Vie­ti­nės me­džiok­lės ypa­tu­mai

Spa­lio 1-ąją „Mer­kio kraš­to“ ži­nu­tė­je pa­skel­bė­me mū­sų skai­ty­to­jo pra­ne­ši­mą apie gry­bau­to­jų ma­ty­tą pa­šau­tą ir jau pa­sil­pu­sį el­nią, klu­pi­nė­jan­tį Juo­čių miš­ke, ku­ris yra me­džio­to­jų bū­re­lio „Brie­dis“ me­džiok­lės te­ri­to­ri­jo­je, tad apie tai „Mer­kio kraš­tas“ pa­si­kal­bė­jo su me­džio­to­jų bū­re­lio „Brie­dis“ pir­mi­nin­ke Ži­vi­le Ta­mu­lie­ne, o pla­čiau apie me­džiok­lės niuan-sus mū­sų ra­jo­ne – su Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos Va­rė­nos sky­riaus pir­mi­nin­ku Ro­lan­du Mi­ce­vi­čiu­mi ir Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ Va­rė­nos sky­riaus pre­zi­den­tu Man­tu Les­niaus­ku…

Su­žeis­to žvė­ries ne­pa­vy­ko su­ras­ti

Apie pa­šau­tą el­nią re­dak­ci­jai pra­ne­šęs skai­ty­to­jas, be­je, ir pats – il­ga­me­tis me­džio­to­jas (pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­ma) la­bai gai­lė­jo­si ken­čian­čio tau­raus žvė­ries ir svars­tė, kad jei kaž­kas gal­būt me­džio­da­mas jį su­žei­dė, to­kiam iš­vis ne­ga­li­ma duo­ti šau­tu­vo į ran­kas.

Po laik­raš­ty­je pa­si­ro­džiu­sio šio pra­ne­ši­mo, į re­dak­ci­ją iš­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­jos at­ėjo ir pa­ti mi­nė­tojo me­džio­to­jų bū­re­lio „Brie­dis“ pir­mi­nin­kė, Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ Va­rė­nos sky­riaus val­dy­bos na­rė Ži­vi­lė Ta­mu­lie­nė, sa­ky­da­ma, kad to­kie pra­ne­ši­mo au­to­riaus, jos žo­džiais ta­riant, „kal­ti­ni­mai” įžei­dė ir nu­liū­di­no ne tik bū­re­lio na­rius, bet ir vi­są me­džio­to­jų ben­druo­me­nę.

Ž. Ta­mu­lie­nė sa­kė ir pa­ti rug­sė­jo 29-osios po­pie­tę su­lau­ku­si bu­vu­sio bū­re­lio na­rio skam­bu­čio su la­bai pa­na­šia is­to­ri­ja, ku­ris iš­klo­jo, esą pas jį bu­vo už­su­kęs kos­tiu­muo­tas vy­riš­kis, va­žia­vęs Juo­čių kai­mo ke­liu ir pa­ma­tęs sun­kiai ei­nan­tį ir vis klum­pan­tį el­nią su di­de­liais ra­gais. Me­džio­to­jų bū­re­lio „Brie­dis“ pir­mi­nin­kė tei­gė pa­pra­šiu­si bu­vu­sio ko­le­gos nuo­trau­kų ar fil­muo­tos me­džia­gos. „Juk šiais lai­kais vi­si tu­ri iš­ma­niuo­sius te­le­fo­nus ir lin­kę vis­ką fo­to­gra­fuo­ti, o čia – ne­ei­li­nis įvy­kis. Bet tas pra­ne­šęs žmo­gus (kos­tiu­muo­tas vy­riš­kis – aut.) ne­pa­li­ko jo­kių kon­tak­tų, o tik nu­pa­sa­ko­jo tą vie­tą prie Juo­čių kai­mo ke­lio, kur ir ma­tė su­žeis­tą gy­vū­ną“, – dės­tė Ž. Ta­mu­lie­nė.

Mo­te­ris sa­kė į pa­gal­bą pa­si­tel­ku­si du sa­vo me­džiok­li­nius šu­nis ir nu­sku­bė­ju­si į nu­ro­dy­tą vie­tą, ta­čiau pa­ieš­kos bu­vo be­vai­sės. „Su spe­cia­liai tam ap­mo­ky­tais šu­ni­mis iš­šu­ka­vo­me vi­są nu­ro­dy­tą te­ri­to­ri­ją ir net apy­lin­kes, kur el­nias ga­lė­jo bū­ti tuo me­tu, ta­čiau po il­gų pa­ieš­kų nie­ko ne­ra­do­me. Sun­kiai su­žeis­tas ir vos pa­ei­nan­tis žvė­ris tik­rai to­li ne­bū­tų nu­ė­jęs, to­dėl drįs­tu teig­ti, kad to­je vie­to­je tuo lai­ku su­žeis­tas el­nias var­gu, ar ga­lė­jo bū­ti. Ki­tu at­ve­ju šu­nys jį tik­rai bū­tų su­ra­dę“, – tvir­ti­no me­džio­to­jų bū­re­lio „Brie­dis“ pir­mi­nin­kė.

Ž. Ta­mu­lie­nė pa­aiš­ki­no, kad su­žeis­tą žvė­rį miš­kuo­se pa­ma­ty­ti tik­rai ga­li­ma, mat, gau­sė­jant žvė­rių po­pu­lia­ci­jai, vis dau­giau jų yra su­ža­lo­ja­ma, ypač – da­bar, ru­de­ni­nės ru­jos me­tu, kai su­ak­ty­vė­ja jų mig­ra­ci­ja. „Ma­no me­džio­ji­mo prak­ti­ko­je yra bu­vęs at­ve­jis, kai ru­jos me­tu su­si­ki­bę du el­nio pa­ti­nai vie­nas ki­tą sun­kiai su­ža­lo­jo, o vie­nam iš jų ko­va bai­gė­si net mir­ti­mi. Šį įvy­kį tuomet pa­ste­bė­jęs pi­lie­tiš­kas gry­bau­to­jas iš kar­to su­si­sie­kė su me­džio­to­jais ir no­riai da­li­jo­si vi­sa in­for­ma­ci­ja“, – pri­si­mi­nė Ž. Ta­mu­lie­nė.

Ru­de­ni­nis miš­ko spek­tak­lis

Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos Va­rė­nos sky­riaus pir­mi­nin­kas, me­džiok­lės ži­no­vas Ro­lan­das Mi­ce­vi­čius „Mer­kio kraš­tui“ pa­pa­sa­ko­jo, kad ru­jos lai­ko­tar­pis pri­klau­so nuo žvė­rių rū­šies – an­tai el­nių pa­ti­nų ru­ja pra­si­de­da rug­sė­jo pra­džio­je ir tę­sia­si iki spa­lio vi­du­rio, brie­džių – nuo rug­sė­jo 15 iki spa­lio 15 die­nos. na, o stir­ni­nai po­ros sau ieš­ko va­sa­rą. „Ži­nant el­nių bio­lo­gi­ją, pa­ti­nai ru­jos me­tu vi­siš­kai ne­si­mai­ti­na ir ga­li ne­tek­ti iki 25 pro­cen­tų sa­vo svo­rio. Be to, ru­jos me­tu pa­ti­nai ko­vo­ja tar­pu­sa­vy­je. Ga­lų ga­le gy­vū­ną ga­li su­žeis­ti ir trans­por­to prie­mo­nė. Ru­duo, gy­vū­nai mig­ruo­ja, tad nie­ko nuo­sta­baus, kad la­bai daug jų pa­ste­bi­ma bė­gan­čių per ke­lią. Me­džio­to­jui su­si­ras­ti su­žeis­tą žvė­rį – gar­bės rei­ka­las. Žmo­nės di­džiuo­ja­si su­me­džio­tais tro­fė­jais, to­dėl sa­ky­ti, kad su­žei­dė ir pa­li­ko – tik­ra ne­są­mo­nė“, – tvir­ti­no R. Mi­ce­vi­čius.

Pa­sak R. Mi­ce­vi­čiaus, el­ni­niai žvė­rys, kaip an­tai – stir­ni­nai, yra me­džio­ja­mi nuo ge­gu­žės iki spa­lio pa­bai­gos. el­nių ir brie­džių pa­ti­nų me­džiok­lė pra­si­de­da rug­pjū­čio 15 die­ną ir tę­sia­si iki pat gruo­džio ar­ba net va­sa­rio mė­ne­sio. Tuo tar­pu el­nių pa­te­lės ir jų jau­nik­liai me­džio­ja­mi nuo rug­sė­jo 15 die­nos, o brie­džių pa­te­lės ir jau­nik­liai – nuo spa­lio mė­ne­sio. „Me­džio­to­jai me­tus skai­čiuo­ja kiek ki­taip – nuo ba­lan­džio 1 iki ko­vo 31 die­nos. Tai yra cik­las, ku­rio me­tu yra at­ve­da­mi jau­nik­liai. Kai jau­nik­liai at­si­ran­da, pra­si­de­da me­tai ir ko­vo pa­bai­go­je bai­gia­si“, – at­krei­pė dė­me­sį pa­šne­ko­vas.

Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos Va­rė­nos sky­riaus pir­mi­nin­kas sa­ko, kad il­ga­ko­jės stir­nos daž­niau­siai pa­kliū­na po au­to­mo­bi­lių ra­tais, kai žie­mos me­tu at­liuok­si pa­lai­žy­ti drus­kos nuo ke­lio. Tuo tar­pu va­sa­rą, kai as­fal­tas įšy­la, at­šo­kuo­ja var­lės. tuo­met au­to­mo­bi­liai jas su­traiš­ko, ir puo­tau­ti tuč­tuo­jau at­sku­ba usū­ri­niai šu­nys, la­pės, at­skren­da paukš­čiai. „Kal­bant apie la­pes ir usū­ri­nius šu­nis, ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je ke­liuo­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti daug par­trenk­tų jų jau­nik­lių“, – dės­tė R. Mi­ce­vi­čius.

Tie­sa, aky­les­ni va­rė­niš­kiai pa­ste­bi, kad pas­ta­ruo­ju me­tu mies­te ir ap­link dažnai šmi­ri­nė­ja pūs­tau­o­de­gės la­pės, nors šios ru­jo­ja tik va­sa­rio mė­ne­sį. pa­sak R. Mi­ce­vi­čiaus, į mies­tą jos at­klys­ta ne šiaip sau, bet ieš­ko­ti „leng­vo“ ėde­sio – pe­lių, mais­to at­lie­kų.

Šakotaragių viliojimo ving­ry­bės

Ru­jos me­tu me­džio­ti ne tik ga­li­ma – tai net­gi yra ko­ne dė­kin­giau­sias me­džiok­lės me­tas, sa­ko me­džiok­lės ži­no­vas R. Mi­ce­vi­čius. Brie­džių pa­ti­nus ga­li­ma me­džio­ti po­ra­vi­mo­si me­tu, pri­vi­lio­jant juos kon­ku­ruo­jan­čio pa­ti­no riau­mo­ji­mo mėg­džio­ji­mu. Me­džio­to­jai ne tik pa­mėg­džio­ja bal­su, bet ir pa­dau­žo ra­gais, taip imi­tuo­da­mi ko­vą. Nau­do­ja­mos ir fe­ro­mo­nų tu­rin­čios me­džia­gos, o tai ga­li bū­ti, pa­vyz­džiui, ru­jo­jan­čios pa­te­lės šla­pi­mas.

O štai vie­nas iš el­nio ru­jos po­žy­mių – spe­ci­fi­nis mus­ku­so kva­pas. Apie ru­jo­jan­čius el­nius by­lo­ja ir jų ra­gais ap­lau­žy­tos me­džių ir krū­mų ša­kos, taip pa­žy­mint sa­vo te­ri­to­ri­ją, taip pat pur­vo duo­bės, ku­rias šie žvė­rys iš­si­ka­sa ruoš­da­mie­si ru­jai. Vis dėl­to, pa­sak R. Mi­ce­vi­čiaus, vie­nas įspū­din­giau­sių ru­jos žen­klų – miš­ką dre­bi­nan­tis ra­guo­čio riau­mo­ji­mas, ku­ris dar va­di­na­mas el­nių tuok­tu­vių dai­na.

Pa­šne­ko­vas ap­gai­les­ta­vo, kad į me­džio­to­jus vi­suo­me­nė daž­niau­siai žvel­gia prie­šiš­kai, nors me­džiok­lė – ne vien tik pra­mo­ga, bet ir efek­ty­vi re­gu­lia­vi­mo prie­mo­nė. „Žmo­nės kar­tais sa­ko, jog „čia yra ma­no že­mė ir čia ne­ikit“. Kas at­si­tiks, jei­gu me­džio­to­jas per­eis per tą lau­ką ar pie­vą? Ma­nau, kad pro­ble­ma yra ki­ta – ne žvė­rys, o žmo­nių ne­su­pra­ti­mas. Me­džio­to­jo dar­bas yra po­pu­lia­ci­jos val­dy­mas. Jei­gu to ne­bū­tų, dėl di­de­lio kie­kio žvė­rių at­si­ras­tų li­gų ir ki­tų pro­ble­mų. Pa­vyz­džiui, bu­vo šer­nų ma­ras. Kas pa­dė­jo su tuo su­si­tvar­ky­ti? Me­džio­to­jai. Jie, su­ra­dę nu­gai­šu­sius žvė­ris, juos už­kas­da­vo ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai pa­dė­da­vo ieš­ko­ti kri­tu­sių žvė­rių. Jei­gu kal­bė­si­me apie vil­kų po­pu­lia­ci­ją, ją re­gu­liuo­ja me­džio­to­jai, nors vil­kų pas mus ir taip per daug, jie pri­da­ro daug ža­los. Štai ūki­nin­kams iš­pjau­na avis, o pats ūki­nin­kas į vil­ką juk šau­dy­ti ne­ga­li“, – dės­tė R. Mi­ce­vi­čius, ta pa­čia pro­ga svei­kin­da­mas vi­sus me­džio­to­jus su ar­tė­jan­čia Šv. Hu­ber­to – me­džio­to­jų glo­bė­jo – die­na, šven­čia­ma Lie­tu­vo­je ir ki­to­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se lap­kri­čio 3-ąją die­ną.

Apie „bal­tą­jį ba­dą“ ir kiau­lių ma­rą

„Mer­kio kraš­to“ pa­kal­bin­tas Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ Va­rė­nos sky­riaus pre­zi­den­tas Man­tas Les­niaus­kas pa­si­da­li­no duo­me­ni­mis, kad Va­rė­nos ra­jo­ne yra 21 me­džio­to­jų bū­re­lis. Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ Va­rė­nos sky­rius vie­ni­ja 6 bū­re­lius, o li­ku­sio­ji jų da­lis pri­klau­so ki­toms or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rių Lie­tu­vo­je yra 3.

Vi­suo­me­nė­je pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad me­džio­to­jas žvė­ris tik šau­do ir val­go, ta­čiau M. Les­niaus­kas pa­sa­ko­ja, kad me­džio­to­jai yra gam­tos my­lė­to­jai bei jos puo­se­lė­to­jai. An­tai per­nai bu­vu­si se­niai re­gė­ta itin snie­guo­ta žie­ma kaip rei­kiant pa­ro­dė sa­vo na­gus ir snie­go pri­drė­bė tiek, kad žvė­rims bu­vo la­bai sun­ku su­si­ras­ti mais­to. Tuo­met į pa­gal­bą miš­ko gy­ven­to­jams at­sku­bė­jo me­džio­to­jai. „Or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nius, šau­dy­mo var­žy­bas, ke­lia­me in­ki­lus. Pa­vyz­džiui, per­nai bu­vo va­di­na­ma­sis „bal­ta­sis ba­das“, kuo­met snie­go dan­ga bu­vo per gi­li, ir žvė­rys pa­tys ne­ga­lė­jo su­si­ras­ti pa­ša­ro. Mes žvė­ris ir taip še­ria­me, ta­čiau tuo­met dar pa­pil­do­mai va­lė­me ke­lius, ve­žė­me šie­ną, šie­nai­nius ir juos iš­bars­ty­da­vo­me, kad žvė­rys gau­tų pa­ša­ro. Žie­mos me­tu, kai iš­kren­ta tre­čias ar ket­vir­tas snie­gas, vyk­do­me žvė­rių ap­skai­tą miš­ke. Tu­ri­me sa­vo marš­ru­tus ir skai­čiuo­ja­me esa­mų žvė­rių snie­ge įspaus­tas pė­das“, – apie me­džio­to­jų veik­lą kal­bė­jo M. Les­niaus­kas.

Be to, ne vie­ne­rius me­tus Lie­tu­vo­je be­si­tę­sian­tis af­ri­ki­nis kiau­lių ma­ras pri­da­ro di­de­lių nuos­to­lių bei rū­pes­čių, o me­džio­to­jų pa­ra­ma yra es­mi­nis gin­klas, at­lie­kant šios li­gos kon­tro­lę, iš­me­džio­jant šer­nus. Me­džio­to­jai –pa­grin­di­nis įran­kis ko­vo­je su af­ri­ki­niu kiau­lių ma­ru, sa­ko M. Les­niaus­kas. „Yra li­mi­tuo­ja­mų žvė­rių – tai el­niai, brie­džiai ir stir­ni­nai. Tuo tar­pu šer­nai, la­pės, kiš­kiai ar usū­ri­niai šu­nys yra ne­li­mi­tuo­ja­mi. Ta­čiau kiek­vie­nam me­džio­ja­mam žvė­riui yra nustatytas me­džio­ji­mo ter­mi­nas. Šer­nai dėl af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro yra me­džio­ti­ni iš­ti­sus me­tus, ko anks­čiau ne­bū­da­vo, ir ne­svar­bu, kad kiau­lė yra su par­šiu­kais. Bet mes, me­džio­to­jai, taip ne­si­el­gia­me, nes tai yra ne­hu­ma­niš­ka –su­lau­kia­me, kol par­šiu­kai su­augs, ir tik ta­da me­džio­ja­me kiau­lę.Vie­nin­te­lė, kas ga­li įsi­jung­ti į me­džiok­lę, yra Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė –kai yra pa­skelb­ta eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja ir me­džio­to­jai pa­tys nesu­si­tvar­ko. Ta­čiau Lie­tu­vo­je to dar nė­ra bu­vę. Lie­tu­vos mas­tu af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro bė­da yra di­de­lė, nors mū­sų re­gio­ne nuo pra-ėjusių me­tų ve­te­ri­na­ri­ja to­kių at­ve­jų nebė­ra už­fik­sa­vu­si“, – dės­tė pa­šne­ko­vas.

Kaip nu­sta­ty­ti žvė­ries am­žių?

Pa­gal tei­sės ak­tus me­džio­jant el­ni­nių žvė­rių pa­ti­nus tu­ri bū­ti vyk­do­ma at­ran­ka, iš po­pu­lia­ci­jos vi­sų pir­ma pa­ša­li­nant sil­pnus, li­go­tus žvė­ris. Vis dėl­to pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai me­džio­to­jai su­klys­ta ir, nu­sta­čius, kad nu­šau­tas žvė­ris bu­vo per­spek­ty­vus, me­džio­to­jas gau­na nuo­bau­dą. O kaip gi nu­sta­ty­ti, ka­da žvė­rį ga­li­ma me­džio­ti, o ka­da ne, ki­taip ta­riant, ar jis me­džio­ti­nas, ar per­spek­ty­vus? „Jei­gu kal­bė­si­me apie ra­guo­tus pa­ti­nus – brie­dį, el­nią ar stir­ni­ną – me­džio­ti­no žvė­ries pir­ma­sis iš po­žy­mių yra pras­ti ra­gai. Me­džio­to­jai pas­ta­ruo­sius va­di­na se­lek­ci­niais. Po me­džiok­lės se­zo­no su­ne­ša­me sa­vo su­me­džio­tus tro­fė­jus, ir spe­cia­li ko­mi­si­ja įver­ti­na, ar tas žvė­ris bu­vo per­spek­ty­vus, ar me­džio­ti­nas. Ra­gai yra spe­cia­liai pa­ruo­šia­mi – ap­dir­ba­mi, nu­ba­li­na­mi. Daž­niau­siai jau­ni ne­pa­ty­rę me­džio­to­jai at­ne­ša per­spek­ty­vaus stir­ni­no ra­gus. Anks­čiau, jei­gu pa­da­ry­da­vai du to­kius nu­si­žen­gi­mus, vie­ne­riems me­tams su­stab­dy­da­vo bū­tent to žvė­ries me­džiok­lę. Da­bar taip ne­bė­ra, me­džio­to­jų klu­bai pa­tys nu­spren­džia, ką da­ry­ti su tuo me­džio­to­ju, jei­gu su­me­džio­ja per­spek­ty­vų žvė­rį. O at­skir­ti pa­te­lę – ar ji me­džio­ti­na, ar per­spek­ty­vi – yra la­bai su­dė­tin­ga, bet mes ga­li­me nu­sta­ty­ti jos am­žių, o tai iš­duo­da gy­vū­no stu­bu­ro li­ni­ja. Kuo vy­res­nė – tuo stu­bu­ro li­ni­ja la­biau įlin­ku­si nuo nėš­tu­mų. Jau­nas žvė­ris taip pat ei­na iš­kė­lęs gal­vą. Vie­nu žo­džiu, tų kri­te­ri­jų yra be­ga­lė“, – aiš­ki­no M. Les­niaus­kas.

Tie­sa, anot M. Les­niaus­ko, kiek­vie­nas sa­ve ger­bian­tis me­džio­to­jas su­me­džio­tų tro­fė­jų anaip­tol ne­par­da­vi­nė­ja – vyks­ta pa­ro­dos vals­ty­bės mas­tu, o už akį trau­kian­čius pa­čius įspū­din­giau­sius tro­fė­jus jų sa­vi­nin­kai ap­do­va­no­ja­mi bron­zi­niais, si­dab­ri­niais ir auk­si­niais me­da­liais. M. Les­niaus­kas sa­ko, kad ne vie­nas Va­rė­nos ra­jo­no me­džio­to­jas ga­lė­tų pa­si­džiaug­ti auk­so me­da­liu, o ra­gai ne­abe­jo­ti­nai yra kiek­vie­no me­džio­to­jo pa­si­di­džia­vi­mas.

Gin­či­ja­si su že­mių sa­vi­nin­kais

Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ Va­rė­nos sky­riaus pre­zi­den­tas M. Les­niaus­kas pra­si­ta­rė, kad yra pa­si­tai­kę pa­vie­nių at­ve­jų, kai žmo­nės net­gi su­pleš­kin­da­vo me­džio­to­jų bokš­te­lius, ta­čiau ašt­riau­si gin­čai ky­la tarp me­džio­to­jų ir že­mių sa­vi­nin­kų. „Že­mės sa­vi­nin­kas daž­niau­siai gal­vo­ja, kad vis­kas yra jo. Ta­čiau mes, me­džio­to­jai, už me­džiok­lės plo­tus mo­ka­me vals­ty­bei mo­kes­čius, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar ta že­mė kam nors pri­klau­so, ar ne. Sa­vi­nin­kas ga­li ne­leis­ti me­džio­ti sa­vo nuo­sa­vy­bė­je, jis tu­ri to­kią tei­sę. Pa­ra­šo spe­cia­lų raš­tą, ku­ris įre­gist­ruo­ja­mas Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­te, ir mes jį iš­brau­kia­me iš me­džiok­lės plo­tų są­ra­šo“, – aiš­ki­no M. Les­niaus­kas.

Pa­gal ga­lio­jan­čius tei­sės ak­tus žvė­rys yra vals­ty­bės nuo­sa­vy­bė, ku­ria ga­li pa­si­nau­do­ti tu­rin­tys lei­di­mą me­džio­ti. Ta­čiau me­džiok­lės plo­tų nau­do­to­jai taip pat tu­ri at­ly­gin­ti me­džio­ja­mų­jų gy­vū­nų pa­sė­liams ir miš­kui pa­da­ry­tą ža­lą, ku­rios dy­dį ap­skai­čiuo­ja sa­vi­val­dy­bės su­da­ry­ta ko­mi­si­ja. „Yra žmo­nių, ku­rie už­drau­džia me­džio­ti sa­vo nuo­sa­vy­bė­je, bet jei­gu jie patiria ža­lą, pa­vyz­džiui, žvė­rys nu­ė­dė kul­tū­ras, ža­los ne­at­ly­gin­si­me. Ko­mi­si­ja įver­ti­na – ar me­džio­to­jai ne­me­džio­jo, ar ūki­nin­kas ne­si­sau­go­jo. Pa­vyz­džiui, me­de­lius ga­li­ma pa­tep­ti re­pe­len­tais, kad jų ne­ės­tų brie­džiai, bet jei­gu tu to ne­pa­si­da­rei, va­di­na­si, tu, kaip sa­vi­nin­kas, ne­si­sau­go­jai. Tuo­met ne­ga­li­me at­ly­gin­ti ža­los, ka­dan­gi ne­bu­vo pir­mi­nių ap­sau­gos prie­mo­nių, nes juk ne­ga­li vi­są lai­ką bū­ti kal­tas tik me­džio­to­jas“, – dės­tė pa­šne­ko­vas.

Ar galima par­trenk­tą lau­ki­nį gy­vū­ną pa­si­i­mti?

Ne­re­tai ke­lio­nė au­to­mo­bi­liu ga­li baig­tis tra­giš­kai – vai­ruo­to­jų su­si­dū­ri­mai su gy­vū­nais nu­si­ne­ša ne­ma­žai tiek žmo­nių, tiek ke­tur­ko­jų gy­vy­bių. Tad M. Les­niaus­kas pa­aiš­ki­no, ką da­ry­ti vai­ruo­to­jui, au­to­mo­bi­liu par­tren­ku­siam lau­ki­nį gy­vū­ną: pa­skam­bin­ti ben­druo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu 112 ir pra­neš­ti apie eis­mo įvy­kį, ku­ria­me nu­ken­tė­jo lau­ki­nis gy­vū­nas. Į įvy­kio vie­tą at­vyks­ta po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, o in­for­ma­ci­ja apie su­žeis­tą žvė­rį per­duo­da­ma Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tui.

„Tuo­met in­for­muo­ja­mas me­džiok­lės plo­to bū­re­lio va­do­vas, kad to­je ke­lio at­kar­po­je yra par­trenk­tas žvė­ris, ir pri­va­lo­ma tą žvė­rį lik­vi­duo­ti, ne­pri­klau­so­mai nuo to, koks tai žvė­ris. Kiek­vie­nas klu­bas tu­ri spe­cia­lias pir­mi­nio žvė­ries ap­do­ro­ji­mo aikš­te­les, ku­rio­se iš­me­ta­mos gai­še­nos, su­me­džio­tų žvė­rių kai­liai. Te­ri­to­ri­ja yra ap­tver­ta, su spy­no­mis. Joms yra nor­mi­niai ak­tai: tu­ri bū­ti me­ta­li­niai, be­to­ni­niai žie­dai su dang­čiu ir spy­na bei ap­link iš­kas­tu grio­viu, kad nu­bėg­tų lie­taus van­duo. Ta­čiau dėl smul­kių žvė­rių be­veik nie­kas ne­skam­bi­na“, – sa­kė M. Les­niaus­kas.

Pa­si­tai­ko ir taip, kad ke­liuo­se už­muš­tus gy­vū­nus vai­ruo­to­jai pa­si­i­ma sau ir pa­nau­do­ja mais­tui. Ta­čiau M. Les­niaus­kas sa­ko, kad taip da­ry­ti – ne­va­lia. „Žmo­gus, par­tren­kęs žvė­rį ir įsi­dė­jęs jį į au­to­mo­bi­lį, yra lai­ko­mas bra­ko­nie­riu­mi. Ke­ly­je net­gi esa­me ra­dę par­trenk­tą žvė­rį, ku­ris bu­vo iš­mė­si­nė­tas, pa­lik­ti tik kau­lai ir vi­du­riai. Jei­gu žmo­gų, ku­ris ve­ža­si par­trenk­tą žvė­rį, su­stab­dys ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai ar po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, bus kon­fis­kuo­ja­mas au­to­mo­bi­lis, nu­sta­to­ma ža­la gam­tai ir už­trau­kia­ma ad­mi­nist­ra­ci­nė at­sa­ko­my­bė. Pa­vyz­džiui, jei­gu yra par­trenk­ta vai­kin­ga stir­nos pa­te­lė ir jos gim­do­je yra du jau­nik­liai, tuo­met skai­čiuo­ja­ma kaip trys gy­vū­nai. To­kių at­ve­jų, kai par­trenk­ti žvė­rys pa­si­sa­vi­na­mi, pas­ta­ruo­ju me­tu ma­žiau, bet anks­čiau pa­si­tai­ky­da­vo la­bai daž­nai“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Eve­li­na Ku­lie­šė