Pranešimas, skaitytas Pirčiupių kaimo tragedijos 80-mečio minėjime birželio 6-ąją…
Kovai su partizanais ir jų rėmėjais Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai steigė specialius policijos padalinius. Kartais šie padaliniai būdavo ir divizijos dydžio. Minėti policijos padaliniai dažniausiai veikė Rytų fronte. 1940 m. rugpjūčio 17 d. SS ir policijos vado H. Himmlerio įsakymu dvylika SS ir policijos dalinių buvo pasiųsti į Trečiojo reicho okupuotas šalis (Lenkiją, Prancūziją ir kt.). 1942 m. liepos 9 d. H. Himmlerio įsakymu vokiečių policijos batalionai buvo suformuoti į motorizuotus policijos pulkus. Kiekvienas pulkas turėjo 3–4 batalionus ir specialiąsias kuopas (žvalgybos, tankų sekimo ir naikinimo). Policijos batalionų struktūroje paprastai būdavo štabas, žvalgybos būrys, trys kuopos, viena sunkiųjų ginklų kuopa, kurią sudarė vienas kulkosvaidžių ir vienas granatsvaidžių būriai. 1942 m. liepos mėn. buvo suformuoti 25 policijos pulkai, turėję numerius 1, 4–27. Vokiečių SS ir policijos pulkai buvo steigiami įvairiuose Vokietijos miestuose bei vokiečių okupuotuose kraštuose. 1942 m. spalio mėn. suformuoti pulkai Nr. 2 ir Nr. 3. Nors minėtieji pulkai turėjo SS vardą, tačiau jie ir toliau liko vokiečių tvarkos policijos pavaldume1. SS ir policijos 16-ojo pulko istorija prasidėjo nuo vokiečių policijos 305-ojo bataliono suformavimo Hamburge. Policijos batalionai pradėti telkti Vokietijos-Lenkijos karo pradžioje. Jie buvo priskirti tiems Vermachto daliniams, kurie įžygiavo į Lenkijos teritoriją. Vokiečių policijos batalionų uždaviniai buvo paimti į nelaisvę išsklaidytus nedidelius Lenkijos kariuomenės dalinius, surinkti paliktą lenkų karišką turtą, rūpintis užfrontės sričių saugumu. 1940 m. viduryje vokiečių policijos batalionų skaičius pasiekė 101, į juos pašaukta daug jaunų naujokų ir policijos rezervistų. Taip pat buvo sudaryti ypatingieji policijos batalionai, turėję numerius 251–256 ir 301–325. Pastaruosiuose batalionuose buvo telkiami tvarkos policijos (Ordnungspolizei) elitiniai kadrai2. Vokietijai 1939 m. okupavus Lenkiją, šis batalionas iš Hamburgo 1940 m. spalio mėn. buvo perkeltas į Kielcų miestą Lenkijoje. Čia bataliono policininkai saugojo karinius objektus nuo sabotažo ir diversijų aktų, taip pat vykdė represijas prieš taikius Lenkijos gyventojus. Yra žinoma, jog 1941 m. rudenį (apytikriai – rugsėjo mėn.) bataliono kareiviai plėšikavo Kielcų gete ir mušė jo gyventojus. Batalionas anksti ryte apsupo getą ir darė kratas, kad iš gyventojų atimtų vertingus daiktus. Vokiečių policininkai įsiverždavo į butus ir pusnuogius gyventojus varė į gatvę. Butuose buvo atliekamos kratos, atimami vertingi žydų daiktai, o patys geto gyventojai dažnai sumušami3.
1941 m. liepos mėn. (pagal kitus šaltinius – spalio mėn.) vokiečių policininkai sušaudė 16 moterų. Dvylika bataliono policininkų nuvažiavo prie kalėjimo. Iš kalėjimo buvo išvesta 16 lenkių moterų. Jas susodino į sunkvežimį ir nuvežė apie 20–30 km už Kielcų. Pasmerktosios mirčiai moterys užrištomis akimis po keturias buvo atvedamos prie duobės krašto ir sušaudomos. Jeigu kuri dar rodydavo gyvybės ženklus, buvo papildomais šūviais pribaigiama. Po egzekucijos baudėjai sugrįžo į Kielcus4. 305-ojo bataliono (vėliau pavadinto 3-iuoju) kareiviai plėšikavo Radomo mieste (Lenkija) bei viename kaime netoli Radomo (Lenkija), tyčiojosi iš žydų, pjaustydami jiems barzdas ir neatlygintai imdami maisto produktus5.
1942 m. vasario mėn. 305-asis batalionas iš Lenkijos buvo pasiųstas į Leningrado sritį ir Volchovo rajone užėmė gynybines pozicijas iki 1943 m. birželio mėnesio. Batalionas dalyvavo kautynėse su Raudonosios armijos daliniais prie Puškino miesto ir Pulkovo aukštumose. Bataliono 3-ioji kuopa buvo dislokuota prie Ladogos ežero pietinės pakrantės ir privalėjo aprūpinti batalioną maisto produktais bei amunicija. 1942 m. vasarą (pagal kitus šaltinius – 1943 m. kovo mėn.) 305-asis batalionas buvo įtrauktas į SS 16-ojo pulko sudėtį ir gavo 3-iąjį numerį (bataliono vadas buvo policijos majoras Georgas Weissigas). Nuo 1942 m. rugsėjo mėn. iki 1943 m. pradžios 305-asis batalionas buvo ispanų „Mėlynosios divizijos“ rezerve Leningrado srities gyvenvietėje Krasnyj Bor, Nikolajevkos vietovių apylinkėse6.
Buvusio 16-ojo pulko raštininko Kurto Glaserio parodymais, 1941-1942 m. žiemą į Leningrado frontą buvo permesti trys Šiaurės Vokietijoje suformuoti vokiečių policijos batalionai – 305-asis (sudarytas iš tikrosios policijos tarnybos policininkų), 102-asis (sudarytas iš pašauktų atsarginių) ir 53-iasis. Iš šių batalionų ir policijos pulko „Nord“, sumušto prie Staraja Rus, likučių esą ir buvo 1942 m. suformuotas 16-asis SS ir policijos pulkas. Dėl fronte patirtų didelių nuostolių (53-iasis batalionas buvo beveik visiškai sunaikintas), 1942 m. gruodžio mėn. 16-ajam pulkui buvo priskirtas iš Reicho atvykęs rezervas (apie 200–300 policininkų), kuris 6 mėn. buvo apmokomas Rygoje. Internetiniai šaltiniai taip pat nurodo, kad 16-asis SS ir policijos pulkas buvo sudarytas 1942 m. liepos mėn. iš vokiečių policijos pulko „Nord“ („Šiaurė“)7. Yra žinoma, kad 1942 m. gruodžio mėn. 16-ojo pulko vadas buvo iš Berlyno kilęs policijos pulkininkas Emilis Kurskas (Emil Kursk)8. Iki 1943 m. rugsėjo mėn. vidurio 16-ąjį pulką sudarė du batalionai – 2-asis ir 3-iasis. Nėra aišku, kas sudarė 16-ojo pulko 1-ąjį batalioną (nors kai kurie internetiniai šaltiniai nurodo, kad pulką sudarė 4 batalionai, tačiau 4-asis batalionas 1943 m. buvo išformuotas). Suimtojo A. Lorenzo parodymais, 1944 m. pavasarį buvęs SS ir policijos 9-asis pulkas buvo prijungtas prie 16-ojo pulko ir tapo pastarojo 1-uoju batalionu. 3-iojo bataliono vadas buvo kpt. Šlikeris (Schlicker?), 10-osios kuopos (3-iojo bataliono) vadas – vyr. ltn. Maksimilianas Bogneris, 2-ojo bataliono vadas – kpt. Konradas Jansenas9.
1943 m. birželio mėn. 3-iasis batalionas, patyręs didelius nuostolius Leningrado fronte, pasitraukė į Valmieros miestą Latvijoje. Čia batalionas buvo papildytas naujais kareiviais. 1943 m. rugsėjo mėn. 3-iasis batalionas buvo pasiųstas į Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos pasienį ir veikė Daugpilio, Breslaujos, Apso, Vidžių apylinkėse. Batalionas saugojo karinės reikšmės objektus ir kovojo su partizanais, dalyvavo operacijoje „Fritz“ (1943 m. rugsėjis–spalis) prieš sovietinius partizanus. Operacijos metu vokiečių policininkai šukavo miškus, tikrino gyventojų dokumentus, degino kaimus ir plėšikavo – grobė iš gyventojų maisto produktus ir kitą turtą10. 16-ojo pulko 2-oji kuopa tuo metu sulaikė apie 30–40 asmenų ir juos perdavė vokiečių saugumo tarnybai (SD). Tolesnis sulaikytųjų likimas nežinomas. Šios kuopos policininkai taip pat sunaikino penkias partizanų paliktas stovyklavietes ir nušovė vieną atsitiktinai sutiktą partizaną11. Pagal K. Glaserio parodymus dalis 16-ojo pulko policininkų 1943 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo operacijoje „Sommer“ („Vasara“) Šiaurės Rytų Lietuvoje. Šios operacijos metu buvo gaudomi žmonės, išvežti į prievartos darbus Vokietijoje. Pasibaigus operacijai pulko štabas atvyko į Švenčionis, po to pulkas buvo perkeltas į Idricą12. 1943 m. spalio mėn. 305-asis (vėliau – 3-iasis) batalionas buvo perkeltas į Nevelio miestą kovai su partizanais. Ten buvo vykdoma priešpartizaninė operacija „Heinrich“, šukuojamos apylinkės ir ieškoma partizanų. Šios operacijos metu vokiečiai taip pat degino ir plėšė rusų kaimus. Sudegintų kaimų gyventojus policininkai sulaikydavo ir konvojuodavo į surinkimo punktus. Dalį gyventojų išvežė prievartos darbams į Vokietiją13. 3-iojo bataliono vadas 1943 m. rugsėjo–spalio mėnesiais buvo policijos majoras Georgas Weissigas (nuo 1944 m. rudens jis buvo 16-ojo SS ir policijos pulko vadas)14.
1943 m. lapkričio 3 d. 16-ojo pulko policininkai Glubokų (Baltarusija) apylinkėse vykdė gyventojų evakuaciją. Dalis evakuojamųjų buvo išsiųsti prievartos darbams į Vokietiją. Kito pulko policininkai prie Vorobji gyvenvietės sulaikė vieną moterį, kuri buvo sušaudyta bandant pabėgti. Vorobji kaimą vokiečių policininkai sudegino. 1943 m. lapkričio 6, 7 ir 12 dienomis 16-ojo pulko policininkai sudegino Šarovitovo, Aleksejenkų, Bezzubenkų ir Pezanicho kaimus bei nukovė tris partizanus15. 1943 m. gruodžio mėn. SS 16-asis pulkas kovojo su sovietiniais partizanais Polocko, Vitebsko, Velikije Luki ir Sebežo srityse bei rajonuose. Tuomet vokiečiai vykdė operaciją „Otto“ (1943-12-19–1944-01-01). Nacistai, kaip ir ankstesnių operacijų metu, naikino kaimus, suiminėjo ir šaudė jų gyventojus. 3-iojo bataliono 9-oji kuopa būrio vado ltn. Zimmermano įsakymu sušaudė 5 civilius gyventojus ir 2 partizanus16. 1943 m. gruodžio mėn. pulko kareiviai vienoje gyvenvietėje apie 50 km nuo Sebežo suėmė keliolika sovietinių partizanų. Keturi suimtieji buvo pristatyti į pulko štabą. Čia juos perėmė obervachmeisteris Hermanas Krolis ir nusivedęs prie upelio sušaudė17. Priešpartizaninėse operacijose Sebežo rajone dalyvavo ir pulko transporto kolona, vadovaujama kpt. Ungerio (Unger). 1943 m. gruodžio pabaigoje kpt. Ungeris įsakė savo pavaldiniams visus be dokumentų sutiktus asmenis šaudyti. Novoje Pole kaimo apylinkėse transporto kolonos nariai sulaikydavo ir tikrindavo kelyje sutiktus asmenis. Vokiečių policininkai čia sulaikė apie 20–30 dokumentų neturinčių asmenų ir juos sušaudė18. 1944 m. pavasarį vienas pulko padalinys (autokolona) Velikije Luki srities Idricos rajone vykdė gyventojų išvežimą darbams į Vokietiją. Akcijos metu apie 150 žmonių buvo sulaikyta išvežimui ir 15 sušaudyta už atsisakymą vykti į Vokietiją prievartiniams darbams. Batalionui teko dalyvauti kautynėse ir su Raudonosios armijos daliniais. 1944 m. balandžio mėn. viduryje 16-as pulkas buvo išsiųstas papildymui į Vilnių19.
Pulko vadas tuomet buvo policijos pulkininkas leitenantas Walteris Titelis, atvykęs į pulką 1943 m. liepos 17 d. W. Titelis buvo nacionalsocialistų partijos narys nuo 1933 m. gegužės 1 d. Jis taip pat 1944 m. pavasarį buvo Kovos su partizanais Lietuvoje štabo viršininkas. Yra žinių, kad W. Titelis žuvo kovose dėl Vilniaus su sovietais 1944 m. liepos 9–12 dienomis20. Viena 16-ojo pulko kuopa dislokavosi Kalvarijų gatvėje, o pulko štabas įsikūrė Gedimino gatvėje. Vilniuje pulkas buvo papildytas naujokais ir performuotas. Pagal buvusio pulko kariškio A. Lorenzo parodymus iki 1944 m. balandžio mėn. 16-ąjį pulką sudarė du batalionai – 2-asis ir 3-iasis. Balandžio mėn. prie 16-ojo pulko buvo prijungtas vokiečių policijos 9-asis pulkas, kuris tapo 16-ojo pulko 1-uoju batalionu21. Vokiečių policijos Vilniaus miesto vado 1944 m. balandžio 22 d. įsakymu 16-ojo pulko 1-asis batalionas turėjo suformuoti 46 policininkų parengties rezervinį dalinį, kuris turėjo būti dislokuotas Trakų g. 9. Šis parengties dalinys, esant reikalui, turėjo padėti miesto policijai atlikti įvairias užduotis. 1944 m. balandį kovai su partizanais buvo sudarytas specialus štabas – Bandenkampfstab Litauen (Kovos su partizanais štabas). Savo veiklą štabas pradėjo 1944 m. balandžio 28 d., įsikūrė Vilniuje, Gedimino g. 1. Šiam štabui buvo pavaldus ir 16-asis pulkas. Kovos su partizanais štabo viršininko F. Jeckelno įsakymu buvo paskirtas 16-ojo pulko vadas W. Titelis (štabo viršininko pareigas ėjo iki 1944 m. gegužės 16 d., po to šias pareigas perėmė Tvarkos policijos vadas Lietuvoje plk. ltn. Walteris Musilis). Gegužės pradžioje dvylika pulko policininkų buvo iškviesti į štabą ir gavo užduotį nuvežti į Ukmergę ir Uteną 25 Lietuvos vietinės rinktinės (toliau – LVR) karius, kurie vėliau žuvo kovose su lenkų partizanais Ašmenos apskrityje. Šią užduotį vokiečių policininkai sėkmingai įvykdė22. Vilniaus apylinkėse batalionas 1944 m. gegužės antroje pusėje dalyvavo Lietuvos vietinės rinktinės batalionų nuginklavime ir areštuose. Yra žinių, jog atskiri 16-ojo pulko padaliniai dalyvavo LVR karių ir policininkų nuginklavime bei išsiuntime į Vokietiją per Kauną 1944 m. gegužės 21 d. Iš viso 16-ojo pulko policininkai nuginklavo ir išvežė į Kauną apie 600 plechavičiukų23.
16-ojo pulko policininkai dalyvavo ir likviduojant LVR karo mokyklą Marijampolėje 1944 m. gegužės viduryje. Pulko autobūrys atvyko į Marijampolę, apsupo karo mokyklos pastatą ir pasiūlė kariūnams pasiduoti. Kai kurie plechavičiukai bandė bėgti pro langus ir buvo nušauti. Likusieji buvo suimti. Ltn. Thieme arklidėse surado vieną lietuvių karininką ir be jokio reikalo jį nušovė šūviu į pakaušį. Šiai operacijai vadovavo plk. Titelis ir autokolonos vadas kpt. Eduardas Mioškė (Eduard Möschke)24. Dalis pulko 3-iojo bataliono policininkų taip pat nuginklavo kelis šimtus plechavičiukų ir lietuvių policininkų, dislokuotų Kalvarijoje25.
Po LVR likvidavimo vokiečių policijos vadovybė pradėjo vokiečių ir lietuvių policijos pajėgų Vilniaus apygardoje pertvarką. 1944 m. gegužės 18 d. aukštesnysis Ostlando ir Šiaurės Rusijos SS ir policijos vadas F. Jeckelnas išleido įsakymą, kuriuo buvo pertvarkytos kovai su partizanais skirtos policijos pajėgos. Su partizanais turėjo kovoti 9-asis ir 16-asis SS ir policijos pulkai, latvių policijos pulkas „Ryga“, 2-asis, 253-iasis ir 257-asis lietuvių policijos batalionai. Iš 16-ojo SS ir policijos pulko, minėtųjų trijų lietuvių policijos batalionų ir Eišiškių žandarmerijos posto bei Rūdninkų atramos punkto buvo sudaryta vadinamoji Titelio grupė (Gruppe Titel). Titelio grupės padaliniai gavo užduotį neleisti sovietinių partizanų būriams skverbtis į Vakarus, į Lietuvos gilumą. Be to, 16-ajam pulkui pavesta saugoti žemės ūkio produktus bei jų išvežimą26. Nuo 1944 m. birželio 1 d. Titelio grupei tapo pavaldūs ir Trakų bei Eišiškių apskričių policijos vadai su visomis savo policijos įstaigomis. Grupės štabas 1944 m. birželio pradžioje dislokavosi Trakuose, Vytauto gatvėje. Kovos su partizanais štabui turėjo talkinti ir lietuvių policijos batalionai Nr. 257 (dislokavosi Semeliškėse ir Aukštadvaryje), Nr. 253 (Onuškyje) ir Nr. 2 (Varėnoje)27. 1944 m. gegužės mėn. 16-ojo pulko 3-iasis batalionas buvo perkeltas į Eišiškių miestą su užduotimi kovoti su Eišiškių apskrityje veikiančiais partizanais. 9-ojo ir 10-ojo bataliono kuopos dislokavosi Eišiškėse, 11-oji kuopa – Rūdninkuose. 1944 m. gegužės 22 d. grupė 16-ojo pulko policininkų, vadovaujamų M. Dutzės (Max Dutze), viename kaime (netoli Ąžuolinės kaimo ?) nukovė 6 partizanus. M. Dutzės vadovaujamas būrys gavo vietinio lietuvių policijos vado pranešimą, kad kaime yra apsistoję sovietiniai partizanai. 12 vokiečių policininkų nuvyko į kaimą, ten partizanai į juos atidengė ugnį. Vokiečių policininkams į pagalbą atvažiavo kitas būrys su lengvąja patranka. Atidengus iš jos ugnį, partizanai bandė pabėgti į netoliese esantį mišką, tačiau smarkia kulkosvaidžių ugnimi buvo nukauti. Partizanai buvo ginkluoti šautuvais, pistoletais ir rankinėmis granatomis. Namo šeimininkai, ištardžius juos policijoje, buvo paleisti į laisvę28.
1944 m. birželio 3 d. 3-iojo bataliono (vadas kpt. Schliker ?) 9-oji ir 10-oji kuopos (kuopų vadai – ltn. Richardas Karstas ir kpt. – Erichas Rosigas) pulko vado Titelio įsakymu dalyvavo Pirčiupių kaimo sunaikinime. Į Pirčiupius vokiečiai atvažiavo keliolika sunkvežimių ir vienu šarvuočiu. Pirčiupiuose tuomet gyveno 43 šeimos: 32 šeimos Naujuosiuose Pirčiupiuose ir 11 šeimų Senuosiuose Pirčiupiuose. Pastarajame kaime buvo įsikūręs ir vokiečių atsparos punktas (Stützpunkt). Šiame punkte tarnavę vokiečių policininkai gyveno kaimiečių trobose, bet buvo įsirengę ir bunkerius, apjuostus spygliuota viela. Vokiečiai turėjo užduotį – saugoti Vilniaus–Eišiškių plentą ir trukdyti sovietiniams partizanams lankytis kaimuose29. Baudžiamoji akcija vyko keršijant už sovietinių partizanų įvykdytą vokiečių užpuolimą. Kovos su partizanais Lietuvoje štabo (Bandenkampfstab Litauen) pranešime nurodyta, kad sovietiniai partizanai birželio 3 d. 9 val. ryto už pusantro kilometro nuo Pirčiupių kaimo užpuolė vokiečių policininkų apsaugos būrį (Polizeigeleit). Užpuolimo metu buvo nukauti 6 ir dingo be žinios 8 vokiečiai. Sovietiniai partizanai pasitraukė rytų kryptimi30. Šį sovietinių partizanų užpuolimą išgyveno buvęs 16-ojo pulko policininkas motociklistas Karlas Heimannas (Karl Heimann). Jis pasakojo, kad iš Eišiškių važiuojančius vokiečius prie Pirčiupių kaimo užpuolė apie 60 partizanų. Jie sudegino vokiečių automobilį, nukovė 6 kareivius ir 5 paėmė į nelaisvę. Į koją sužeistam Heimannui pavyko pabėgti su motociklu. Pasiekęs vokiečių dalinį, jis pranešė apie įvykusį užpuolimą. Netrukus buvo gautas 16-ojo pulko vado Titelio įsakymas apsupti kaimą ir jį sunaikinti31. Keršydami už šį sovietinių partizanų antpuolį vokiečių policininkai nužudė 119 kaimo gyventojų (21 moterį, 29 vyrus ir 69 vaikus; tarp aukų buvo 49 vaikai iki 15 metų, 14 vaikų iki 5 metų ir 4 kūdikiai) ir sudegino kaimo pastatus (31 namą, kitur nurodoma – 27 sodybos). 9-oji kuopa daugiausia šaudė moteris ir vaikus, o 10-oji kuopa – vyrus. Baisi egzekucija (dauguma žmonių buvo sudeginti gyvi) truko apie tris valandas, nuo 14 iki 17 valandos. Iš nacistinių baudėjų apsuptų kaimo žmonių pavyko išsigelbėti tik 9 žmonėms, o iš viso gyvi liko 39 kaimo žmonės32.
Atsparos punkto Senuosiuose Pirčiupiuose vado prašymu šio kaimo gyventojai nebuvo žudomi, o jų namai nebuvo deginami. Prieš sušaudymą kaimo gyventojai buvo suskirstyti į dvi grupes: vienoje buvo vyrai, kitoje moterys su vaikais. Vedant moteris sušaudyti, dvi atsiskyrė nuo grupės, turbūt norėdamos pabėgti. Tai pamatęs vokiečių policininkas Bernhardas Šmidemanas (Smiedemann?) išsitraukė pistoletą ir tas moteris nušovė33. Kai kurių po karo nuteistų pulko narių tardymo metu duotais parodymais tiesiogiai Pirčiupių kaimo žudynėms vadovavo bataliono vado adjutantas vyr. ltn. Werneris Ackermannas, kuris esą asmeniškai buvo gerai žinomas A. Hitleriui34. Viename dokumente labai tikroviškai aprašytos Pirčiupių kaimo gyventojų žudynės (kalba netaisyta – A. B.):
[…] Į Pirčiupių kaimą vokiečiai atvažiavo 11 val. Žmonės prie vokiečių kariuomenės buvo pripratę ir, supant vokiečiams kaimą, nebėgiojo. Priešingai, kurie buvo laukuose, grįžo namo pasiįdomauti, ko čia atvyko vokiečiai, gal rinkti duoklių, manydami dar kuo nors išsipirkti. Apsupę kaimą [vokiečiai] pradėjo iš gryčių varyti žmones į kaimo vidurį. Ėjo į kiekvieną trobą ir nieko nesakydami liepė eiti į kaimo aikštę. Trobose niekas neliko ir niekas pro sargybinių ratą iš kaimo negalėjo išbėgti. Kelios moterys, kurios iš trobų vokiečių varomos nėjo, buvo tuojau nušautos čia pat savo gryčiose. Bėgti labai niekas ir negalvojo, nes nežinojo, kam ten varo. […] Suvarę į aikštę vyrus pradėjo skirti nuo moterų. Prie vyrų atskyrė ir visus berniukus, kurie tik galėjo vieni be motinų paeiti. Kai žmonės suvaryti stovėjo aikštėje, tai kiti vokiečiai ėjo per trobas ir paimdavo, kas jiems patiko: moterų audeklus, audinius, drabužius, siuvamas mašinas. Labai ieškojo pinigų; maisto produktus: sviestą, lašinius, duoną, išsiėmė rastus trobose miltus. Visa dėjo į sunkvežimius. Gyvulius: karves, avis, vištas, žąsis varėsi į Sen. Pirčiupius esantį Stucpunktą (atsparos punktą – A. B.). […] Kai viską iš kaimo išplėšė, tai atskyrė 10 vyrų ir nuvarė į kaimo galą, į kluoną, uždarė ir padegamais šoviniais kluoną iš visų pusių apšaudė. Kluonas užsidegė. Uždaryti kluone šaukė, staugė, bet jiems neleido išeiti. Likusieji aikštėje jų šauksmus girdėjo ir matė degantį kluoną su gyvaisiais, bet išbėgti negalėjo, nes stovėjo labai stiprios sargybos. […] Baigę kalbas apie žmonių paleidimą iš rato vokiečiai visus vyrus varė prie degančio kluono kaimo gale. 15 suvarė į greta esantį dar nepadegtą kluoną, o visus kitus, įrėmę automatus į nugaras, varė į tą degantį kluoną, kuriame vis dar girdėjosi degančių vyrų klyksmai. Vienas iš varomų vyrų pradėjo rodyti dokumentus, kad jis esąs ne iš Pirčiupių kaimo, tai jį nušovė (Jo pavardė Buckus Jonas iš Pamerkių vienkiemio). Jis laikė rankose dviejų metų dukrelę. Ją išplėšė sargybinis iš rankos ir nunešęs numetė į moterų apsuptą ratą. 1 lipo iš degančio kluono, tai jį nušovė. Pora bandė bėgti ir juos tuoj nušovė. Visus suvarė į degantį kluoną ir dar apšaudė degančiomis kulkomis. Iš kluono niekas neišbėgo ir visi baisiuose klyksmuose degė. Jie degė keletą valandų. […] Pradėjo skirstyti moteris į būrius. Vieną būrį nuvarė į kitą kaimo galą, kur dar nebuvo degančio klojimo, suvarė į klojimą ir šūviais iš visų pusių padegė klojimą. Moterų viso sudarė 5 būrius. Kitus 4 suvarė į gyvenamus namus – gryčias ir taip pat šūviais iš visų pusių padegė jas. Moterys pro langus mėtė vaikus laukan, tai vokiečiai tuos vaikus pagriebę gyvus metė atgal į degančią trobą. Moterys iš vidaus dėjo langus pagalvėmis, vilnoniais drabužiais, norėjo sulaikyti gaisrą, bet trobos degė labai greitai. Trobos įsidegė iš vidaus. Pirmąjį būrį pradėjo deginti 14 val. Paskutinės moterys baigė degti 17 val. Kelios moterys iš degančių trobų bandė bėgti, bet jas tuojau nušovė. Su moterimis buvo ir 1 berniukas. Jis bėgo iš degančios trobos ir jį nušovė.
Dr. Arūnas Bubnys
Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius
1 „SS-Polizei-Regimenter“, internete: www.lexikon-der-wehrmacht.de, S. 1–2.
2 „Polizei-Bataillone“, internete: www.lexikon-der-wehrmacht.de S. 1-3.
3 B. Šmidemano tardymo protokolas, 1947-04-15, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 33899/3, l. 22.
4 A. Lorenzo. tardymo protokolo išrašas, 1947-05-27, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 142, l. 69.
5 LSSR KGB pažyma apie baudžiamąją bylą, 1971-01-21, 33899/3, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1260, l. 223.
6 M. Dutzės tardymo protokolo išrašas, 1946-03- 05, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 142, l. 79.
7 K. Glaserio 1945 m. gegužės mėn. parodymai, Pirčiupių tragedijos kaltininkai (Dokumentų rinkinys), Vilnius, 1975, p. 40; SS-Polizei-Regiment 16, internete: www.axishistory.com , [žiūrėta 2014-05-21].
8 Kadrų įskaitos kortelė, LCVA, f. R-672, ap. 1, b. 1, l. 89.
9 A. Lorentzo 1947-03-17 ir 03-18 tardymo protokolai, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 33899/3, l. 8, 9, 11.
10 A. Lorenzo tardymo protokolo išrašas, 1947-05-27, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 142, l. 70.
11 M. Dutzės tardymo protokolo išrašas, 1946-03-05, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 142, l. 81–82.
12 K. Glaserio 1945 m. gegužės mėn. parodymai, Pirčiupių tragedijos kaltininkai (Dokumentų rinkinys), p. 41.
13 A. Lorenzo tardymo protokolo išrašas, 1947-05-27, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 142, l. 70.
14 M. Dutzės savarankiški parodymai, 1946-03-05, ibid., ap. 46, b. 1295, l. 118-6; Pirčiupių tragedijos kaltininkai (Dokumentų rinkinys), p. 77.
15 VDR valstybės saugumo ministerijos (Stasi) parengta informacija apie 16-ojo pulko veiklą, 1984-03-22, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 245, l. 92.
16 B. Šmidemano. tardymo protokolo išrašas, 1947-07-04, ibid., b. 142, l. 74-75; O. Hernerio tardymo protokolas, 1947-09-04, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 33899/3, l. 182, 183.
17 V. Grotkoppo tardymo protokolas, 1949-01-10, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1262, l. 27–28.
18 O. Eulitzo tardymo protokolas, 1949-03-02, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1262, l. 77-7.
19 LSSR KGB pažyma apie SS ir policijos 16-ąjį pulką, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1262, l. 26; LSSR KGB pažyma baudžiamąją bylą, 1971-01-26, Nr. 1099-N, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1260, l. 230.
20 W. Titelio tarnybinė kortelė (Stammkarte), LCVA, f. R-672, ap. 1, b. 2, l. 39; P. Stankeras, Lietuvių policija antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2008, p. 746.
21 A. Lorenzo. tardymo protokolas, 1947-03-18, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1262, l. 21.
22 M. Pratschnerio tardymo protokolas, 1945-10-23, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 27952/3, l. 10; Vilniaus m. policijos vado rašto vertimas iš vokiečių kalbos, 1944-04-22, LCVA, f. R-689, ap. 1, b. 251, l. 15; K. Glaserio 1945 m. gegužės mėn. parodymai, Pirčiupių tragedijos kaltininkai (Dokumentų rinkinys), p. 42.
23 M. Dutzės tardymo protokolo išrašas, 1946-03-05, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 142, l. 80, 82.
24 Iš Oto Eulitzo parodymų, 1949-04-01, Pirčiupių tragedijos kaltininkai (Dokumentų rinkinys), p. 53–54; Kadrų įskaitos kortelė, LCVA, f. R-672, ap. 1, b. 2, l. 86; O. Eulitzo savarankiški parodymai vokiečių kalba, 1949-03-01, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 77-3.
25 O. Hofmano. tardymo protokolas, 1947-03-21, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1262, l. 14.
26 F. Jeckelno įsakymas, 1944-05-18, LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 23–24.
27 Titelio grupės raštas, 1944-06 -06, LCVA, f. R-666, ap. 1, b. 4, l. 94, 93.
28 V. Helio tardymo protokolo išrašas, 1947-10-08, ibid., b. 142, l. 87.
29 Rytų Lietuvos reikalų referento Z. Blyno raštas Vidaus reikalų vadybai, 1944-06-22, LYA, f. 41, ap. 1, b. 155, l. 8.
30 „Bandenkampfstab Litauen“ pranešimas, 1944-06-07, Nr. 20, LCVA, f. R-613, ap. 1, b. 45, l. 144.
31 LSSR MVD karo belaisvių stovyklos Nr. 184 operatyvinio skyriaus ataskaita už 1946 m. 4-ąjį ketvirtį, LYA, f. V-69, ap. 3, b. 24, l. 364.
32 Sovietinių partizanų sudarytas aktas apie Pirčiupių kaimo sunaikinimą, ibid., LYA, f. K-1, ap. 8, b. 142, l. 93; „Lietuvos piliečių nežydų persekiojimas, civilių gyventojų žudynės“, Totalitarinių režimų nusikaltimai Lietuvoje. Nacių okupacija, II tomas, Vilnius, 2005, p. 118.
33 B. Šmidemano tardymo protokolo išrašas, 1947-07-04, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 142, l. 76; Rytų Lietuvos reikalų referento Z. Blyno raštas Vidaus reikalų vadybai, 1944-06-22, LYA, f. 41, ap. 1, b. 155, l. 9.
34 V. Švetmano tardymo protokolas, 1948-02-24, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1262, l. 4–5.
