Penktadienis, 21 birželio, 2024
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaGyvieji archyvaiVladzė Miliauskienė - Ivanauskaitė (1945 m.). Išėjau, o kai kada vis dar...

Vladzė Miliauskienė – Ivanauskaitė (1945 m.). Išėjau, o kai kada vis dar sapnuoju

Merkinės dailė

Žinau, kad gimėte Masališkėse. Partizanai Ivanauskai buvo Jūsų tėčio pusbroliai. Jūsų broliukas ir sesutė dvynukai mirė anksti ir likote vienturtė. O kur mokėtės, kokie mokytojai padarė didžiausią įtaką, paliko giliausią pėdsaką Jūsų gyvenime?
Mokiausi Merkinės vidurinėje mokykloje. Aš visus mokytojus mylėjau… Bet labiausiai mylėjau mokytoją Stančikienę, ji istorijos mokė, buvo labai švelni, gera ir tuo pačiu neišpasakytai reikli. Labai geras buvo auklėtojas Bliznikas. Dieve, duok jam dangų, jau kokis geras buvo žmogus, sunku apsakyti. Ir direktorius Širvinskas… aš labai neskiriu, kad va – vienas labai geras, o kitas negeras. Ką išsinešiau gerą iš vidurinės, tai lietuvių kalbą. Mokytoja Vydūnaitė- universiteto mokytoja, pati labai mylėjo lietuvių kalbą. Kaip dabar prisimenu, sėdim ant kalnelio atbrailos, kur dabar Krėvės paminklas stovi, ir visa klasė žiūrim į Nemuną, o mokytoja mums sako: vaikai, lietuvių kalba yra labai sena – indoeuropiečių šeimos, bet, vaikai, ji yra tokia graži, kad jūs neįsivaizduojat. Pasižiūrėkit: lietuviškai bernas, kiek jis turi reikšmių: pas ūkininkus – tarnas, bernas gali būti grubesnis žodis ir panelei, paskui bernelis, bernužėlis, Va, žiūrėkit: beržas, berželis, beržužėlis. Man visi visi mokytojai buvo geri. Paskum su mokytoja Vydūnaite buvom kolegės Merkinės internate.
Tai Jūs tapot mokytoja, o kur mokėtės, kuo dirbote?
1963 m. baigiau vidurinę, ištekėjau, 1966 m. baigiau Kauno prekybos technikumą. Dirbau prekyboj, o apie 1968 m. įstojau į Pedagoginį institutą, kur studijavau rusų kalbą, bet nebaigiau. Pradėjau dirbti internate sekmadienine aukle 1966 m., vėliau pradėjau mokyti rusų kalbos. Direktorius buvo Garnevičius. Nedidukas, bet labai „fainas“, gražus. Labai prižiūrėjo tvarkų, talkaunų tvarkų, labai mylėjo vaikus. Išeinu aš iš mokytojų kambario, o Garnevičius – iš direktoriaus kabineto. Kabinetai greta buvo. Eina jis ilguoju koridoriumi ir, pamatęs numestą popieriuką, – pakėlė, o priėjęs prie šiukšlių dėžės pamatė numestą kriaukšlį duonos. Tai jis pakėlė tų duonų, nupustė dulkes, padėjo ant kitos rankos ir nuėjo į valgyklą. Virėjoms pasakė, jog perspėtų vaikus, kad duonos nemėtytų. Geras mokytojas buvo Tekorius, matematiką dėstė… Daug gerų mokytojų buvo…
Internate dirbau mokytoja, bet atlyginimas buvo mažas, gaudavau 60 rublių, tai 1974 m. išėjau iš mokyklos į dailę. Pirmiausia dirbau kontroliere. Vadovų kaip tokių nebuvo, nes kontora buvo Druskininkuose, o Merkinėje buvo meistrai. Pirmas kaukių baro meistras buvo Zapasnykas iš Druskininkų, jis kaip koks poetas buvo, Druskininkų laikraštukui rašė. Tai jis man sako: daryk kokių rodų, aš nespėju, reikia laikraščiui rašyti, čia dirbti, nebespėju. Jis, būdavo, kokių pirmų valandų palieka manį su moterim kuistis ir išvažiuoja į Druskininkus. Tai kai jis išėjo į Druskininkus, aš tapau kaukių baro meistre. Nu, nelengva buvo. Iš pradžių taigi nedaug žmonių buvo. Kai aš atėjau, tai dirbo Vilkelienė, Raugalienė, Jaskelevičienė… Dirbom viena pamaina. Kaukėm gaminti naudojom patį paprasčiausią minkštą ruberoidinį popierių. Mačiau, kaip jį gamino, mes buvom nuvažiavę to popieriaus į Sovietską1. Tą popierių iš visokių atliekų darė: makulatūros, drabužių.


Mokytojas Antanas Kulakauskas su savo mokiniais Merkinės bibliotekoje kasmet prieš užgavėnes kuria popierines kaukes. 2023 m.

Parvežė iš Kauno tokias iš parafino ir kanifolijos padarytas formas, tai moterys mirkino popierių ir tose formose su KMC klijais išformuodavo tas kaukes, tadu ant padėklų dėdavo, kad išdžiūtų, sukaulėtų, tadu tėpdavo dažais. Kai kaukės džiūdavo, tai negeras kvapas buvo, nesveikas. Angelė Kantaravičienė dirbo brigadininke, vėliau – Marytė Bilinskienė. Tai dar buvo tik viena pamaina. Paskum atėjo tokis Raugala Alvydas, tai jis pats darydavo tas kaukių formas
O kaip Raugala Alvydas tas kaukių formas darė?
Sukala medinį rėmą, jame iš molio suformuoja būsimą kaukę ir tą dėžę iki kraštų užpila kanifolijos – parafino mase. Kai ta masė sustingdavo, nuimdavo ir molį išskaptuodavo, išimdavo. Tai jis darė ne tik gamybai, bet kartais padarydavo nedideliam tiražui, paprašytas savų. Galima sakyti, specialus užsakymas. Jis Klaipėdoje buvo baigęs kažkokį taikomųjų menų profesinę ar kažkokią panašią mokyklą. Pas mus gi klaipėdietis Diburys atvažiavo tų mokyklų baigis. Gražūs, jauni vyrai atvažiavo. Aš pagalvoju, kaip man juos susodint dekoruot su tom moterim.2 Sakau, vaikai vaikai, nu, kur man jus dėt. Nu, vienu pasliksiu in brigadininkus, o kitų – gal į liejimo barų… O Diburys tokis sarmatlyvas buvo, sako, aš nieko nemoku… O jo dabartinė uošvė Marytė sako: aš tavy išmokysiu, gal žentas būsi… Ar taip nebuvo? Bet koks jis geras vaikas buvo, koks geras, mes juom pastikėjom kaip savim. Jis iš mūs in kariuomenę išėjo… Per atostogas atvažiavo aplankyt, o po kariuomenės atvažiavo dirbt. Liko ir liko… Iš pradžių buvo tik viena pamaina, nei džiovyklos nebuvo, nieko… Viskas darėsi natūraliai. Kiek padarė, tiek padėdavo, padžiaudavo ant stalų, palangių. O paskui gamyba plėtėsi. Užsakymus reikėjo daryti, tadu jau pastatė džiovyklų, tų pastatų, kuriam dirbom, ventiliatorių statė, lubas kėlė.. Pradėjom dirbti dviem pamainom, ceche dirbo virš 70 žmonių. Dievuliau, vežėm tas kaukes ne tik po Lietuvą, po visų Sąjungų vežėm… Nei Lietuvoj, nei Sąjungoj niekas jų negamino. Pirmiausia Kaunas bandė kaukes daryti, bet miesto moterim tas darbas nepritapo. Kaimo moterys labiau prie vargo pratusios. Mūsų kaukės važiavo net in Kolos pusiasalį. Iš pat pradžių viskas buvo daroma rankom ir labai daug daroma, bet daugėjant užsakymų nebespėjom, tai Druskininkų įrankinis sugalvojo frikcinius presus. Ant tokio vamzdžio lėtai sukosi ir spaudė. Va čia, kur jūs turit vilkų, tai jis rankom darytas. Tos, kur rankom darytos, jos buvo gilesnės, išraiškingesnės, o su presu – plokštesnės, ne tokios išvaizdžios. Kai padarė frikcinius presus, rankomis jau niekas neformavo. Rankomis labai kenksmingas darbas buvo – visą dieną sėdi šlapiai, KMC klijai kenksmingi – garuoja. Su presais į mėnesį gamindavom iki 70 tūkstančių „štukų“ kaukių. Ir tai buvo ne sezoninis darbas. Ištisus metus. Kai atsirado laisva Lietuva, tai tos kaukės pasidarė nereikalingos ir tik po Lietuvą vežiojom, bet paklausos nebeturėjo.
O taigi tas kaukes dekoruot reikėjo, tai kiek pas jus dailininkų dirbo?
Dvylika moterų formaviman, dvylika šveitiman, nes kaukes reikėdavo padengt kreida ir nušlifuot, kad jos glotnios būtų, antrinis gruntavimas buvo iš mezdrų klijų su vandeniu ir koalinu, kaip grietinė, tik geltonesnis. Tada jos slidžios tapdavo, dar popierių iš vidaus klijavo. Dvylika moterų tik paviršių dengė, o dvylika užnešdavo antakius, lūpas, ūsus ir liežuvį. Procesas taip buvo surikiuotas, kad kiek išėjo kaukių, tiek reikėjo dekoruot ir supakuot. Ai, dar du vyrai akis kalė. Ant tokių medinių pagalių apvaliais kaltais kalė Jauneika ir Barynas. Jie buvo su negalia, bet čia gerai uždirbdavo. Sėdi sau ir kala akis.
Pasakysiu, kaip manį vienų kartų suėmė pavydas. Aš dirbau meistre ir atlyginimas buvo 80 rublių. Premijos Dailėj buvo iki 40 procentų gauto atlyginimo. Parsivežiau atlyginimų lapelius ir žiūriu, kiek gi mano darbininkai uždirba. Tai buvo darbininkės, kad uždirbo 364 rublius su kapeikom, o mano atlyginimas 140 rb. ant popieriaus, tai Jūs įsivaizduokit, koks pavydas suėmė. Tai kas, kad tu meistras, dabar tai meistras vaikšto papus atstatęs ar užpakalį užrietęs… Kai reikėdavo, aš padėdavau moteriškėm dirbti. Mums buvo nenaudinga dirbti netvarkingai. Jei tvarkingai dirbi, kas mėnesį gauni 30 procentų premijų. Tai didelis dalykas. Tai mes labai stengėmės, kad visos operacijos būtų atliekamos tvarkingai, kad moteros gautų premijas ir, jeigu matom, kad netraukiam, ar kad koks čp3 gavosi, na, pavyzdžiui, parsivežėm naujų medžiagų ir kaukės skilinėja, negali tu jų leist, tai mes dirbdavom naktim, kad gale produktas išeitų toks, kaip turi būt. Ir jeigu matydavom, kad visas cechas traukia, o nespėja pakavimas, sėsdavom be jokios išimties visi ir padėdavom vieni kitiems, toki visi draugiški buvom. Taip buvom išmokyti dirbt ir gyvent. Man tai buvo gerai.
Buvo tokie taupymo blankai, mes juos pildydavom, ir pagrindinės įmonės tiekimo skyrius išmokėdavo mums premiją, tai mes tų premijų ir dalindavomės. Iš savo premijos skirdavom ir liejimo įrankinės vyrams: Janickui, Paltarackui, nes jie pas mus ateidavo taisyt įrangos. Tai kiti vyrai lyg ir pykdavo, kodėl jiems duoda, o mum ką – nepriklauso? Nu, tai ir nepriklauso, jūs neužsidirbot, tai ir nepriklauso. Dar ir katilinė buvo didžiulė pastatyta, mazutu kūreno. Tai ne tik Dailės cechus apkūreno, bet ir gyvenamus namus šildė. Tai būdavo dar ir tiem numetam. Vienų ketvirtį vieniem, kitų kitiem.
Sovietmečiu, nežiūrint planinės ekonomikos, trūko ne tik plataus vartojimo prekių, bet ir gamybos priemonių. Reikėjo „blato“, pažinčių ir kyšių, kad gautum gamybai reikiamą įrangą, medžiagas. Ar jūsų tokioje paprastoje kaukių gamyboje nebuvo problemų?
Visokių kuriozų būdavo. Nebuvo dažų kaukėm dažyti, betgi skaitai, radijų klausai. Sužinojau, kad dailininkams dažus gamina Leningradas. Galvojat, nenusibaladojau in Leningradų? Gavau Lengvosios pramonės ministro įgaliojimą, nuvažiavau į Leningradą ir parsivežiau „tašę“ dažų tūtelėse. Vėliau iš ten atsiuntė dažų ir dėžutėse. Teptukų neturim. Nusibeldžiau į Vietinės pramonės ministerijų, Algirdo gatvėj buvo. Senas pastatas, labai gražūs laiptai.. Nuėjau ir pakliuvau pas vietinės pramonės ministrų. Dabar gal septynias ar aštuonias duris praeit turėsi, kol pas ministrą pakliūsi… Nuėjau, sėdi tokis pagyvenęs žmogus, labai garbanoti plaukai. Sakau, laba diena ir tyliu, nežinau ką sakyt. O jis labas labas, ko atvažiavai? Sakau, ministre, teptukų atvažiavau… Ko ko? Teptukų, sakau. O jis sako: aš teptukų tai nedalinu. Nu „pašposinom“, dabar sakyk, kokių tau teptukų reikia? Sakau, iš tiesų reikia voverės plauko teptukų, nes kaukių dekoravimui kitokie teptukai netinka. Reikia įvairių numerių teptukų. Sako, iš kur tu žinai, kad tokių yra? Sakau, nu, dailininkai tai kuo dailina? Tik tokiais dailininkai ir dirba. Sako, mes turim tokį fondą dailininkams, bet ne kaukių barui… O jis prieš mėnesį buvo pas mus ceche apsilankęs… Ir ceche jam labai patiko, labai švaru, tvarkinga buvo, o moterys, laukdamos ministro, viskų iššveitė, jokia valytoja taip neišvalys, net užuolaidas melsvas pasikabino… Niekad taip šviesu ceche nebuvo… Tai jam labai patiko.. Tai jis sako, nu, jums tai padėsiu, einam, pas mus ministerijoj yra sandėlis šitiem teptukam. Ir mes nusileidom tokian „padvalan“. Ten buvo sandėlys, jis mane nuvedė, pristatė sandėlininkei ir sako: kažin kiek neduosim, bet tu pereik, išsirink, kiek kokių reikia dviem pamainom. Kai išrašys važtaraštį, ateik pas manį, be mano parašo tau neatiduos… Išsirinkau su sandėlininke tuos teptukus, grįžau pas ministrų parašo, palikau jam baravykų marinuotų. Tais laikais, kai nori ką nors gauti, turi ką nors ir nusivežti. Jis man pasirašė, ir aš laiminga parsivežiau tuos teptukus „tašėj“ į Merkinę. Dalinu kiekvienai: akim vienokie, ūsam kitoki, liežuviui dar kitoks. Kiekvienam dažui kitas teptukas. O prieš tai teptukus patys darėm. Barynas gamino. Kokių tik plaukų jis nedarė: ir kiaulės šerių, ir katės plaukų… O kaip jis darė: kai lieka tušinukas tuščias, tai jis „dratų“ prakiša, užkabina plaukų ir intraukia, kad padaryt teptukų… Negaliu atsidžiaugt savo buvusiais darbuotojais, bet aš labai pykau ant pijokų…

Vladzė Miliauskienė išsaugojo „stebuklingą“ frezą, kurios važiavo į Minską. Freza ir Merkinės dailės cecho išlikusios kaukės, kai grįš iš parodos Žemaitijos nacionaliniame parke, bus perduotos Merkinės krašto muziejui


Padarė tuos frikcinius presus kaukėm, o ji vis tiek apžėlus… Tai vyrai Druskinkuos padarė tokias frezas, pritaikė kaukėm, bet jie nedaug tų frezų gaudavo. Sužinojau, kad tas frezas gamina Minske. Kažkokioj visąsajunginėje labai tikslių prietaisų įmonėje. Nuvažiuoju in Druskininkus, tiekimo skyrius davė man sidabrinių grandinėlių, gintaro, kad turėčiau ką nusivežti. Tamsūs laikai buvo. Nieko nebuvo. Nusipirkau „tašę“, prisipirkau „po blatui“ Merkinėje dešrų, konservų ir su „taše“ važiuoju traukiniu iš Druskininkų in Minskų. „Po blatui“ 4, tai juk bendram Merkinės reikalui… Nuvažiuoju in tų gamyklų, niekas su manim nešneka prie „prachadnos“ 5. O buvau sustarus su tiekimo skyriaus viršininku. Pasakiau, kas manęs laukia, jie paskambino, jis atėjo, manį pasitiko ir aš su „taše“, su rankinuku paskui jį…

Sovietmečio paradoksas. Visuotino deficito laikai. Elementari freza, reikalinga kaukių gamybai, Minsko gamykloje už kyšius „įkrito“ į Vladzės rankinuką, kad atkeliautų į Merkinės dailę. 2024 m.

Paskum jis mane nuvedė pas direktorių. Pasakiau aš jam, ko mums reikia, o jis sako, žinau, mes Lietuvai kai ką gaminam, bet jūs neturit limito… Tom frezom visa Lietuva neturi limito. Aš jam sakau, ar turi ar neturi tų limitų Lietuva, bet aš be tų frezų gyvent negaliu, dirbt negaliu… O mes produkcijų tai po visų svietų vežiojam. Nu, jūs čia taip gražiai šnekat, labai reikia, tai mes jumis neoficialiai duosim dvidešimt frezų… Bet kur jūs insidėsit? Aš jam atidariau rankinuką ir parodžiau, kur insidėsiu. Jis sako, kokia jūs drąsi moteris. O aš sakau, aš priversta, nes mano moterys dirbt negali ir uždirbt negali… Atnešė jis man tų frezų, aš jas in rankinukų, apdengiau laikraščiu, ir viskas. Palydėjo mane tiekimo viršininkas atgal, pro tą „prachadnają“, bet „tašė“ liko. Kai veži taigi ne dvi ar tris, o kad atkelt sunku būtų…
Ar tik prie kaukių gamybos teko dirbti, ar ir kituose baruose Merkinės Dailėje teko padirbėti?
Kaukės dirba gerai, liejimas netraukia, nors tu ką nori. Neina ir viskas. Liejimo ceche darbo sąlygos buvo kenksmingos, vyrai iš poliravimo cecho išeidavo kaip beždžionės… Ant akių akinius duodavom, betgi nei kaukių, nei respiratorių nebuvo. Atvažiuoja inžinierius, ateina pas viršininką, o viršininkas tuo metu buvo Baltuškonis. Ateina pas manį ir sako: Vlada, ar tu neužpyksi, jeigu mes tavi paimsim ir perkelsim in liejimų. Aš išsigandau, aš gi to liejimo tai nežinau. Ir žemėse liejimas, ir kokeliuose, o paskui iš Ukrainos dar parvežė liejimo mašinas. O Viešpatie, kaip su tais pečiais dirbti, jie pastatyti iš šamotinių plytų, Palemone degė, asbestinį molį parsivežėm… Sako, būk tu gera, kap jūs premijas gaunat ir gaunat, nu a liejimo vyrai niekada tų premijų negauna… O jiem labai „abidna“, ypač kai gaunam ketvirtines premijas už sutaupytas medžiagas: ar klijų, ar kokį teptuką, ar dažų… Tai inžinierius man ir sako, eik tu pas vyrus, padirbėk tu nors pusę metų, kad juos pastatyt ant kojų.
Jau čia mes išliejom, betgi brokas ir brokas, paskum „insicinkinom“, tai labai gerai dirbo, kad ir Keršys… Nu koks gudrus ir „talkaunas“ žmogus. Kas, kad „čėrkų“ paimdavo, bet jis kai atsistodavo dirbt, tai žino, ką daro.. Kavaliauskas Romas, Bubnelis, Žukauskas Antanas, daug tų vyrų dirbo… Sakau, vyrai, nu priliejom mes, o ar nušlifuosit. O abu Jančiauskai dirbo pakaviman. Sako – mes padarysim, bet kas supakuos. O reikia rankenėles sukalt, susukt, o keptuvės sunkios. Mes padaryt padarysim, bet kas supakuos… Sakau, darysim talkų. Tuo tarpu vyrų cechan brigadininke dirbo Butrimavičienė, o viršininku dirbo Aleksonis, atkeltas iš Druskininkų, jis ten sidabro cechui vadovavo ir jį atsiuntė į Merkinę, kad čia pakelt liejimo cechų…

Merkinės dailės cecho mažo tiražo nelegalios produkcijos pavyzdys: medalis, skirtas Merkinės tarybinio ūkio saviveikliniam kolektyvui „Radasta“ (ansamblio vadovavė Onutė Guzienė)


Ateinu pas viršininkų ir sakau, nu, šiandien aš padarysiu didelį nusikaltimų… Nu nu, kokį? Sakau, važiuoju in parduotuvę ir pirksiu šampaną. Kokiu madu? Mano vyrai padarė planų… Negali būt, sako, bet jeigu tu važiuoji, tai aš tau duodu pinigų, nupirk ir už manį… Parsivežam penkias bonkas šampano, susirenkam poliravimo kambarin, cechelin.. Gersim už tai, kad padarėm planų, nes niekada tie vyrai plano nedarė… „Pachalymidavo“ 6, kai norėdavo pinigo pasidaryt, bet plano nepadarydavo… nu, mes čia jau atsidarėm tų šampanų, sveikinam tuos vyrus, kad planą padarė, džiaugiamės… mūs viršininkas ir sakys tokiu storu balsu: Vyrai vyrai, nu, vyrai vyrai, pirmų kartų planų padarėt. Aš jus labai sveikinu… ir jis su ta pilna taure sveikina vyrus, o tuo metu atsidarė durys ir įeina vyr. inžinierius iš Druskininkų… Tai mes visi kaip elektru buvom nutrenkti. Stovi visi išsigandę ir Butrimavičienė nieko nešneka… sakau, vyr. inžinieriau, mes planą padarėm. Ką aš girdžiu, aš čia probėgšmais, važiuoju į Kauną, ten dar buvo Druskininkų meno gaminių įmonės cechas… Kaune, Klaipėdoj, Palangoj buvo cechas, Lazdijuose, bet jei jūs vyrai padarėt planų, aš su jum šampano paimčiau, bet negaliu… jis pats palaimino… Visokių komedijų buvo
Keramiką įkūrėm. „Jiesion“ važiavau, ten porcelianą, fajansą gamino. Ten galingi pečiai buvo. Jau mes krutėjom, kai Pretkelis su juoda keramika pas mus atvažiavo. Aš pati du keramikos pečius iš Utenos parvežiau. Toje gamykloje buhalterijoje dirbo mano pusbrolio žmona Onutė Žukauskienė, ji padėjo gauti. Tie pečiai buvo tokio dydžio kaip šaldytuvas. Vėliau žemėn pečius įmūrijo.

„Iš visų kaukių man labjausiai patiko zuikutis. Jis toks mielas, geras“. Vladzė Miliauskienė. Merkinė, 2022 m.


O iš kur Merkinėje atsirado medaliai – Lietuvos kunigaikščių kopijos?
Prieš Večkį cechui vadovavo Vladas Jaskelevičius, jis ir formas medalių iš Kauno atvežė. Jis gi kaunietis, tremtinys, tai jis ir atveždavo tų gipsinių kopijų. Ogi mūsų vyrai nagingi, ką nors gražesnį gipsinį darbą turguje nusiperka, pasidaro formą žemėje ir išlieja. Tose žemėse ko tik jie nedarė, mūsų vyrai vunderkindai buvo. Medalius nuvariuodavo ir iškart pakavodavo. Blogai, kad mes nenufotografavom savo gaminių, produkcijos. Dar jūsų nuotraukose buvo keramikos gaminiai, bet kažkam atidaviau… Vienas ateina, kitas, man to reikia, man va, to reikia, o aš tokia „lapadūšis“, ir atiduodavau.
O kiek metų dirbot Merkinės ceche?
Pradėjau 1974, baigiau 2004 m. Ir kaip man gaila to cecho, aš nemoku pasakyt. Labai mylėjau savo žmones…. Giedra7, nabašnikas, mane ne Vladze vadino, o Vladziuke. Aš gi pusantrų metų pas vyrus liejimo ceche dirbau, paskui atėjo Jakavonis Jonelis. Jau kokios kenksmingos ten darbo sąlygos buvo, žemėj aliuminį lieti, jau kokios kenksmingos… o iš poliravimo cecho vyrai išeidavo kaip beždžionės… Ant akių akinius duodavom, betgi nei kaukių, nei respiratorių nebuvo… Paskui atvežė iš Ukrainos liejimo mašinas, pastatė liejimo ceche, o niekas nemoka, kaip su jom pradėt liet… Diburys pirmas su jom pradėjo lieti, jis gi menininkas buvo, bet jo rankos in viskų labai tiko. Tai jis ne tik „skarvadas“, jis žirkles liejo, bet jos nepasiteisino… Korpusas aliumininis, o kad kirptų, Druskinkuos pripresuodavo metalines plokšteles. Galvanikoj dirbo Raugala Algis – Liotčikas. Koks jis gabus vaikas buvo, viskam. O jau geras. Mamų diena buvo. Galvanikos ceche pasiruošiam pietus, atvažiuoja Algelis, jis jau tadu mašinų turėjo, dar nevedęs. Ateina jis su dėže, o dėžėj tortas, tais laikais tortas stebuklas buvo… Gėlių parvežė… Buvom taip visi surišti vieni su kitais: gamyba, žmogiškumu, atlyginimais ar kokia bėda… Kad ir apie tų patį Giedrų… Trūko jam skrandis, tai tas pats Algelis suorganizavo autobusų ir vyrus nuvežė, kad duotų kraujo už Giedrų. Ligoninėj, perpilant kraują, reikėjo prieš tai jo duoti, mainais…
Paskutiniu metu jokio metalo trūkumo nebuvo, juo labiau pertekliaus, bet jei ne Danutė Petrauskienė, duok, Dieve, jai… tai vienas žmogus būtų ilgai ir nuobodžiai sėdėjęs… Vogė kas netingėjo. Kodėl vogė? Nes ten gamino gražius daiktus. O ką mes turėjom? Nieko neturėjom. Pinigo lyg tai yra, betgi prekių tai jokių. Tik per „blatą“ ir talonus. Tai ką gražaus padarydavom, taigi visi norėdavo sau parsinešt. Ar kaukę kaimynų vaikui, rankenėlę baldam, ar durų rankeną standartinę pasikeist, ar rėmelį kokį, taigi nešėm namo ir kabinom ant sienų.
Viskas būtų buvę gerai, bet mus apvogė. Mes galvanikos cechui nupirkom nikelio vario plokštes už 2 milijonus rublių. Vyrai jas sumerkė iš vakaro, dvi dienas pabuvo, o sekančią naktį jas pavogė… Tada jau viskas… Verkėm su Birute (Janickiene), aš tuo metu vyr. meistre dirbau…
25 metus dailėj pradirbau, Išėjau, o kai kada vis dar sapnuoju…

Algimantas Černiauskas
Brolių Černiauskų nuotr.

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai