Viena iš seniausių žirgų veislių Europoje – žemaitukai – žinoma dar nuo VI–VII amžiaus, būtent šie keturkojai ristūnai plačiai minimi ir Lietuvos istorijoje ne tik kaip ištikimi žmogaus bičiuliai, bet ir kaip ištvermingi kovos žirgai; šios veislės išsaugojimu dabar rūpinasi 1997 metais įkurta Žemaitukų arklių augintojų asociacija, kuriai priklauso ir Čižiūnų kaimo gyventojas Saulius Sinkevičius…
„Nors esu kilęs iš miesto, visada save laikiau kaimo žmogumi“
Pirmadienio popietę „Merkio kraštas“ išskubėjo į Valkininkus, kur lietuviškų žemaitukų žirgų draugijoje mus pasitiko 35-rių metų amžiaus žirgininkas Saulius Sinkevičius.
Ūkio šeimininkas pasakojo, kad apie žirgą, ir būtent žemaituką, jis svajojęs nuo pat vaikystės. Ir nors Saulius gimė bei augo Vilniuje, jo pasąmonėje visada kirbėjo mintis šaknis įleisti kaime. „Į kaimą Čižiūnuose atvažiuodavau tik pas senelius. Ten buvo arklys, ir mane visada prie jo labai traukė. Būdamas vaikas mokėjau visokius kaimiškus darbus nudirbti ir visada save laikiau kaimo žmogumi. Man būdavo labai didelė kančia sekmadienį vakare grįžti į Vilnių, todėl tėvų prašydavau dar dienai pasilikti toje erdvėje, kurioje jaučiau, kad turiu būti. Paskui taip susiklostė, kad baigęs studijas susipažinau su tuo metu dar būsima žmona, ir pradėjome galvoti, kur toliau kartu gyventi. Žmona sako: „Gal važiuojam į kaimą?“ Ta mintis man tada atrodė kaip svajonės išsipildymas. Na, ir atsitiko taip, kad prieš 10 metų apsigyvenome Čižiūnuose, buvusioje senelių sodyboje. Pasidarėme su žmona sąrašą, ką kaime auginsime. Ir šį pavasarį, praėjus tiek metų, tą sąrašą radau! Jame buvo – katė, šuo, arklys, ir būtent žemaitukas, vištų pulkas ir 5 avys. Iš pradžių laikėme karves, prekiavome pienu, paskui auginome mėsines karves…“, – gyvenimo Čižiūnuose pradžią prisimena S. Sinkevičius.
Galiausiai pribrendo mintis išpildyti vieną iš labiausiai išsvajotų sąrašo punktų ir, vos atsirado galimybė pačiam laikyti žirgą, prasidėjo S. Sinkevičiaus žirgininko karjera – jo ūkyje atsirado pirmieji žemaitukai Tūriškis ir Kybarta. „Jie prieš 3 metus atkeliavo iš Kauno rajono. Iš pradžių svarsčiau tik apie vieną. Galvojau, kad nusipirksiu kumelaitę, ją užsiauginsiu. Ateityje prajodinėsiu ir išmokinsiu važiuoti su kinkiniu, ji atsives kumeliukų, iš kurių formuosiu savo žemaitukų bandą. Vienu žodžiu, kad arklys būtų ir „dūšiai“, ir pramogai. Taigi susiradome parduodamą kumelaitę pas ilgametį žemaitukų augintoją Vidą Kūloką. Bet, kol parvažiavau namo, sugalvojau, kad reikia imti dar vieną, nes kumelaitei bus liūdna, iki tol ji augo su kitu kumeliuku. Taip pas mane atsirado pirmieji žirgai. Tik po to sužinojau, kad Vido žemaitukai pagal savo sportinius pasiekimus yra geriausi Lietuvoje. Jo dėka pradėjau rimčiau domėtis žirginiu sportu, dalyvauti varžybose“, – kalbėjo žirgininkas. Ir kiekvienas žemaitukas S. Sinkevičiaus ūkyje turi savą atsiradimo istoriją: vyresnėlė Karolina atkeliavo iš Biržų, Artistė – iš Šilalės.
Studijuodamas pamatė žirgą, po 10 metų jį nusipirko
Tiesa, Artistę Saulius įsigijo iš patyrusio keliautojo žirgais, mūsų protėvių baltų vertybių ir gyvenimo būdo puoselėtojo Vaidoto Digaičio, kuris yra pagrindinis Žemaitijoje ant Šatrijos kalno kūrenamos amžinosios ugnies sergėtojas. „Kai važiavau pirkti Artistės, dar nežinojau, iš kokio didelės pagarbos verto žmogaus ją pirksiu. Tik paskui išsiaiškinau, kad nupirkau ją iš žmogaus, kuris, pasibalnojęs žemaitukus, su bendražygiais nujojo iki Juodosios jūros, jojo ir Žygimanto Augusto bei jo žmonos Barboros Radvilaitės Meilės keliu į Krokuvą, yra vienas apjojęs visą Baltijos jūrą, pasiekęs net ir Aziją. Pasakiau tada Vaidotui, kad norėčiau kinkinių žygyje sudalyvauti, nes jis yra žygio su žemaitukais „Bėk bėk, žirgeli“ iniciatorius. Paklausiau, gal galėčiau būti kaip pakeleivis, kadangi važiuoja vadeliotojas ir su juo dar vienas žmogus, kuris padeda tame žygyje. Vaidotas sutiko, nes visada bendrakeleivių trūksta. Na, ir vežuosi aš nusipirkęs tą kumelę iš Laukuvos. Dar nepasiekus namų, skambina Vaidotas, sako, kad nusipirkau kumelę, kuri yra dalyvavusi žygiuose, yra patyrusi, ir pasiūlė važiuoti su ja pačiam savarankiškai. Suorganizavo jis man vežimą mediniais ratais. Viską parsivežiau ir pradėjau ruoštis žygiui. Buvo likusios vos dvi savaitės“, – prisiminęs pirmąjį savo kinkinių žygį pasakojo S. Sinkevičius.
Žirgininkas Saulius „Merkio krašto“ žurnalistei vaizdžiai papasakojo ir neeilinę judviejų su žemaituku Aiku draugystės istoriją. „Pirmąkart pamačiau jį skelbimuose dar būdamas magistrantūros studentas, sėdėdamas paskaitoje. Jau tada mano galvoje sukosi mintys, kad turiu gyventi kaime ir turėti ūkį. Tas šauksmas eidavo iš dvasios gelmių, kartais net negirdėdavau, ką dėstytojas kalba, nes būdavau kažkur savo mintyse… Ir po 10 metų vėl pamačiau skelbimą, kad parduoda Aiką. Taigi nieko nelaukęs nuvažiavau ir jį parsivežiau. Jis apkeliavęs daug šeimininkų, daug kur pabuvojo… Bet likimas mus vis tiek suvedė. Aikas niekada nebuvo kinkytas, tik jojamas. Nors jam jau buvo 14 metų, pasiryžau jį išmokinti ir su vežimu važiuoti. Pavyko, ir su juo dvejus metus dalyvavome žygiuose“, – šypsodamasis pasakojo Saulius.
Neatsiejama gyvenimo dalimi tapusius žemaitukus S. Sinkevičius apibūdina kaip tvirtus, ištvermingus, atsparius ligoms bei nereiklius pašarui žirgus. Be to, Saulius atkreipė dėmesį, kad žirgo arkliu vadinti nereikėtų, mat žirgas skirtas joti, o arklys – nudirbti lauko darbus. „Su žemaitukais galima dirbti žemę ir žmonės anksčiau tą darydavo, bet jeigu tu dirbsi žemę su žirgu, jis temps didelį svorį ir dings tas jo gražus žingsnis. Žemaitukai yra žirgai. Jau prieš dešimtmetį žinojau, kad auginsiu tik žemaituką ir jokio kito žirgo, nes jeigu nebūtų žemaitukų, nebūtų ir Lietuvos – jie labai pasitarnavę mūsų tautos išlikimui. Labai gražūs ir, nors nedidukai, turi laibas kojas, tvirtą kaklą, krūtinę. Žemaitukai gali ganytis ir skurdesnėse ganyklose, todėl yra labai tinkami auginti nederlingose Dzūkijos žemėse. Nuo senų laikų šiose žemėse gyveno ir kita veislė atsparumu jiems tikrai neprilygs“, – aiškino žemaitukų augintojas.
S. Sinkevičius ir jo žemaitukas Aikas
Gauna „dvasinį pelną“
Žirgyno šeimininkas S. Sinkevičius juokavo, kad jo žmona greičiausiai sutiktų, jog šis pomėgis dabar yra nuostolingas ir atsipirks tik po ilgo laiko, tačiau trejus metus žirgus laikantis vyras turi gausybę planų. Tiesa, nepigiu delikatesu laikoma arklių mėsa prekiauti jis neketina, o ir tokie arkliai mėsai greičiausiai nė netiktų, mat yra ne tam skirti. Pasak žirgininko, mėsai auginami dideli ir stambūs arkliai. Žemaitukai gyvena iki 30-ties metų, tačiau Saulius akcentuoja, kad labai svarbu ir tai, kokiose rankose žirgas yra pabuvojęs, mat į „amžinosios medžioklės plotus“ gali iškeliauti ir anksčiau. „Pats svarbiausias dalykas, kad tokio žirgo mėsai auginti negalima. Jis išsaugojo mūsų tautą, o mes dabar imsime ir juos auginsime dėl mėsos… Su mano pasaulėžiūra tai niekaip nesueina. Tačiau veisti juos yra vienas iš tikslų, nes ir pačiam bandą kažkada reiks atnaujinti, o ir norėtųsi, kad kitų žemaitukų augintojų aplinkui daugėtų“, – dėstė pašnekovas.
Vyras dėl nieko nesiskundžia, priešingai – sakė gaunantis „dvasinio pelno“, nors pripažįsta, kad žirgo išlaikymas – nepigus malonumas, mat per metus vienam žirgui nuolat išlaikyti galima pakloti ir 1000 eurų. Be to, ir pats žemaitukas kainuoja nepigiai – už kumeliuką gali paprašyti 1000 eurų. Na, o jeigu žirgas suaugęs, kaina priklauso nuo to, ar yra mokytas ir ar galima ant jo joti. Jeigu galima ir joti, ir kinkyti – kaina dar didesnė. „Dalyvaujame varžybose, bet nėra taip, kad už prizinę vietą gautum krūvą pinigų, nes tai būna lėšos, kurios geriausiu atveju atperka žirgo atsivežimą į varžybas. Jeigu turiu atliekamą pinigą, stengiuosi nupirkti kažką žirgams. Paskutinis pirkinys buvo karieta, kad nereiktų su savadarbiais vežimais žygiuose ir varžybose dalyvauti. Mūsų žirgynas dar jaunas, todėl neturime didelio jojikų rato, kurie atvažiuotų pas mus ir jodinėtų už pinigus. Taip, atvažiuoja kartais pajodinėti, bet, kiek gauname, nėra dideli pinigai, galima sakyti – labdara avižoms“, – pasakojo S. Sinkevičius.
S. Sinkevičius apkabinęs savo pirmuosius žemaitukus Kybartą, Tūriškį ir Karoliną
Pirmąkart mūsų rajone – žirgų ištvermės jojimo ir važiavimo varžybos
Kartu su S. Sinkevičiumi pasidžiaugėme, kad prieš keletą savaičių jis žengė svarbų žingsnį – oficialiai įregistravo žirgininkystės klubą „Žemaitukų slėnis“. Žirgininkas neslėpė, kad dėl to prisireikė vargo kelius pereiti, bet „kai labai nori, tai gali“. „Šio klubo pagrindiniai tikslai – populiarinti ir remti žirginį sportą Lietuvoje, be abejo, pirmoje vietoje – žemaitukų, taip pat puoselėti senąsias žirgininkystės tradicijas: dalyvauti senoviškuose kinkinių žygiuose, senoviškai pasirėdžius, su senoviškais pakinktais ir bričkelėm. Skatinti žmonių, o visų pirma jaunimo, domėjimąsi žirgais. Dauguma iš jų myli žirgus, bet dėl šiuolaikinio pasaulio tempo, dėl medijų jie neturi progos apie tai pagalvoti ir tos liepsnelės savyje atrasti. Varžybos ir žirgeliai tam ir skirti, kad jaunimas savyje pažadintų meilę žirgui, pradėtų tuo domėtis, o jau paskui viskas eina savaime. Nes mes esame lietuviai, nuo neatmenamų laikų žirgininkų tauta, ir tai yra mūsų kraujyje. Norėtųsi, kad Varėnos rajono žmonės burtųsi į tą klubą. Ir varžybose labai mažai dalyvaujančių su kinkiniais, daugiausia raiteliai… O ir jojamą žirgą nusipirksi daug lengviau, bet sunkiai rasi kinkomą žemaituką. Vien per šiuos trejus metus pastebėjau, kad žmonės atkreipia į žemaitukus dėmesį. Dalyvaujame su jais Grybų šventėje, Valkininkų Antaninių kermošiuje, neseniai buvo Dargužių kaimo jubiliejus, ar esu kviečiamas, ar ne – visada stengiuosi sudalyvaut su žirgu“, – gražiais siekiais dalinosi S. Sinkevičius.
Per trejus metus triūso S. Sinkevičiui, rodos, pavyko užsitarnauti žirgininkų pasitikėjimą, ir štai šįmet Valkininkuose pirmąkart įvyks „Nacionalinės žemaitukų ir kitų veislių žirgų ištvermės jojimo ir važiavimo varžybos „Dzūkijos taurė 2021“. „Kai įsigijau žemaitukų, pradėjau varžybose dalyvauti su kinkiniu, ir taip jau sutapo, kad žmonės, iš kurių aš pirkau savo žirgus – Vidas Kūlokas ir Vaidotas Digaitis – tapo mano gerais draugais ir mokytojais. Kernavėje nemažą žemaitukų bandą augina užkietėjęs žirgininkas Česlovas Marcinauskas. Kadangi dar neturiu savo licencijuoto žemaituko eržilo, pas Česlovą vežu kergti savo kumeles, be to, aš ir Česlovas vieninteliai kinkinių žygiuose važiuojame savo žemaitukus pasikinkę su lankais. Taigi ši trijulė yra mano mokytojai, kurie žirgų pasaulyje veda mane į priekį. Pernai organizavau žirgininkų žygį, kad aprodyčiau apylinkes, kuriose gyvenu ir kur auga mano žirgeliai. Po žygio kalbame su V. Kūloku ir sakau jam, kad būtų smagu suorganizuoti čia varžybas. Pavasarį vėl susibėgome į tradicinį kinkinių žygį, ir jis man pasiūlė varžybas surengti Valkininkuose. Aš, žinoma, tam neprieštaravau, nes tai yra vienas iš mano, kaip žirgininko, tikslų“, – džiaugėsi S. Sinkevičius.
Tiesa, atsipalaiduoti dar per anksti, mat kaip pats Saulius sako, neužtenka vien gražios iniciatyvos ir savo įdėto darbo – kad suorganizuotų gerą renginį reikia pagalbos. „Ieškom rėmėjų, nes mūsų tikslas, kad varžybos patiktų ir žiūrovams, ir dalyviams. Tai būtų vienas iš garantų, kad varžybos čia vyktų kasmet. Kreipėmės į savivaldybę su prašymu paremti, bet jos biudžetas ribotas ir visi renginiai suplanuoti, todėl lėšų skirti, deja, negalėjo… Nesupykom, šiek tiek nusivylėm, bet ką darysi. Tačiau prisijungia tai vienas, tai kitas, todėl tikimės, kad renginys pavyks“, – sakė žirgininkystės klubo „Žemaitukų slėnis“ vadas S. Sinkevičius.
Evelina Petrušytė