„Vis audžiu mintį, kaip dar labiau išgarsinti Matuizas“

Jau 32-ejus savo gyvenimo metus kultūrai padovanojusi Matuizų kultūros centro direktorė Irena Čeplikienė nesiruošia sustoti: vis dar trokšta garsinti kaimo vardą ir Matuizų seniūnijos bendruomenę padaryti aktyvesnę. Štai prieš savaitę startavo vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų kultūrinių edukacijų ciklas „Įjunk pozityvą“. Apie jį ir Matuizų kultūros centro ateitį „Merkio kraštas“ prieš kelias dienas kalbėjosi su gyvybingąja režisiere, aktore, būrelių vadove Irena…

– Pirmoji šio edukacijos ciklo „Įjunk pozityvą“ ašis – interaktyvus spektaklis, skirtas moterims, „Visos mes – Ievos“ su profesionaliomis aktorėmis Redita Dominaityte ir Renata Kutinaite. Kokios moteris kamuojančios bėdos buvo gvildenamos šiame spektaklyje?

– Tai buvo moterims skaudžios problemos, kylančios iš kasdienybės: kaip įsikalti vinį ar pataisyti mašiną, jei neturi vyro? O jei turi – ar jis myli tave? Ar neša tau gėlių? Ką daryti, kai vyras grįžta iš darbo piktas? Štai tokias ir panašias situacijas sprendžia žiūrovai: aktorės klausė auditorijos, ką daryti. Šis spektaklis turėjo humoro gaidelę ir leido žiūrovams atitrūkti nuo rutinos, išeiti iš komforto zonos.

– O ar atvažiavo gyventojų iš kitų Matuizų seniūnijos kaimų? Juk kabinote skelbimus tose vietovėse.

– Taip, atvažiavo iš Krūminių, Pamerkių ir žiūrovai džiaugėsi renginiu. Tik gaila, kad atvyko ne tiek daug, kiek tikėjausi. Labai norisi telkti kaimus. Voriškės ir Urkionys irgi nemaži kaimai, bet iš ten į spektaklį neatvažiavo, nors kabinome skelbimus…

– Galbūt žmonės susidomi, pamatę skelbimą, bet neturi kaip atvažiuoti?

– Kaimo žmonės verčiau sėdi savo kiaute ir neišlipa iš komforto zonos: „Ai, dabar rengtis, važiuoti… Nuėjau, padariau darbus, pavargau, pavalgiau ir televizorių pažiūrėjau.“ Viskas. Kaimai užsikuitę savo darbais ir problemomis, o juos reikia jaukinti, nes žmonėms trūksta bendravimo.

– Pastaraisiais metais vis skambiau kalbama apie interaktyvumą, žmonių įsitraukimą. Kaip manote, ar interaktyvūs spektakliai žiūrovus labiau „užveda” nei įprasti, kuriuos reikia tiesiog stebėti?

– Interaktyvūs spektakliai yra naujovė Lietuvoje, jie artimi taikomajam teatrui. Tai išprovokuoja žiūrovą ir skatina diskusiją. Žmonėms patinka žiūrėti klasiką, bet jie ne visada nori būti pasyvūs, juk gali ir suvaidinti. O gal žiūrovas atras originalų aktualios problemos sprendimo būdą? Kodėl nepabandyti? Gal tu tapsi vakaro žvaigžde?

– Ar norite taikomąjį teatrą įtraukti į Matuizų kultūros centro veiklą?

– Tikrai taip! Beje, aš įstojau į magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijuosiu taikomąjį teatrą Klaipėdoje! Mokysiuosi metodų, kaip įtraukti žiūrovus sprendžiant iškeltas problemas spektaklyje, kuris gali būti kalėjimo, forumo ar socialinio tipo. O kai baigsiu studijas, norėsiu visa tai išbandyti su „Giraitės“ teatru Matuizose.

– Galbūt taikomasis teatras gali išlaisvinti, išjudinti kaimo žmones?

– Būtent! Profesionalūs aktoriai įprastai į kaimą neatvažiuotų, nes jiems reikėtų parduoti daug bilietėlių, o pamatę didelę kainą žiūrovai neateitų. Taigi šis projektas ir leidžia žmonėms kaimuose pamatyti profesionalus nemokamai. O šios aktorės (Redita ir Renata – aut.) ir surenka žiūrovus į sales dėl interaktyvių spektaklių. Žiūrovai Matuizose atsipalaidavo, o moterys atėjo visos gražios, pasipuošusios ir švytėjo!

– O vaikams skirta edukacija? Kokia yra šios projekto dalies misija?

– Kartu su Žilinais norime nutapyti kelis paveikslus, būtų gerai, kad po tris. Rugpjūčio 14 d. vyks Matuizų kaimo šventė ir tada tapysime. Gerai žinoma mūsų krašte dailininkė Lina Čenienė nupieš eskizus, o mes bandysime juos paversti gražiais paveikslais su išliekamąja verte. Norime padaryti gerą darbą ir padovanoti po vieną paveikslą vaikų namams, senelių globos namams, taip pat papuošti savo kultūros centrą, nes dar daug tuščių sienų jame.

– O Žilinai tik kurs spalvingus piešinius ar šį projektą su Matuizomis vykdo drauge?

– Ne vien pieš – visas šis edukacijų ciklas vyksta kartu su Žilinais. Žilinų kultūros centro direktorė pasiūlė man kartu parašyti projektą, taigi ir parašėme „Įjunk pozityvą“. Žilinuose vyks tokios pačios edukacinės veiklos kaip ir Matuizose.

– O ką veiks jaunimas šiame projekte?

– Rugsėjo pradžioje bus susitikimas su Gediminu Storpirščiu. Tada taip pat vyks vaidyba ir bus kuriami etiudai. Nors koncentruojamės į jaunimą, nereiškia, kad vaikai ar suaugę negalės ateiti. Priešingai – visi laukiami!

– Ką dar norite duoti Matuizoms?

– Iš pradžių „Tegyvuoja Giraitė“ buvo šventė, tada festivalis, o aš noriu paversti jį festivalių festivaliu Matuizose. Šventė susikūrė Matuizose, kai atvyko vienas ar du teatrai, tada jų vis daugėjo, kartu atsirado ir kūrybinių dirbtuvių. O šiemet jau įvyko grandiozinis trijų dienų festivalis Varėnoje, kuriame dalyvavo aukšto lygio teatrai. Tačiau „Giraitės“ teatras yra Matuizų, tad ir festivalis turi grįžti čia. Taigi aš turiu slaptą svajonę atrasti „perliuką”, kuris dar labiau garsintų Matuizas. Kažkur yra mėlynių festivalis, Merkinė garsėja istorija, Marcinkonys – nacionaliniu parku, o mes? Plytomis? Kažkada darėme statybininkų šventes, bet tas jau numirė… Matuizos neturi nei istorijos, nei unikalios gamtos, nei žmones pritraukiančių paminklų…

– Tai kultūros centras belieka aukščiausias taškas Matuizose.

– Būtent kultūros centras ir laiko Matuizas. Nors centre dirba tik du kūrybiniai darbuotojai, mes turime teatrą, humoro grupę, folkloro ansamblį, Daivos (Kielienės – aut.) mergaitės dainuoja, mano – šoka linijinius, o moterys tautinius šokius. Puiki veikla! Jei tik dar turėtume trečią darbuotoją, norėčiau sukurti kapelą.

– Jūsų kolektyvuose trūksta vyrų. Kodėl taip sunku jų prisikviesti? Negi nėra vyrų Matuizose?

– Labai smagu, kai vyrai su moterimis šoka tautinius šokius, bet matuiziškiai neina… Aišku, dirba – važiuoja į Vilnių, grįžta pavargę ir sako: „Kur aš tau, Irute, šoksiu? Grįžtu 8 ar 9 valandą (vakaro – aut.), vos kojas tempiu.“ Vyrų yra, bet nėra, kai jų reikia (juokiasi)!

Rytis Skamarakas