Antradienis, 12 liepos, 2022
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
PradžiaNaujienosŽada garsinti lietuvių karo žirgus

Žada garsinti lietuvių karo žirgus

Vie­na iš se­niau­sių žir­gų veis­lių Eu­ro­po­je – že­mai­tu­kai – ži­no­ma dar nuo VI–VII am­žiaus, bū­tent šie ke­tur­ko­jai ris­tū­nai pla­čiai minimi ir Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ne tik kaip iš­ti­ki­mi žmo­gaus bi­čiu­liai, bet ir kaip iš­tver­min­gi ko­vos žir­gai; šios veis­lės iš­sau­go­ji­mu da­bar rū­pi­na­si 1997 me­tais įkur­ta Že­mai­tu­kų ar­klių au­gin­to­jų aso­cia­ci­ja, ku­riai pri­klau­so ir Či­žiū­nų kai­mo gy­ven­to­jas Sau­lius Sin­ke­vi­čius…

„Nors esu ki­lęs iš mies­to, vi­sa­da sa­ve lai­kiau kai­mo žmo­gu­mi“

Pir­ma­die­nio po­pie­tę „Mer­kio kraš­tas“ iš­sku­bė­jo į Val­ki­nin­kus, kur lie­tu­viš­kų že­mai­tu­kų žir­gų drau­gi­jo­je mus pa­si­ti­ko 35-rių me­tų am­žiaus žir­gi­nin­kas Sau­lius Sin­ke­vi­čius.

Ūkio šei­mi­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad apie žir­gą, ir bū­tent že­mai­tu­ką, jis sva­jo­jęs nuo pat vai­kys­tės. Ir nors Sau­lius gi­mė bei au­go Vil­niu­je, jo pa­są­mo­nė­je vi­sa­da kir­bė­jo min­tis šak­nis įleis­ti kai­me. „Į kai­mą Či­žiū­nuo­se at­va­žiuo­da­vau tik pas se­ne­lius. Ten bu­vo ar­klys, ir ma­ne vi­sa­da prie jo la­bai trau­kė. Bū­da­mas vai­kas mo­kė­jau vi­so­kius kai­miš­kus dar­bus nu­dirb­ti ir vi­sa­da sa­ve lai­kiau kai­mo žmo­gu­mi. Man bū­da­vo la­bai di­de­lė kan­čia sek­ma­die­nį va­ka­re grįž­ti į Vil­nių, to­dėl tė­vų pra­šy­da­vau dar die­nai pa­si­lik­ti to­je erd­vė­je, ku­rio­je jau­čiau, kad tu­riu bū­ti. Pas­kui taip su­si­klos­tė, kad bai­gęs stu­di­jas su­si­pa­ži­nau su tuo me­tu dar bū­si­ma žmo­na, ir pra­dė­jo­me gal­vo­ti, kur to­liau kar­tu gy­ven­ti. Žmo­na sa­ko: „Gal va­žiuo­jam į kai­mą?“ Ta min­tis man ta­da at­ro­dė kaip sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas. Na, ir at­si­ti­ko taip, kad prieš 10 me­tų ap­si­gy­ve­no­me Či­žiū­nuo­se, bu­vu­sio­je se­ne­lių so­dy­bo­je. Pa­si­da­rė­me su žmo­na są­ra­šą, ką kai­me au­gin­si­me. Ir šį pa­va­sa­rį, pra­ėjus tiek me­tų, tą są­ra­šą ra­dau! Ja­me bu­vo – ka­tė, šuo, ar­klys, ir bū­tent že­mai­tu­kas, viš­tų pul­kas ir 5 avys. Iš pra­džių lai­kė­me kar­ves, pre­kia­vo­me pie­nu, pas­kui au­gi­no­me mė­si­nes kar­ves…“, – gy­ve­ni­mo Či­žiū­nuo­se pra­džią pri­si­me­na S. Sin­ke­vi­čius.

Ga­liau­siai pri­bren­do min­tis iš­pil­dy­ti vie­ną iš la­biau­siai iš­sva­jo­tų są­ra­šo punk­tų ir, vos at­si­ra­do ga­li­my­bė pa­čiam lai­ky­ti žir­gą, pra­si­dė­jo S. Sin­ke­vi­čiaus žir­gi­nin­ko kar­je­ra – jo ūky­je at­si­ra­do pir­mie­ji že­mai­tu­kai Tū­riš­kis ir Ky­bar­ta. „Jie prieš 3 me­tus at­ke­lia­vo iš Kau­no ra­jo­no. Iš pra­džių svars­čiau tik apie vie­ną. Gal­vo­jau, kad nu­si­pirk­siu ku­me­lai­tę, ją už­si­au­gin­siu. At­ei­ty­je pra­jo­di­nė­siu ir iš­mo­kin­siu va­žiuo­ti su kin­ki­niu, ji at­si­ves ku­me­liu­kų, iš ku­rių for­muo­siu sa­vo že­mai­tu­kų ban­dą. Vie­nu žo­džiu, kad ar­klys bū­tų ir „dū­šiai“, ir pra­mo­gai. Tai­gi su­si­ra­do­me par­duo­da­mą ku­me­lai­tę pas il­ga­me­tį že­mai­tu­kų au­gin­to­ją Vi­dą Kū­lo­ką. Bet, kol par­va­žia­vau na­mo, su­gal­vo­jau, kad rei­kia im­ti dar vie­ną, nes ku­me­lai­tei bus liūd­na, iki tol ji au­go su ki­tu ku­me­liu­ku. Taip pas ma­ne at­si­ra­do pir­mie­ji žir­gai. Tik po to su­ži­no­jau, kad Vi­do že­mai­tu­kai pa­gal sa­vo spor­ti­nius pa­sie­ki­mus yra ge­riau­si Lie­tu­vo­je. Jo dė­ka pra­dė­jau rim­čiau do­mė­tis žir­gi­niu spor­tu, da­ly­vau­ti var­žy­bo­se“, – kal­bė­jo žir­gi­nin­kas. Ir kiek­vie­nas že­mai­tu­kas S. Sin­ke­vi­čiaus ūky­je tu­ri sa­vą at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją: vy­res­nė­lė Ka­ro­li­na at­ke­lia­vo iš Bir­žų, Ar­tis­tė – iš Ši­la­lės.

Stu­di­juo­da­mas pa­ma­tė žir­gą, po 10 me­tų jį nu­si­pir­ko

Tie­sa, Ar­tis­tę Sau­lius įsi­gi­jo iš pa­ty­ru­sio ke­liau­to­jo žir­gais, mū­sų pro­tė­vių bal­tų ver­ty­bių ir gy­ve­ni­mo bū­do puo­se­lė­to­jo Vai­do­to Di­gai­čio, ku­ris yra pa­grin­di­nis Že­mai­ti­jo­je ant Šat­ri­jos kal­no kū­re­na­mos am­ži­no­sios ug­nies ser­gė­to­jas. „Kai va­žia­vau pirk­ti Ar­tis­tės, dar ne­ži­no­jau, iš ko­kio di­de­lės pa­gar­bos ver­to žmo­gaus ją pirk­siu. Tik pas­kui iš­si­aiš­ki­nau, kad nu­pir­kau ją iš žmo­gaus, ku­ris, pa­si­bal­no­jęs že­mai­tu­kus, su ben­dra­žy­giais nu­jo­jo iki Juo­do­sios jū­ros, jo­jo ir Žy­gi­man­to Au­gus­to bei jo žmo­nos Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės Mei­lės ke­liu į Kro­ku­vą, yra vie­nas ap­jo­jęs vi­są Bal­ti­jos jū­rą, pa­sie­kęs net ir Azi­ją. Pa­sa­kiau ta­da Vai­do­tui, kad no­rė­čiau kin­ki­nių žy­gy­je su­da­ly­vau­ti, nes jis yra žy­gio su že­mai­tu­kais „Bėk bėk, žir­ge­li“ ini­cia­to­rius. Pa­klau­siau, gal ga­lė­čiau bū­ti kaip pa­ke­lei­vis, ka­dan­gi va­žiuo­ja va­de­lio­to­jas ir su juo dar vie­nas žmo­gus, ku­ris pa­de­da ta­me žy­gy­je. Vai­do­tas su­ti­ko, nes vi­sa­da ben­dra­ke­lei­vių trūks­ta. Na, ir ve­žuo­si aš nu­si­pir­kęs tą ku­me­lę iš Lau­ku­vos. Dar ne­pa­sie­kus na­mų, skam­bi­na Vai­do­tas, sa­ko, kad nu­si­pir­kau ku­me­lę, ku­ri yra da­ly­va­vu­si žy­giuo­se, yra pa­ty­ru­si, ir pa­siū­lė va­žiuo­ti su ja pa­čiam sa­va­ran­kiš­kai. Suor­ga­ni­za­vo jis man ve­ži­mą me­di­niais ra­tais. Vis­ką par­si­ve­žiau ir pra­dė­jau ruoš­tis žy­giui. Bu­vo li­ku­sios vos dvi sa­vai­tės“, – pri­si­mi­nęs pir­mą­jį sa­vo kin­ki­nių žy­gį pa­sa­ko­jo S. Sin­ke­vi­čius.

Žir­gi­nin­kas Sau­lius „Mer­kio kraš­to“ žur­na­lis­tei vaiz­džiai pa­pa­sa­ko­jo ir ne­ei­li­nę jud­vie­jų su že­mai­tu­ku Ai­ku drau­gys­tės is­to­ri­ją. „Pir­mą­kart pa­ma­čiau jį skel­bi­muo­se dar bū­da­mas ma­gist­ran­tū­ros stu­den­tas, sė­dė­da­mas pa­skai­to­je. Jau ta­da ma­no gal­vo­je su­ko­si min­tys, kad tu­riu gy­ven­ti kai­me ir tu­rė­ti ūkį. Tas šauks­mas ei­da­vo iš dva­sios gel­mių, kar­tais net ne­gir­dė­da­vau, ką dės­ty­to­jas kal­ba, nes bū­da­vau kaž­kur sa­vo min­ty­se… Ir po 10 me­tų vėl pa­ma­čiau skel­bi­mą, kad par­duo­da Ai­ką. Tai­gi nie­ko ne­lau­kęs nu­va­žia­vau ir jį par­si­ve­žiau. Jis ap­ke­lia­vęs daug šei­mi­nin­kų, daug kur pa­bu­vo­jo… Bet li­ki­mas mus vis tiek su­ve­dė. Ai­kas nie­ka­da ne­bu­vo kin­ky­tas, tik jo­ja­mas. Nors jam jau bu­vo 14 me­tų, pa­si­ry­žau jį iš­mo­kin­ti ir su ve­ži­mu va­žiuo­ti. Pa­vy­ko, ir su juo dve­jus me­tus da­ly­va­vo­me žy­giuo­se“, – šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­jo Sau­lius.

Ne­at­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­li­mi ta­pu­sius že­mai­tu­kus S. Sin­ke­vi­čius api­bū­di­na kaip tvir­tus, iš­tver­min­gus, at­spa­rius li­goms bei ne­reik­lius pa­ša­rui žir­gus. Be to, Sau­lius at­krei­pė dė­me­sį, kad žir­go ar­kliu va­din­ti ne­rei­kė­tų, mat žir­gas skir­tas jo­ti, o ar­klys – nu­dirb­ti lau­ko dar­bus. „Su že­mai­tu­kais ga­li­ma dirb­ti že­mę ir žmo­nės anks­čiau tą da­ry­da­vo, bet jei­gu tu dirb­si že­mę su žir­gu, jis temps di­de­lį svo­rį ir dings tas jo gra­žus žings­nis. Že­mai­tu­kai yra žir­gai. Jau prieš de­šimt­me­tį ži­no­jau, kad au­gin­siu tik že­mai­tu­ką ir jo­kio ki­to žir­go, nes jei­gu ne­bū­tų že­mai­tu­kų, ne­bū­tų ir Lie­tu­vos – jie la­bai pa­si­tar­na­vę mū­sų tau­tos iš­li­ki­mui. La­bai gra­žūs ir, nors ne­di­du­kai, tu­ri lai­bas ko­jas, tvir­tą kak­lą, krū­ti­nę. Že­mai­tu­kai ga­li ga­ny­tis ir skur­des­nė­se ga­nyk­lo­se, to­dėl yra la­bai tin­ka­mi au­gin­ti ne­der­lin­go­se Dzū­ki­jos že­mė­se. Nuo se­nų lai­kų šio­se že­mė­se gy­ve­no ir ki­ta veis­lė at­spa­ru­mu jiems tik­rai ne­pri­lygs“, – aiš­ki­no že­mai­tu­kų au­gin­to­jas.

Gau­na „dva­si­nį pel­ną“

Žir­gy­no šei­mi­nin­kas S. Sin­ke­vi­čius juo­ka­vo, kad jo žmo­na grei­čiau­siai su­tik­tų, jog šis po­mė­gis da­bar yra nuos­to­lin­gas ir at­si­pirks tik po il­go lai­ko, ta­čiau tre­jus me­tus žir­gus lai­kan­tis vy­ras tu­ri gau­sy­bę pla­nų. Tie­sa, ne­pi­giu de­li­ka­te­su lai­ko­ma ar­klių mė­sa pre­kiau­ti jis ne­ke­ti­na, o ir to­kie ar­kliai mė­sai grei­čiau­siai nė ne­tik­tų, mat yra ne tam skir­ti. Pa­sak žir­gi­nin­ko, mė­sai au­gi­na­mi di­de­li ir stam­būs ar­kliai. Že­mai­tu­kai gy­ve­na iki 30-ties me­tų, ta­čiau Sau­lius ak­cen­tuo­ja, kad la­bai svar­bu ir tai, ko­kio­se ran­ko­se žir­gas yra pa­bu­vo­jęs, mat į „am­ži­no­sios me­džiok­lės plo­tus“ ga­li iš­ke­liau­ti ir anks­čiau. „Pats svar­biau­sias da­ly­kas, kad to­kio žir­go mė­sai au­gin­ti ne­ga­li­ma. Jis iš­sau­go­jo mū­sų tau­tą, o mes da­bar im­si­me ir juos au­gin­si­me dėl mė­sos… Su ma­no pa­sau­lė­žiū­ra tai nie­kaip ne­su­ei­na. Ta­čiau veis­ti juos yra vie­nas iš tiks­lų, nes ir pa­čiam ban­dą kaž­ka­da reiks at­nau­jin­ti, o ir no­rė­tų­si, kad ki­tų že­mai­tu­kų au­gin­to­jų ap­lin­kui dau­gė­tų“, – dės­tė pa­šne­ko­vas.

Vy­ras dėl nie­ko ne­si­skun­džia, prie­šin­gai – sa­kė gau­nan­tis „dva­si­nio pel­no“, nors pri­pa­žįs­ta, kad žir­go iš­lai­ky­mas – ne­pi­gus ma­lo­nu­mas, mat per me­tus vie­nam žir­gui nuo­lat iš­lai­ky­ti ga­li­ma pa­klo­ti ir 1000 eu­rų. Be to, ir pats že­mai­tu­kas kai­nuo­ja ne­pi­giai – už ku­me­liu­ką ga­li pa­pra­šy­ti 1000 eu­rų. Na, o jei­gu žir­gas su­au­gęs, kai­na pri­klau­so nuo to, ar yra mo­ky­tas ir ar ga­li­ma ant jo jo­ti. Jei­gu ga­li­ma ir jo­ti, ir kin­ky­ti – kai­na dar di­des­nė. „Da­ly­vau­ja­me var­žy­bo­se, bet nė­ra taip, kad už pri­zi­nę vie­tą gau­tum krū­vą pi­ni­gų, nes tai bū­na lė­šos, ku­rios ge­riau­siu at­ve­ju at­per­ka žir­go at­si­ve­ži­mą į var­žy­bas. Jei­gu tu­riu at­lie­ka­mą pi­ni­gą, sten­giuo­si nu­pirk­ti kaž­ką žir­gams. Pas­ku­ti­nis pir­ki­nys bu­vo ka­rie­ta, kad ne­reik­tų su sa­va­dar­biais ve­ži­mais žy­giuo­se ir var­žy­bo­se da­ly­vau­ti. Mū­sų žir­gy­nas dar jau­nas, to­dėl ne­tu­ri­me di­de­lio jo­ji­kų ra­to, ku­rie at­va­žiuo­tų pas mus ir jo­di­nė­tų už pi­ni­gus. Taip, at­va­žiuo­ja kar­tais pa­jo­di­nė­ti, bet, kiek gau­na­me, nė­ra di­de­li pi­ni­gai, ga­li­ma sa­ky­ti – lab­da­ra avi­žoms“, – pa­sa­ko­jo S. Sin­ke­vi­čius.

Pir­mą­kart mū­sų ra­jo­ne – žir­gų iš­tver­mės jo­ji­mo ir va­žia­vi­mo var­žy­bos

Kar­tu su S. Sin­ke­vi­čiu­mi pa­si­džiau­gė­me, kad prieš ke­le­tą sa­vai­čių jis žen­gė svar­bų žings­nį – ofi­cia­liai įre­gist­ra­vo žir­gi­nin­kys­tės klu­bą „Že­mai­tu­kų slė­nis“. Žir­gi­nin­kas ne­slė­pė, kad dėl to pri­si­rei­kė var­go ke­lius per­ei­ti, bet „kai la­bai no­ri, tai ga­li“. „Šio klu­bo pa­grin­di­niai tiks­lai – po­pu­lia­rin­ti ir rem­ti žir­gi­nį spor­tą Lie­tu­vo­je, be abe­jo, pir­mo­je vie­to­je – že­mai­tu­kų, taip pat puo­se­lė­ti se­ną­sias žir­gi­nin­kys­tės tra­di­ci­jas: da­ly­vau­ti se­no­viš­kuo­se kin­ki­nių žy­giuo­se, se­no­viš­kai pa­si­rė­džius, su se­no­viš­kais pa­kink­tais ir brič­ke­lėm. Ska­tin­ti žmo­nių, o vi­sų pir­ma jau­ni­mo, do­mė­ji­mą­si žir­gais. Dau­gu­ma iš jų myli žir­gus, bet dėl šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio tem­po, dėl me­di­jų jie ne­tu­ri pro­gos apie tai pa­gal­vo­ti ir tos lieps­ne­lės sa­vy­je at­ras­ti. Var­žy­bos ir žir­ge­liai tam ir skir­ti, kad jau­ni­mas sa­vy­je pa­ža­din­tų mei­lę žir­gui, pra­dė­tų tuo do­mė­tis, o jau pas­kui vis­kas eina sa­vai­me. Nes mes esa­me lie­tu­viai, nuo ne­at­me­na­mų lai­kų žir­gi­nin­kų tau­ta, ir tai yra mū­sų krau­jy­je. No­rė­tų­si, kad Va­rė­nos ra­jo­no žmo­nės bur­tų­si į tą klu­bą. Ir var­žy­bo­se la­bai ma­žai da­ly­vau­jan­čių su kin­ki­niais, dau­giau­sia rai­te­liai… O ir jo­ja­mą žir­gą nu­si­pirk­si daug leng­viau, bet sun­kiai ra­si kin­ko­mą že­mai­tu­ką. Vien per šiuos tre­jus me­tus pa­ste­bė­jau, kad žmo­nės at­krei­pia į že­mai­tu­kus dė­me­sį. Da­ly­vau­ja­me su jais Gry­bų šven­tė­je, Val­ki­nin­kų An­ta­ni­nių ker­mo­šiu­je, ne­se­niai bu­vo Dar­gu­žių kai­mo ju­bi­lie­jus, ar esu kvie­čia­mas, ar ne – vi­sa­da sten­giuo­si su­da­ly­vaut su žir­gu“, – gra­žiais sie­kiais da­li­no­si S. Sin­ke­vi­čius.

Per tre­jus me­tus triū­so S. Sin­ke­vi­čiui, ro­dos, pa­vy­ko už­si­tar­nau­ti žir­gi­nin­kų pa­si­ti­kė­ji­mą, ir štai šį­met Val­ki­nin­kuo­se pir­mą­kart įvyks „Na­cio­na­li­nės že­mai­tu­kų ir ki­tų veis­lių žir­gų iš­tver­mės jo­ji­mo ir va­žia­vi­mo var­žy­bos „Dzū­ki­jos tau­rė 2021“. „Kai įsigijau že­mai­tu­kų, pra­dė­jau var­žy­bo­se da­ly­vau­ti su kin­ki­niu, ir taip jau su­ta­po, kad žmo­nės, iš ku­rių aš pir­kau sa­vo žir­gus – Vi­das Kū­lo­kas ir Vai­do­tas Di­gai­tis – ta­po ma­no ge­rais drau­gais ir mo­ky­to­jais. Ker­na­vė­je ne­ma­žą že­mai­tu­kų ban­dą au­gi­na už­kie­tė­jęs žir­gi­nin­kas Čes­lo­vas Mar­ci­naus­kas. Ka­dan­gi dar ne­tu­riu sa­vo li­cen­ci­juo­to že­mai­tu­ko er­ži­lo, pas Čes­lo­vą ve­žu kerg­ti sa­vo ku­me­les, be to, aš ir Čes­lo­vas vie­nin­te­liai kin­ki­nių žy­giuo­se va­žiuo­ja­me sa­vo že­mai­tu­kus pa­si­kin­kę su lan­kais. Tai­gi ši tri­ju­lė yra ma­no mo­ky­to­jai, ku­rie žir­gų pa­sau­ly­je ve­da ma­ne į prie­kį. Per­nai or­ga­ni­za­vau žir­gi­nin­kų žy­gį, kad ap­ro­dy­čiau apy­lin­kes, ku­rio­se gy­ve­nu ir kur au­ga ma­no žir­ge­liai. Po žy­gio kal­ba­me su V. Kū­lo­ku ir sa­kau jam, kad bū­tų sma­gu suor­ga­ni­zuo­ti čia var­žy­bas. Pa­va­sa­rį vėl su­si­bė­go­me į tra­di­ci­nį kin­ki­nių žy­gį, ir jis man pa­siū­lė var­žy­bas su­reng­ti Val­ki­nin­kuo­se. Aš, ži­no­ma, tam ne­pri­eš­ta­ra­vau, nes tai yra vie­nas iš ma­no, kaip žir­gi­nin­ko, tiks­lų“, – džiau­gė­si S. Sin­ke­vi­čius.

Tie­sa, at­si­pa­lai­duo­ti dar per anks­ti, mat kaip pats Sau­lius sa­ko, ne­už­ten­ka vien gra­žios ini­cia­ty­vos ir sa­vo įdė­to dar­bo – kad suor­ga­ni­zuo­tų ge­rą ren­gi­nį rei­kia pa­gal­bos. „Ieš­kom rė­mė­jų, nes mū­sų tiks­las, kad var­žy­bos pa­tik­tų ir žiū­ro­vams, ir da­ly­viams. Tai bū­tų vie­nas iš ga­ran­tų, kad var­žy­bos čia vyk­tų kas­met. Krei­pė­mės į sa­vi­val­dy­bę su pra­šy­mu pa­rem­ti, bet jos biu­dže­tas ri­bo­tas ir vi­si ren­gi­niai su­pla­nuo­ti, to­dėl lė­šų skir­ti, de­ja, ne­ga­lė­jo… Ne­su­py­kom, šiek tiek nu­si­vy­lėm, bet ką da­ry­si. Ta­čiau pri­si­jun­gia tai vie­nas, tai ki­tas, to­dėl ti­ki­mės, kad ren­gi­nys pa­vyks“, – sa­kė žir­gi­nin­kys­tės klu­bo „Že­mai­tu­kų slė­nis“ va­das S. Sin­ke­vi­čius.

Eve­li­na Pet­ru­šy­tė

- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai