo ir veterinarijos tarnybai padėdavo ieškoti kritusių žvėrių. Jeigu kalbėsime apie vilkų populiaciją, ją reguliuoja medžiotojai, nors vilkų pas mus ir taip per daug, jie pridaro daug žalos. Štai ūkininkams išpjauna avis, o pats ūkininkas į vilką juk šaudyti negali“, – dėstė R. Micevičius, ta pačia proga sveikindamas visus medžiotojus su artėjančia Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – diena, švenčiama Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse lapkričio 3-ąją dieną.
Apie „baltąjį badą“ ir kiaulių marą
„Merkio krašto“ pakalbintas Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ Varėnos skyriaus prezidentas Mantas Lesniauskas pasidalino duomenimis, kad Varėnos rajone yra 21 medžiotojų būrelis. Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ Varėnos skyrius vienija 6 būrelius, o likusioji jų dalis priklauso kitoms organizacijoms, kurių Lietuvoje yra 3.
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ Varėnos skyriaus prezidentas Mantas Lesniauskas
Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad medžiotojas žvėris tik šaudo ir valgo, tačiau M. Lesniauskas pasakoja, kad medžiotojai yra gamtos mylėtojai bei jos puoselėtojai. Antai pernai buvusi seniai regėta itin snieguota žiema kaip reikiant parodė savo nagus ir sniego pridrėbė tiek, kad žvėrims buvo labai sunku susirasti maisto. Tuomet į pagalbą miško gyventojams atskubėjo medžiotojai. „Organizuojame renginius, šaudymo varžybas, keliame inkilus. Pavyzdžiui, pernai buvo vadinamasis „baltasis badas“, kuomet sniego danga buvo per gili, ir žvėrys patys negalėjo susirasti pašaro. Mes žvėris ir taip šeriame, tačiau tuomet dar papildomai valėme kelius, vežėme šieną, šienainius ir juos išbarstydavome, kad žvėrys gautų pašaro. Žiemos metu, kai iškrenta trečias ar ketvirtas sniegas, vykdome žvėrių apskaitą miške. Turime savo maršrutus ir skaičiuojame esamų žvėrių sniege įspaustas pėdas“, – apie medžiotojų veiklą kalbėjo M. Lesniauskas.
Be to, ne vienerius metus Lietuvoje besitęsiantis afrikinis kiaulių maras pridaro didelių nuostolių bei rūpesčių, o medžiotojų parama yra esminis ginklas, atliekant šios ligos kontrolę, išmedžiojant šernus. Medžiotojai –pagrindinis įrankis kovoje su afrikiniu kiaulių maru, sako M. Lesniauskas. „Yra limituojamų žvėrių – tai elniai, briedžiai ir stirninai. Tuo tarpu šernai, lapės, kiškiai ar usūriniai šunys yra nelimituojami. Tačiau kiekvienam medžiojamam žvėriui yra nustatytas medžiojimo terminas. Šernai dėl afrikinio kiaulių maro yra medžiotini ištisus metus, ko anksčiau nebūdavo, ir nesvarbu, kad kiaulė yra su paršiukais. Bet mes, medžiotojai, taip nesielgiame, nes tai yra nehumaniška –sulaukiame, kol paršiukai suaugs, ir tik tada medžiojame kiaulę.Vienintelė, kas gali įsijungti į medžioklę, yra Lietuvos kariuomenė –kai yra paskelbta ekstremali situacija ir medžiotojai patys nesusitvarko. Tačiau Lietuvoje to dar nėra buvę. Lietuvos mastu afrikinio kiaulių maro bėda yra didelė, nors mūsų regione nuo pra-ėjusių metų veterinarija tokių atvejų nebėra užfiksavusi“, – dėstė pašnekovas.
Kaip nustatyti žvėries amžių?
Pagal teisės aktus medžiojant elninių žvėrių patinus turi būti vykdoma atranka, iš populiacijos visų pirma pašalinant silpnus, ligotus žvėris. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai medžiotojai suklysta ir, nustačius, kad nušautas žvėris buvo perspektyvus, medžiotojas gauna nuobaudą. O kaip gi nustatyti, kada žvėrį galima medžioti, o kada ne, kitaip tariant, ar jis medžiotinas, ar perspektyvus? „Jeigu kalbėsime apie raguotus patinus – briedį, elnią ar stirniną – medžiotino žvėries pirmasis iš požymių yra prasti ragai. Medžiotojai pastaruosius vadina selekciniais. Po medžioklės sezono sunešame savo sumedžiotus trofėjus, ir speciali komisija įvertina, ar tas žvėris buvo perspektyvus, ar medžiotinas. Ragai yra specialiai paruošiami – apdirbami, nubalinami. Dažniausiai jauni nepatyrę medžiotojai atneša perspektyvaus stirnino ragus. Anksčiau, jeigu padarydavai du tokius nusižengimus, vieneriems metams sustabdydavo būtent to žvėries medžioklę. Dabar taip nebėra, medžiotojų klubai patys nusprendžia, ką daryti su tuo medžiotoju, jeigu sumedžioja perspektyvų žvėrį. O atskirti patelę – ar ji medžiotina, ar perspektyvi – yra labai sudėtinga, bet mes galime nustatyti jos amžių, o tai išduoda gyvūno stuburo linija. Kuo vyresnė – tuo stuburo linija labiau įlinkusi nuo nėštumų. Jaunas žvėris taip pat eina iškėlęs galvą. Vienu žodžiu, tų kriterijų yra begalė“, – aiškino M. Lesniauskas.
Tiesa, anot M. Lesniausko, kiekvienas save gerbiantis medžiotojas sumedžiotų trofėjų anaiptol nepardavinėja – vyksta parodos valstybės mastu, o už akį traukiančius pačius įspūdingiausius trofėjus jų savininkai apdovanojami bronziniais, sidabriniais ir auksiniais medaliais. M. Lesniauskas sako, kad ne vienas Varėnos rajono medžiotojas galėtų pasidžiaugti aukso medaliu, o ragai neabejotinai yra kiekvieno medžiotojo pasididžiavimas.
Ginčijasi su žemių savininkais
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ Varėnos skyriaus prezidentas M. Lesniauskas prasitarė, kad yra pasitaikę pavienių atvejų, kai žmonės netgi supleškindavo medžiotojų bokštelius, tačiau aštriausi ginčai kyla tarp medžiotojų ir žemių savininkų. „Žemės savininkas dažniausiai galvoja, kad viskas yra jo. Tačiau mes, medžiotojai, už medžioklės plotus mokame valstybei mokesčius, nepriklausomai nuo to, ar ta žemė kam nors priklauso, ar ne. Savininkas gali neleisti medžioti savo nuosavybėje, jis turi tokią teisę. Parašo specialų raštą, kuris įregistruojamas Aplinkos apsaugos departamente, ir mes jį išbraukiame iš medžioklės plotų sąrašo“, – aiškino M. Lesniauskas.
Pagal galiojančius teisės aktus žvėrys yra valstybės nuosavybė, kuria gali pasinaudoti turintys leidimą medžioti. Tačiau medžioklės plotų naudotojai taip pat turi atlyginti medžiojamųjų gyvūnų pasėliams ir miškui padarytą žalą, kurios dydį apskaičiuoja savivaldybės sudaryta komisija. „Yra žmonių, kurie uždraudžia medžioti savo nuosavybėje, bet jeigu jie patiria žalą, pavyzdžiui, žvėrys nuėdė kultūras, žalos neatlyginsime. Komisija įvertina – ar medžiotojai nemedžiojo, ar ūkininkas nesisaugojo. Pavyzdžiui, medelius galima patepti repelentais, kad jų neėstų briedžiai, bet jeigu tu to nepasidarei, vadinasi, tu, kaip savininkas, nesisaugojai. Tuomet negalime atlyginti žalos, kadangi nebuvo pirminių apsaugos priemonių, nes juk negali visą laiką būti kaltas tik medžiotojas“, – dėstė pašnekovas.
Ar galima partrenktą laukinį gyvūną pasiimti?
Neretai kelionė automobiliu gali baigtis tragiškai – vairuotojų susidūrimai su gyvūnais nusineša nemažai tiek žmonių, tiek keturkojų gyvybių. Tad M. Lesniauskas paaiškino, ką daryti vairuotojui, automobiliu partrenkusiam laukinį gyvūną: paskambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 ir pranešti apie eismo įvykį, kuriame nukentėjo laukinis gyvūnas. Į įvykio vietą atvyksta policijos pareigūnai, o informacija apie sužeistą žvėrį perduodama Aplinkos apsaugos departamentui.
„Tuomet informuojamas medžioklės ploto būrelio vadovas, kad toje kelio atkarpoje yra partrenktas žvėris, ir privaloma tą žvėrį likviduoti, nepriklausomai nuo to, koks tai žvėris. Kiekvienas klubas turi specialias pirminio žvėries apdorojimo aikšteles, kuriose išmetamos gaišenos, sumedžiotų žvėrių kailiai. Teritorija yra aptverta, su spynomis. Joms yra norminiai aktai: turi būti metaliniai, betoniniai žiedai su dangčiu ir spyna bei aplink iškastu grioviu, kad nubėgtų lietaus vanduo. Tačiau dėl smulkių žvėrių beveik niekas neskambina“, – sakė M. Lesniauskas.
Pasitaiko ir taip, kad keliuose užmuštus gyvūnus vairuotojai pasiima sau ir panaudoja maistui. Tačiau M. Lesniauskas sako, kad taip daryti – nevalia. „Žmogus, partrenkęs žvėrį ir įsidėjęs jį į automobilį, yra laikomas brakonieriumi. Kelyje netgi esame radę partrenktą žvėrį, kuris buvo išmėsinėtas, palikti tik kaulai ir viduriai. Jeigu žmogų, kuris vežasi partrenktą žvėrį, sustabdys aplinkosaugininkai ar policijos pareigūnai, bus konfiskuojamas automobilis, nustatoma žala gamtai ir užtraukiama administracinė atsakomybė. Pavyzdžiui, jeigu yra partrenkta vaikinga stirnos patelė ir jos gimdoje yra du jaunikliai, tuomet skaičiuojama kaip trys gyvūnai. Tokių atvejų, kai partrenkti žvėrys pasisavinami, pastaruoju metu mažiau, bet anksčiau pasitaikydavo labai dažnai“, – teigė pašnekovas.
Evelina Kuliešė